Ne vienoje srityje lyderiaujanti Lietuva referendumo klausimu turėtų pasistiebti (II d.)

II dalis (I dalis ČIA)

Norint inicijuoti referendumą, visuomenės iniciatyva Lietuvoje per 3 mėnesius reikia surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų. Ukrainoje – 6,56 proc., Italijoje – 0,83 proc., Nyderlanduose – 3,5 proc., Šveicarijoje – 0,6 proc. (paprastam referendumui) arba 1,2 proc. (Konstitucijos pataisai).

Rinkėjų ir parašų skaičiaus santykis Lietuvoje yra didžiausias Europoje – net 10%, tačiau realiai dar didesnis, nes iš šalies emigravo nemažai žmonių. Todėl tiesioginės demokratijos svertu pasinaudoti beveik neįmanoma.

Kaipgi atsitiko, kad Lietuvoje pagal įstatymą referendumą organizuoti galima, bet realiai labai sudėtinga?

„Dar prieš pradedant spausdinti lietuviškus pasus LR Konstitucijos rengėjai iš sovietinio referendumo įstatymo perkėlė 300 tūkst. parašų reikalavimą referendumui ir įtvirtino dabartinėje Lietuvos konstitucijoje. Tuometinė statistika teigė, kad Lietuvoje gyvena 3,7 mln. gyventojų. Per daugiau nei dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko per 700 tūkst. žmonių, tačiau šis reikalavimas niekada nebuvo peržiūrėtas ir koreguojamas“, – dar 2012 m., tikėdamas, jog Lietuvoje galima kažką pakeisti, kalbėjo jaunas referendumo „TAIP Seimo atgimimui“ iniciatyvinės grupės koordinatorius Miroslavas Monkevičius.

Ir žmogus teisus.

Argi neatėjo laikas įgyvendinti teisingumą? Peržiūrėti šį Tarybų Lietuvos įstatymą ir pakoreguoti parašų reikalavimą referendumui?

Žinoma, tie, kuriuos galėtume įvardyti stagnatoriais ir demokratijos priešais, randa įvairių manipuliacinių argumentų, kuriais neva įrodo, jog referendumai yra labai pavojingi. Vieni jų teigia, kad referendumai gali sukelti daugiau populizmo, daugiau nesisteminių politinių sprendimų, o tai nėra geras reiškinys. Kiti gi tvirtina, kad tai atvers duris sumaiščiai.

„Surinkti šimtą tūkstančių bus daug lengviau, ir tada visokios gaujelės bei samdiniai, visaip pasivadinę, pradės kepti tuos referendumus ir lengviau rinks parašus“, – yra sakęs vienas nelinksmai pagarsėjęs veikėjas.

Ko iš tiesų bijo referendumų priešininkai? Partijų ir savo galios monopolio praradimo?

Tie, kurie sako, jog visokie populistai gali prisiūlyti pavojingų valstybei referendumų, akivaizdžiai labai bijo savo tautos.

Štai prieš kelerius metus Latvijoje rusakalbiai pasiūlė referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Buvo organizuotas referendumas. Latviai taip susitelkė, kad į balsavimą susirinko daugiau kaip 70 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, ir iš jų daugiau kaip 77 proc. pasisakė prieš rusų kalbos įteisinimą antrąja valstybine kalba.

Tokių tautos susitelkimų Lietuvoje labai bijo ne valstybės labui veikiantys politikai.

Bet savo tautos gali bijoti tik labai labai nedori žmonės, kurie nenori prarasti įtakos, valdžios ir savo juodų darbelių išviešinimo. Todėl tokie bailiai ir puola tautą, sakydami, kad jei Seimas leis tuos referendumus, skirs ir švaistys pinigus (šiuo klausimu jie pasidaro itin taupūs!), Lietuvoje bus visiškas chaosas, o žmonės galiausiai už kai ką ir pabalsuos.

Tik bailiai gali teigti, kad valstybėje pilna kvailių, o referendumų žalą įrodo Vokietijos pavyzdys, kuri, pasimokiusi iš Adolfo Hitlerio, juos visiškai uždraudė, kad nebūtų pavojingų sprendimų.

