Vytautui Landsbergiui ir konservatorių partijai viešai pasisakius prieš Konstitucijos 4-ajame straipsnyje nurodytą Tautos teisę aukščiausią suverenią galią vykdyti tiesiogiai, t. y. referendumo būdu, o ne tik per atstovus, ir prieš mūsų žemių išsaugojimą, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos narys turiu teisę ir pareigą V. Landsbergio užduoti porą klausimų. Pirmasis: Kodėl Jūs Sąjūdžio laikais buvote už žemės ir valstybės priklausymą Tautai ir už demokratiją, o dabar – ne?
Pats laikas kalbėti apie nuopuolį. Ne apie Adomo iš Rojaus. Ir ne apie Adomo, vadovaujančio Jaunųjų konservatorių lygai ir „nuteisusio“ Algirdą Patacką greičiau, nei generalinis prokuroras to norėtų. Apie mūsų visų nuopuolį. Zigmo, Algirdo, „Maximos“, visų mūsų. Ir V. Landsbergio. Būtų daug paprasčiau ir aiškiau, jei susivoktume, kas vyksta valstybėje ne tik dėl šių A. Patacko 10 litų, bet ir dėl to, kur atsidūrėme. Visų pirma, susivokime tie, kurie skelbėme: Su Sąjūdžiu – už Lietuvą! Ir tie, kurie tikėjome ir tebetikime ta mūsų Lietuva, ir tie, kurie ja nebetiki.
Kaip sugebėjome tiek nusiristi žemyn ir taip greitai? Tapome savanaudžiai ir už nieką neatsakingi. Tam užteko kelių dešimtmečių. Mus pačius ir žmones aplink mus, net artimuosius, nejučia pakeitė nesveikas turto ir pinigų supratimas bei jų siekis. Ką jau kalbėti apie valdžios siekį, juk valdžia daugumos suprantama kaip įrankis šiam siekiui. Ir daug pykčio, neapykantos mumyse... Net mirusiems.
Šiemet V. Landsbergis mus kvietė liudyti, kad ir žodžiu, ir darbu galima gyventi kitaip – taip, kaip mokėjome ir gyvenome Atgimimo metais. Tačiau žmonės nebetiki. Atsakymo reikia ieškoti visų pirma savyje. Ir mums, sąjūdininkams. Negalima apeliuoti į žmonių sąžinę ir pasitikėjimą, kai sakomas jiems melas. Tuomet mumis tikėjo visų pirma dėl tiesos sakymo. Nepagarba žmonėms ir valdžios troškimas sukūrė puikią terpę pirkti viską: ir valdžią, ir žmones. O tokios visuotinės baimės aš per savo sąmoningą gyvenimą nepamenu net tarybinėje santvarkoje. O perka mus ne tik Rusija, bet ir Vakarai. Jaunimas neįsivaizduoja, už kokius grašius pirko mūsų politikus Nepriklausomybės pradžioje, kai griuvus Rytų ir Vakarų sienai mums atsivėrė ekonominė bedugnė...
Šių dienų įvykiai ir jų dalyviai susikryžiavo ir susipynė taip, kad reikėjo laukti kažko nutinkant. Man tikrai būtų lengviau gyventi ir daug ką spręsti, jei žinočiau, kodėl tyli „Maximos“ savininkai, praradę 10 litų, kodėl V. Landsbergis šiandien aukoja jau ir A. Patacką. Būtent Algirdą, kuris 1991-ųjų sausį dieną naktį nesitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabineto, rankoje spausdamas TT pistoletą, gautą iš Lietuvos banko, kuriam vadovavo Vilius Baldišius. Kritiniu atveju Algirdas buvo pasiruošęs ginklą panaudoti prieš pirmininką ir save, kaip pasielgė Pilėnų gynėjai. Taip Algirdas suprato savo pareigą. Algirdas pridengė Vytautą ir Pakaunės savanorių maišto metu. Vargu ar Algirdas be Vytauto žinios pernai atsidūrė Garliavoje. Tokį cinišką eksperimentą su žmogumi sumąstyti gali ne bet kas.
Daug kas prarado tikėjimą mūsų Nepriklausomybės simboliu V. Landsbergiu. Ir jau senokai. Tai labai skausminga. Visų pirma dėl to, ar kalbėti apie tai viešai? Kita mūsų dalis praregėjo po 2009 m. V. Landsbergio projekto „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia!“ Tačiau kad net dabartinis V. Landsbergio Lietuvos Sąjūdis, faktiškai gyvavęs savo garbės pirmininko idėja, ištars „Ne!“ savajam Guru, tikrai nesitikėjau. Manau, ir V. Landsbergis supranta, kad Lietuva priėjo bedugnės kraštą. Tačiau kodėl norima, kad ji ir toliau aklai eitų pagal varovų užgaidas?
