Lietuvos politika: ne kaip geriau Lietuvai arba lietuviui, bet kaip blogiau rusui

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas ne kartą yra pabrėžęs, ir mūsų šalies gyventojai labai gerai žino, kad Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus tandemas padarė milžinišką žalą Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Milijardinės skolos, milžiniškos palūkanos – tokią kainą mes visi mokam už šio tandemo darbelius.

D. Grybauskaitė yra sakiusi, kad sustiprėjo mūsų finansinė sistema. Tačiau kokiu būdu jis sustiprėjo? Dviems lietuviškiems bankams – Snoro ir Ūkio – buvo paskelbti bankrotai. O bankroto administratorius iš užsienio Saimonas Friklis per penkias dienas gavo penkis milijonus atlyginimo. Valstybės kontrolės buvo paprašyta patikrinti, o už ką jam buvo išmokėti tokie pinigai, tačiau valstybės kontrolė nieko konkretaus nesurado.

Dar daugiau. D. Grybauskaitė visą laiką demonstravo tokį kietą charakterį: kovosiu su oligarchais, kovosiu su kyšininkais. Antra kadencija jau eina, mes girdim tą pačią retoriką, ir nė vieno pasakymo, o kas gi yra tie oligarchai, kas yra tie kyšininkai?

Visiška bėda yra su užsienio politika. Ar galėtų kas nors pasakyti, su kuria šalim Lietuva draugauja? Su Rusija nėra jokių santykių, nėra santykių nei su lenkais, nei su latviais, nei su estais, nei su Baltarusija.

Visi prisimename skandalą dėl pažymos – nutekinta informacija, kad prezidentei gresia pavojus, kažkas ją turi kompromituoti. Kitaip sakant, visi, kurie kritikuos, tie bus arba Rusijos šnipai, arba mūsų valstybės priešai.

Vėliau paaiškėjo, kad patys susiorganizavo visą šitą dalyką – ir pažymos parašymą, ir nutekinimą. Ir nieko, dirba nutekintoja vyriausiaja patarėja, teismai tą nutekintoją išteisino. Kaip taip gali būti? Negerai, kai išteisinamos valstybės paslapties nutekintojos.

Lietuvos žmonės nori, kad ta teisinė sistema visų pirma netarnautų kokiam viršininkui, bet gintų žmogų, kad žmogus, atėjęs pas teisėją, prokurorą ar policininką, žinotų, kad ten suras teisybę – kad ten jį gins, saugos. O kaip dabar atsitinka?

Dabar žmonės ištisai rašo skundus nepatenkinti nei teismų sprendimais, nei prokurorų. Ir ką mes matom? Valdymas vyksta tiesiogiai iš Daukanto rūmų. Pareigūnams iš Daukanto rūmų komanduojama, kaip elgtis.

O principingus darbuotojus, kurie negali pakęsti ir negali taikstytis su tokiomis komandomis iš Daukanto rūmų, išvaro iš darbo.

Tokie dalykai rodo, kad mūsų valstybė jau seniai eina ne tuo keliu, kad mes neturim veiksnios teisėsaugos, kad mes neturim teisingumo, kas yra kiekvienos valstybės pagrindas, ir teisingumo nėra ne tik teisėsaugoje, teisingumo nėra ir socialinėj srity.

Ar mes didžiuojamės pačia pigiausia darbo jėga? Ar galim sakyt, kad šiandien žmonės gauna teisingą atlyginimą ar orią pensiją? Nieko panašaus, atvirkščiai – tokios didelės socialinės atskirties, kaip dabar, niekada nebuvo.

