Mes ne tam dusome kalėjimų kamerose, ne tam šalome gulaguose, kad šiandien mus valdytų KGB statytiniai

Įsibėgėjant Seimo rinkiminei kampanijai, tarsi netyčia pasitarnaujant „dorybingiesiems“ konservatoriams, vienas po kito iškeliami į dienos šviesą politinės korupcijos skandalai, sisteminėje žiniasklaidoje skelbiami „įtakingiausieji“ - žurnalistai, politikai, verslininkai, visuomenininkai, sporto ir popkultūros veikėjai, pirmu smuiku grojantys opozicijos atstovai Vytautas Landsbergis, Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, neatsiejami nuo reitingų favoritės Raudonosios Dalios autokratiško valdymo stiliaus bei jos vykdomos vidaus ir užsienio politikos. Visa tai, matyt, turėtų padėti tautiečiams „teisingai“ apsispręsti ir spalio 9 dieną balsuoti už pačius „įtakingiausius“, tai yra už tuos, kurie, paskelbę grandiozinį „gelbėjimo planą“ Lietuvai, šventai pasiryžę „apginti mūsų šalį nuo puolančių rusų“, o iš tikrųjų ir toliau vykdyti pragaištingą politiką, kuri pakerta pasitikėjimą valstybe ir verčia emigruoti darbingus, gabius, veiklius tautiečius svetur „laimės ieškoti“.

Akivaizdu, jog bene didžiausia prekyba poveikiu plaunant patiklių, prastai informuotų piliečių smegenis užsiimanti sisteminė žiniasklaida, išimtinai LANDSGRYBIAMS lojalus valstybės finansuojamas nacionalinis transliuotojas LRT, dirbantis ranka rankom su tariamai „nepriklausomu“ portalu delfi.lt, ne tiek informuoja, kiek dezinformuoja Lietuvos žmones. Regis, nedaug kam terūpi, jog plačiai tiražuojamomis viešųjų ryšių akcijomis pasitarnaujama metų metais nepajudinamai, sustabarėjusiai, korupcinei valdžios SISTEMAI, politinius užsakymus vykdančiai teisėsaugai, specialiosioms tarnyboms, Generalinei prokuratūrai, teismams, visiems tiems valdžiažmogiams, nesibodintiems propagandinio melo ir, užuot rimtai kovojus, imituojantiems kovą su politine korupcija. Visiems gerai žinoma, jog milijardinę žalą valstybei padaręs, tarkim, „Mažeikų naftos“ atidavimas amerikiečių kompanijai „Williams“, skandalingasis „Leo.LT“ projektas, įžūliai subankrotintas bankas „Snoras“, Lietuvos energetinės „nepriklausomybės“ simboliu tapęs „Independence“ ir kitos plačiai nuskambėjusios aferos iki šiol nėra ištirtos, o kaltininkai taip ir liko nenubausti.

Viešųjų pirkimų tarnybai neseniai paskelbus apie galimai korupcinius Krašto apsaugos ministerijos „auksinių šakučių ir šaukštų“ pirkimus, Prezidentė Dalia Grybauskaitė suskubo pareikšti, kad „įstatymai nenumato galimybės vogti“ bei pareikalavo atsakomybę už tai prisiimti krašto apsaugos ministrą socialdemokratą Juozą Oleką.

„Kai Lietuvoje ką nors sako valdovė, tai visi aplink arba kinkuoja galvomis, arba supratingai tyli. Supratingai todėl, kad supranta, jog valdovės nuomonė yra vienintelė teisinga ir prieštarauti jai nepatartina. Geriausiai – supratingai pritarti. Tada gali tikėtis nominacijos į generalinio prokuroro pavaduotojo postą ar kokią nors ambasadą... Nes kai artėja rinkimai, svarbiausia yra ne tyrimai ir jų rezultatai, o tų tyrimų sukuriamas ir supratingos žiniasklaidos transliuojamas fonas. Konkrečiu Lietuvos atveju dar labai svarbi yra Lietuvos valdovės nuomonė apie dabartinę Vyriausybę, nes valdovei tikriausiai patiktų, jei po rinkimų ta Vyriausybė būtų sudaryta ne iš „vagių“, o iš kubilių“, -- ironizuoja prie veikiančios SISTEMOS nepritampantis profesionalus žurnalistas Artūras Račas.

