Panaikinus euro sąjungą galima išgelbėti ES

Prieš Amerikos pilietinio karo pradžią Abraomas Lincolnas pasakė savo garsųjį posakį, kad „padalinti namai negali išsilaikyti“. Šiandien ES, kuri dešimtmečius siekė labiau susivienyti, turėtų pažvelgti į akis skaudžiai tiesai. Lincolno aforizmą vertėtų suvokti atvirkščiai. ES išgyventų tik padalinusi euro sistemą.

Per laikotarpį tarp Romos sutarties įsteigusios Europos ekonominę bendriją 1957 m. ir vieningos Europos akto, priimto 1986 m., Europos šalys įgyvendino didžiausią taikią revoliuciją, kuri šiame žemyne ​​nėra žinoma per visą jos ilgą ir audringą istoriją. Šios nuostabios sėkmės pagrindu ir buvo sukurtas euras. Tai buvo dar vienas labai svarbus žingsnis stiprinant vienybę ir gerovę. Tačiau ekonominė krizė Pietų Europoje sudavė smūgį euro sistemai, bent jau jos dabartinei formai, ir tapo mirtina grėsme Europos vienybei ir gerovei.

Graikija, Ispanija, Portugalija, Italija ir Kipras įstrigo recesijos liūne ir dabar negali atkurti konkurencingumo devalvuodami savo valiutų. Euro zonos Šiaurės šalių ekonomikos nuolat turi vienyti jėgas gelbėdamos skenduolius, atsisakydamos savo suvokimo apie protingą ir atsargią finansų sistemą. Susidaręs užburtas ratas, kuriame nepasitenkinimas ir populizmas Europos pietuose ir nacionalizmo augimas šiaurėje, skaldo ES.

Bet krizė nemažėja. Prancūzijai, kuri yra antra pagal dydį ekonomika Europoje, dabar gresia recesija. Ji, kaip pietų šalys, turi atkurti savo konkurencingumą. Tačiau ji, kaip ir šalys pietuose, yra dalis euro sistemos ir tam neturi jokių galimybių.

Pirmiausia, kyla klausimas: „Kas nutiko?“ Buvo tikimasi, kad Europos bendra valiuta pagelbės nuosekliai plėtotis Europos ekonomikai. Nustatęs valiutų kursus ir pašalinęs valiutų riziką, euras turėjo suartinti stipriąsias ir silpnąsias savo valiutos zonos ekonomikas – vadinamuosius centrą ir periferiją. Kapitalas iš šalių, kuriose yra pajamų perteklius, turėjo pasiekti šalis, kurioms reikėjo skolintis. Ir tai turėjo padidinti produktyvumą ir paspartinti augimą.

Konkurencingumo skirtumai

Tačiau realybė pasirodė kitokia. Bendroji valiuta sutvirtino ir net sustiprino konkurencingumo skirtumus dėl skirtingų infliacijos ir darbo sąnaudų vienam produkcijos vienetui normos. Padidėjo tarptautinių mokėjimų disbalansas. 1999–2011 metais darbo vieneto produkcijos Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje, lyginant su Vokietija, kaina išaugo 19–26%.

Mažiausiai konkurencingose šalyse 2010 m. tai sukėlė einamosios sąskaitos deficitą iki 10,2% BVP. Tuo tarpu Vokietijoje einamosios sąskaitos deficitas buvo 6% BVP. Kadangi devalvacija buvo neįmanoma, pašalinti šį disbalansą galima tik dviem būdais: per tarpvalstybinių lėšų pervedimą arba dėl „vidaus devalvacijos".

Vidaus devalvacija reiškia, kad deficito šalys bando atkurti savo konkurencingumą mažindamos valstybės išlaidas ir didindamos mokesčius, tikėdamosi, kad tai lems kainų ir darbo užmokesčio mažinimą. Tai – trumpalaikis efektas, silpninant vidaus paklausą.

