Ozolas ar Landsbergis? Melo valstybės pradžia

Atsisveikinome su tryliktuoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu Romualdu Ozolu. Beviltiškai vėlai, tačiau viešai bent kiek plačioji visuomenė atkreipė dėmesį į tikrąjį R. Ozolą. Atidengtas ir svarbus tiesos apie Vytautą Landsbergį puslapis. Deja, nepakankamai. Kas ir kodėl, kada tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, kokia juoda katė ir kodėl perbėgo kelią tarp Vytauto Landsbergio ir Romualdo Ozolo?

Šie klausimai patvirtina, kokia svarbi istorinė tiesa ir šiandien. Ar atsitiktinai šią savaitę Prezidentei besąlygiškai paklusnus Seimas vėl nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui ir vos pakako balsų, kad jis būtų grąžintas iniciatoriams tobulinti, kad nebūtų atmestas? Kas vyksta mūsų valstybėje? Kodėl mūsų mokyklose Atgimimo istorija dėstoma, visų pirma, pagal V. Landsbergio ir A. Brazausko versijas?

Tiesos reikia ir dėl to, kad po daugiau kaip kelių dešimtmečių ne tik ir toliau nebūtų slepiama bei perrašinėjama Atgimimo istorija, slepiami pasisavinti archyvai, bet ir šiandien, dangstant tikrąsias karo isterijos kūrimo ir mūsų valstybės užvaldymo ir išgrobstymo priežastis, nebūtų spekuliuojama vieninteliu Vytautu, „atvedusiu“ mus į Nepriklausomybę ir primityviu argumentu – viso to dangstymu, nurašant viską „sovietmečiui“.

Išdrįskime žengti šios tiesos paieškos keliu. Tik labai prašau - darykime tai be pykčio ir savanaudiškumo. Tiesa dažnai būna negailestinga, tačiau jos pamokas priimti būtina, visų pirma, širdimi ir protu, bet ne emocijomis. Ir išmokime iš tiesos mokytis, kad ne daryti klaidų. Darykime tai ne piktdžiugos tenkinimui, gyrimuisi, naudojimui piktam.

Su Romualdu Ozolu susipažinau Sąjūdžio gimimo išvakarėse. Nebuvau tarpe tų, kurie planavo, ruošė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sąrašus. Tiesiog buvau Mokslų akademijos Fizikos instituto darbuotojas, po Černobylio pasekmių slėpimo nuo Lietuvos žmonių nuoširdžiai tuo pasipiktinęs ir pasakęs sau, kad turiu apie tai pasakyti tiesą viešai. Tokia buvo pradžia, atvedusi mane ir įvairių Mokslų akademijos institutų darbuotojus iki pirmojo Lietuvoje ekologijos klubo „Žemyna“ pradžios. Tokia buvo vidinė logika bandyti padaryti tai, ką gali. Nežiūrint į tai, kad valdžia tai slėpė, viešumą draudė. Roberto Redfordo filmas „Ramūs tarp vilkų“ taip pat ieško atsakymo į klausimą, ar daryti tai, kas, žinai, jog tikriausiai nieko nepakeis. Bent taip tik atrodo. Į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinę grupę mane atvedė taip pat paprasta, bet aiški mintis, jog būtina vienyti jėgas ir pastangas. Antraip nieko nebus, niekas nesikeis, o atskirai mus užspaus. Tik po daugelio metų sužinojau, kas 1988 m. birželio 3 d. mane pasiūlė į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę.

Buvo visko, tačiau į priekį mus vedė ne tik tikslas ir žmonių palaikymas, visų bendrumas, bet ir, visų pirma, pasitikėjimas vienas kitu. Komentaruose dėl Romualdo mirties raudona gija matomas klausimas, kada tas kažkas negero įsiskverbė į mūsų visumą? Baisiąją Sausio 13-osios naktį gerai atsimenu savo telefoninius pokalbius Aukščiausiosios Tarybos salėje. Visų pirma, su neprisistačiusiu vyriškiu, skambinusiu ir pranešusiu, kad Albertas Šimėnas gyvas, tačiau atsisakiusiu diskutuoti ir paaiškinti, kur jis ir Albertas, neatsakiusiu į reikalavimą, kad Albertas kuo greičiau atvyktų čia, į Aukščiausiąją Tarybą. Kiti į atmintį įsirėžę telefoniniai pokalbiai buvo su iki šiol iš Atgimimo istorijos besistengiamu ištrinti pirmuoju mūsų paskirtu diplomatu Egidijumi Bičkausku, buvusiu mūsų atstovybėje Maskvoje, ir Romualdu Ozolu, buvusiu mūsų Vyriausybės rūmuose. Po daugelio metų vienas kitam prisipažinome, kad tą naktį vienas kitu abejojome. O juk su Egidijumi mes pažįstami dar nuo studentiškų laikų. Todėl tie, kuriems po tiekos metų viskas yra labai aišku, kas kaip ir kodėl buvo, yra arba provokatoriai, arba tiesiog susireikšminę ir neatsakingi savimylos. Nieko nebuvo paprasta. Ir tuo sudėtingu metu, ir šiandien.