„Šitų „auksinių“ šakučių ir iš to einančios gijos toliau istorija reikalauja labai aiškių atsakymų, kuriuos turime gauti čia, Seime. Vienintelis kelias, kaip opozicija gali gauti tokius atsakymus, yra interpeliacija, ties tuo dirbame“, – trečiadienį žurnalistams Seime pareiškė opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Kaip ten bebūtų, eilinį kartą virpinant orą bei grasinant interpeliacijomis, sukuriamas apgaulingas įvaizdis, jog uoliausi kovotojai su politine korupcija – tai konservatoriai su savo patriarchu „Dėdule“ V.Landsbergiu, „didžiu politiku“ staiga tapusiu anūku G.Landsbergiu ir šią politikierių gaują proteguojanti Prezidentė D. Grybauskaitė. Galbūt „megztosios beretės“, žvelgiančios į savo stabus pro rožinius akinius, LANDSGRYBIŲ sekamomis pasakomis ir tiki, bet tik ne žinomas disidentas Stasys STUNGURYS, kuris yra tvirtai įsitikinęs, jog konservatorių partija jau seniai turėjo būti likviduota!.. Šio Lietuvai pasišventusio garbaus žmogaus nuomonė, prisiminimai bei liudijimai pateikiami „Laisvo laikraščio“ skaitytojams.

Šiandien jau nėra jokių abejonių, kad mūsų ne tik valstybė, bet ir Tauta griaunama mūsų pačių politikų sukurtų partijų, Vytauto Landsbergio nežinia iš kur „ištrauktos“ Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kurios tėvas buvo stribas, o motina – universalinės parduotuvės pardavėja žydaitė (jos net mergautinė pavardė niekur neafišuojama). Prezidentė D.Grybauskaitė turi tiek sugriauti mūsų valstybę, kad V. Landsbergio vaikaičiui Gabrieliui Landsbergiui, „paveldėjusiam“ konservatorių partiją, nebūtų ką daugiau veikti!..

Niekas iki šiolei nekelia klausimo: kaip buvęs eilinis KGB informatorius galėjo tapti oficialiu arba pusiau oficialiu valstybės vadovu, kodėl jis nepatraukiamas baudžiamojon atsakomybėn?!.. Juk pakaktų vien mokyklos suolo draugo Aloyzo Sakalo išdavystės ir jo įkalinimo, jau vien dėl to galima patraukti V. Landsbergį teisinėn atsakomybėn. Kokiu būdu jis atsidūrė Sąjūdžio priekyje? Kas jį sieja su Maskvoje žuvusiu Lietuvos KGB faktiniu vadovu generolu Stanislovu Caplinu, su kuriuo jis buvo susitikęs Vilniuje, vieno gyvenamojo namo laiptinėje, Sąjūdžio formavimosi laikotarpiu?..

O kas pasiūlė į Sąjūdžio tarybos pirmininkus Vytautą Landsbergį? Ar tik ne KGB agentas Algimantas Čekuolis, įpareigotas KGB generolo Stanislovo Caplino? Pastarasis pasirūpino, kad Vilniuje neliktų V.Landsbergį kompromituojančios archyvinės KGB agento bylos, todėl ir išsiuntė ją į Maskvą...

Sąjūdžio steigiamajame susirinkime MA salėje V.Landsbergis apskritai nieko nekalbėjo. Gal dar nebuvo susitarta dėl būsimo iniciatyvinės grupės vadovo vaidmens? Tik staiga V.Landsbergis, padedamas dviejų KGB agentų - A. Čekuolio bei V. Čepaičio, tampa Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vadovu!..

Negaliu nepacituoti vieno man labai artimo kolegos Liudo DAMBRAUSKO minčių apie staiga atsiradusį „Tautos vedlį”, taip vadinamą „rezistentą Nr. 1”: „Atgimimo bangos išmestas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis pajunta, kad vienintelė reali jėga revoliucijos metu – tai minios jėga. Ir iki šiol jis ją sėkmingai eksploatavo. V. Landsbergio „drąsa” – ne riterio drąsa, paprastai lydinti didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa“, -- pastebi L.Dambrauskas savo dienoraščiuose, kurie publikuojami po jo mirties, 2005 m. Vilniuje, leidyklos „Gairės“ išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys“.

Pastaruoju metu sustiprėjęs V. Landsbergio tikėjimas – naivus pasikliovimas anūku Gabrieliumi, kuris nepasižymi nei išsilavinimu, nei gyvenimo patirtimi ar drąsa, o tiktai įžūlumu. Bet argi to pakanka pavargusios Tautos likučiams?!..

