Mergaitė ir geroji socdemų žinia

Jau antrą savaitę portalas delfi.lt gerai matomose vietose eksponuoja nuotrauką: saulėtos laukymės fone besišypsanti Laimutė Stankūnaitė laikosi už rankų su šviesiaplauke mergaite. Mergaitės veido nematyti, nes į objektyvą ji atsisukusi nugara.

Rugpjūčio 27 d. pranešta, jog tos nuotraukos autorė Daiva Norkienė, pristatyta kaip „žurnalistė ir sociologė”, liepos mėnesį buvo susitikusi su L. Stankūnaite ir jos dukra, todėl kaip liudininkė „išsklaido” „Neringos Venckienės rėmėjų” skleidžiamus gandus, kad pedofilijos ir žudymų istorijos epicentre atsidūrusios mergaitės nebėra gyvųjų tarpe.

Po savaitės ta pačia nuotrauka iliustruotame rašinyje paskelbta, jog visuomenė šiai gerajai žiniai yra nepasirengusi:

„Užuot pasidžiaugę, kad atsirado liudijimas, jog vaikas konkrečiu metu buvo gyvas ir sveikas, dalis žmonių suskubo įtarti, kad žurnalistė, o gal ir jos aplinka, priklauso „pedofilų klanui“. Suveikė lietuviškas fenomenas: visuomenė nepasiruošusi priimti gerų žinių, ir jei būtų pranešta, kad vaikas mirė, dalis jos narių pasijustų tikriausiai kur kas geriau, o nuotraukas portalui leidusi panaudoti žurnalistė ir sociologė ko gero pelnytų didvyrės vardą.”

Tokiomis prielaidomis prasidedančio rašinio autoriai nurodyti du: hab. dr Valdas Pruskus, VGTU profesorius, ir ta pati Daiva Norkienė, tik šįkart pristatyta jau ne vien kaip žurnalistė ir sociologė, bet ir kaip LSDP narė.

Rezonansinė istorija, iš kurios „pasiskolinta” rašinį iliustruojanti nuotrauka, panaudota tik įžangai ir pavadinimui – kaip (patraukli?) etiketė, iliustruojanti dviejų sociologų samprotavimus svarbia tema: apie blogų naujienų perviršį visuomenėje.

Nepaisant mokslinių prof. V. Pruskaus regalijų, straipsnyje netrūksta pseudomokslinių banalybių, tokių kaip „lietuviškas fenomenas” (jei tokio iš tiesų esama ir Lietuvos visuomenė yra kažkaip ypatingai nepasirengusi priimti gerų žinių, derėtų nurodyti tai pagrindžiančius tyrimus, o jei jų nėra, ši sąvoka tėra klišė iš serijos „kaip Lietuvoje blogai”), primityvokos didaktikos ir net komiškų epizodų („Viename socialinių tinklų ilgokai stebėjau sveiko gyvenimo ir gražaus kūno propaguotojo veiklos atspindžius ir iš pradžių nesupratau, kodėl „riestų užpakaliukų“ ir plokščių pilvukų garbinimu pagarsėjęs vyras (tai atspindėjo atitinkamų nuotraukų gausa jo paskyroje) analogiškų kriterijų netaikė savo žmonai ir vaikų mamai, žaviai rubensiškų formų moteriai”, – rašo hab. dr., VGTU profesorius V. Pruskus, atlikęs mokslinį kažkokio užpakaliukų garbintojo stebėjimą).

Bet čia tik trumpai atkreipsiu dėmesį į tris dalykus. Pirmasis tiesiogiai susijęs su tragiška istorija, kurią sociologai panaudojo kaip etiketę savo samprotavimams.

Atsisakė parodyti nuotraukas mergaitės seneliams

Prieš savaitę paskelbus rašinį, kuriame D. Norkienė, anot delfi.lt, „išsklaidė” gandus, ekspertai.eu su ja susisiekė, turėdami vilties, kad tie gandai iš tiesų bus išsklaidyti.

Mat būdas tai padaryti yra visiškai paprastas, ir visai nebūtina skelbti internete kokias nors nuotraukas: tereikia leisti seneliams Laimutei ir Vytautui Kedžiams įsitikinti, kad jų anūkė, klykianti išnešta iš namų 2012 m. gegužės 17 d., yra gyva ir sveika.

Juk vienas iš daugybės nežmoniškų šitos istorijos dalykų yra tai, kad seneliai nebematė savo anūkės nuo pat tos dienos, kai ji po pogromą primenančios policijos operacijos buvo prievarta išvežta iš namų, nors privilegija pamatyti taip ypatingai įslaptintą mažametę buvo suteikta iš pradžių lrytas.lt žurnalistei Laimai Lavastei, o dabar ir D. Norkienei.

Būtent ši keista situacija ir gimdo visiškai pagrįstą nerimą.

D. Norkienė patvirtino padariusi ir tokių nuotraukų, kuriose matyti ne mergaitės nugara, bet veidas, tad ekspertai.eu paprašė, kad parodytų jas seneliams, leisdama įsitikinti, kad jų anūkei nieko blogo nenutiko.

„Turėčiau pasiklausti Policijos departamente arba tarnybų, kurioms aš įsipareigojau neskelbti neskelbtinų duomenų”, „jeigu įstatymas leidžia, jeigu netrukdo kokiems nors ikiteisminiams tyrimams, aš būtinai parodysiu”, „aš kaip žmogus absoliučiai suprantu senelius ir su mielu noru parodyčiau”, – iš pradžių žadėjo D. Norkienė.