Išrinkus LPS Iniciatyvinę grupę, mums, šios grupės nariams, buvo savaime aišku, kad jokio pirmininko mūsų tarpe ir būti negali. Nes vieną prispausti visada bus lengviau, nei neaišku kurį iš 35-ių. Ta pati aiški ir paprasta logika buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Taryboje, išrinktoje LPS Steigiamajame suvažiavime.

Tačiau išaušo 1988 m. lapkričio 18 d., kada A. M. Brazausko ir J. V. Paleckio veiksmų dėka XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nepritarė išvakarėse LKP CK ir LPS Seimo Tarybos suderintų įstatymų projektų dėl Lietuvos TSR suvereniteto deklaracijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų, įteisinančių mūsų suverenitetą, žemės ir jos gelmių priklausymą mums, įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, kurie galėtų veikti mūsuose tik po to, kai mūsų Aukščiausioji Taryba pritartų jiems. Prieš keturias dienas tai padarė Estijos TSR Aukščiausioji Taryba. Tačiau Lietuvoje išsisklaidė iliuzija, kad tikslų galima siekti drauge su valdžia. Kompartijos Sąjūdžiui duoto žodžio netesėjimas sukėlė didžiulį nusivylimą ir pasipiktinimą valdžios elgesiu. Mus, Sąjūdžio tarybos narius, išėjusius iš parlamento, gausi žmonių minia atlydėjo iki Sąjūdžio būstinės kitame Gedimino prospekto gale ir nesitraukdama laukė mūsų sprendimo. Žmonės tikėjo, kad mes jį rasime. Mūsų atsakomybė buvo didžiulė – TSRS jau spaudė Estiją atšaukti jos priimtus konstitucinius įstatymus. Žmonių gausėjo, situacija kaito. Labiausiai ją sukomplikavo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys rašytojas Vytautas Petkevičius, apkaltinęs mus dėl priimto Sąjūdžio pareiškimo, kad Lietuvos santykiai su TSRS turi būti reguliuojami sutartimi. V. Petkevičius, pareiškė, kad mes esame nieko nesuprantantys kvailiai, kad reikia daryti taip, kaip sako A. M. Brazauskas. Atsakomybė dėl galimo Sąjūdžio suskaldymo buvo ne mažiau svarbi, siekiant vienybės sudėtingų ir atsakingų išbandymų išvakarėse ir tikslo siekime. Todėl tą naktį ne kartą teko važiuoti drauge su besikeičiančiais Tarybos nariais pas V. Petkevičių, įtikinėjome jį neskaldyti Sąjūdžio, ieškojome kompromisų. Tačiau rašytojas buvo neperkalbamas.

Sąjūdis pareikalavo, kad būtų sušaukta neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija, o valdžia teisinosi, kad ką tik įteisino trispalvę, himną ir valstybinę lietuvių kalbą. Lapkričio 19 d. A.M. Brazauskas per televiziją prašė deputatų nepasirašyti Sąjūdžio deklaracijos dėl neeilinės parlamento sesijos sušaukimo. Lapkričio 20 d. paaiškėjo, kad jau surinkta per 1,8 mln. Lietuvos žmonių parašų prieš TSRS Konstitucijos pataisas. Sąjūdžio Seimo tarybos nariai V. Petkevičius ir V. Daunoras LTV ekrane viešai užsipuolė mus. Jiems eteris buvo suteiktas, mums – atimtas. R. Ozolas tada taip apibendrino šią situaciją: „Tai, kas įvyko, yra pirmas ryškus mūsų visuomenės politinės diferenciacijos aktas. Mes netekome politinės vienybės, prasidėjo politinė diferenciacija, kuri dar negreit, dar nežinia į ką išsirutulios ir kada vėl susiformuos į naują, dabar jau politinių pažiūrų pagrindu pasiektą vienybę. ... Lietuva prarado iš tiesų labai daug.“

Ar sugebėjome atsitiesti iki šiol? 1990 m. kovo 11-ąją ir 1991 m. sausio 13-ąją bei vasario 9-ąją sugebėjome tai padaryti, susitelkti. Beje, Aukščiausioje Taryboje tai įvyko daug sunkiau nei visuomenėje. Bet apie tai – ne šiandien. Tai įvyko išorinio priešo akivaizdoje. O be jo, šiandien, kada mus liūliuoja iliuzijomis, kad viskas gerai? Mes saugūs, tik beatodairiškai pasitikėkime vienintele Lietuvos-Centijos valdove ir mus iš „sovietijos“ išgelbėjusiu vieninteliu Vytautu.