Tarybų Sąjungos imperializmo įgyvendinimo pogrindinė struktūra buvo KGB. Jos pagrindinis tikslas buvo ne tik Lietuvos teritorijos okupacija, bet ir jos šviesių asmenybių naikinimas, ir apskritai lietuvių tautos intelektualinio sluoksnio išgujimas ne tik iš politikos, bet ir kultūros gyvenimo, paverčiant jį gulagų purvina mase.

Gerai prisimename, kaip 1940-ųjų vasarą, prasidėjus Lietuvos okupacijai, pats skaudžiausias smūgis buvo smogtas mūsų inteligentijai. Vien per vienerius okupacijos metus Tauta neteko nemažos dalies savo inteligentijos, pačių karščiausių patriotų, visuomeninių organizacijų vadovų. 1941 m. birželį į Sibirą buvo ištremta 10% Lietuvos mokytojų, kurių nemažą dalį priglaudė Igarka, Rešiotai ir kitos stalininės tremties vietos.

Tokia skaudi dalia neaplenkė ir Lietuvos mokslininkų. Vienas iš uoliausių demokratinės minties puoselėtojų prof. Pranas Dovydaitis mirė Saratove, Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius prof. V. Vilkaitis – Jakutijoje, žuvo profesoriai Izidorius ir Antanas Tamošaičiai, žymus matematikas ir vienas iš mokslinės draugijos steigėjų prof. Pranas Lesauskas „dingo be žinios“, nužudytas ir garsus aviacijos konstruktorius, dėstęs Vytauto Didžiojo universitete, Antanas Gustaitis. Tremties kelius ėjo profesoriai D. Cesevičius, J. Trinkūnas. P. Kemėšis ir kt. O kiek tais vargo keliais klampojo docentų, dėstytojų, asistentų ir kt. aukštųjų mokyklų darbuotojų!..

Kiek rašytojų, kiek kūrybingo jaunimo ėjo gulagų keliais? Tai klausimas, į kurį dar nesame išsamiai atsakę. Todėl gerai suprantama, kodėl iš Lietuvos 1944-ųjų vasarį pasitraukė ne vienas šimtas patyrusių ar jaunų mokslininkų, supratusių, kad daugeliui jų teks dirbti ne mokslo darbus, o tarnauti tarybinei propagandai. Juk nepaklusus okupantams, jų laukė gulago grėsmė.

Vien tik iš Dotnuvos žemės ūkio akademijos 1944 m. pasitraukė į Vakarus 30 profesorių ir dėstytojų. Pasitraukė ir tokie, kurie per stebuklą išvengė mirties bausmės. Pavyzdžiui, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Ignas Končius, likęs nesušaudytas Červenėje.

Tačiau ir likusiųjų Lietuvoje laukė nelengvas gyvenimas. Tik ką grįžęs iš nacių Štuthofo prof. Vladas Jurgutis tuoj pat išvyko į tarybinį gulagą. Iki pat mirties buvo kamuojamas ir prof. Balys Sruoga, išvengęs mirties Štuthofo kacete.

Netrukus Tarybiniuose lageriuose atsirado profesoriai Antanas Žvironas, Vosylius Sezemanas, europinio masto mąstytojas, Lenino oponentas Levas Karsavinas, amžino poilsio vietą radęs Komijoje. Neišvengė gulagų ir docentai Petras Mikutaitis, Antanas Vengris ir kt., nors buvo kairiųjų pažiūrų ir nebuvo lepinami autoritarinio A. Smetonos režimo.

Nepakęsdamas pažeminimo ir sunkių gyvenimo sąlygų nusižudė gabus mokslininkas vadybininkas V. Graičiūnas, atvykęs prieš karą iš JAV dirbti Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Šešerius metus teko tremtyje praleisti ir prof. P. Šalčiui, vienam iš žymiausių ekonomistų, kurį laiką dirbusiam Vilniaus universiteto prorektoriumi.

Vis tiktai kai kurie mokslininkai, nepaisydami galimų represijų, stengėsi padėti Lietuvos rezistencijai. Yra žinoma, kad profesoriai Tadas Ivanauskas, Pranciškus Šivickis teikė pagalbą Lietuvos partizanams, o prof. akad. Jonas Kubilius, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius ir Lietuvos matematikų mokyklos įkūrėjas, savo jaunystės metais buvo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanų štabo viršininkas. Su partizanais aktyviai bendradarbiavo Dzūkijoje ir šviesios atminties akademikas Antanas KUDZYS.

