Lietuvos piliečių laisvamanystė – pasikėsinimas į totalitarinės santvarkos pamatus?

Po 26 metų „laisvės ir demokratijos“ Lietuvoje nebeliko apie milijono lietuvių, o tikroji laisvė ir demokratija, regis, „emigravo“ kažkur į Rusiją. Pasirodo, Galinos Sapožnikovos knyga „Išdavystės kaina“ nepageidaujama „brandžios demokratijos“ šalyje, nes kelia grėsmę tokiai galybei, kaip vakarietiškos liberaliosios vertybės. Todėl autokratinės valdžios režimas be teismo nutarties konfiskavo draudžiamos knygos tiražą. Pasak teisininko Jono Kavalskio, šiuo metu „objektyvi, humaniška, nepriklausoma, dėl tautos ir žmogaus teisių pasiruošusi galvą guldyti“ prokuratūra gaudo ištrūkusį trumpam į laisvę žodį ir siuva jam LR BK 170, 170-1, 170-2 straipsnių bylas...

„Ruošėmės pasveikinti koleges su Tarptautine moterų solidarumo diena, kai staiga į kabinetą su filmavimo kamera įsiveržia vienuolika „teisingumo sargų“ – su policininkų uniformomis ir be jų, su pistoletais ir be jų. Vienas ėmė skaityti Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nutarimą daryti kratą. UAB „Mūsų gairės“ leidykla „Politika“ išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Galinos Sapožnikovos knygą „Kto kogo priedal: kak ubivali Sovetskij Sojuz i čto stalo s temi, kto pytalsia jego spasti“, o tai jau esą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio 1-osios dalies pažeidimas...

Šių eilučių autoriaus nuomonė daugiau negu aiški: tiek 1991 metų sausio įvykiai, tiek tų pačių metų liepos 31-osios Medininkų žudynės sąmoningai nesistengiamos objektyviai ištirti: paslaptingai dingsta dokumentai, oficialioms versijoms nenaudingi liudininkų parodymai, o nuo 2000-ųjų metų, Seime priėmus konservatorės-krikdemės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtą Baudžiamojo kodekso papildymą 170-2 straipsniu, iš viso darosi problematiška kalbėti tomis temomis. Bet kalbėti reikia, nes negalima pastatyti laisvos demokratinės valstybės ant melo pamatų“, - sako leidyklos „Gairės“ direktorius Povilas Masilionis.

Tokiai valdančiųjų savivalei, kai brutaliais metodais slopinama alternatyvi nuomonė, būtina ryžtingai priešintis, todėl JAV gyvenantis disidentas Valdas ANELAUSKAS ėmėsi iniciatyvos parengti knygos „Išdavystės kaina“ elektroninę versiją ir patalpinti ją internete, idant kuo platesnis ratas žmonių galėtų susipažinti su Lietuvos cenzūros „uždraustuoju vaisiu“. Susipažinti ir susidaryti savo nuomonę.

„Politiniam režimui „nepriklausomoje“ Lietuvoje būtinas priešo įvaizdis, todėl visa informacinė – propagandinė politika nukreipiama į priešų paiešką bei jų tariamą „demaskavimą“. Kai žmonės gyvena blogai, turi būti sukurtas Rytų priešas, siekiant atitraukti žmonių dėmesį nuo esminių valstybės problemų. Valdžios pastangos valdyti žmonių sąmonę skatina objektyvios informacijos bei žodžio laisvės ribojimą. Priešingu atveju, pasinaudojus esamomis laisvėmis bei teisėmis, Rytų „priešai“ gali nesunkiai demaskuoti savo aršiausius kritikus. Todėl ir atsiranda uždraustos knygos Lietuvoje. Melo kultūra seniai tapo lietuvių kasdienybe, istorijos interpretavimas atitinka melo kultūrą. Pagrįstai galima teigti, Lietuvos istorija specialiai klastojama. Vykdomas begėdiškiausias istorijos klastojimas, sakyčiau, dar bjauresnis nei Tarybų Sąjungos laikais. Lietuvos istorija šiandien paversta propaganda“, - išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia V. Anelauskas.

- Atidžiai perskaitęs Lietuvoje uždraustą žinomos publicistės Galinos Sapožnikovos knygą, galiu pasakyt, jog žiūriu į ją visiškai neutraliai, kaip žiūriu, beje, ir į ten aprašomus įvykius bei žmones. Man pačiam neteko būti Sausio 13-osios įvykių dalyviu ar liudininku, todėl negaliu turėti savo tvirtos nuomonės konkrečiai vienu ar kitu knygoje liečiamu klausimu. Mano supratimu, tai viena iš daugelio istorinių įvykių interpretacijų ir tiek. Tačiau knygos „Išdavystės kaina“ tiražo KONFISKAVIMAS visam pasauliui aiškiai parodė, kad „demokratiškoje“ Lietuvoje siaučia cenzūra, čia varžoma žodžio laisvė. Kažkas labai gerai pasakė: „Kai demokratija įgauna fasadinį pobūdį, tai ir žodžio laisvė tampa fasado dalimi, fasadinio interjero papuošalu, o ne gilumine fundamento konstrukcija“.

- Iš tikrųjų labai teisingas tariamos laisvės apibūdinimas – „fasadinė žodžio laisvė“, ką mes ir matome LANDSGRYBIŲ totaliai užvaldytoje Lietuvoje!..