Šiandien apsiribosiu R. Ozolo, nuosekliai visą savo sąmoningą gyvenimą ėjusio į Sąjūdį, ir V. Landsbergio, sakyčiau, atsitiktinai atsiradusio Sąjūdžio Iniciatyvinėje grupėje, santykių konvergencija nuo aplinkybių, atvedusių Sąjūdžio Seimo Tarybą į neplanuotus Tarybos pirmininko rinkimus. Greitai sukviesti LPS Seimo nepavyko. Sekmadienį lapkričio 20 d. Mokslų akademijos salėje susirinko mažiau 100 iš 220 jo narių. Kauno sąjūdiečiai atvyko su „Nepriklausomybės pareiškimo tekstu“, kuriuo Sąjūdis turėjo skelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Beje, tekstą perskaitė Algirdas Patackas. Jo nepriėmėme ne tik dėl to, kad nebuvo Sąjūdžio Seimo kvorumo, bet ir dėl realios situacijos bei teisinių aspektų. Priminsiu, kad LPS Steigiamasis suvažiavimas buvo priėmęs nelengvą ir rizikingą sprendimą - Rezoliuciją Nr. 21 „Dėl rinkimų“, kuria Sąjūdis nutarė dalyvauti okupacinės valdžios organų rinkimuose, nes kito taikaus kelio į Nepriklausomybę nematėme. Todėl ir dalyvavome1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Stengiamės okupacinės valdžios organų rinkimus kiek įmanoma priartinti prie demokratinių rinkimų, pvz. dar XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje pavyko pasiekti, kad Tarybinės armijos, dislokuotos Lietuvoje, kariai netektų šiuose rinkimuose balsavimo teisės. Todėl 1988 m. lapkričio 20 d. priėmėme kompromisinį ne Sąjūdžio Seimo, o Seimo Tarybos nutarimą – Moralinės Nepriklausomybės pareiškimą, kurio žodžius, apmąstytus, išgyventus skausmu, siūlau prisiminti ir šiandien:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros... Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijos deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“

Pirmadienį lapkričio 21 d. Rašytojų sąjungoje įvykęs Sąjūdžio Seimo tarybos posėdis baigėsi nesėkmingai – V. Petkevičius trinktelėjo durimis. Po ilgų dvejonių ir diskusijų nesiskirsčiusi Taryba 23 val. priėmė nutarimą iki Sąjūdžio Seimo sesijos sustabdyti Tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimus (13 narių balsavo už tai, 2 – už V. Petkevičiaus pasiūlymą išleisti jį atostogų, 8 – už sprendimo atidėjimą). Tai vienintelis Sąjūdžio istorijoje Seimo Tarybos nario įgaliojimų suspendavimas. Po to Taryba balsavo, ar skelbti viešai nutarimą dėl V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymo. 11 balsavo už, 9 – prieš. Nutarimą paskelbė „Atgimimo“ savaitraštis.

Lapkričio 23 d. drauge su J. Juzeliūnu ir V. Čepaičiu buvome Rygoje, kur, deja, taip pat žlugo viltys, kad Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba parems analogiškas Latvijos Tautos fronto iniciatyvas.

Konfrontacijos kurstymas tęsėsi. Ypač pasižymėjo LKP CK dienraštis „Tiesa“ ir TSKP CK dienraštis „Pravda“. Galop valdžia nutraukė Lietuvos televizijoje tik pradėtas transliuoti „Atgimimo bangas“ ir uždraudė LKP CK spaustuvei spausdinti „Atgimimo“ savaitraštį. Lapkričio 21 d. įvyko Sąjūdžio STOP akcija (eismo streikas). Labai aštrėjo ir TSKP CK požiūris į Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų veiklą. Lapkričio 24 d. Sąjūdis, nupirkęs visus vieno traukinio vagono bilietus, nuvežė į Maskvą ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai įteikė per 1,8 mln. Lietuvos žmonių parašų. Keliasdešimt Sąjūdžio žaliaraiščių, A. Kaušpėdas, M. Laurinkus ir kaunietis Č. Stankevičius vežė prieš TSRS Konstitucijos pataisas (Latvijoje buvo surinkta per 1,1 mln. parašų, Estijoje – beveik 1 mln.). Lapkričio 21 d. pasirodė tik įsteigtos Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) pirmasis biuletenis „Ekstra“. Šiemet, po R. Ozolo laidotuvių įvykusioje LRT laidoje labai norėjau matyti nuoširdžią ir šiltą buvusią SIA žurnalistę Ritą Miliūtę, tikėjausi pamatyti kito buvusio SIA žurnalisto Audriaus Siaurusevičiaus tvirtą nuomonę. Pavyzdžiui, paskelbimą apie „Atgimimo bangos“ – tiesioginio eterio TV laidos - prototipo atgaivinimą LRT. Kad nebūtų skelbiama tik viena „teisinga“ nuomonė. Pvz. š.m. balandžio 5 d. tiesioginėje NTV laidoje, skirtoje V. Putino vadovavimo Rusijai 15-ai metų, kapote kapojosi ir Rusijos Prezidento oponentai, kuriems tiesioginiame eteryje niekas netrukdė aršiai kritikuoti V. Putino politiką, diskutuoti su kitaip manančiais Rusijos valdžios gynėjais. Tiesiog rožinė svajonė „demokratinėje“ Lietuvoje šiandien LRT eteryje išvysti niekada neklystančios Prezidentės D. Grybauskaitės kritiką ar jos pačios viešą diskusiją su nepritariančiais jos vienintelei ir visada teisingai nuomonei.