Ypač pagirtinos mokslininkų pastangos plėtoti gimtąją kalbą. Už pastangas objektyviai atvaizduoti lietuvių literatūros procesą, už tautinio atgimimo idėjų kėlimą iš darbo buvo pašalintos velionės mokslininkės Irena Kostkevičiūtė, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, taip pat A. Rabačiauskaitė. Tos lemties šiaip ne taip išvengė gabus mokslininkas prof. Jurgis Lebedys.

Koks sunkus buvo Lietuvos mokslininkų darbas, rodo susidorojimas su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. J. Bulavu, mėginusiu užkirsti kelią universiteto rusinimui.

Gal kiek lengviau buvo dirbti tiksliųjų mokslų atstovams, bet ir čia netrūko intrigų, ideologinių priekaištų, gabesnių mokslininkų ignoravimo.

Politinės sistemos absurdiškumas, tikrųjų žmogiškų vertybių ignoravimas trukdė Lietuvos mokslininkams susidaryti normalias sąlygas ir pasiekti tokių rezultatų, kurių jie būtų pasiekę laisvoje ir normalioje visuomenėje. Tačiau reikia pažymėti, kad daugelis jų nebuvo abejingi tautos lūkesčiams, ilgėjosi šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo. Tai parodė ir 1988-1990-ieji metai, kai daugelis Lietuvos mokslininkų aktyviai rėmė Tautos apsisprendimą siekti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, buvo pirmosiose jos kūrėjų gretose.

Deja, su dideliu apgailestavimu tenka konstatuoti, kad vėlesniais nepriklausomybės metais beveik visi mokslininkai buvo išstumti iš politikos ir valstybės gyvenimo, nebuvo paisoma jų patarimų. Štai kodėl šalyje suvešėjo politinio ir ūkinio gyvenimo disharmonija, diletantizmas, darantis sunkiai benusakomą žalą nespėjusiai atsikurti valstybei bei žlugdantis dar neatsigavusią Tautos kultūrą, kompromituojantis net ir pačią nepriklausomybės idėją! Visa tai daro vadinamoji „šalies vadovė“, kurią į mūsų skaudžią istoriją atsitempė KGB „veteranas“ V. Landsbergis.

Šiandien konservatoriai ir vėl bando iškreipti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istoriją, norėdami ją pradėti nuo tariamo „rezistento Nr. 1“ Vytauto Landsbergio pasirodymo toje istorijoje. Šios klastotės demaskavimui būtina trumpam sugrįžti į netolimą praeitį ir prisiminti sovietmečio rezistencinę kovą, kurioje nei landsbergiai, nei grybauskaitės nedalyvavo!..

Daugelis Lietuvos inteligentų, nors ir matydami okupacijos daromą žalą, nesiėmė atviros kovos, o rinkosi legalios veiklos kelią, nes dar nebuvo pamiršti didžiuliai ginkluotos kovos nuostoliai, prilygstantys Tautos genocidui.

Tačiau istorijos procesas niekad nenutrūksta, dažnai jis atneša ir netikėtų permainų. Pradėjus stipriau reikštis Žmogaus teisių sąjūdžiui pačioje Rusijoje, atsirado palankesnės sąlygos ir Lietuvoje. Nuo 1972 m. pavasario (nuo R. Kalantos susideginimo) Lietuvoje pradedama leisti pogrindžio spauda. Tuo metu ėjusiame vieninteliame pogrindžio leidinyje „LKB kronika“ pasirodo informacija apie Lietuvos mokslininkų laišką LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui dėl Ignalinos atominės elektrinės statybos ir jos grėsmės Lietuvos žmonėms. Laiškas, ilgokai gulėjęs A. Sniečkaus stalčiuje, susilaukė visuomenės dėmesio ir CK darbuotojų irzlios reakcijos.

Kai kurių Lietuvos mokslininkų domėjimasis Lietuvos problemomis dar labiau sustiprėjo pradėjus 1975 metų rudenį leisti pogrindžio „Aušrą“. Caro priespaudos laikais ėjusi „Aušra“ buvo atgaivinta pratęsus jos numeraciją, t.y. 41-uoju numeriu. Caro laikais „Aušros“ buvo išleista 40 numerių.