- Ribojant žodžio laisvę, bandoma užčiaupti laisvamanius ir kitaminčius. Tokia oficiozinė valdžios pozicija iš esmės prieštarauja giluminiams valstybės interesams, demokratijos raidai, panaikina erdvę alternatyviai nuomonei. Be alternatyvos negali būti vystimosi ir pažangos, visuomenę apima stagnacija, pilietiškumas degraduoja. Draudžiant turėti kitokią nuomonę, daroma nepataisoma žala valstybei, jos istorinei perspektyvai.

Todėl, kalbant apie uždraustą Lietuvoje knygą „Išdavystės kaina“, reikėtų pažvelgti kiek plačiau, kalbėti ne tik apie žodžio laisvės suvaržymus, bet ir apie istorijos išnaudojimą Lietuvoje grynai politiniais tikslais. Deja, ne tik Lietuvoje istorija „perrašoma“, tas pats vyksta Europos šalyse, Amerikoje bei kitur.

- Ar tik ne todėl atsirado šmaikštus liaudiškas posakis: istorija – politikų prostitutė?..

- Istorija – galingas ginklas. Istorinė atmintis naudojama politikoje. O tai, kad tuos pačius istorinius įvykius galima interpretuoti skirtingai, padarė istoriją vienu iš svarbiausių valdžios įrankių. Norima, kad istorija atitiktų valdančiųjų ideologiją, kuri, savo ruožtu, dažnai būna grindžiama istorinių įvykių interpretacijomis.

Juk istorija nėra tik sausas faktų rinkinys, tai kartu yra pasakojimas apie praeitį ir jos vertinimas. To paties laikotarpio tos pačios šalies istoriją galima pateikti labai skirtingai. Ją rašantys gali savaip vertinti, interpretuoti, netgi sąmoningai iškraipyti ar tiesiog nuslėpti kažkokius istorinius faktus. Nesunku suklastoti istoriją taip, kad ji pateisintų vienokius ar kitokius nūdienos politinius sprendimus. Kokia interpretacija taps oficialia šalies istorijos versija – dažniausiai priklauso nuo esančiųjų valdžioje, nes (bent jau į Lietuvą panašiose šalyse) istorikai priklauso nuo valstybinio finansavimo. Todėl politikams nėra sunku istorikus priversti rašyt istoriją taip, kaip to reikia valdžiai.

Įsigilinus, kokie istorijos aspektai „nepriklausomoje“ Lietuvoje iškraipomi bei nutylimi, peršasi vienintelė išvada: istorija interpretuojama taip, kad pateisintų oficiozinės LANDSGRYBINĖS valdžios vykdomą politiką!..

- Pasaulio kontekste apibendrintai galėtume teigti, jog naujausių laikų istorijos interpretacijos daugumai šalių tampa dominuojančios jankių geopolitikos „įteisinimo“ įrankiu?

- Prisiminkime žinomo rašytojo Džordžo Orvelo teiginį, jog praeities valdymas yra ateities ar bent jau, mažų mažiausia, dabarties užvaldymas. Nuo to, kaip suvokiama praeitis, dažnai priklauso sprendimas, kaip derėtų elgtis dabar ir ateityje.

Juk pavieniai žmonės planuoja ateities veiksmus remdamiesi savo ir kitų žmonių patirtimi. Daug kas stengiasi nebekartoti klaidų ir sekti sėkmingų draugų, pažįstamų, įžymių veikėjų, knygų bei filmų herojų pavyzdžiais. Panašiai turėtų elgtis ir valstybės, norinčios mokytis iš savo, kitų šalių ir visos žmonijos patirties, t. y., būtent iš istorijos. Deja, tikrovėje politika priklauso ne tiek nuo istorinės patirties, kiek nuo vienoje ar kitoje šalyje įteisintų istorijos interpretacijų. Valdantys oficialiąją istoriją, dažnai nulemia valstybės ideologiją ir politiką daugeliui metų į priekį. Ką mes dabar matome Lietuvoje, naujausių laikų istorijos interpretacija – landsbergistų rankose!..

Iš kitos pusės, valdantieji siekia, kad visuomenė pritartų jų sprendimams, todėl ir stengiasi savo veiksmus pateisinti bet kokiomis priemonėmis. Čia politikams į pagalbą dažnai ateina istorija, kuria sumaniai manipuliuojant grindžiami bet kokie, netgi patys radikaliausi politiniai sprendimai.

Pavyzdžiui, sveiku protu nesuvokiamai „nepriklausomos“ Lietuvos pykimosi su Rusija užsienio politikai pateisinti, pasirodo, užtenka priminti, kad Rusija buvo istorinė Lietuvos skriaudėja. Politinio „elito“ atstovai, pajutę, kad gali būti ištemptos į dienos šviesą politinės korupcijos aferos, iškart stengiasi apšaukti savo kritikus „Kremliaus agentais“.

Maskuojant „nepriklausomos“ Lietuvos pralaimėjimus, viena po kitos sekančias nesėkmes, dirbtinai sukeliama isterija „rusai puola“, nukreipiamas visuomenės dėmesys į neapykantą Rusijai bei karo kurstymą. Tada kur kas lengviau valdyti aklos neapykantos apsvaigintus žmones. Vos suabejojus konfrontacijos su Rusija tikslingumu, LANDSGRYBINIAI pseudopatriotai ima stūgauti, „kaip sovietai lietuvius Sibiran vežė, trėmė, žudė!“, „negalime nuolaidžiauti teroristinei valstybei Rusijai!“ ir pan.