Jei šito nekompensuos išorės paklausos augimas šalyse, kur yra pajamų  perviršis, visų pirma, Vokietijoje, priemonės, kuriomis siekiama įveikti krizę, pavyzdžiui, taupymo didinimas, pakenks ekonomikos augimui, taigi ir viešiems finansams deficito šalyse. Tačiau negali būti net kalbos apie tai, kad Vokietija ir kitos panašios į ją ekonominiu požiūriu euro zonos šiaurinės dalies šalys sutiktų suteikti tokias lengvatas, nes tai prieštarauja jų politinei ir ekonominei kultūrai ir tradicijoms. Šis požiūris sustiprina abejones dėl įsiskolinusių šalių finansinio stabilumo ir perspektyvumo, jų gebėjimo mokėti skolas ir politinio tinkamumo imtis vidaus devalvacijos priemonių.

Latvijos pavyzdys

Latvija ir Islandija parodė, kokia galinga gali būti ekonominių ir socialinių sąnaudų kaina, lyginant vidaus devalvaciją su išorės. Nuo 2008 iki 2010 m. BVP Islandijoje (kurioje vyko išorinė devalvacija) smuko du kartus lėčiau nei Latvijoje (kurioje vyko vidaus devalvacija).

Islandijoje nedarbo lygis padidėjo 5%, o Latvijoje – 17%. Eurooptimistas gali pasakyti, kad vidaus devalvacija pradeda duoti rezultatų: pažeistų euro zonos šalių, tokių kaip Graikija, realus darbo užmokestis pradėjo sparčiai mažėti, pradėtos struktūrinės reformos siekiant pagerinti produktyvumą. Tačiau neaišku, ar valdžia Latvijoje, kur gyventojai susiduria su gamybos kritimu, užimtumo ir pajamų mažėjimu, atgaus pasitikėjimą ir toleranciją.

Pagrindinė alternatyva yra lėšų pervedimas. Deficito šalys galėtų sušvelninti verslo veiklos nuosmukio poveikį, jei gautų lėšų iš valstybių su perviršiumi, o ne dėl vidaus devalvacijos. Bet problema yra ta, kad tokie pervedimai ilgainiui bus labai skausmingi.

Iki pat 2008 m. jie buvo vykdomi tarpvalstybinių paskolų forma valstybėms ir privatiems bankams, kurie daugeliu atvejų paskolindavo pinigų skolininkams, siūlydami kaip užstatą nekilnojamąjį turtą. 2008 m., kai kredito burbulas sprogo, šiuos privataus kapitalo srautus pakeitė perlaidos iš valstybės biudžeto. Tai žymiai padidino biudžeto deficitą ir periferinių šalių paslėptus įsipareigojimus Europos centrinio banko (TARGET2) sistemoje. Daugelis nekonkurencingų šalių be perlaidų iš Vokietijos ir kitų euro zonos šalių būtų patekusios į beviltišką biudžeto padėtį.

Tokie pervedimai susidaro iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir jie atliekami tiesiogiai per Europos stabilumo mechanizmą, arba netiesiogiai per bankus šalyse kreditorėse. (Tuo atveju, kai bankai-kreditoriai susitaria dėl tam tikro valstybės skolos restruktūrizavimo, jiems tenka atlikti rekapitalizavimą mokesčių mokėtojų lėšų savo šalyse sąskaita.)

Tokia perspektyva kupina politinio sprogimo. Todėl šie pervedimai yra atliekami iškeliant griežtos biudžetinės disciplinos ir struktūrinių reformų sąlygas. Nepaisant tokių atšiaurių sąlygų, mokesčių mokėtojai-rinkėjai kreditorių šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, niekada negali susitaikyti su šia mintimi, kas kelia nepalankaus požiūrio į ES riziką. Ši neigiama reakcija tikriausiai smarkiai pratrūktų, labai tikėtinu atveju, jei kas nors bandytų apeiti galiojančias taisykles arba jas laužyti.

Spausdinti pinigus

Daugelyje valstybių skolininkių norėtų gauti pervedimus spausdintų pinigų forma (spausdintus Europos centrinio banko (ECB) ir kuo geresnėmis sąlygomis. Prancūzijos lyderiai apie tai prabilo viešai. Tačiau daugausia, ko jie gali tikėtis, – tai, kad ECB pirktų vyriausybės obligacijas už trumpalaikes paskolas (tai vadinama tiesioginėmis piniginemis operacijomis). Jei tai atsitiktų, tada šis pirkinys būtų palydėtas ne ką mažiau griežtomis finansinėmis sąlygomis nei lėšos, gautos per Europos stabilumo mechanizmą.

