Nebėra ko aiškinti tiems, kuriems net nesenos Ukrainos patirties nepakanka

Ekspertai.eu JAV Prezidento rinkimų išvakarėse siūlo Zigmo Vaišvilos pastebėjimus dėl šio įvykio. Karas – didžiausias ir greičiausias verslas.

Apie tai Lietuvai signataras Z. Vaišvila perspėjo mus vos tik paaiškėjus, kad Lietuva ir Lenkija dalyvauja, ko gero, taip pat neteisėtoje tarptautinėje ginklų prekyboje (skaitykite, pvz., „Vytautai Landsbergi ir Dalia Grybauskaite, palinkėkite mums ramybės“).

Todėl verta paklausyti ne tik Algimanto Čekuolio nuomonės (šios nuomonės galima pasiklausyti ČIA) apie JAV Prezidento rinkimus, bet ir kito Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Z. Vaišvilos nuomonę.

A. Čekuolis.

Ne Z. Vaišvilai, o A. Čekuoliui tarybų valdžia buvo patikėjusi vadovauti „Gimtojo krašto“ – savaitraščio lietuvių išeiviams Vakaruose – redakcijai. Greitai pasimiršome Atgimimo metų istoriją ir patirtį.

Ekspertai.eu primena, kad „Gimtojo krašto“ vyriausiojo redaktoriaus A. Čekuolio pavaduotojo pareigas tarybų valdžia buvo patikėjusi ir šiandien ne mažiau žinomam konservatorių-liberalų propagandistui Rimvydui Valatkai.

Zigmas Vaišvila. JAV Prezidento rinkimai – praskleista uždanga

Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Hilari Klinton (Hillary Clinton) varžybos JAV Prezidento rinkimuose atskleidė tai, apie ką bent jau Lietuvoje nebuvo viešai kalbama. Ne tik apie tarptautinę JAV politiką, bet ir apie tai, kokią kainą dėl jos moka JAV visuomenė. Dešimtimis milijonų skaičiuojama bedarbyste, pirmiausia, dėl gamybos perkėlimo į užsienį, ir benamyste, prekiavimą Valstybės departamento funkcijomis (mums labiau įprastas Užsienio reikalų ministerijos pavadinimas), rinkimuose balsuojančiais mirusiaisias, rinkimų balsų klastojimu, pasirinkimo rinkimuose nebuvimu, apmokamos žiniasklaidos beveik vieningu veikimu H. Klinton naudai...

Ir visa tai yra kaina, kurią JAV piliečiai moka už tarpnacionalinių korporacijų tarptautinę politiką, kurios bene didžiausias projektas yra Europos Sąjunga.

Lietuvos žiniasklaidos skaitytojų nuostabai net čia paskelbtas D. Trampo rinkiminis priesakas, kad ir JAV piliečiai turi atsikovoti savo šalį iš tarptautinių korporacijų valdymo, kuris parenka šalims jas valdantįjį elitą (angl. establishment).

Nežinau, kaip elgsis D. Trampas rinkimų laimėjimo atveju. Ar nusvers tai, kad anksčiau buvo Klintonų šeimos draugas, ar jo vieši rinkimų įsipareigojimai rinkėjams? Ar įvyks dar viena Kenedžių šeimos nelaimių serija? Tačiau akivaizdu yra ir tai, kad net Lietuvos didžioji žiniasklaida ir Lietuvą valdantieji pakeitė savo užstrigusią ir jau susidėvėjusią užsienio politikos plokštelę.

Manau, kad įtaką tam daro ir tai, kad Jungtinėse Tautose gali būti pradėtas svarstyti klausimas dėl nelegalios prekybos ginklais.

Nevaidinsiu visažinio. Kviečiu paskaityti tai, ką dabar gydymo įstaigoje pats skaitau - paskutiniąją Kurto Voneguto knygą „Žmogus be Tėvynės“ (2005). Kurtas Vonegutas Jaunesnysis (Kurt Vonnegut) – JAV rašytojas, groteskiškuose alegoriniuose romanuose, apsakymuose smerkęs šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą, militarizmą ir Žemei daromą žalą. Rašytojo žmogiška patirtis prasidėjo nuo jo, JAV kario savanorio, pakliuvusio Antrajame pasauliniame kare į vokiečių nelaisvę, Dresdeno subombardavimo patirties. Jis, belaisvis, liko gyvas, nors Jungtinės Karalystės valdžios eksperimentas, ar įmanoma vienu aviacijos smūgiu sudeginti didelį miestą, pavyko.

Naciai kitą dieną neišžudė šių belaisvių, nors eksperimantas pavyko ir nuostabaus grožio miestas sudegė. Oficialiais duomenimis, sudegė ir 137 000 Dresdeno gyventojų. Hirošimos ir Nagasakio tragedijos geografiškai lyg ir toli nuo mūsų įvyko. Tačiau kokį iki šiol tebesitęsiantį psichologinį nokdauną, jei ne nokautą patyrė Japonijos tauta, ko gero, sunku net įsivaizduoti. Ir Vokietijoje iki šiol jos žmonės paprastai apibūdina Jungtinės Karalystės kariuomenės jų žemėje esančias bazes – okupantai... Kol kas dar tai Europos Sąjungos narių tarpusavio santykiai...