1988 metų įvykių viršūne tapo lapkričio 24 d. „Izvestijose“ paskelbtas L. Kapeliušno straipsnis, kuriame buvo įvardinta grupė, bandanti išvesti Sąjūdį iš tiesaus persitvarkymo kelio – „profesoriaus Landsbergio komanda“. Man, žinančiam situaciją Tarybos viduje, juokingai atrodė toks „komandų“ kūrimo būdas. Tačiau jau lapkričio 25 d. į Sąjūdžio Seimo tarybą atėjo V. Petkevičius ir apkaltino mus radikalizmu, konfrontacija su valdžia. Sąjūdžio suskaldymas vėl tapo realia grėsme. Todėl Taryba neatidėliodama priėmė „Moralinės vienybės deklaraciją“ ir nutarė, kad atšaukiamas V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymas, jei jis pasirašo šią deklaraciją. Deja V. Petkevičius jos nepasirašė. Siūlau šiandien perskaityti šios deklaracijos tekstą, įvertinti jį:

„Suprasdama vienybės svarbą tautos gyvenime, ypač svarbiose istorinėse situacijose, kokių dabar kupinas atgimimo metas Lietuvoje, atsižvelgdama į tai, kad visi sprendimai, kurie turi privalomą galią visiems, turi būti daromi demokratiškai – tai yra balsų dauguma, laikydama tai vieninteliu demokratijos gyvenimo siekiančios visuomenės savivaldos būdu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo Taryba pareiškia:

1. Kiekvienas jos tarybos narys yra visiškai laisvas kaip privatus asmuo.

2. Kiekvienas tarybos nutarimas kiekvienam jos nariui privalomas be išlygų.

3. Taryba dirba griežtai laikydamasi savo posėdžių reglamento ir LPS įstatų. Visi nutarimai priimami tik šių Įstatų pagrindu ir Programos ribose.

4. Tarybos veiklos tikslas – Lietuvos suverenumas, kurio vardan turi būti įveiktos visos tarpusavio prieštaros.

Pasirašo 28 Seimo Tarybos nariai. Vilnius. 1988.11.25.”

V. Petkevičius atskilo, bandydamas telkti apie save Tarybos narius į “tikrąjį, gerąjį Sąjūdį”. Tai yra viena priežasčių, kodėl vėliau rašytojas parašė savo literatūrinį kurinį “Durnių laivas”. Kaip ir kiekviename literatūros kurinyje šioje knygoje ir kituose rašytojo kūriniuose yra ir tikrovės, ir fantazijos. Yra ir ko pasimokyti, yra ir dėl ko perskaičius tiesiog nusišypsoti. Daug buvo ambicingų asmenybių, tačiau R. Ozolas sugebėdavo matyti plačiau nei asmeninės lyderystės klasuimus.

Po L. Kapeliušno straipsnio Seimo Taryba posėdžiavome kinematografininkų pastate Žvėryne. R. Ozolą lydint į paskutiniąją jo žemiškąją kelionę, drauge su Vitu Tomkumi vėl prisiminėme Tarybos pirmininko rinkimo aplinkybes. Išsiskirstant po Tarybos posėdžio jau lauke prie manęs priėjo Vitas Tomkus ir paklausė, ką aš manau, ar ne laikas dėl šios įtampos ir atsakomybės vis tik rinkti Tarybos pirmininką? Labai daug chaoso vyko. Vitui atsakiau, kad ko gero, jis teisus, bet paklausiau jo, ką rinksime, nes tikrai nėra aiškaus ir tinkamo lyderio? Pamąstęs, Vitas paklausė manęs: “Gal Landsbergį?” Ir pasivijome Vytautą, beeinantį su kažkuo link savo čia pat buvusių namų. Tokia buvo pradžia. O lapkričio 25 d. tarybos posėdyje į LPS įstatuose nenumatytas Tarybos pirmininko pareigas V. Landsbergį rinkti pasiūlė jau A. Čekuolis. Atsitiktinai? Galiu pasakyti tik savo tuometinę nuomonę – V. Landsbergis tuo metu buvo tas, kuris sugebėdavo rasti kompromisus tarp skirtingų nuomonių. Tačiau pasirinkimas tarp Romualdo ir Vytauto buvo tikrai nelengvas. V. Landsbergiui pareiškus, kad jis sutiks tik tuo atveju, jei jis bus išrinktas vienbalsiai, R. Ozolas atsisakė pretenduoti į pirmininkus. Tačiau tuomet, neprisimenu kieno pasiūlymu gimė logiškas ir aiškus kompromisas – vienbalsiai R. Ozolas buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju, o po pusės metų pagal tą patį Tarybos nutarimą jiedu turėjo susikeisti pareigomis. T.y. Romualdas tapti Tarybos pirmininku, o Vytautas – jo pavaduotoju. Balsavome dėl viso to vienbalsiai.