- Turbūt drąsiai galime teigti: istorijos iškraipymas bei interpretacijos – gan paprastas, patikimas, daugybę kartų išbandytas instrumentas, siekiant valdyti žmonių mases, slopinti visuomenės pilietinį sąmoningumą?..

- Savaime suprantama, kodėl oficialioje istorijoje Lietuvos santykiai su Rusija (buvusia Tarybų Sąjunga) šiandien vaizduojami taip, kaip tai naudinga dabartinei valdantiesiems.

Kadangi politinio „elito“ LANDSGRYBIŲ pagrindinis priešas šiandien yra Rusija, oficialioji Lietuvos istorija didžiąją Rytų kaimynę vaizduoja pačiomis juodžiausiomis spalvomis, žiniasklaidoje ji pateikiama kaip blogio šalis.

Juk ne visi žmonės istorikai, todėl dauguma tautiečių istoriją supranta taip, kaip ji pateikiama mokykliniuose vadovėliuose ir masinės informacijos priemonėse. Kitaip sakant, jie žino, suvokia savo šalies ir pasaulio praeitį būtent taip, kaip istorija yra interpretuojama valdančiųjų patvirtintoje oficialioje versijoje.

Britų rašytojas Samuelis Batleris kažkada pajuokavo: „Kalbama, net pats Dievas negali pakeisti praeities, tačiau tai gali padaryti istorikai“. O žinomas britų politikas, istorikas Vinstonas Čerčilis savo laiku teigė: „Istorija – tai melas, dėl kurio susitarė istorikai“.

Politiniam režimui „nepriklausomoje“ Lietuvoje būtinas priešo įvaizdis, todėl visa informacinė – propagandinė politika nukreipiama į priešų paiešką bei jų tariamą „demaskavimą“.

Kai žmonės gyvena blogai, turi būti sukurtas Rytų priešas, siekiant atitraukti žmonių dėmesį nuo esminių valstybės problemų. Valdžios pastangos valdyti žmonių sąmonę skatina objektyvios informacijos bei žodžio laisvės ribojimą. Priešingu atveju, pasinaudojus esamomis laisvėmis bei teisėmis, Rytų „priešai“ gali nesunkiai demaskuoti savo aršiausius kritikus. Todėl ir atsiranda uždraustos knygos Lietuvoje. Melo kultūra seniai tapo lietuvių kasdienybe, istorijos interpretavimas atitinka melo kultūrą. Pagrįstai galima teigti, Lietuvos istorija specialiai klastojama. Vykdomas begėdiškiausias istorijos klastojimas, sakyčiau, dar bjauresnis nei Tarybų Sąjungos laikais. Lietuvos istorija šiandien paversta propaganda.

- Visais laikais valdžios brukančios žmonėms melagingas, nuvalkiotas klišes, griebdavosi prievartos prieš tuos, kurie valdančiųjų melagystėmis netikėjo. Ar tai būtų inkvizicija viduramžiais, Hitlerio nacistinė Vokietija, komunistinis rėžimas ar kitokios diktatūros. Į tą pačia eilę stoja ir Lietuvoje įdiegta LANDSGRYBINĖS autokratijos „demokratija“ bei „žodžio laisvė“?

- Ko gero taip. Juk Lietuvos piliečių laisvamanystė – tai pasikėsinimas į totalitarinės santvarkos pamatus!.. Būtent dėl šios priežasties draudžiama tautiečiams gilintis į istoriją. Valdžios pastangos istoriją reguliuoti įstatymais sukuria „klaidingai galvojančių“ kategoriją. Prieš žmones, turinčius kitokią nuomonę, neatitinkančią oficiozo, rengiami parodomieji teismai, siekiama įbauginti kitaip mąstančius.

- Nepaisant to, kaip bebūtų manipuliuojama, interpretuojama istorija, vis tiktai, vadinamoji istorinė atmintis – iš tikrųjų labai komplikuotas, laiko tėkmėje kintantis dalykas, ar ne?

- Tais atvejais, kai žongliruojama bei interpretuojama istorija pagal „politiškai teisingą liniją“, viską lemia politinė konjunktūra. Istorija nėra tikslus mokslas, gan dažnai istorikai remiasi nugalėtojų bei valdančiųjų dozuojama informacija. Galime tik spėlioti, pavyzdžiui, kokią istoriją šiandien nagrinėtų Vakarų istorikai, jeigu Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėję vokiečiai...

Klasikinėje esė „Apie laisvę“ („On Liberty“) britų filosofas Džonas Stiuartas Milis gina žodžio laisvę aiškindamas, jog norint gauti objektyvių žinių būtina tyrinėti. Deja, šiandien įvairių istorijos sričių tyrinėjimų apribojimai remiasi priešinga prielaida: tiesa gerai žinoma, todėl neleistina ja abejoti. 1990-1991 metų įvykiai Lietuvoje – puikiausias to pavyzdys.

Tokia istorija įgyja net mitologinių aspektų, nors tai yra absurdas! Kiekvienas profesionalus istorikas supranta: tokio dalyko, kaip galutinė istorinė tiesa paprasčiausiai nėra!.. Būtinas kritiškas santykis su praeitimi, atviras naujoms interpretacijoms. Svarbiausia, vengti ideologizuotų dogmų, kalbant istorinėmis temomis.

