Padniestrė: laužas paruoštas, beliko tekštelėti benzino ir uždegti

Pasaulio dėmesio centre yra Ukraina. Tuo pat metu labai įdomi ir potencialiai pavojinga situacija ima klostytis aplink Padniestrę (Padniestrės Moldavijos Respubliką arba PMR).

Kuomet Ukrainos prezidentas P. Porošenka susitikime su Rumunijos vadovu pažymėjo, jog atėjo laikas „atšildyti“ Padniestrės konfliktą, niekas neatkreipė į jo žodžius ypatingo dėmesio, kadangi Ukrainos lyderis daro daug prieštaringų pareiškimų. O veltui.

Po kurio laiko Ukraina uždarė krovinių Rusijos taikdariams Padniestrėje tranzitą. Vėliau jau Moldova apribojo Rusijos kariškių galimybes patekti į nepripažintos PMR teritoriją. Tokiu būdu, RF taikdarių kontingentas PMR iš esmės atsidūrė blokadoje (jau nekalbant apie sustiprėjusį ekonominį Padniestrės spaudimą iš Kijevo ir Kišiniovo pusės).

Jeigu žiūrėti į situaciją konstruktyviai, Ukrainos ir Moldovos žingsniai faktiškai sabotuoja tarptautinį taikos procesą, kokį prieštaringą vaidmenį jame bevaidintų Rusija. Tokio pobūdžio veiksmai turi būti derinami, pavyzdžiui, 5 + 2 formatu (Moldova ir Padniestrė plius Rusija, Ukraina, ESBO, taip pat stebėtojai iš ES ir JAV). Dabar gi Maskvai reikia kažkaip spręsti problemą, kilusią dėl neatsakingų ir provokuojančių Kijevo ir Kišiniovo žingsnių.

Rusijos gynybos ministerija jau pareiškė, kad savo taikdarių likimo valiai nepaliks ir, jeigu prireiks, užtikrins jų aprūpinimą oru – kiek problemiška tai bebūtų ir kiek brangiai tai bekainuotų. Tačiau niuansas yra tas, kad Rusijos karinei transporto aviacijai vis tiek teks skristi virš Ukrainos teritorijos, kuri jau grasina panaudoti S-300 priešlėktuvinės gynybos kompleksus. Šiame kontekste atskiri kariniai ekspertai mano, kad Rusijos „žydrieji šalmai“ bus aprūpinami „nei taikos, nei karo“ režimu. Kitaip tariant, Odesos srityje bus sukurta neskraidymo zona be kokios nors fizinės agresijos.

Pastaruoju atveju kalbama apie tai, jog šiuolaikinės radioelektroninės kovos priemonės, kurias turi Rusija ir kurių neturi Ukraina, gali „išjungti“ pastarosios aviaciją ir priešlėktuvinę gynybą reikiamame rajone. Ir dislokuoti atitinkami įrenginiai bus tarptautiniuose vandenyse, ko tarptautinė teisė nedraudžia.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tokio pobūdžio samprotavimai kvepia faktine tiesiogine Rusijos agresija prieš Ukrainą. O gal tame ir esmė?

„Nezavisimaja gazeta“ šaltinis Rusijos gynybos ministerijoje pareiškė, kad turi informacijos, jog yra tam tikras prievartinis Padniestrės likvidavimo planas, tariamai sukurtas JAV, Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos slaptųjų tarnybų. Aukščiau minėti Kijevo ir Kišiniovo sprendimai, galbūt, yra būtent šio plano dalis. Galutinis tikslas – Moldovos pasitraukimas iš taikos proceso ir galimas įvedimas į Padniestrę kuriamo Moldovos ir Rumunijos taikos palaikymo bataliono su perspektyva įtraukti į jį Ukrainos ir Lenkijos karius.

Kiek visame tame tiesos, o kiek spekuliatyvinio išsigalvojimo, pasakyti sunku. Faktas yra tas, kad Ukrainos ir Moldovos iniciatyva auga reali įtampa. Esminis klausimas: kam viso to reikia ir kuo visa tai gali baigtis?

Susidaro įspūdis, kad už visko stovi vadinamoji „karo stovykla“ Vakaruose ir Ukrainoje, kuriai svarbu įtraukti Rusiją į tiesioginį karinį konfliktą. Šiandien Maskva dalyvauja kare Ukrainoje hibridiškai, o Minsko procesas iš viso gesina priešpriešos su Vakarais impulsą (jau nekalbant apie gandus, jog euroatlantinė „taikos stovykla“ nusprendė atiduoti Ukrainą Putinui).

Todėl būtina kažką daryti. Jeigu nepavyks „pagauti“ Rusijos ant jos karinės transporto aviacijos skrydžių virš Ukrainos teritorijos, tada po informacinių ir kitų paruošiamųjų žingsnių, siekiant diskredituoti rusiškos taikos palaikymo misiją Padniestrėje, gali būti organizuotas Rusijos taikdarių užpuolimas. Į tai Maskva bus tiesiog priversta reaguoti, kaip Pietų Osetijos atveju.

Net jei karinis konfliktas bus riboto pobūdžio ir neperaugs į plataus masto karą tarp Rusijos ir Moldovos, išėjimas iš Maskvos santykių su Vakarais (pirmiausiai su Europa, ko taip nori Kremlius) krizės vėl bus atidėtas neribotam laikui. To visų pirma ir siekia „karo stovykla“.

Scenarijus, tiesą sakant, yra klaikus, ypač turint omenyje tai, jog į avantiūrą gali būti įtraukti Rumunijos kaip ES ir NATO šalies kariai. Todėl norisi tikėti, kad sveiko proto politikai Rusijoje ir Vakaruose užkirs kelią karinio-politinio chaoso plėtrai prie savo sienų. Beje, Moldovos ir Ukrainos nuomonė šiuo atveju nėra nesvarbi, nes šiandien šios valstybės yra labiau valdomi tarptautinės politikos objektai, nei savarankiški jos subjektai.

Tačiau situacijos raidos tendencija nedžiugina. Vienintelis pozityviai nuteikiantis dalykas – Rusijos informaciniai įmetimai apie „piktųjų imperialistų“ kėslus kaip tikėtini prevenciniai veiksmai. Tačiau net jie gali nesustabdyti prarandančių iniciatyvą „vanagų“.

Pažymėtina, kad Lietuvos informacinėje erdvėje dabartiniai įvykiai aplink Padniestrę faktiškai neegzistuoja. Jeigu gi priešprieša pereis į naują lygį, kuriame jau negalės būti ignoruojamas, Lietuva greičiausiai parems Ukrainos ir Moldovos poziciją, kas yra visai logiška jos dabartinio užsienio politikos kurso rėmuose. Nors iš tikrųjų jau šiandien reikėtų pažvelgti į problemą atsakingiau.

Atomazga jau greitai.