Po pusmečio, kada Vytautas ir Romualdas turėjo susikeisti pareigomis, įvyko labai neskanus įvykis. Artėjo mūsų, išrinktų TSRS liaudies deputatais, važiavimas į pirmąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje gegužės pabaigoje. Tai buvo išskirtinės svarbos ir atsakomybės išbandymo egzaminas Sąjūdžiui ir Estijos, Latvijos liaudies frontams. Beje, 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pakeitė 4 Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnius, garantavusius Lietuvos TSR suverenitetą, t.y tai, ką 1988 m. lapkričio 18 d. buvo sustabdęs A. M. Brazauskas. Prieš pat šiuos įvykius LPS Seimo Taryba posėdžiavo Rašytojų sąjungos patalpose. Staiga V. Landsbergis pranešė, kad Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“, kurio sumanytoju ir įgyvendintoju, pirmuoju vyr. redaktoriumi buvo R. Ozolas, kažką negerai padarė su finansais. R. Ozolas impulsyviai užsiplieskė. Tačiau V. Landsbergio siūlymu buvo sudaryta „Atgimimo“ veiklos patikrinimo komisija, kurios nariu „laimės“ būti turėjau ir aš ir kuri, aišku, nieko nerado. Tačiau klausimas dėl Tarybos pirmininko pasikeitimo, t.y. prieš pusmetį priimto sprendimo įgyvendinimo, minėtame posėdyje buvo „pamirštas“. O įvykiai Maskvoje TSRS liaudies deputatų suvažiavime viską užgožė. Atsitiktinai ar ne L. Kapeliušnas „Izvestijose“ užsipuolė V. Landsbergį, A. Čekuolis pasiūlė pirmininku V. Landsbergį, o šis pareikalavo vienbalsio pritarimo – į šiuos klausimus tikrai atsakyti gali tik šie asmenys. Mes galime tik vertinti. Kiekvienas pagal savo žinojimą, patirtį, nuojautą.

Įvykių raida patvirtino, kad V. Landsbergiui šis postas kaip tramplinas jo asmeninei karjerai buvo labai svarbus. Prisimenu V. Landsbergio kalbą, berods, antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989 m. gruodyje dėl Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų. Lietuvos deputatų delegacija nutarėme, kad šiuo klausimu Lietuvos delegacijos vardu kalbės Kazimieras Motieka, kuris ir dirbo tam tikslui suburtoje deputatų komisijoje. Tačiau salėje V. Landsbergis sugebėjo, nebepamenu kaip, tapti kalbėtoju mūsų vardu. Tai tikrai jam pridėjo daug politinių balų – ši jo kalba rodoma ne viename dokumentiniame filme.

Tačiau V. Landsbergis tikrai nebuvo tikras Sąjūdžio lyderis. Artėjant 1990 m. rinkimams į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, Sąjūdis sprendė dilemą, kaip pasiekti, jog V. Landsbergis išvis būtų išrinktas. Mat V. Landsbergis net du kartus 1989 m. nelaimėjo rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose, pirmuosiuose Sąjūdžio kandidatams rinkimuose, 1989 m. sausio 15 d. rinkimus pavyko laimėti tik R. Ozolui ir Z. Vaišvilai Šiauliuose, K. Motiekai Raseinių rajone. Todėl V. Landsbergio „prastūmimo“ klausimą apsiėmė išspręsti Panevėžio sąjūdiečiai. Tai jie ir padarė. Tačiau buvo ir kuriozų – Panevėžio miesto rinkiminėse apygardose iki paskutinės minutės manevruojant dėl V. Landsbergio ir jo galimo LKP oponento iškėlimų, gavosi taip, kad Lietuvos žaliosios partijos ir Sąjūdžio kandidatas Rimantas Astrauskas vienoje Panevėžio rinkiminių apygardų liko vieninteliu iškeltu ir įregistruotu kandidatu be jokio konkurento.

Kalbant apie XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos, priėmusios 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą, pirmininko rinkimą, būtina be emocijų suprasti, kad tai buvo ne asmenybių, o Lietuvos kelio pasirinkimo klausimas. Išrinkus pirmininku A. M. Brazauską, kurio reitingai po LKP atsiskyrimo nuo TSKP tuo metu buvo per 70%, o V. Landsbergio – tik apie 16-18%, ir kuris prieš tai būsimu M. Gorbačiovo pavyzdžiu, apie kurio planus būti išrinktu TSRS Prezidentu, manau, A. M. Brazauskas žinojo, puoselėjo suorganizuoti ir laimėti Prezidento rinkimus (tačiau nespėjo tai padaryti), būtume neskelbę Nepriklausomybės, o išrinkus pirminiu Sąjūdžio atstovą, Sąjūdis, laimėjęs jau daugumą, privalėjo įgyvendinti savo rinkiminę programą – skelbti Nepriklausomybės atstatymą. Todėl Sąjūdžiui apsisprendus pirmininku siūlyti V. Landsbergį, jo konkurentais pasiūlyti R. Ozolas ir K. Motieka, nusiėmė savo kandidatūras, nes suprato atsakomybę dėl bendro klausimo. Ne savo asmeninio.