Būtina istorijos „revizija“ įsitvirtinusioms nuomonėms apie gerai žinomus istorinius įvykius, naujais vertinimais ir atradimais papildantis bei pertvarkantis istorinio pasakojimo tęsinys. Tačiau šiandien tokias „erezijas“ viešinantys asmenys nustumiami į visuomenės paraštę, apšaukiami marginalais, atskalūnais, jiems nėra vietos visuomeninės sąmonės švarraščiuose. Skirtingą oficiozinei pozicijai dėstantis istorikas ar rašytojas automatiškai tampa valdžios persekiojamu disidentu.

- Kaip žinote, 2010 m. birželio 15-ąją, Lietuvos okupacijos 70 metinių dieną, Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisą, pagal kurią asmenys, viešai pritariantys, neigiantys ar šiurkščiai menkinantys TSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimus, tame tarpe ir agresiją 1990-1991 metais prieš Lietuvos Respubliką, gali būti baudžiami laisvės atėmimu iki dvejų metų...

- Būtų galima ilgai ir nuobodžiai aiškinti bei įrodinėti, kad jūsų paminėtas įstatymas grubiai pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnį, kuris garantuoja minties, įsitikinimų ir žodžio laisvę, bei LR Konstitucijos 25 straipsnį, kuriuo įtvirtinama kiekvieno piliečio teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė nekliudomi ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Deja, panaši padėtis, o kai kur dar blogesnė, šiandien yra ir kitose „demokratinėse“ Europos šalyse. Ypatingai žodžio laisvė varžoma išdrįstantiems paliesti moderniosios istorijos Šventąją Karvę – HOLOKAUSTĄ.

Akivaizdu, jog Seimo priimtas konservatorės „Abramikienės“ įstatymas, kriminalizuojantis TSRS ir nacistinės Vokietijos nusikaltimų „neigimą“, tiesiogiai siejasi su 1985 metais pačioje Vokietijoje priimtu įstatymu, kriminalizuojančiu holokausto „neigimą“. Būtent tada buvo sukurtas precedentas – riboti europiečių minties, žodžio ir įsitikinimų laisvę. Taip buvo atverta Pandoros skrynia. Metams bėgant, šis precedentas buvo „įteisintas“ daugelyje Europos šalių (tame tarpe ir Lietuvoje), kur yra baudžiama už išsakytą nuomonę, kritišką straipsnį ar išleistą knygą.

Dabartinis 170-asis LR Baudžiamojo kodekso straipsnis man primena „anų blogų laikų“ LTSR Baudžiamojo kodekso liūdnai pagarsėjusį 70 straipsnį, pagal kurį sodindavo piliečius už „negeras“ kalbas, antitarybinę agitaciją ir propagandą. To meto kriminalistikoje buvo taikomas ir LTSR Baudžiamojo kodekso 191 straipsnis – už „žinomai melagingus prasimanymus apie tarybinę santvarką“.

- Betgi niekas holokausto šiais laikais neneigia, nes visi puikiai supranta, jog tai buvo išties milžiniško masto žydų nacijos naikinimo tragedija!..

- Aš irgi taip manau, kad sveikai protaujantys negali suabejoti, jog Antrojo pasaulinio karo metais buvo vykdomas žydų genocidas. Tada pradingo beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės. Negalime nesutikti, holokaustas buvo baisi tragedija žydams. Tačiau žydai ją vadina pačia baisiausia tragedija apskritai visos žmonijos istorijoje, tarsi pamiršdami kitų tautų tragedijas. Genocido atvejų istorijoje nors vežimu vežk. Tačiau kai bandoma sakyti, kad ir kitų tautų buvo išžudyta ne ką ne mažiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu, o taip kalbantys žydams automatiškai tampa priešais.

Todėl iki koktumo išreklamuota vakarietiška „demokratija“ su jos tariama „žodžio laisve“, užuot skatinus gyvas intelektualines diskusijas istorinei tiesai išaiškinti, ėmė karštligiškai kišti laisvamanius holokausto istorijos tyrinėtojus į kalėjimus, už nepaneigiamo istorinio įvykio tariamą „neigimą“?

Aš asmeniškai pažįstu keletą istorikų revizionistų, todėl galiu atsakingai patvirtinti, jog šie Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėtojai nieko neneigia, iš nieko nesityčioja ir nieko neįžeidinėja, o paprasčiausiai ieško istorinės tiesos. Jie tyrinėja kai kurias detales, kurios, galimai, buvo suklastotos. Juk tikroji istorinė tiesa – tikslūs skaičiai ir faktai. Bet kai skaičių ir faktų nėra, prasideda istorijos interpretavimai ir klastojimas. Žinomas ne vienas ir ne du istorijos klastojimo atvejai, bet apie juos, suprantama, niekas garsiai nekalba, nes už tai „demokratiškoje“, liberalioje Europoje galima net ir į kalėjimą pakliūti!..

Savaime suprantama, kiekviena tauta nori įamžinti savo mirusiuosius. Bet žydų holokausto atveju, mano nuomone, ydinga yra tai, kad iš žmonių, neturinčių nieko bendro su šia tauta, reikalaujama jausti mirusiems, nacių konclageriuose nužudytiems žydams kažką tokio, ką žmonės paprastai jaučia tik saviems. Panašiai būtų reikalauti, kad kiti žmones, kurie nėra nei jūsų giminės, nei draugai, jaustų tokias pat gilias emocijas dėl jūsų vaiko ligos ar mirties, kokias jaučiate jūs. Jau yra pasiekta, kad tik nedaug žmonių Europoje ar Amerikoje drįsta manyti, jog žmonijos istorijoje apskritai buvo kas nors baisesnio už holokaustą. Ir niekas taip nemanys, nes neleis žydai, kurie holokausto atminimą pavertė vos ne pasauline religija, privaloma absoliučiai visiems!..