Tad euro zonos įsiskolinusių šalių perspektyvos nepavydėtinos: nenumaldomas fiskalinių priemonių sugriežtinimas ir ne vieneri metai sumažėjusios paklausos. Tai reikš gamybos ir žmonių pragyvenimo lygio mažėjimą arba geriausiu atveju stagnaciją. Tuo tarpu antieuropietiškos ir antivokiškos nuotaikos stiprėja: tiesiog pakanka prisiminti scenas iš Nikosijos gatvių, kai Kipras nugrimzdo į krizę.

Ar jungtinės Europos valstybės pajėgios išgelbėti situaciją? Dalis 1990-ųjų pabaigos euro šalininkų manė, kad šiuo projektu „ekonomika lenkia politiką“. Bendroje valiutoje jie matė galimybę kreipti žemyną į negrįžtamą procesą siekiant sukurti visavertę politinę sąjungą. Europos rinkėjai ryžtingai būtų atmetę tokį skubėjimą, jei tai būtų pasakyta atvirai.

Viena iš tokios sąjungos savybių gali būti padidėjęs darbo jėgos mobilumas. Galite įsivaizduoti, kaip ekonominės depresijos kamuojami gyventojai tokiose šalyse, kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, migruotų į turtingą Vokietiją ar Suomiją. Pagal šį scenarijų ištisos šalys ilgainiui galėtų virsti dykuma žemės ūkio regionų, kaip tai buvo pokario Prancūzijoje, nes jauni ir išsilavinę žmonės pulkais skubėjo į miestus, palikdami vyresnio amžiaus žmones, kurie buvo visiškai priklausomi nuo socialinės apsaugos. Tačiau, atsižvelgiant į kalbos ir kultūros kliūtis, ši ekonominės adaptacijos forma yra mažai tikėtina.

Vietoj to eurooptimistai savo viltis sieja su fiskaline sąjunga. Migracijos vietą turi užimti pinigų pervedimai, naujos politinės atskaitomybės mechanizmai ir atsakomybė užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir sumažinti kylančias įtampas. Deja, net jei tai būtų įmanoma padaryti, konkurencingumo problemos skirtumai vis dar išlieka.

Paimkime Rytų Vokietijos ir Pietų Italijos pavyzdžius. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m. darbo užmokestis buvusioje VDR buvo konvertuotas į Vakarų Vokietijos markes santykiu vienas prie vieno, dėl to Rytų vokiečių ekonomika vienu metu tapo labai nekonkurencinga.

Vokietijos pervedimai

Kiekvienais metais po susivienijimo Rytų Vokietija gaudavo 4 % Vokietijos BVP pervedimą. Tačiau konvergencija neįvyko. Jauni ir išsilavinę žmonės ir toliau liko vakarinėje Vokietijoje. Pietų Italijoje, nepaisant daugelio metų vykdomo lėšų pervedimo, toks suartėjimas taip pat neįvyko. Nedarbas yra du kartus didesnis nei šiaurės Italijoje, o BVP vienam gyventojui yra dvigubai mažesnis.

Ir tai yra politika. Nekonkurencingos euro zonos šalys negali tikėtis kasmet gauti pervedimus 25% jų BVP, kaip tai buvo rytinėje Vokietijos dalyje, arba net 16% BVP, pietų Italijoje.

Tad reikia kažką paaukoti, ir tai turėtų būti euro sistema. Kad išliktų Europos Sąjunga, reikia sunaikinti pinigų sąjungą. Čia yra labai tinkama istorinė paralelė, kai tarpukario laikotarpiu buvo laikomasi aukso standarto, kuris beveik sunaikino pasaulyje demokratiją.

Euro sistemos suskaidymas visiškai atitinka Europos interesus, nes tai pagreitins grįžimą prie ekonomikos augimo Europos Sąjungoje, kuris yra vienintelis patikimas Europos stabilumo ir vienybės garantas.

Parengta pagal Bloomberg