Po „Aušros“ atsirado dar keletas leidinių, iš kurių pažymėtinos „Perspektyvos“, kėlusios platesnio pobūdžio politines, ideologines ir kultūros bei kalbos išsaugojimo problemas. Beveik visa pogrindžio spauda nelegaliai pasiekdavo Vakarus, iš kur ji kasdien per „Laisvės“, „Vatikano“, „Vokiečių bangos“ ar „Amerikos balso“ kanalus sugrįždavo radijo bangomis į Lietuvą. Pogrindžio spaudos beveik nereikėjo platinti. Kas mėnesį išeivija gaudavo apie 1000-1500 puslapių aktualios informacijos Lietuvos gyvenimo bei kovos su okupacija klausimais.

Sėkmingai pogrindžio spaudai informaciją teikė prof. A. Zalatorius, geologijos dr. V. Vansevičius, technikos dr. Liudas Dambrauskas, istorikas R. Jasas ir kt.

Neturintis precedento buvo technikos daktaro, poeto Mindaugo TOMONIO viešas laiškas, išspausdintas „LKB kronikoje“, dėl Raudonosios armijos vaidmens okupuojant Lietuvą ir jo, kaip mokslininko restauratoriaus, atsisakymas vykti į Kryžkalnį tirti šiai armijai pastatyto paminklo jau yrančių konstrukcijų. Dvejus metus trukęs mokslininko ir poeto konfliktas su LKP CK ir KGB baigėsi jo tragiška mirtimi Pavilnyje ant geležinkelio bėgių 1975 m. lapkričio 5 d.

Išskirtinis vaidmuo Lietuvos mokslininkų rezistencinėje veikloje tenka geologijos dr. Vytautui Skuodžiui, kuris, nors ir aktyviai domėdamasis geologijos, ekologijos ir gamtosaugos problemomis, nenutolo nuo Lietuvos politinių problemų. Jo redaguojamos „Perspektyvos“ bei dar per kelerius metus poilsio valandomis parašytas veikalas „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ susilaukė ne tik teismo ir įkalinimo, bet ir naujo didžiulio susidomėjimo Lietuvos dvasine būkle.

Tad naujas dvasinio gyvenimo permainas Tauta sutiko neabejingai, pasirengusi naujam kovos etapui už savo laisvę ir nepriklausomybę. Tai parodė ir 1987 m. rugpjūčio 23 dieną įvykęs laisvas mitingas Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pademonstravęs ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui, kad Tautos atmintis dar gyva. Tačiau šiame mitinge nebuvo nei vadinamojo profesoriaus V. Landsbergio, nei vadinamosios „tautos vadovės“ D.Grybauskaitės, kuri tada dėstė partinėje mokykloje bei vykdė plačiai žinomo kolaboranto Mykolo Burokevičiaus užduotis. O vadinamasis „profesorius“, matyt, jau susitikinėjo laiptinėse su S. Caplino patikėtiniais.

Visi kiti „signatarai“ ir kitokie veikėjai atsirado tik tada, kai istorija jau buvo išsprendusi Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Dabar jau aišku: maskviniai istorijos užsakovai tada kitaip suprato mūsų nepriklausomybės ir laisvės problemas. Maskvos „statytiniai“ turėjo dar sparčiau spręsti Tautos likvidavimo problemą. Nemokšiškas ekonomikos tvarkymas, nedarbas, nepagarba tautos kultūrai, bet kokių žmogiškų vertybių nuvertinimas, emigracija, prilygstanti per keliolika metų „trims Sibirams“ – tai paspartintas kelias į Tautos išnykimą.

Pirmosios vyriausybės išardymas, vyriausybės vadovo Alberto Šimėno dingimas, Gedimino Vagnoriaus, neturinčio jokios nei ūkinės, nei vadovavimo patirties, paskyrimas premjeru – tai ne atsitiktinės klaidos, o sąmoningas mūsų istorijos žalojimas.

Kaip „patriarchu“ tampa net ne žmogus, o subjektas, visą gyvenimą nesidomėjęs Tautos likimu, jos būklės palengvėjimu, o skundęs savo mokslo draugus? Kas jis? Lietuvis ar Vokietijos žydų atžala, kurie savo godumu po Pirmojo pasaulinio karo išprovokavo fašizmą?..

Kam Lietuvai reikalingi Emanueliai Zingeriai, Rastauskienės-Juknevičienės, Andrikienės, Jurgiai Razmos ir kitas balastas? Ar be E.Zingerio pagalbos „patriarchui“ V.Landsbergiui negalima nueiti iki Katedros ir atsisėsti į pirmąją eilę? Juk jeigu anksčiau jis niekad neperžengdavo bažnyčios slenksčio, tai ko dabar ten brautis?!.. Juolab kad nei žmonių, nei Tautos jis nemyli, tai kam dabar vaizduoti tikintįjį? Gana to melo ir pasityčiojimo iš mūsų Tautos ir Lietuvos istorijos!..