Pats žodis „holokaustas“ atsirado ir išpopuliarėjo palyginti neseniai. Paimkime, pavyzdžiui, Vinstono Čerčilio keturių tomų Antrojo pasaulinio karo istoriją, D. Eizenhauerio karo memuarus ar Šarlio de Golio veikalus, – niekur, pabrėžiu – niekur, nė vienoje iš šių solidžių knygų, netgi Čerčilio monumentaliame keturtomyje nėra žodžio „holokaustas“, paprasčiausiai nėra! Nors ten nemažai kalbama apie žydų likimą Europoje karo metu. Žodis „holokaustas“ nebuvo vartojamas net ir Niurnbergo proceso metu.

- „Laisvo laikraščio“ skaitytojams priminkite, ką tas žodis HOLOKAUSTAS apskritai reiškia?

- Graikiškai hólos „visas“ + kaustós „išdegintas“. Panašiai buvo ir 2014 metų gegužės 2 dieną, Odesos Profsąjungų rūmuose, kur sužvėrėję banderininkai sudegino gyvus 48 žmones. Tiktai ten buvo ne žydai, ten buvo rusakalbiai ukrainiečiai, „separatistai“. Vadinasi, tai ne holokaustas, tarytum tie „separatistai“ patys benzinu apsipylė ir gyvi susidegino?!..

Dabar net vaikai mokyklose yra mokomi, kad tai, kas atsitiko žydams Antrojo pasaulinio karo metu, yra pats svarbiausias Antrojo pasaulinio karo įvykis. Prieš keletą metų žydų tautybės Maiklas Berenbaumas, JAV Holokausto memorialinio muziejaus projektų direktorius ir teologijos profesorius Džordžtauno universitete, pasakė štai ką: „Holokaustas ilgai buvo laikomas šalutine tema daug platesniame Antrojo pasaulinio karo istorijos kontekste. Dabar, priešingai, apie Antrąjį pasaulinį karą jau galvojame tik kaip apie foną, o apie holokaustą kaip pagrindinę istoriją“. Toks pasakymas – tipiška kolektyviai egocentriško vienos tautos požiūrio į istoriją išraiška, tai istorijos manipuliacija.

- Nuo neatmenamų laikų žinoma tiesa – istoriją rašo nugalėtojai!..

- Pastaruoju metu vyksta nuožmi kova netgi už tai, kas ir kaip rašys dabarties istoriją ateityje. Kova už istorijos interpretaciją – tai kova ne tik už atskirų valstybių politiką, tai jau tapo kova ir už taip vadinamą „naująją pasaulio tvarką“.

1990 metais, griūnant Tarybų Sąjungai, tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis iš Kongreso tribūnos iškilmingai paskelbė apie „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ (angl. „New World Order“) įvedimą: „Tai unikalus ir ypatingas momentas, nes šiandien gimstanti „Naujoji Pasaulio Tvarka“ pakeis pasaulį taip, kad jis visiškai skirsis nuo to, kokį mes ligi šiol pažinojome“, – pabrėžė Dž. Bušas. O praėjus vos metams, kažkoks Ianas Kagedanas, tuometinis žydų masonų ložės B’nai B’rith viešųjų ryšių direktorius, atvirai pareiškė: „Holokausto atmintis „naujoje pasaulio tvarkoje“ užima pagrindinę reikšmę“. „Memory of the Holocaust is central to the new world order“ – tokia antrašte buvo pavadintas jo straipsnis Kanados laikraštyje „Toronto Star“, 1991 metų lapkričio 26 dienos numeryje.

Kova už istorijos interpretaciją šiandien iš esmės tėra vualis to, ką aš įvardinčiau kaip kovą už žmonių paklusnumą, lojalumą, jų protus ir jausmus – „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ įtvirtinimo vardan!..

Šis procesas vyksta visame pasaulyje, be abejo, tame tarpe ir Lietuvoje. Tai puikiai perprato įžymus britų rašytojas Džordžas Orvelas, kuris romane „1984-ieji“ totalitarinę Okeaniją valdančios partijos šūkiu pavertė žodžius: „Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį, o kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį“. Kontroliuoti visuomenės istorinę atmintį valdantiesiems, pasak Dž. Orvelo, ypač svarbu, nes istorijos pažinimas gali žmogų įkvėpti alternatyvų paieškoms, kitokios nuomonės atsiradimui. Matyt, todėl Orvelas ir parašė savo įžymųjį romaną „1984-ieji“ – kaip įspėjimą žmonijai!..

- Jūsų nuomone, kokios yra pastaruoju metu Vakaruose įsigalėjusio tokio, sakyčiau, „holokausto atminties kulto“ tikrosios priežastys bei pasekmės?

- Manau, svarbiausia priežastis – elementarus KERŠTAS. Siekis atkeršyti vokiečiams bei kitiems europiečiams (tame tarpe ir „žydšaudžiams“ lietuviams) už žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Galimai, tai yra žydų pasąmoninis noras nubausti europiečius jų pačių rankomis!..