Lietuvos gyventojai kiekvieną dieną gąsdinami įvairiomis grėsmėmis. Labai gerai apie tas grėsmes yra pasisakęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

„Mes galim visokių grėsmių prisigalvoti: rusai, dar visokie kitokie aplinkiniai. Bet didžiausia grėsmė yra mūsų socialinė politika, ta didžioji atskirtis, žmonės yra nepatenkinti savo valdžia, nepatenkinti tampa savo valstybe. Ką jie daro? Jie perka bilietą ir važiuoja į užsienį. Tai Lietuva mažėja, Lietuva silpnėja kaip valstybė. Todėl aš klausiu: o ekonominėj srity kodėl mes turim mokėti brangiausiai už dujas? Todėl, kad mes negalim susikalbėt su tais pačiais rusais? Todėl, kad mūsų ambicija neleidžia? Man atrodo, kad visa energetinė politika pagrįsta yra tokiu principu: ne kaip geriau Lietuvai arba lietuviui, bet kaip blogiau rusui. Ir mes mokam didžiausią kainą – už dujas, už elektrą, už naftą. Kas mes, kodėl mes tokie? Ką, mes labai turtingi? Visa kaina po to į prekes persikelia. Mes vėl mokam didžiausią kainą todėl, kad mes nenorim bendrauti“, - yra pasakęs darbietis A. Paulauskas.

Ir labai teisingai pasakė žmogus.

O štai prezidentė yra pareiškus, kad jai, esą, su Rytais nėra ko bendraut, kad jai geriau bendraut su Vakarais.

Tai ką, mums dviejų prezidentų reikia – vienas su Rytais, kitas su Vakarais? Juk užsienio politika visų pirma ir yra daroma tam, kad žmonės gyventų šioj valstybėj geriau. Pavyzdžiui, Obama savo viename pranešime kongresui pasakė: aš važiuosiu į kiekvieną šalį, kurioj galima surasti rinką mūsų prekėms, nesvarbu, ar tai bus Rusija, ar Indija, ar Kinija. Jis važinėjo, jis pats ieškojo savo prekėms rinkų. O kur ieško rinkų prekėms D. Grybauskaitė? Niekur ji neieško.

Kažkada pieno perdirbimo įmonių vadovai yra sakę, kad kiekvienas aukšto pareigūno neatsakingas žodis, pasakytas prieš Rusiją, atsiliepia jiems milijonais. Žinojo, kad po savaitės mūsų prekės bus sustabdytos, mūsų gamyba bus sustabdyta. Tai ar mes norim demonstruoti savo drąsą tokiu būdu ir daryti ir savo verslui, ir savo žmonėms blogai?

Kodėl žmonės iš Lietuvos bėga? Taip, ir dėl didesnių atlyginimų. Bet daugelis išvažiuoja todėl, kad čia nesijaučia laukiami, nesijaučia šeimininkai šitos valstybės. Nesijaučia pilnaverčiais piliečiais.

Prisiminkime, kaip pirmą kartą Lietuvos istorijoje pasinaudojo žmonės konstitucine nuostata ir surinko referendumui 300 000 parašų. Tačiau referendumas buvo vis tiek sužlugdytas.

O juk valstybės svarbiausius klausimus turi spręsti tauta. Yra fundamentalūs klausimai, kurių be žmonių nuomonės neturi teisės Seimas priimti, ar tai bus žemės pardavimas, NATO karinės bazės, ar kiti svarbūs klausimai, tik tauta turi tarti lemiamą žodį.

Pilietiškumas yra pagrindinė valstybės ir tautos savybė, kuri leistų mūsų valstybėje toliau klestėti ir gyvent. Visuomenė turi kontroliuoti ir valdininkus, ir teisėsaugą. Reikia daugiau pasitikėt visuomene – į tuos pačius teismus įsileiskim visuomenę, leiskim žmonėms patiems matyt, kaip vykdomas teisingumas, ir jo bus daugiau, nėra abejonių.

Dažnai sakoma, kad valstybėje nėra pinigų, tačiau pinigų yra.

NSGK pirmininkas yra sakęs, kad jei valstybė nešvaistytų pinigų abejotinos naudos milijardiniams mega projektams, pinigų užtektų viskam.

Mes šiandien nesam tokie turtingi, kad galėtume švaistytis pinigais, galbūt panaudokim juos ten, kur reikia. Atėjo metas suteikti teisingumui naujovišką prasmę.

Pranešimas parengtas remiantis NSGK pirmininko A. Paulausko įžvalgomis.

Šaltinis: lrs.lt