Kaltę dėl šios padėties turi prisiimti ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo taryba, nes laiku nesustabdė 1988 m. lapkričio krizės metu išrinkto tarybos pirmininko, vien asmeniškai tarybos vardu priiminėjusio sprendimus. Ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai, nes nesugebėjo laiku susigaudyti, kad Lietuvai buvo svarbūs ne tik prezidento klausimai. Ir konservatoriai dėl pralaužto ledo privatizuoti ar dovanoti Lietuvos strategines įmones. Ir visi mes, nes deramai nepasipriešinome „Williams“ aferistams, „Lietuvos dujų“ ir kitų strateginių valstybės monopolijų pardavimams. Mes visi ilgam nurimome po pirmojo nuosprendžio Sausio 13-osios byloje. Ir konservatoriai, ir kiti, kurie 2009 m. susinepatoginome paklausti, kodėl pasirinkta Dalia Grybauskaitė.
V. Landsbergis šiandien taip pat priėjo kryžkelę. Kuriuo keliu sukti? Kviečiu sukti Sąjūdžio išbandytu tiesos sakymo Tautai keliu. Kelias, kuriuo vedama Lietuva, yra pragaištingas kiršinimo ir Tautos skaldymo, bet ne vienijimo kelias. Tauta šiandien jau pradeda suprasti, kur ją veda valdžia ir kad V. Landsbergis piktnaudžiauja savo istoriniu vaidmeniu. Istorijos personažas turi ne tik šlovę, bet ir pareigas. Visų pirma, nemeluoti Tautai ir atsakyti į esminius klausimus.
Kviečiu V. Landsbergį tai padaryti ir Tautos, ir jo paties labui. Negi neužtenka to, kaip su V. Landsbergiu elgiasi jo partijos mokiniai: ne tik Andrius Kubilius, bet ir š. m. birželio 18 d. konservatorių partijos suvažiavime iš garbės pirmininko išsityčiojęs Mantas Adomėnas? Negi konservatorių partija ir V. Landsbergis tiek nusilpo, kad juos šokdina Jaunųjų konservatorių lygos vadas Adomas Bužinskas, viešai, anglišku „matu“ besityčiojantis iš A. Patacko, daugiau kaip du dešimtmečius ir savo sveikatą paaukojusio V. Landsbergiui? Šio jaunuolio „opusą“ turi jau vertinti psichologai ir psichiatrai – ne tai parašiusį asmenį, bet jau kaip visuomenės reiškinį ir ligą.
Lietuvos Sąjūdžio valios pasireiškimas, pasipriešinant garbės pirmininko tiesmukiškai, atkaliai ir veidmainiškai brukamai valiai, padėjo dar daug kam praregėti. Tai ir Sąjūdžio vertybių bei moralės susigrąžinimas darbais, o ne tik V. Landsbergio raginimais. Tikėkimės, nebepavyks Sąjūdžio vardo naudoti ne Sąjūdžio tikslams. V. Landsbergis balsavo už Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės deklaraciją, Kovo 11-osios Aktą. Tad kodėl jis savo autoritetą ir padėtį naudoja siekdamas ir toliau Tautą laikyti tik atstovaujamosios valdžios parinkėjais, bet ne šios žemės ir valstybės suverenu? Mūsų Nepriklausomybės simbolis neturi teisės tai daryti, bet ir privalo paaiškinti tokio savo elgesio motyvus.
Žemės ir nuosavybės klausimai sudėtingi ir labai skausmingi. Į ministro pirmininko pavaduotojo kabinetą pas mane atvyko tuometinės Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos narys. Tik mano padrąsintas prabilo apie apsilankymo tikslą – Kauno Sąjūdžiui reikia buveinės. Nustebau – jūs gi turite puikias patalpas Laisvės alėjoje! Atsakymas pribloškė: „Landsbergis susigrąžino šio namo nuosavybę...“ Ar nebuvo tai simbolinis žingsnis į mūsų visų nuopuolį? Suprantu, nuosavybė – šventas dalykas. Tačiau... V. Landsbergis atsiėmė iš Sąjūdžio būstinę... Sunku parinkti žodžius. Manau, ši situacija apibūdina mūsų visuomenės mąstymą ir veiksmų logiką kelyje link bedugnės.