Aiškiai matome, kas šiuo metu vyksta Europoje. Europiečiai tapo išties baisaus ir absurdiško spektaklio liudininkais. Čia aš turiu omenyje nelegalių migrantų, „pabėgėlių“ invaziją. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl Europa išskėstomis rankomis pasitinka nelegalius migrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos: „Welcome, refugees!“, „Mūsų namai – jūsų namai“?!..

O juk tie „pabėgėliai“ tokiais tapo dėka propagandinės žiniasklaidos, nors iš tikrųjų dauguma jų paprasčiausi nusikaltėliai. Nelegaliai besibraunantys į Europą pažeidė absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna tvoras, šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba suklastotais pasais, prievartauja moteris, žudo europiečius (Švedijoje pernai nužudė lietuvį berniuką Arminą), tuo pat metu neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių tai jiems neva priklausančių teisių. O ką jau kalbėt apie teroristinius išpuolius, kuomet europiečiai traiškomi sunkvežimiais!..

Užtvindyta nelegalių migrantų, chaoso apimta Europa pagrinde todėl, kadangi sėkmingai buvo išplauti žmonėms smegenys. Pradedant nuo mokyklos suolo, pasitelkus žiniasklaidą, įvairias „socialinės inžinerijos“ programas, vakarų europiečiams metų metais buvo kalamas „amžinos kaltės“ jausmas.

Beje, tą patį dabar visokie zuroffai bando įskiepyti lietuviams su vietinių vanagaičių pagalba. Akivaizdu, jog tokiu būdu lietuviams norima įdiegti kolektyvinę Tautos atsakomybę už iki mūsų tėvų ar senelių gimimo nedidelės lietuvių grupelės padarytus nusikaltimus, su kuriais dabartinės kartos apskritai neturi nieko bendro!..

Europiečiai kelis dešimtmečius grimzdo į pastoviai jiems skiepytą „mea culpa, mea máxima culpa“ (esu kaltas, esu labai kaltas) marazmą, kuriame dabar murkdosi. Vokietijoje užaugo kažkelinta karta, kuriai gėda būti vokiečiais!.. Todėl dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai atsilieps apie migracinę savo šalies politiką, kad tik kas blogai apie vokiečius nepagalvotų. Taip atsitiko, jog ne tik Vokietija, visa Europa šiandien lyg su mazochistiniu pasimėgavimu slysta į susinaikinimo bedugnę. O juk nieko nebūna „šiaip sau“, už viso to slypi konkretūs tikslai. Kažkam viso to reikia!..

Ką holokausto atminties ir kaltės kultas padarė su vokiečiais, dabar akivaizdžiai matome. Per keletą po Antrojo pasaulinio karo praėjusių dešimtmečių vokiečiai tapo visiškais „bekiaušiais“ (taip savo tautiečius pavadino rusų žurnalistės Darijos Aslamovos kalbintas vienas vokietis). Atrodo, lyg visa tauta būtų iškastruota!..

Po daugybės metų egzistavimo orveliškoje atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“ proceso, vokiečiai tapo tarsi bejėgiais impotentais. Vokiečių vyrai, ką matėme Kelne ir kitur, negali apginti savo moterų nuo musulmonų! Kažkoks kroatas boksininkas tą naujametinę naktį vokietes nuo įsisiautėjusių migrantų gynė, bet savi vokiečiai – ne!..

Vokiečių kompleksas – pačių savęs baimė, manau, didžiąja dalimi buvo pasiekta „holokausto kortos“ dėka. Juk visa ta absurdiška, klaiki realybė Europoje, konkrečiai Vokietijoje, atsirado dėl to, kad buvo atgailaujama dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo, vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol atbėgo iki priešingo kraštutinumo – tolerancijos viskam, tolerancijos net jei tai kenkia jiems patiems, iškreiptų formų tolerancijos. Tolerancijos, privestos iki absurdo!..

Manau, europiečiai apskritai, vokiečiai konkrečiai, labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai sau patiems, kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie jie geri ir tolerantiški, buvusių baisiųjų nacių antipodai. „Mes kitokie, mes visiškai kiti!..“ – šis šūkis įtakoja 21 amžiaus Europos elgesį, nulemia politikų sprendimus, užsienio ir vidaus politiką.

Labai gerai buvo apibūdinta viename straipsnyje tai, kas po Antrojo pasaulinio karo atsitiko Europoje: nacifobija – akla, paniška net ne nacizmo, o nacionalizmo baimė, kai žmogus pavirsta paranojiku, jis viskame įžvelgia besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo baimėje, įdiegtoje europiečiams po Antrojo pasaulinio karo, Europoje atsirado priešinga nacizmui ir apskritai bet kokiam nacionalizmui „atvirų durų visiems“ politika. Priešinga aplamai sveikam protui!..

Štai kodėl tolerancija svetimkūniams šiandieninėje Europoje aukščiau visko, nors tai kertasi su nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su sveika logika. Juk iš esmės europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija – tai visiškas tautos idėjos neigimas!.. Europiečiai nusirito iki to, kad tautybė tapo vos ne yda ar nuodėme, o tautų maišymasis – savitiksliu, natūraliu reiškiniu. Atseit, kuo smarkiau persimaišysi, tuo tolerantiškesnis būsi!..