Bet netrukus atsiuntė elektroninį laišką, kuriuo informavo, kad jokių tarnybų nieko net neklaus:

Tad gerąją žinią delfi.lt paskelbusi žurnalistė nesiryžo parodyti mergaitės seneliams nuotraukų, kuriose matyti jos veidas.

Vargu ar tai gali „išsklaidyti” kokį nors nerimą.

Pamiršo, iš kur gauna algą

Privilegija pamatyti nuo tikrų senelių paslėptą mergaitę apdovanota D. Norkienė pirmojoje delfi.lt publikacijoje apibūdinta tik kaip „žurnalistė ir sociologė”, nepalaikanti nė vienos pusės ir besidominti šia rezonansine istorija tik dėl mokslinių ir žurnalistinių interesų.

Paklausta, kaip pavyko pamatyti mergaitę, taip pat ji prisistatė ir ekspertai.eu:

„Esu sociologė ir nagrinėju visuomeninius reiškinius, tokius, kaip visuomenės skaldymas, pasinaudojant tam tikrais rezonansiniais įvykiais. Kadangi tuo metu kaip tik buvau baigusi studijas, apsigynusi sociologijos magistro darbą, ruošiausi vienam žurnalistinio-sociologinio pobūdžio straipsniui. Ir aš norėjau patikrinti, ar tikrai yra tiesa, kaip tuo metu viena pusė skelbė, jog vaikas negyvas, ar vėl vaiko tragedijos vardu tęsiamas visuomenės skaldymas. Ir aš, kaip iki šiol besilaikanti neutralios pozicijos šitos bylos atžvilgiu, užklausiau per savo žurnalistinius kanalus tam tikrų struktūrų, ar galėčiau susitikti, jie atsiklausė Stankūnaitės, ar jinai sutinka – ji nepaprieštaravo. Mano tikslas buvo vien tik įsitikinti, ar tas vaikas tikrai gyvas. Kadangi neprieštaravo Stankūnaitė, man buvo sudarytos sąlygos pamatyti ją ir vaiką. Kalbėjomės keliolika minučių.”

Tiek pirmajame delfi.lt rašinyje, tiek interviu ekspertai.eu metu iš pradžių buvo visiškai nutylėta aktyvi politinė D. Norkienės veikla. O juk ji yra ir socialdemokratų partijos narė, ir LSDP frakcijos Seime referentė, atliekanti atstovės spaudai funkcijas, ir Seimo narių Irenos Šiaulienės bei Algirdo Butkevičiaus padėjėja-sekretorė.

Dar daugiau, duodama interviu ekspertai.eu D. Norkienė bandė paneigti, kad dirba A. Butkevičiaus padėjėja. „Ne”, „Parodyk, kur tu radai tokius dalykus parašytus? Gal kas be manęs įrašė...”, – stebėjosi žurnalistė ir sociologė.

Kur dirba, D. Norkienė prisiminė tik nusiuntus jai nuorodą iš Seimo tinklalapio, kur parašytos jos pareigos:

Kodėl žmogų, kuris pamiršta savo paties pareigas, reiktų laikyti patikimu „gerosios žinios” liudytoju?

Tuo labiau, kad aiškiai deklaruoti partinius savo interesus šiuo atveju reikalauja ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausias sąžiningumas, nes aptariama istorija jau labai seniai yra ne tik kriminalinė, bet ir politinė.

Valdžios kritika ir „bloga žinia”

„Nepasitikėjimas visa valstybės sistema, valstybės institucijomis, ne tik žiniasklaida yra didelis”, o tą nepasitikėjimą gimdo „blogio industrija”, kurios „egzistavimas kenkia valstybei”, nes „valstybė, kuri neturi pasitikinčių piliečių, neturi ir ateities”, – tokia išvada baigiamas prof. V. Pruskaus ir D. Norkienės straipsnis.

Su šiais abstrakčiais teiginiais būtų galima sutikti, bet neramu dėl konkretaus sąvokų turinio. Kas yra tos „blogos žinios”, apie kurias rašoma straipsnyje, ir kokią „blogio industriją” sociologai turi omenyje?

Sąmoningai ar ne, bet vartojant apibendrintą sąvoką „blogos žinios” sunku aiškiai atskirti visiškai skirtingus dalykus: su pasimėgavimu didžiosios žiniasklaidos skelbiamas kruvinų nusikaltimų detales ar nacionalinio masto šou, kuris padaromas iš žinomo žmogaus savižudybės, nuo valdžios kritikos.

Juk pastaroji – taip pat „bloga žinia”, nes kalbama apie socialinę neteisybę, korupciją ir kitus nemalonius dalykus, kurie nedidina pasitikėjimo valstybės institucijomis.

Aiškiai šių dalykų neatskyrus, „blogio industrijai” vieną dieną gali būti priskirtos ir visuomeninės organizacijos, kritiškai pasisakančios valdžios atžvilgiu, ir ekspertai.eu ar kiti iš visuomeninių judėjimų kilę viešosios informacijos šaltiniai.

O juk sovietiniais laikais būta ir bausmių už kenkėjišką „tarybinės tikrovės šmeižimą”. Socdemai šią tradiciją turėtų neblogai atsiminti.

Bet gali būti, kad kaip tik valdžios kritikos nutildymas būtų pati geriausia žinia tiek socdemams, tiek ir jų kolegoms iš kitų partijomis vadinamų interesų grupuočių.