Tokiems manipuliatoriams galima atsakyti taip: padarykite, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis būtų panašus kaip Vokietijoje – pirmaujančioje Europos ekonomikoje, tada mažai kam tie jūsų referendumai rūpės.

2014 m. Lietuvoje viešėjęs Šveicarijos Tičino vyriausybės kancleris Džampieras Džanela (Giampiero Gianella) tokios situacijos kaip Lietuvoje savo šalyje neįsivaizduoja.

Jis kalbėjo: „Aš manau, kad mes, politikai, privalome gerbti referendumų sistemą. (...) Politiko pareiga yra eiti į žmones ir duoti jiems atsakymus, atvirai kalbėti apie problemas. Tačiau stabdyti referendumų negalima. Šiandien mes, šveicarai, už tokį gyvenimą, kokį sukūrėme, turime dėkoti būtent tiesioginei demokratijai. Savo šalį sukūrėme klausydami žmonių balso“.

Teiginius, kad Lietuva yra valstybė be nuovokos, patvirtina filosofas Mindaugas Kubilius: „Viskas, kas priklauso ne nuo klano valios, o nuo laisvo piliečių pasirinkimo, taip pat ir referendumas klanui yra įtartina. Iš esmės politika, kaip piliečių laivės ir bendrabūvio raiška, Lietuvoje nebeegzistuoja. Mūsų krašte yra vertinamas galios turėjimo faktas, o ne pats pilietis. Emigracija yra tik pasekmė. Galima sakyti, kad neoficialiame referendume už ar prieš Lietuvos valstybę nubalsavo tie 400 tūkst. mūsų piliečių, kurie išvyko iš šalies.“

Tačiau yra ir prošvaisčių. Štai konservatorių partija nesileidžia mulkinama jokių provokatorių ir teigia, kad „Lietuva bus teisingesnė, kai žmonės patirs, jog Lietuvoje teisingumas yra visiems vienodas“.

Socialdemokratų politikas Julius Sabatauskas prieš pusantrų metų, dalyvaudamas diskusijoje dėl Žemės referendumo, protingai dėliojo mintis apie tai, kodėl jis prieštarauja referendumui dėl 100 000 parašų. Jis beveik įtikino auditoriją, kad Seimas jau yra parengęs Konstitucijos pataisos projektą dėl 200 000 parašų. Tačiau, kaip žinome iš pastarųjų metų istorijos, tai užstrigo ir neišsisprendė iki šios dienos.

Kaip ten bebūtų, natūraliai ateina metas padaryti, kad teisingumas visiems būtų vienodas. Nėra abejonių, kad tiek kairieji, tiek dešinieji, tiek žalieji, tiek mėlynieji tikrai apsidžiaugs ir pasveikins iniciatyvą pareikalauti daugiausia 100 000 rinkimų teisę turinčių piliečių parašų referendumui surengti vietoj dabar reikalaujamų 300 000.

Kodėl? Nes politika taps ženkliai skaidresnė. Juk papirkti kelias politikų draugijas ar Seimo daugumą nėra taip sunku. O visos tautos tikrai nepapirksime. Skalbimo miltelių laikai baigėsi.

Tais atvejais, kai tik bus mėginama pigiai paspekuliuoti, esą mums priešiškų tautinių mažumų neteisėtais reikalavimais, vienu kirčiu ir ilgam išspręsim bet kokį klausimą be peilio ašmenų. Jei tauta norės, tai ir susitelks, kaip kad broliukai latviai.

Ir galiausiai – kas dar drįsta abejoti, kad 1991 metų vasario 9 dieną Lietuvoje įvykusiu plebiscitu, kurio metu iš daugiau kaip 90% balsavusiųjų, kurie sudaro per 76% visų turinčių aktyvią rinkimų teisę piliečių, pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą?

O jūs visi tuo metu buvote iš Tarybų Sąjungos, arba, kaip dabar madinga sakyti, iš sovietų sojūzo atėję (išėję?) žmonės... Ir balsavote teisingai, už Lietuvą.

Šaltinis: lrs.lt

Susiję:

Ne vienoje srityje lyderiaujanti Lietuva referendumo klausimu turėtų pasistiebti (I d.)