Europa atsidūrė situacijoje, kai bet kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus, imami traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo recidyvas. Tokia kraštutinė tolerancija apėmė visus, nuo politikų iki eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame tarpe ir Lietuvoje), ėmė rungtyniauti vienas su kitu, kuris jų tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai dažnai balsuoja už „pačius tolerantiškiausius“. Nes, neduok Dieve, išsirinksi ne tokį tolerantišką, tai jau bus vos ne Hitleris. Jeigu koks politikas leidžia sau nukrypti nuo beribės tolerancijos ir „multikultūralizmo“ – jis apšaukiamas vos ne fašistu. Tokių pavyzdžių Europoje gausu: Marin Le Pen, Naidželas Faradžas, Geertas Vildersas ir kiti.

- Ko gero, būtent istorijos interpretacijose glūdi viso to, kas šiuo metu vyksta neoliberalizmo apimtoje Europoje, tame tarpe Lietuvoje, giluminės šaknys?

- Galėčiau apie tai daug kalbėt, bet nenoriu pernelyg išsiplėsti. Tai bene pagrindinė mano tyrinėjimų tema, į kurią gilinuosi daug metų. Tuos klausimus esu nuodugniai tyrinėjęs, todėl šį bei tą supratau: kodėl Vakarų civilizacija (pirmiausia Europa) žengia susinaikinimo keliu, kodėl taip vadinamos „europietiškos vertybės“ tapo tarytum gangrena?..

Norėtųsi kiek išsamiau panagrinėti, kodėl puvimo procesas Vakaruose prasidėjo, bet būtų didelis nukrypimas nuo pasirinktos temos, todėl palikime ateičiai. Šiam kartui užteks pasakyti, jog tai, didžia dalimi, yra vadinamosios „Frankfurto mokyklos“ ideologų nuopelnas. Saujelė marksistų revizionistų davė pradžią Vakarų visuomenės dekonstrukcijai. Kalbant apie Europos „savižudybę“, į „Frankfurto mokyklą“ turime žiūrėti kaip į pagrindinį šio proceso kaltininką.

Beveik prieš šimtą metų, maždaug dešimtmečiui praėjus po bolševikų revoliucijos Rusijoje, Vokietijoje įkurtos neomarksistinės „Frankfurto mokyklos“ ideologai suprato, kad tuometinių komunistų planuotas Europos (ar net viso pasaulio) pavergimo projektas per pasaulinę revoliuciją iš tikrųjų yra neįgyvendinamas. Todėl buvo pasukta ne ekonominės ir politinės revoliucijos keliu, o pasirinkta vadinamosios kultūrinės revoliucijos strategija, kurios esmė, grubiai tariant, pakeisti žmonių smegenis. Buvo prieita išvada, kad vis dėlto galimas daug efektyvesnis žmonių valdymo būdas – sukuriant demoralizuotą visuomenę. Šiam tikslui puikiai pasitarnavo ir Antrojo pasaulinio karo istorinių įvykių interpretacijos.

Buvo ir tebėra vykdomas milžiniško masto eksperimentas, kurio tikslas patikrinti, ar iš tikrųjų žmonės – laisvai minkoma žaliava, iš kurios galima daryti ką nori. Kitaip sakant, tikrinama, ar įmanoma taip sustyguoti smegenų plovimo kampaniją, kad būtų galima radikaliai pakeisti žmogaus įsitikinimus bei įtikinti tuo, kad yra normalu tai, kas sveikam žmogaus protui atrodo didžiausia nesąmonė ir absurdas. Tokiu įrankiu tapo liberalizmas.

Todėl norėčiau pacituoti lietuvių filosofą prof. Algirdą Degutį, išsamiai išaiškinusį neoliberalizmo daromą žalą. Pasak šio mąstytojo, šiandieninis liberalizmas – mirtinai pavojinga ideologija. Vedančioji liberalizmo idėja yra destrukcija, griaunanti visuomenės pamatus. Visuomenė laikosi tiktai tiek, kiek neoliberalizmui dar nepasisekė jos įveikti. O jeigu pasiseks, visuomenė žlugs. Realiai įgyvendintas liberalizmas sunaikina viską. „Liberalizmas, kadangi yra nuolat agresyvėjanti ir dominuojanti pasaulyje ideologija, tai vienas svarbiausių dalykų bent jau suprast, kad mums gresia didžiulis pavojus, kad jeigu mes nesuvoksim liberalizmo esmės – mes dingsim išvis iš gyvenimo, iš pasaulio“, – perspėja prof. A. Degutis.

Rekomenduočiau visiems perskaityti prieš keletą metų Lietuvoje išleistą prof. Algirdo Degučio knygą „Kaip galima liberalizmo tironija“. Ją, mano giliu įsitikinimu, privaloma perskaityti ypač tiems, kurie nori suprasti, kodėl šiandien Europoje ir apskritai visame pasaulyje siaučia destrukcija, ir kas dėl to kaltas. Sakyčiau, tai viena svarbiausių knygų kada nors parašytų Lietuvoje.

- Europoje šiandien daug kalbama apie toleranciją. Šis žodis tapo savotišku burtažodžiu, esą galinčiu panaikinti visuomenėje kylančius konfliktus ir nesusipratimus. Be gilesnio pasvarstymo tikima, jog tolerancijos pasekmės gali būti tik teigiamos?..

- Būtent liberalai nuolatos kalba apie toleranciją, skelbdami ją vos ne svarbiausia demokratijos vertybe. Tačiau aš, kai kalbama apie toleranciją, prisimenu Aristotelio pasakytus žodžius: „Tolerancija ir abejingumas – pirmieji mirštančios visuomenės požymiai“.

