Lietuviškos konstitucijos vertė – neįkainojama, pilietybė – negriaunama

Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai Pagrindinis šalies įstatymas, kuris turi aukščiausią teisinę galią ir dėl šios priežasties priimamas bei keičiamas ypatinga referendumo tvarka. Šis įstatymas nustato ir apibrėžia pilietybę kaip objektyviai egzistuojantį asmens teisinį ryšį su valstybe. Pagrindinis šalies įstatymas suteikia pilietybei konstitucinę galią ir tuo pačiu – pamatinę vertę. Pilietybė įprasmina pačią valstybę ir tampa kertiniu akmeniu, kuriant jos šiuolaikinę patikimą konstitucinę sąrangą.

Todėl valdančiųjų politikų viešai proteguojama dviguba pilietybė, kurią jau po kelių mėnesių bus bandoma įterpti į LR Konstitucijos 12 straipsnį, kelia didelę abejonę pirmiausiai dėl jos teisinių normų suderinamumo ir kokybės klausimų. Privalomojo konstitucinio referendumo būdu siūloma įteisinti dvigubos pilietybės institucija – tai iš tiesų yra keista teisinė chimera su didele trigubų privilegijų kupra:

• pirmiausiai visiems lietuvių kilmės asmenims, mokantiems mokesčius kitoje valstybėje, dviguba pilietybė suteikia išskirtinę ekonominę privilegiją gauti visas gydymo, švietimo, mokymo ir kitas socialines paslaugas, apmokamas iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšų;

• antra, dviguba pilietybė ignoruoja karinės tarnybos prievolę ir pareigą ginti Tėvynę, kaip tai nustato dabartinė konstitucinė norma, skelbianti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi atlikti karinę tarnybą įstatymų nustatyta tvarka;

• trečia, dviguba pilietybė suteikia teisę lietuvių kilmės asmenims, prisiekusiems kitoje valstybėje, būti renkamais Lietuvoje Seimo nariais, Prezidento kaip aukščiausiojo šalies vadovo pareigoms.

Kitaip tariant, LR Seimo valdančiųjų politikų siūloma dviguba pilietybė brutaliai ir įžūliai įteisina dviejų rūšių lietuvių kilmės piliečių statusą: vieni turi teises, bet privalo vykdyti ir pareigas savo valstybei, kiti gi - išvykę iš Lietuvos ir retsykiais joje apsilankantys – įgyja visas politines bei socialines teises – be jokių pareigų.

Akivaizdu, kad valdančiųjų politikų proteguojama logiškai prieštaringa, neteisinga ir iš esmės iškreipta dvigubos pilietybės samprata drastiškai prieštarauja visai LR Konstitucijos sąrangai ir jos teisinių normų sistemai.. O pagal kertinį europinės teisės principą iš neteisės teisė nekyla (ex injuria jus non oritur).

Todėl nenuostabu, kad šią dvigubos pilietybės chimerą - su visomis jos privilegijų ir prieštaravimų kupromis – įnirtingai brukamą į LR Konstitucijos 12 straipsnį, o po to darant dar bent tris konstitucines pataisas, t.y. griaunant ją iš vidaus, siekiama populiarinti pačiu aukščiausiu politinės demagogijos lygiu. Antai, apgailėtiname LR Seimo Aiškinamajame rašte, įregistravus Pilietybės įstatymo pakeitimo projektą, graudžiai nurodoma, kad projekto rengimą paskatinusi priežastis – tai „dramatiškai mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius“, nors labai gudriai nutylima tikroji katastrofiškos emigracijos priežastis – tai mažiausias darbo užmokestis visoje ES ir jaunimo nenoras likti šioje socialinėje duobėje.

Dvigubos pilietybės chimeros įtvirtinimui pasitelkiamas ir atviras politinis lobizmas, skubos tvarka brukant Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo bei Referendumo įstatymo pataisas, kuriomis apibrėžiama nauja referendumo šalininkų sąvoka. Šiuo atveju dvigubos pilietybės agitacijoje dalyvautų ne tik referendumą inicijavęs Seimas, bet ir papildomos begalvių Lietuvos piliečių grupės, žinoma, gaunančios dosnų Nacionalinio radijo ir televizijos eterio laiką tariamiems debatams.

