Nors jau praėjo septyneri metai po nepriklausomybės atgavimo, o mes vis dar sprendžiame vieną problemą

Į Konservatorių partijos gretas sugužėjo nemažai buvusios nomenklatūros ir, reikia pasakyti, pačios blogiausios – ekspartorgų ir eksprokurorų, įvairių „gracijų“ ir „henrikų“, kurie daugiau kelia patriotinį triukšmą, ieško „priešų“, nei dirba valstybei naudingą darbą.

•••

Nors ir labai nemalonu, turime konstatuoti skaudų faktą – šiandien esame labiau susiskaldę nei okupacijos metais. Mes nesitikėjome greitai sulaukti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, nes KGB buvo gudrus ir žiaurus priešas, nesilaikantis jokios etikos, mes tik siekėme kuo ilgiau išsilaikyti toje nelygioje kovoje ir neleisti užgesti laisvės vilčiai. Tačiau mes tikėjome laisvės idealų nenugalimumu ir tuo, kad tautoje rasis naujų jėgų, kurios tęs mūsų kovą. Mes nesvajojome apie jokius valdžios postus, nes tuo metu tokios svajonės būtų buvusios daugiau negu naivios. Mes pasikliovėme tautos ištverme sunkiame ir ilgame kelyje į laisvę ir niekad neužgesusia viltimi, kad vėlesnėms kartoms vis dėlto nušvis laisvės rytas. Istorija buvo mums tiek palanki, kad leido sulaukti laisvės aušros. Deja, liūdna, kad septyneri nepriklausomybės gyvenimo metai kupini tarpusavio vaidų, intrigų, priešiškumo.

•••

Mes neprieštaravome, kad Jūs, visą ilgą okupacijos laikotarpį laikęsis sunkios kovos nuošalėje, taptumėte nepriklausomybės lyderiu, mes nepavydėjome Jums, kai susirinkote ko ne visus tos pergalės laurus, tačiau mes negalime leisti Jums atimti iš tautos jos iškovotąją laisvę, uzurpuoti žmonių teises.

•••

Jokioje Europos valstybėje šiandien nebemėginama diegti asmenybės kulto, versti žmones vergiškai garbinti stabus, o Jūs ramiai stebite, kaip negausus pataikūnų sambūris kelia Jus ant pjedestalo, pamiršdamas dešimčių tūkstančių tautos sūnų ir dukterų, žuvusių kovoje dėl laisvės, atminimą, nuvertina didžiules tautos pastangas toje sunkioje kovoje, drabsto purvais tuos, kas siekia objektyvaus istorijos faktų nušvietimo.

•••

Nors jau praėjo septyneri metai po nepriklausomybės atgavimo, o mes vis dar sprendžiame vieną problemą – Jūsų šlovės, pamiršdami, kad didesnė tautos dalis skursta, vos vegetuoja, kad vysta mūsų nepriklausomybės medis, patekęs į nesąžiningumo ir veidmainystės terpę. Mūsų įsitikinimu, reikėtų kuo greičiau atpalaiduoti visuomenę nuo praeities varžtų, užtikrinti žmonėms darbo, minties ir kūrybos laisvę, sukurti nuoširdžią bendravimo atmosferą, o ne formuoti vado kultą, ignoruojant žmonių teises ir laisves. Ar Jūsų tariamas triumfas netaps visos tautos tragedija?

Šios kelios ištraukos iš buvusių politinių kalinių ir disidentų 1997 m. viešo laiško tuometiniam Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, dabartiniam Laisvės (Auštrevičiaus) premijos nugalėtojui. Laišką parašė Liudas Dambrauskas, Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Vytautas Skuodis, Stasys Stungurys ir Albertas Žilinskas.

Susiję:

Kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti