Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Lietuvos verslo ir politikos galiūnų slaptieji interesai (2)

Prisimename, kodėl esame laisvi. Medalyje įamžinta neužmirštuolė – iniciatyvos, skirtos atminti laisvės kovų didvyriams, simbolis. Medalis nukaldintas iš 999/1000 aukso, pristatomas proginėje dėžutėje, medalio tiražas – tik 1000 vnt.  Medalis nukaldintas Lietuvos monetų kalykloje. Medalio kaina: 199 eurai

Romerio universiteto rektorius (gal pavaduotojas?) jau prieš dešimtmetį sakė, kad Lietuvai būtinas VERSLO PLANAS. Tik jis gali būti Lietuvos suklestėjimo pamatas, jos piliečių gerovės šaltinis. Ne vienas autoritetas vis primena, kad Lietuvai reikia Idėjos, Identiteto, Vienijančio tikslo, kūrybingų žmonių, aktyvių piliečių, drąsių/ambicingų verslininkų, menininkų, kūrėjų...

Lietuvos Prezidentai anksčiau paklausė: - Ką darys maža šalis be gamtos išteklių? Ir patys į klausimą atsakė: - Žmogus tampa svarbiausiu ištekliu... sukurti erdvę privačiai iniciatyvai... inovacijos... siekti bendro tikslo... vertybės... drąsaus mąstymo... gebėjimai ir kūrybingumas... Lietuvos verslo ir politinis elitas tam neprieštarauja... Visi – už? Netikiu.

O dabar pagalvokime. Ar viso šito reikia esamoms valdžioms, partijų vadams, verslo elitui? Kurie JAU TURI galią, valdžią, turtų. Kuriems – JAU GERAI. Kurie JAU PATENKINTI, nes sėdi šiltose kėdėse, vadovauja ministerijoms, organizacijoms, verslo įmonėms, tautai. AR JIEMS reikia laisvų ir drąsių piliečių, kūrybinio entuziazmo ir nevaldomų iniciatyvų „iš apačios“?

Ar Lietuvos elitas dirba šalies labui ir gerovei? Kad gieda himną, iškilmingai prisiekia, kalba apie savo socialinę atsakomybę, tai dar nėra joks įrodymas.

Kas Lietuvoje turi daugiau galios? Verslo ar politikos elitas? Nežinau, bet faktai akivaizdūs. Kažkada pasigirdo užuominos, jog liberalų sąjūdis žada kelti R. Dargio kandidatūrą Lietuvos Prezidento rinkimuose. Neilgai trukus žiniasklaidoje pasirodė straipsniai (nežinau, teisingi ar ne) apie kažkokius tai R. Dargio įmonės nesumokėtus mokesčius ar tai įtartinus pavedimus fiktyvioms įmonėms... Kalboms apie būsimą kandidatą nutilus, nutilo ir kaltinimai.

Kai „Achema“ prakalbo apie ketinimus statyti savo privatų dujų terminalą arba leisti ir Jiems investuoti į valdžios sumanytąjį, spaudoje ir TV vėl pasirodė kaltinimai: prorusiškumu, aferizmu. Kai a.a. B. Lubys ketinimų atsisakė, nutilo ir jam metami kaltinimai. Kai iškilo klausimas, o kur vertėtų statyti Kauno krepšinio areną (Nemuno saloje ar prie Via Baltic magistralės) vėl kilo įtampa, kaltinimai spaudoje ir viešas konfliktas tarp A. Rakausko bei tuometinės Kauno valdžios. Laimėjo brangesnis, valdžios stumtas projektas.

Sunku Lietuvos verslininkams jei jie neturi „politinio stogo“, negauna ES fondų paramos ar nelaimi viešų pirkimų konkursų. Jei turi, gauna, laimi – irgi blogai. Valdžios ir stogai keičiasi. Už globą tenka atsidėkoti, vien ačiū gali ir nepakakti. Tenka fiktyviai prirašinėti ir nurašinėti, turėti buhalterijoje neužfiksuotų grynųjų pinigų, įtraukti pavaldinius į korupcines schemas. Rizikinga. Pavojinga. Gali susidomėti STT, Mokesčių inspekcija ar dar kas nors.