Mūsų Tauta labai kantri. Tačiau V. Landsbergis labai dažnai nepalikdavo jai galimybės rinktis, tik tikėti juo ir jo parinktais sprendimais ar projektais. Pats laikas – tiek V. Landsbergiui, tiek visiems mums – pažiūrėti į save ir nustoti kaltinti kitus. Visiškai susipainiojome vertybėse. Tad nenuostabu, kad dalis tautos pasirenka Viktoro Uspaskicho pažadus. Todėl V. Landsbergiui noriu užduoti antrąjį klausimą: Kuo Jums skiriasi D. Grybauskaitė nuo K. Prunskienės ir V. Uspaskicho? Jais visais trimis Jūsų keiksnojama Maskva bent jau atitinkamais laikotarpiais pasitikėjo. Atsakykite į šį klausimą – po Jūsų sąžiningo paaiškinimo tikrai visiems palengvėtų. Ir gal kaip Sąjūdžio laikais rastume bendrą valdžios kelią drauge su Tauta ar bent jau didžiąja jos dalimi.
Mokykimės iš Sąjūdžio, gerbkime jo pamokas ir jo žmones už tai, kas padaryta. Kritikuokime už tai, kas nepadaryta. Svarstykime, kas ir ką sutrukdė padaryti. Ne tam, kad ieškotume priešų, bet tam, kad mokytumės ir apsisaugotume nuo netikrų pranašų. Tai labai padės suprasti, kas yra tiesa ir kas yra melas.
Kviečiu tai padaryti Visų šventųjų dienos ir Vėlinių išvakarėse. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė ir vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Padarykite tai, Vytautai Landsbergi, dėl Tautos ir tų, kurie, aukoję save už Lietuvą, mus jau paliko, tačiau kaip vėlės mus aplanko gūdų rudenį, turėdami viltį, kad ne veltui gyveno ir aukojosi. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Kol to nebus, bijau, kad gyvensime taip, kaip aprašyta šiemet birželio 3-iąją Sąjūdžio Seimo tarybos nario Romo Gudaičio Mokslų akademijos salėje perskaitytoje alegorijoje. Primenu jos dalį:
Vienoje šalyje – ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje – žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė, bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat, tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė, – vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į kurį grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji tik nusijuokia iš šių žodžių, o Temidė nusiplėšia raištį nuo akių ir meiliai burkuodama kviečia bylinėtis. Teismai su apeliacijom truks dešimt metų, taigi neilgai, švelniai kalbasi Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! – sako žmonės, tada vėl pasirodo teisiausieji ir teisingiausieji. Jie labai lengvai įrodo, kad Šventovė seniai pastatyta. Jeigu jūs nematote tos Šventovės, tai jūsų problema, juk savo Šventovę reikia matyti ne akimis, o širdimi, mandagiai atkerta jie, o dar mandagesni jų advokatai paaiškina juridines ir pinigines ginčo pasekmes. Na, mes jums parodysim, prakeikti sukčiai ir apgavikai! – įtūžta žmonės ir eina pas Aukščiausią tos šalies pareigūną (dėl ramybės pridursim: pareigūnę) ieškoti teisybės.
O tuo metu trenkia būgnai, aidi fanfaros, vyksta paradai ir šou, mat į tą šalį suvažiavo valdžios iš visų šalių, liejasi kalbų medus. Trykšta gražbylystės fontanai, ir viskas vyksta nuostabiai korektiškai, net Briuselio berniukas dailiau ima šlapintis.
Bet Šventovės tai nėra, mus apgavo, bando sakyti žmonės, tačiau jiems labai gražiai įrodoma, kad Šventovė ataskaitose ir virtualioje erdvėje jau seniai stovi, pinigai dailiai pravalgyti ir išsidalinti, o dėl absurdiškų mūsų apkaltinimų, kad tai miražas, tai jie bus paneigti nuostabiai turininga valdžios deklaracija, žodžiu, išsiaiškinsim, kai išsiskirstys svečiai, ir mes baigsime šį gražiausią Europoje savo pirmininkavimą. Ir svečiai patiki teisiausiaisiais ir teisingiausiaisiais, kurie pastatė daugybę šventovių ir vieną – šią gražiausiąją Europoje. O tada Aukščiausias šios šalies pareigūnas (mes jau droviai atskleidėme dėl lygių galimybių, ar tai vyras, ar moteris, ar koks diplomatiškai korektiškas lepšis) išrenkamas visų šalių sąjungos prezidentu, – ak, kaip džiūgaujama toje šalyje, ant kurios dabar pasipils ES milijonų maišai, nei raštu aprašysi, nei žodžiu apsakysi.
Tai buvo rašytojo Romo Gudaičio žodis. O aš atsiprašau visų už šį tiesos priminimą. Manau, kad toliau tokioje melo šalyje gyventi apsimetant, kad viskas gerai, negalima.