Kada viskas pradėjo keistis? Sunku pasakyti. Tačiau po daugelio metų A. M. Brazauskas raštu patvirtino, kad prieš 1988 m. lapkričio 18 d. įvykius eilinio pasivaikščiojimo su V. Landsbergiu Vingio parke metu jiedu suderino su V. Landsbergiu, kad estiško tipo konstitucinių pataisų Lietuvos TSR AT nepriiminės. V. Landsbergis to nepaneigė. Kažkodėl tikiu, kad A. M. Brazauskas pasakė teisybę.

Arvydas Juozaitis V. Landsbergio išrinkimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku 1990 m. kovo 11 d. pavadino istorine klaida. Pasikartosiu. Arvydai, istorinė mūsų klaida buvo ne šis V. Landsbergio išrinkimas, o tai, kad LPS Iniciatyvinė grupė ir LPS Seimo Taryba laiku jo nesustabdėme - leidome V. Landsbergiui vienasmeniškai ir paslapčia nuo mūsų priiminėti mūsų visų vardu sprendimus. Ir slėpti jus nuo visų. Beje, Arvydai, reikėtų ir išsamios diskusijos dėl Tavo nusiėmimo nuo konkuravimo su A. M. Brazausku TSRS liaudies deputatų rinkimuose 1989 m. Be Sąjūdžio Seimo Tarybos nutarimo, ir pačiam paskelbus, kad toks esą buvo. Tai nutiko jau tada, kai nebegalima buvo kelti kitų kandidatų. Apie A. Nasvyčio atstatydinimą tai suorganizavusieji Tarybai net nepranešė. Todėl nepasitikėjimo ir užkulisinių sprendimų sėkla buvo pasėta jau tada. Gal ir reikėjo taip elgtis, gal ir tikrai būtų buvę blogai, jei 1988 m. lapkričio 18 d. būtų buvęs įteisintas Lietuvos TSR Konstitucinis savarankiškumas, žemės ir jos gelmių priklausomybė Lietuvai. Tačiau klausimas kitas ir esminis – kodėl tai daryta nekolegialiai, paslapčia ir pažeidžiant LPS įstatus ir Steigiamajame suvažiavime patvirtintą programą? Taip nejučia pasukome slapukavimo ir neatvirumo keliu, praradome pasitikėjimą vieni kitais. O Vytautas tuo gudriai ir savanaudiškai pasinaudojo. O profesionali valdanti sistema tai skatino – nuo „Žiguliuko“ iki buto Žvėryne paskirų. Taip užaugo ir iki Norvegijos liaudies Taikos premijos, skirtos Lietuvos liaudžiai, atstovaujamai Aukščiausiosios Tarybos.

Turime suprasti, kad 1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ne kažkokio niekada nei pagal prasmę, nei pagal istorinę tiesą ir teisę neegzistavusio Atkuriamojo Seimo) pirmininko rinkimas – tai buvo Lietuvos kelio pasirinkimas. Ar rinksimės Sąjūdžio kelią atkurti Nepriklausomybę, ar žingsnis po žingsnio eisime A. M. Brazausko deklaruotu keliu paskui Maskvą. R. Ozolas ir K. Motieka suprato šią atsakomybę, todėl atsisakė pasiūlymų konkuruoti šiuose rinkimuose su Sąjūdžio Jungtinės frakcijos pasiūlyta V. Landsbergio kandidatūra. Jie buvo aukščiau nei V. Landsbergis, pasikeitęs net išoriškai iškart po jo išrinkimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Dėl šio posto sudaręs ir sandorį su kauniečiais, pragmatiškai pasinaudojusiais susidariusia situacija – paremsime, tave Vytautai, o ne A. M. Brazauską, bet už tai.... Tuo metu tai pastebėti galėjo ne kiekvienas. Kad kažkas vyksta ne taip, pajutau iškart. Br. Kuzmickui, o ne R. Ozolui būti jo pavaduotoju V. Landsbergis pasiūlė paskutinę minutę, ant laiptų, kada Br. Kuzmickui ir galvoti nebebuvo kada. Apie savo tapimą Ministro Pirmininko pavaduotoju 1991 m. sausio 13-osios naktį manęs niekas net neperspėjo – sužinojau apie tai, atsitiktinai įėjęs į Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salę, kai G. Vagnorius jau pristatinėjo mane, man apie tai net nežinant ir mano nuomonės dėl to net nepaklausus.

Bet tai - Sausio 13-oji. Pirmąjį vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį tvirtinti Aukščiausiajai Tarybai V. Landsbergis teikė, pažeisdamas AT darbo reglamentą, taip ir neprivertęs mano vadovaujamą Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisiją tam pritarti. Net tris kartus pirmininko buvome verčiami dėl to balsuoti, bet mes atsilaikėme V. Landsbergio spaudimui. Nežinau, ar atsitiktinai, bet Sausio įvykių metu šios komisijos patalpose kilo gaisras, sunaikinęs didžiąją dalį komisijos dokumentų. KGB dokumentų vagystė, Sausio 8 ir 13 dienų valstybinių komisijų medžiagų dingimas – tai klausimai, į kuriuos privalo atsakyti, visų pirma, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Tapęs AT pirmininku, V. Landsbergis atsidengė beveik atvirai. Bendri darbai ir siekiai buvo aukojami jo asmeniniams tikslams. Todėl R. Ozolo nustūmimas buvo labai aiškus signalas. Romualdą sąjūdiečiai siūlė V. Landsbergio pavaduotoju, tačiau V. Landsbergis šaltakraujiškai ir neskaniai pareiškė, jog pasirinkti pavaduotojus yra tik jo prerogatyva. Formaliai – taip. Bet, pirmininke, Kovo 11-oji tai ne Jūsų asmeninis rezultatas ir nuosavybė. Simboliška ir Jūsų atgauta nuosavybė Kaune, iškraustant iš šio pastato jame įsikūrusį Kauno Sąjūdį, Jums būnant Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.