Anksčiau, prieš kiekvienus rinkimus, kandidatai vaikščiodavo pas verslininkus ir prašydavo jų finansinės paramos. Anksčiau. Pakeitę partijų finansavimo įstatymą politikai įgijo daugiau laisvės ir galių, apribojo turtingo verslo elito įtaką bei sumažino galimybes naujoms jėgoms patekti į politinį olimpą. Politinė valdžia turi ir kitų verslo spaudimo priemonių. Tai ir politikų valdoma STT, FNTT, Prokuratūra, Mokesčių inspekcija, iš ES fondų maitinama žiniasklaida ir aibė kitų, verslo ambicijas pažabojančių bei jas kontroliuojančių struktūrų.

Aišku, stambusis verslas irgi nėra bedantis. Jis irgi turi savų žiniasklaidos priemonių, kietų derybininkų bei lobistų. Gerai kai valdžia su verslu dirba ranka rankon: kuria ir pelną verslui, ir bendrą gėrį Lietuvai. Blogai, kai verslo magnatai „nusiperka“ valdžią ir užsidirba sau pelną visų mūsų sąskaita: išnaudodami, vogdami, sukčiaudami, mokėdami mažesnius mokesčius.

Teigdamas jog daugelis Lietuvos verslo lyderių tėra tik politinio elito vasalai, spalvas gal ir sutirštinu. Nors... jie patys sako, kad Lietuvos valdžia labiau padeda užsienietiškam verslui, o ne savam. Dori politikai turėtų elgtis atvirkščiai, nes Lietuvoje registruotų įmonių pelnas pasilieka Lietuvoje, kai kitu atveju jis dažniausiai iškeliauja iš Lietuvos. Tik politiniu požiūriu tai tampa paaiškinama logiškai, nes užsienio įmonių savininkai dažniausiai į politiką nelenda. Kovoje dėl valdžios, galimais konkurentais netaps. Manau, kad politiniam elitui tai patinka.

Ir korumpuotas aferas valdžiai yra saugiau vykdyti ne su savais, o su užsienio partneriais. Per neaiškias įmones ir ofšorus. Užsieniečiams mokėti negaila. Jie „geriausi ir protingiausi“. Todėl ir labai brangūs. Su savais paslaptį sunkiau išsaugoti. Prisiminkite kiek metų negalima ištirti galimai nusikalstamos LAOBT scenos rekonstrukcijos: tai dokumentams išversti nėra lėšų, tai nėra juridinio pagrindo, tai užsienietiški rangovai neatsiunčia prašomų sutarčių, tai dar kas nors. Juk neareštuosi jų slapta nuvykęs į Vokietiją ir neišduosi ES arešto orderio už tai, kad neatsiuntė kažkokio tai popiergalio. Gal pamiršo? Gal sekretorė prašymą pametė?

Didžiausia laisvė (galbūt ir laimė)... tiems verslininkams, kurie nedalyvauja viešų pirkimų konkursuose ir korupcijose, nesinaudoja ES fondų parama ir biudžeto lėšomis, o didžiąją dalį savo produkcijos parduoda užsienio rinkose.

Visi tie atkatai, brangstančios dujos ir elektra, dėl politinių sprendimų prarandamos rinkos, auksiniai šaukštai, korupcinės schemos ir aferos didina lietuviškų prekių savikainą ir kainas. Mažina apyvartas, konkurencingumą ir algas. Didina emigraciją. Užburtas ratas. Alinantis ir silpninantis šalį? O gal to ir siekiama? Kad nuskurusi Lietuva greičiau emigruotų, o jų darbo vietas užimtų dar „pigesni“ ukrainiečiai, rusai, albanai. O gal tai geopolitika? Kad nustekenta Lietuva greičiau pultų į ES federacijos kūrėjų glėbį? Taptų iš ES centro valdoma gubernija, eksperimentiniu poligonu, buferine zona, o galimo karo su Rusija atveju ir fronto linija.