Apie taip vadinamą prof. V. Landsbergį jau nemažai rašyta, jo veikla buvo aptariama net dviejose rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS knygose - „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, sudaryta prof. Ksavero PURVINSKO vos ne monografija apie Landsbergių šeimynėlės paslaptis. 2014 metais pasirodė ir visuomenės buvo godžiai skaitoma žurnalistės Rūtos JANUTIENĖS knyga „Dinastija”. Tik kažkodėl aprašomasis personažas „Dėdulė“ V.Landsbergis iki šiol tyli ir nesikreipia į jokias teisines institucijas dėl tariamo šmeižto.

Kur kas sudėtingesnė Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografija. Paprastai žmonės, iškeliami ir išrenkami valstybės ar Tautos vadovais, pateikia visuomenei savo išsamias biografijas, kuriose nušviečiami ne tik jie patys, bet ir jų aplinka. Apie šią asmenybę tarybiniu laikotarpiu mums, disidentams, nieko neteko girdėti. Nelabai Lietuvoje buvo domimasi, ką ji veikė Leningrade. Galima sakyti, D.Grybauskaitė nežinomas žmogus. O Lietuvoje dirbusio Mykolo Burokevičiaus nelaikiau nei istoriku, nei profesoriumi, tad nedomino ir šito komunisto sekretorių ar padėjėjų personažai...

Gausybė susikaupusių problemų, kurias, manau, artimiausiu laikotarpiu turėtų spręsti jau net ne Seimas, o pati Tauta. Beliko tik viena išeitis: šalin iš Lietuvos valstybingumo kelio tuos politikus, o pirmiausia – Konservatorių partiją ir jai padedančius liberalus bei kitus apsimetėlius. Mes ne tam dusome kalėjimų kamerose, ne tam šalome gulaguose, kad šiandien mus valdytų KGB statytiniai!.. Šalin juos iš istorijos ir iš mūsų Tautos gyvenimo! Tegyvuoja tikrai laisva ir nepriklausoma Lietuva, be landsbergių ir grybauskaičių!..

Post Scriptum

Dar kartą apie mūsų Tautos nelaimę – LANDSBERGIZMĄ

www.landsbergizmas.lt

Stasys STUNGURYS: „Vytauto Landsbergio atėjimas į mūsų istoriją – Tautos nelaimė. Nesuprantu, kaip buvo galima šitaip kenkti Lietuvai. Jei V. Landsbergis būtų elgęsis dorai ir garbingai, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, tai jam būtų galima daug ką atleisti, net ir tą jo KGB informatoriaus veiklą! Yra žinoma, kad ištisus 28 metus jis dirbo KGB agentu (1949 - 1978 m., vėliau KGB jo paslaugų jau nereikėjo).

Šiandien Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kuri tarnautų žmonėms.“

Liudas DAMBRAUSKAS: „Landsbergizmas – tai ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Landsbergizmas – tai politinė skraistė prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa.“

Vytautas PETKEVIČIUS: „Prie Brazausko nepritapau, todėl kad jis nieko laisvėjančioj Lietuvoj nematė, išskyrus savo asmeninę naudą ir pinigus. Jis tiek daug deklaravo gražių žodžių apie savo moralumą ir slaptą bolševikmečio katalikiškumą, o praktikoj pasirodė perpuvęs iki kaulų smegenų. O apie Landsbergio meilę Lietuvių tautai galima šnekėti tik pasitelkus Dantės pragaro aprašymą. „Buratino“ kultas tapo visuotine tautos nelaime. Dabar su visa atsakomybe galiu pareikšti, kad laisvas lietuvis nebemoka gyventi...nors gulk kryžiumi. Tik išlindom iš Maskvos maišo, pamitingavom, prisisiuvom vėliavų ir vėl už butelį alaus ar paką skalbimo miltelių sulindom į Europos Sąjungą kolonijinės parapijos teisėmis. Sąjūdis tai mano nelaimė. Iš Sąjūdžio pasitraukiau todėl, kad jau pirmosiomis jo veiklos dienomis supratau, kokie nešvarūs žmonės užgrobė jo vadovybę ir kokios dar nešvaresnės jėgos stovi už jų nugarų.“