Tą patį būtina pasakyti ir apie faktiškai V. Landsbergio nusavintą formalia organizacija tapusį Sąjūdį. Užtenka įžengti į jo būstinės likučius (Didžiulė mums visiems Gėda, leidusiems A. Zuoko vadovaujamai Vilniaus miesto savivaldybei privatizuoti šį pastatą!) ir sienos, nusagstytos Sąjūdžio nuotraukomis su privalomu Didžiuoju veidu kiekvienoje jų, kalba pačios. Komentarų nereikia.

Vytauto Landsbergio arogancija ir naudojimasis padėtimi nepadėjo, o tik sutrukdė jam tapti Lietuvos Prezidentu. Tiek žmogus stengėsi, kūrė sau pritaikytą stipraus Prezidento Konstituciją, ir še tau, boba, devintinės – Tauta referendumu atmetė jo idėją. Beliko suskaldyti Aukščiausiąją Tarybą ir paraližuoti jos darbą. Ir tai nepadėjo. Tuome ir gimė kompromisinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas, subalansavęs Tautos atstovybės Seimo ir Prezidento galias, kurį, paleidus Aukščiausiąją Tarybą, drauge su 1992 m. spalio 25 d. įvykusiais Seimo rinkimais referendumu priėmė Tauta. Tik pyktis ir susireikšminimas galėjo pagimdyti po šių seimo rinkimų įvykusius Pakaunės savanorių maištą ir kitus veiksmus, faktiškai padėjusius į valdžią atėjusiems. Apie A. Brazausko rinkimų štabui perduotą KGB rūmuose rastą visą mėšlą apie a.a. St. Lozoraitį, R. Ozolo ir kitų iniciatyva pakviestą dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose, net koktu pradėti kalbėti.

Mano įsitikinimu, projektas „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ yra pats žemiausias, koks tik gali būti, Vytauto Landsbergio kerštas Tautai ir Atgimimo bendražygiams dėl vienintelės jo neįgyvendintos ir pagrindinės svajonės tapti Lietuvos Prezidentu. Ne St. Lozoraitis, naktį iš 1990 m. kovo 10 d. 5 kovo 11 d. privertęs V. Landsbergį apsispręsti kovo 11-ąją skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, ne koks nors Atgimimo bendražygis (dar viena kokti istorija su a.a. Justino Marcinkevičiaus, kurį sunkiai, bet buvo pavykę įtikinti tai daryti, atgrasinimo istorija), bet geriau A. M. Brazauskas bus išrinktas Lietuvos Prezidentu.

Žema ir šlykšti logika, kurią kaip kryžių iki šiol neša visa Lietuva.

Romualdo Ozolo laidotuvių dieną sužinojau, kad V. Landsbergis prieš keletą mėnesių tapo net Rašytojų sąjungos nariu... Kur fanfaros? Matyt, dar liko sveikas supratimas, kad Tauta nėra visiškai kvaila.

Šiemet kovo 10 d. Ventos gimnazijoje vyresniųjų klasių moksleivių, atsakiusių į mano klausimą, į kurį ne kiekvienoje mokykloje išgirstu atsakymą (nuo ko Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją tapo nepriklausoma?) – nuo Sovietų Sąjungos, paprašiau moksleivių, kad jie išverstų žodį „Sovietų“ į lietuvių kalbą. Sutriko, visų pirma, mokytojai. Moksleiviai, mums padiskutavus dar apie tai, iš kokios kalbos šį žodį į lietuvių kalbą reikėtų versti (anglų kalboje šis žodis, nežinau kodėl, yra paraidžiui naudojamas rusicizmas), išvertė šios valstybės pavadinimą – Tarybų Sąjunga. Ką mes, visą sąmoningą gyvenimą naudoję šiam pavadinimui lietuvių kalbą, po Nepriklausomybės atkūrimo nejučia nuslydome į šį pigų rusicizmo naudojimą. Norime tuo parodyti panieką kažkam? Ar nesuprantame, kad tai yra tik pigus mūsų pačių pagiežos ir savo tuštybės, bet ne argumentų demonstravimas? Mane žavi tie tremtis praėję žmonės, kurie grįžę į Lietuvą išlaikė ramybę. Jie siekė ir siekia ne keršto ir pigių šūkių, o tikrumo ir Lietuvos.