Keistai atrodo, kai Lietuvai talkinantys konsultantai, patarėjai ir ekspertai (ne)tiesioginį finansavimą gauna iš užsienio valstybių. Gal užsienio „draugai“ ir labai draugiški Lietuvai, tik nepamirškite, kad nei skirtingi tarpvalstybiniai interesai, nei konkurencija dėl rinkų neišnyko.

Labiausiai užknisa dvaro „ekspertų“ kabinami makaronai. Ypač kai jie džiaugiasi tuo, kuo reikėtų džiaugtis su abejonėmis. Valdžia perkerpa juostelę kai atsidaro didelė parduotuvė ar „ateina“ visas prekybinis tinklas. Valdžia didžiuojasi sukurtomis darbo vietomis. Tačiau kiek jų nebeliks, ypač smulkiame versle, nelabai kas ir skaičiuoja. Svarbu juostelę perkirpti.

Keista kai sakoma, jog didėjanti konkurencija tarp prekybos tinklų sumažins prekių kainas. Gal kažko ir nesuprantu, bet nemanau, kad netoli vienas kito stovintys penki didžiuliai prekybiniai centrai gali sumažinti bendrą kainų lygį.

Jei miestelyje tėra tik vienas prekybinis centras – blogai. Savininkas gali piktnaudžiauti ir kainas pakelti iki kosminio lygio. Negi važiuosi vien duonos į kitą miestą? Net jei ten duona ir kainuoja dvigubai pigiau? Neapsimokės dėl kelionės kaštų. Va, jei pirkti maisto savaitei ir dar visokių kitokių prekių už kokį 1000 eurų, tada ir į Lenkiją verta važiuoti. Kad ir 200 km.

Kai centrų per daug - irgi blogai. Kas būtų, jei miestelyje su 10.000 gyventojų, vietoje 10 prekybos centrų atsirastų 100. Pirmu atveju vienam centrui teko 1000 pirkėjų, tai antruoju – telieka tik po 100. Centro apyvarta irgi sumažėja dešimt kartų. Tik nesumažinsi 5 darbuotojų ar šaldytuvų dešimteriopai. O energetinių, reklamos, pastato priežiūros sąnaudų gal ir iš vis nepavyks sumažinti. Dešimt kartų sumažėjus pirkėjų ir prekių tereikės dešimt kartų mažiau. Tiekėjas veždamas nebe po 100 batonų, o po 10, jų kainas privalės didinti.

Pirkėjas pirkdamas prekę ne tik sumoka prekės kainą, bet ir apmoka joje įkalkuliuotas visas prekybos centro išlaidas, mokesčius ir pelno maržą. Nesistebėkite, kad vis gausėjant prekybinių centrų kiekiui, kai kurių prekių antkainis juose siekia ir 50, 100 ar 200 procentų. TV laidoje rodė, kad daugelis prekių Lenkijoje kainuoja ir kelis kartus pigiau nei Lietuvoje.

Kai šalia didžiulių prekybos centrų statosi nauji, per daug nesidžiaukite. Kai kuriuose, kai kas, bus pigiau, bet visumoje pirkėjai mokės daugiau ir daugiau. Gal ir atitinka prekybiniai plotai (m²/1 gyventojui) ES normas, bet lietuviška perkamoji galia nuo tų europietiškų normų skiriasi kaip diena nuo nakties.

Stebiu kiek pirkėjų užeina į batų, baldų, rūbų skyrių. Mintyse skaičiuoju kiek gali kainuoti nuoma, visokios išlaidos ir atlyginimai pardavėjoms, administracijai. Reikia uždirbti pelno ir įmonės savininkui. Jėzus Marija, tai koks turi būti antkainis, kad pustuštė parduotuvėlė vis dar dirba ir neužsidaro? Prie didžiulį plotą užimančių maisto centrų - irgi ne pyragai (neturiu omeny prieššventinių eilių). Tik keliose kasose sėdi kasininkė, o didžioji dalis stovi be darbo. Keistokai atrodo, kad didėjant emigracijai, prekybinių centrų nemažėja. Sekanti krizė privers kai kuriuos silpnesnius pasiduoti ir pasitraukti iš šios žiaurios konkurencinės kovos.