Lietuvoje šį reiškinį išsamiai ir nuodugniai išnagrinėjo mano paminėtas filosofas Algirdas Degutis. Pasak jo, privalomos tolerancijos režimas, kartais vadinamas politiniu korektiškumu, keletą dešimtmečių tarsi baisi liga kamuoja Vakarų visuomenes. Betgi tai, vėl norisi pabrėžti, yra pokario „denacifikacijos“ ir „holokausto atminties kulto“ pasekmė.

Emancipacinis šiuolaikinio liberalizmo projektas tampa represinis ir destruktyvus, nors ir vykdomas truputį švelnesnėmis formomis nei tos, kurias naudoja brutalesnės ideologijos (pavyzdžiui komunizmas). Visos politinio korektiškumo priemonės sukasi apie diskriminaciją kaip didžiausią blogį ir apie nediskriminaciją (toleranciją, atvertį) kaip didžiausią gėrį. Pasak profesoriaus A. Degučio, „Tolerancija, dar neseniai reiškusi tik pakantumą, susilaikymą nuo agresyvių veiksmų prieš tuos, kurių elgesiui nepritariama, dabar interpretuojama kaip pozityvi pareiga pripažinti, priimti į savo gretas ir remti atskirties aukas“.

Kalbėdamas apie garsųjį postmodernizmo guru, žydų kilmės prancūzų filosofą Žaką Derridą, profesorius A. Degutis sako, jog būtent jis išgrynino ir radikalizavo tą giluminę moralinę intenciją, kuri įkvėpia šiuolaikinių liberalų ir multikultūralistų politines pastangas.

Šios filosofijos esmė – „dekonstrukcinis teisingumas“, ką galime pavadinti gryna ksenofilija. Dekonstrukcija, pagal Ž. Derridą, tai pats teisingumas, nes leidžia išardyti tai, kas buvo neva socialiai sukonstruota, nustumiant į užribius „kitą“. Todėl dekonstrukcija nėra tik destrukcija, o veikiau pozityvi radikalaus atsivėrimo tam „kitam“ pastanga. Dekonstruktyvistas esą vykdo arba atstato teisingumą. „Dekonstrukcija yra teisingumas … nežinau nieko teisingesnio už tai, ką vadinu dekonstrukcija“, – rašė Derrida. Tas jo „teisingumas“ – tai atsivėrimas „kitam“.

Tačiau kam kitam? Savo tėvams, vaikams, sutuoktiniui, bičiuliams, tautiečiams – tiems, kuriuos myli, gerbi, vertini? Tai būtų pernelyg paprasta: bepigu atsiverti tiems, kuriuos gerbi ir myli. Tačiau tikrasis, moraliai vertingiausias, pasak filosofo Žako Derridos, gali būti tik radikalus, begalinis „svetingumas“ – ATSIVĖRIMAS „tam, kuris nėra nei laukiamas, nei kviečiamas. Bet kuriam, atvykstančiam kaip absoliučiai svetimam lankytojui, naujam atvykėliui, neidentifikuojamam ir nenumatomam, žodžiu, visiškai kitam“, – tai citata iš vienos Ž. Derridos knygų. Bet, prisiminkime, katalikų popiežių Pranciškų, kuris pernai prieš Velykas plovė ir bučiavo kojas vadinamiesiems „pabėgėliams“!.. Šią idėją Derrida priveda prie jos loginės baigties – ksenofilijos.

„Moraliai vertingiausia“ ATVERTIS, pagal filosofą Ž. Derridą, yra būtent „svetingumas absoliučiai svetimam“, „visiškai kitam“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Šitokio atsivėrimo nuostatą kitas žymus filosofas Džeimsas Bernheimas taikliai pavadino „Vakarų savižudybės ideologija“.

Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės apskritai eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką. Turbūt tam, kad mes būtume nepajėgūs gintis nuo savo priešų ir atsiduotume jiems besąlygiškai. Reikalaujama didžiausios aukos – artimųjų ir savųjų išsižadėjimo vardan tolimų ir svetimų, netgi savo priešų!.. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos, kitaip sakant, susinaikinimo.

Todėl dabar Europoje mes matome beveik idealią liberaliosios ksenofilijos padarinių situaciją. Islamo agresijos akivaizdoje šiuolaikinis Vakarų liberalizmas susilaukia pelnyto atpildo. Islamas – totalitarinė religija, pasiryžusi atversti į savo tikėjimą arba sunaikinti Vakarus. O tuo tarpu postmodernusis liberalizmas – tai ideologija, raginanti išsižadėti vakarietiškosios savimanos, atsiverti kitiems ir galiausiai atsiduoti radikaliai svetimiems. Abi intencijos tobulai atitinka ir papildo viena kitą – absoliuti netolerancija susitinka su savižudišku svetingumu.

Vakarų Europoje, pavirtusioje vertybių tuštuma arba skyle, didėjant musulmonų agresyvumui europiečiai dės dar daugiau pastangų jiems integruoti ir jaus vis didesnę kaltę dėl nesugebėjimo tai padaryti. „Neišsižadėję ksenofilinės ideologijos Vakarai neišvengiamai žlugs“, – teigia filosofas prof. A. Degutis. Na, o aš galėčiau nebent priminti žymaus poeto T. S. Elioto įspėjimą, kai Vakarų pasaulis numirs, tai bus ne trenksmas, ne sprogimas, o tiktai inkštimas, apgailėtina rauda.

- Dėkoju už pokalbį.