Labai bloga teisinė dvigubos pilietybės įstatymo kokybė nė kiek netrikdo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų. LR Seime apsilankiusi PLB valdybos pirmininkė Dalia Henkė iš įstatymų leidžiamosios valdžios vadovų reikalavo agitacinės kampanijos dvigubai pilietybei populiarinti, nes iki gegužės 12 -sios lieka vis mažiau laiko „tautos vienijimuisi ir susitelkimui“.

Vilius Bražėnas, šviesaus atminimo talentingas išeivijos žurnalistas ir publicistas, jau prieš nepilną dešimtmetį įžvalgiai pastebėjo, kad „PLB vadovybė užsispyrusi laikosi kažko panašaus į pasaulinę lietuvišką valdžią„. O jį patį nepaprastai nustebino ir net įžeidė faktas, kad, jam sugrįžus gyventi į Lietuvą, tuoj pat atkeliavo pranešimas apie jo pašalinimą iš PLB. “Nejaugi grįžimas į Tėvynę – tai pražanga?“. Juk nuosekliai mąstant, visi lietuviai, o ne vien išeiviai, galėtų priklausyti pasaulinei lietuvių bendruomenei. Betgi ne. Ir toliau Vilius Bražėnas retoriškai klausia: „Tad kur tokios rūšies tautos suskaldymo filosofinės šaknys? Matau tik vieną to kilmę: įsikabinimas į nelogišką politinį melą, kad dalis Tėvynę palikusių tautiečių apjungia ir atstovauja visą tautą...“.

Nemenką įspūdį Viliui Bražėnui paliko ir PLB Seimo, vykusio Vilniuje epizodai, kurie, kaip jis rašo „gerokai praplėtė mano susivokimą dabartinės emigracijos ir LR pilietybės frontuose. Pertraukos kavai metu pakalbinau jauną, gerokai pasireiškusią siūlymais dalyvę, ką Lietuva turėtų daryti pasitraukėliams emigraciją palengvinti. Paklausiau: “Kada grįšit į Lietuvą ?“. Ji garsiai nusikvatojo ir, drauge su kita PLB seimūne, apipylė mane aiškinimais „kodėl ne“.

Dviguba pilietybė su triguba privilegijų kupra – tai tik dar vienas bandymas politiniams lobistams ir už jų tūnančioms šešėlinių įtakų jėgoms ardyti Pagrindinį šalies įstatymą. Juk vos prieš keliolika mėnesių jau vyko įnirtingi politiniai antpuoliai, siekiant įstatymiškai naikinti LR Konstitucijos 14 straipsnį („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“), įžūliai pabandžius į lietuvių kalbą dirbtinai įgrūsti tris svetimus implantus „q“, “w“, “x“. Žymiausi mūsų kalbininkai veltui aiškino, kad raide „q“ lietuvių kalboje nežymimas nė vienas garsas, ji yra ne tik svetimkūnė, bet ir visiškai beprasmė. Nežiūrint sveiko proto argumentų, akademinei ir pilietinei bendruomenei teko išeikvoti labai daug jėgų ir laiko, apginant visų mūsų konstitucinę teisę rašyti vardus ir pavardes valstybine kalba.

Taip yra ir dabar, naujai užsimojus politiškai ardyti valstybės konstitucinės sąrangos pamatus bei iš esmės ignoruojant labai svarbų įstatyminį dokumentą, būtiną tikrosios lietuvybės pamatų stiprinimui – Lietuvio pasą. Net ir kitų šalių pilietybes įgiję lietuvių kilmės išeiviai, turėdami Lietuvio pasą, kartu gautų ir visas mūsų valstybės piliečio teises: laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę.

Nuolatinės valdančiųjų politikų iniciatyvos keisti Konstituciją, o iš esmės – ardyti jos vientisumą ir tvarumą, brukant teisiškai ydingus bei logiškai prieštaringus teisės aktus – yra labai pavojingos. Tautą gina Konstitucija, o sumenkinus ar logiškai pažeidus jos galias, nyktų ir pačios Tautos suverenumas.

Todėl ir šiandien mūsų Konstitucijos vertė išlieka – neįkainojama, o pilietybė – ne(su)griaunama.