Ar nepajutome, kiek giliai tai įsiskverbė į mūsų sąmonę? Taip giliai, kad šiandien bet kam užtenka ištraukti raudonos medžiagos skiautę, sumirkytą ukrainiečių ir rusų krauju, ir mums, kaip buliui, aptemsta akys. Mes nieko nebematome, tik raudoną skiautę.

Ar nematome, kaip pigiai viskas nurašoma ir dangstomasi „sovietinio“ palikimo nurašymo pretekstu? Teisingiau, tuo dangstomasi, tuo pat metu baigiant išvalstybinti ir išgrobstyti Lietuvą. Norite viską tuo pretekstu nurašyti? Pradžiai, mielieji, pasidomėkite Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos narių biografijomis ir darbais. Ar bent žinote juos – Regimantą Adomaitį, Justiną Marcinkevičių, Juozą Bulavą, Vytautą Bubnį, Alfonsą Maldonį, Jokūbą Minkevičių, Antaną Buračą, Algimantą Nasvytį, Virgilijų Čepaitį, Romą Pakalnį, Saulių Pečiulį, Vaclovą Daunorą, Sigitą Gedą, Vytautą Petkevičių, Bronislovą Genzelį, Kazimirą Danutę Prunskienę, Arvydą Juozaitį, Vytautą Radžvilą, Raimundą Rajecką, Algirdą Kaušpėdą, Alvydą Medalinską, Artūrą Skučą, Česlovą Kudabą, Gintarą Songailą, Algimantą Čekuolį, Bronislovą Kuzmicką, Arvydą Šaltenį, Vytautą Landsbergį, Vitą Tomkų, Bronių Leonavičių, Meilę Lukšienę, Arūną Žebriūną, Marcelijų Martinaitį, Romą Gudaitį, Vaclovą Aliulį, Georgijų Jefremovą, Kazimierą Antanavičių, Osvaldą Balakauską.... Gal tikrai viską žinote ir apie kažkokį Zigmą Vaišvilą? Ir Romualdą Ozolą?

Ar žinote, kad garbaus amžiaus kompozitorius Julius Juzeliūnas ne tik nepabūgo būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, bet ir ėmėsi tremčių išsiaiškinimo, kad jis, o ne didvyris muzikologas V. Landsbergis pasiūlė savo asmeninę sąskaitą taupomajame banke priimti aukoms, kurias Sąjūdžiui aukojo žmonės ir organizacijos, įmonės. Sąjūdis tuo metu net nebuvo įregistruotas – Tarybų valdžia jį įregistravo tik 1989 m. kovo 16 d.! Taip, Prezidente Dalia Grybauskaite, sutinku su Jumis, tokie kaip a.a. prof. Kazimieras Antanavičius, nežiūrint į jo sunkią piktą ligą, subūręs ekonomistų, bankininkų ir teisinkų grupę, paruošusią iki Kovo 11-osios ekonominės – teisinės reformos projektus, be kurių nežinia kaip būtume sukęsi, per 3 paras po išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kelti deputatai, paruošę visą Kovo 11-osios įstatymų koncepciją ir paketą bei Laikinąjį pagrindinį įstatymą, a.a. Julius Juzeliūnas ir tą patį padaręs sąjūdietis Eugenijus Isoda, 1988 m. rugsėjo 9 d. savo vardu atidaręs sąskaitą Rokiškio Sąjūdžiui taupomajame banke, gydytojas Algimantas Kuolas, gabenęs iš Vilniaus ir ranka perrašinėjęs rokiškėnams pirmuosius „Sąjūdžio žinių“ numerius, rokiškėnų pasieniečių būrys, sausio 13-osios naktį buvęs Vilniaus TV bokšte - visa tai yra niekis, lyginant su Jūsų tuometinėmis asmeninėmis kovomis TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir „Independence“ aferos kūrėjais – tik šie nusipelnė kovinių Lietuvos valstybės apdovanojimų Vyčio kryžių. Todėl jaunoji karta ir mokosi iš Jūsų – Jūsų patarėja R. Svetikaitė, o ne kažkoks neįgalus ir nerangus profesorius Br. Genzelis tikrai nusipelnė Garbės sargyboje prie Romualdo urnos palydėti jį į paskutinę kelionę Romualdą Ozolą.

Tie, kurie dangstotės „sovietmečio“ tariama kritika, pradžiai įsikalkite į galvas mano paminėtas pavardes ir išdrįskite diskutuojant į akis, o ne už akių nurašyti šių žmonių įnaša ir atsidavimą Lietuvai ir mūsų Tautai.

Jei dar kas nors Jums neaišku dėl to „sovietmečio“, palyginkite Jūsų Dalią Grybauskaitę ir mūsų Romualdą Ozolą. Perskaitykite „raštingumo“ šedevrą – Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautą Romulado Ozolo artimiesiems, Lietuvai dėl šios didžios netekties. Romualdas, nors ir nerinktas Lietuvos Prezidentu, yra mūsų, t.y. Lietuvos. Prezidentė Dalia Grybaiuskaitė, rinkta Lietuvos Prezidente, yra ne mūsų. Ji negerbia Lietuvos ir mūsų Tautos.