K. Vonegutui tik 1969 m. pavyko parašyti knygą apie šią jo asmeninę patirtį Dresdene - bene svarbiausią jo romaną „Skerdykla Nr. 5“. Daug metų prireikė, kad tai susiformuotų rašytojo viduje, kad galima būtų paprastai ir aiškiai su grotesku kalbėti apie šį nužmogėjimo aktą, „pateisintą“ kovos su nacizmu pretekstu. Kaip ir Balio Sruogos, Birštone parašiusio „Dievų mišką“ – netikėtiną groteską apie savo, Štuthofo konclagerio kalinio, patirtį. Matyt, tik taip ir galima visapusiškai suvokti šias visiško nužmogėjimo patirtis.

Todėl leiskite pacituoti Kurtą Vonegutą, kuris gyvenimo saulėlydyje dalinosi karčiais ironiškais pastebėjimais, gyvenimo patirtimi ir apibendrinimais (Kurt Vonnegut „Žmogus be Tėvynės“, leidykla „Kitos knygos“, 2007 m., 75-76 psl):

„Kur yra Markas Tvenas ir Abraomas Linkolnas dabar, kai mums jų reikia? Jie buvo kaimiečiai iš Vidurio Amerikos, abu vertė Amerikos liaudį juoktis iš savęs ir mokė suprasti labai prasmingus, labai moralius juokelius. Įsivaizduokite, ką jie pasakytų šiandien.

Vienas iš kūrinių, kuriuos Markas Tvenas parašė su didžiausiu nusižeminimu ir širdgėla, buvo apie tai, kaip mūsų kareiviai išžudė šešis šimtus morų tautos vyrų, moterų ir vaikų vaduodami Filipinų liaudį po Ispanijos – JAV karo. Narsusis mūsų vadas buvo Leonardas Vudas, dabar jo garbei pavadintas fortas – Leonardo Vudo fortas Misūrio valstijoje.

Kq sakė Abraomas Linkolnas apie Amerikos imperialistinius karus – pradedamus viena ar kita kilnia dingstimi, bet siekiančius pagausinti gamtos ir nuolankios darbo jėgos išteklius, prieinamus turtingiausiems amerikiečiams, turintiems geriausių politinių ryšių?

Užsiminti apie Abraomą Linkolną dažniausiai būna klaida, nes jis visada paveržia dėmesį. Tuoj vėl jį pacituosiu.

Daugiau nei dešimt metų prieš savo kreipimąsi Getisberge, kai tebuvo Kongreso narys, Linkolną draskė širdgėla ir pažeminimas dėl karo Meksikoje, kuri niekada mūsų nepuolė. Savo kalboje kongresmenas Linkolnas turėjo galvoje Džeimsą Polką. Štai ką apie Polką, savo prezidentą, savo vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, sakė Abraomas Linkolnas:

Tikėdamasis išvengti įdėmių žvilgsnių, nukreipęs visuomenės dėmesį į akinamai ryškią karinę šlovę – į tą įstabią vaivorykštę, kylančią iš kraujo klanų, į tą akį gyvatės, užkerinčios auką prieš mirtiną kirtį, - jis beatodairiškai pradėjo karą.

Po perkūnėliais! O aš maniau esąs rašytojas!

Ar žinote, kad per tą karą mes net paėmėme Meksiko miestą? Argi tai ne nacionalinė šventė? Ir kodėl tuometinio prezidento Džeimso Polko veidas nesipuikuoja Rašmoro kalne šalia Ronaldo Reigano? Meksika buvo labai nedora tada, penktajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje, nes vergiją ten draudė įstatymai. Prisimenate Alamo mūšį? Tuo karu mes savinomės Kaliforniją ir daugybę kitų žmonių ir valdų. Tai darėme, tarsi Meksikos kareivių, kurie gynė savo tėvynę nuo okupantų, skerdynės nebūtų žudymas. Ką dar, be Kalifornijos, užgrobėme tuo karu? Teksasą, Jutą, Nevadą, Arizoną, Naujosios Meksikos, Kolrado ir Vajomingo dalis.

Kalbant apie beatodairiškai pradėtą karą, ar žinote, kodėl, mano galva, Džordžas Bušas taip siunta ant arabų? Jie davė mums algebrą. Taip pat skaitmenis, kuriuos naudojame, tarp jų ir nulio ženklą, kurio europiečiai ligi tol niekada nebuvo turėję. Manot, arabai buki? Pamėginkit padalyti vieną ilgą skaičių iš kito naudodami romėniškuosius skaitmenis.“

Po šių rašytojo K. Voneguto žodžių nebėra ko aiškinti tiems, kuriems net nesenos Ukrainos patirties nepakanka. Tiems, kurie mano, kad Lietuva po šios ukrainietiškos patirties pritaikymo mūsų žemėje dar išliks. Nebent priminti Vikipedijos duomenis apie Abraomą Linkolną:

„Abraomas Linkolnas (angl. Abraham Lincoln, 1809 m. vasario 12 d. – 1865 m. balandžio 15 d.) buvo 16-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Jis sėkmingai valdė šalį vienos iš sudėtingiausių vidinės krizės – JAV pilietinio karo metu, sugebėdamas išsaugoti šalį ir panaikinti vergovę. Baigiantis pilietiniam karui, Linkolnas tapo pirmuoju JAV prezidentu, kuris buvo nužudytas.“