Tarybiniais laikais humoristinėje „Šluotoje“ buvo įdėta nuotrauka, vaizduojanti ant sienos pakabintą didžiulį plakatą su nupieštu vandens čiaupu, iš kurio laša vanduo. Užrašas plakate skelbė: „Taupyk vandenį. Per sekundę - po lašą, per metus - 2000 litrų“. Šalia plakato, iš sienoje įmontuoto REALAUS neužsukto čiaupo, vanduo sraunia upe kliokė ant žemės.

Pastebiu, kad šiandienis Lietuvos verslas, ypač jo „turtingas, pažangus“ elitas, irgi temato tik verslo lašelius, nišeles, rinkeles ir... nemato šalia esančio naujų verslo galimybių krioklio. Teikiančio konkurencinius HAV pranašumus, milijardines rinkas ir daugiamilijoninius pelnus.

Šiuolaikinis verslas tampa globalus ir mąstyti reikia globaliai. Į tavo turimas rinkas bet kada gali įžengti naujas žaidėjas. Stipresnis, didesnis, turtingesnis, gudresnis, greitesnis. Su mažesnėmis kainomis ir savikaina. Būk pasiruošęs.

Šiandieniniame informacijos ir reklamos vandenyne itin sunku atkreipti dėmesį į save ar savo įmonę, sudominti ir „parduoti“ žinomumą, įvaizdį, prekę ar paslaugą. Tas pats galioja miestams, valstybėms, žmonėms. Jų garsinimui išleidžiami milijonai ir milijardai. Specialistų teigimu, konkuruoti įprastinių prekių gamyboje vien pigumu – neperspektyvu. Konkurencija globali, sukuriama pridėtinė vertė – mažiausia. O ir kažin ar už Kiniją pagaminsi pigiau?

KLAUSIMAS. Kaip Lietuvos verslui, mažiausiais kaštais, įgyti konkurencinių pranašumų ir „užkariauti“ naujas rinkas, kaip sukurti didesnę pridėtinę vertę, didinti pardavimus ir pelną? Kaip Lietuvoje padidinti algas ir pensijas, sumažinti skurdą, neviltį ir emigraciją, alkoholizmą ir savižudybes. Kaip sukurti daugiau savigarbos, pasididžiavimo, orumo, šypsenų veiduose?

ATSAKYMAS. Plėtoti judėjimą „ŽMOGUS ŽMOGUI – VARNAS“, o kartu su juo ir pasauliniu mastu unikalią Humoro, Alaus ir Varnų (HAV) valstybę: besienę, žaidybinę, atvirą, draugišką, modernią, nuotaikingą! DVASIAI IR VERSLUI.

Tai unikalus socialinį kapitalą kuriančio verslo modelis. Sukurtas Lietuvoje. Veikia globaliai. Apjungia aibę įvairių verslo ir socialinių produktų, mažina reklamos kaštus. Kuria papildomą pridėtinę vertę: simbolinę, sinerginę, socialinę, žmogiškąją. Telkia, vienija ir motyvuoja: dalyvauti, pirkti, atstovauti, garsinti. Šio, socialiai svarbaus verslo startui reikia šešiaženklių investicijų... Su daugkartine jų grąža ir beveik nuline rizika. Veiklos prototipas itin sėkmingai išbandytas. HAV „valstybės“ produktai patiko absoliučiai daugumai juos pažinusių vartotojų. Nepriklausomai nuo tautybės, amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos... Rinkos - milijardinės...

Naujovės gąsdina. Ypač elitą, kuriam JAU GERAI. Jei jis protingas, galvoja apie savo ateitį, supranta, kad pokyčių nesustabdysi. Verčiau prie jų prisitaikyti ir jais pasinaudoti. Mačiau šūkį: „Kas neina į priekį, tas eina atgal“. Tiesa, nes stovintį aplenkia net silpniausi bėgikai.

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis, konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas, ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas

Susiję:

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)