Pasikeitė Lietuvos politikos formuotojų-propagandininkų taktika ir strategija jų šventoje kovoje su kaimynine valstybe

Daugiau negu dvejus metus iš eilės valstybinis transliuotojas ir jo satelitai, skleidę agresyvią, tiesmuką, tačiau labai netalentingą, primityvią propagandą apie Rusiją, patys pripažino, kad jų pastangos norimų rezultatų nedavė.

Čia nekalbėsime, kiek finansų į šią sritį investavo valstybė. Bet štai pačių propagandininkų pateiktas faktas  – investicijos nuėjo perniek.

Prisipažinimas – geras strateginis žingsnis. Bent jau tai suvokė norintieji tęsti savo pradėtą darbelį ir neprarasti pragyvenimo šaltinio. Todėl į vieną objektą ir vienodą leksiką koncentruota valstybinė propaganda nusprendė keisti taktiką ir žaisti atviresnėmis kortomis.

Apie tai paskelbė delfi.lt-lrt.lt bendradarbis V. Laučius publikacijoje „Vienintelis kelias nugalėti V. Putiną“. Apie tai, kad komercinis delfi.lt yra kasdien reklamuojamas valstybiniame eteryje, o valstybės specialiosios tarnybos teikia slaptą informaciją komercinei žiniasklaidos priemonei delfi.lt – kito teksto tema.

Minimoje delfi.lt publikacijoje, kurioje portalo lrt.lt vyriausiasis redaktorius išjuokia apgailėtinas žurnalistų ir politologų pastangas, kuriomis ne kartą pranašauta arba konstatuota V. Putino vykdomos politikos baigtis.

„Putino išlikimo prie valstybės vairo perspektyvos šiandien atrodo kur kas šviesesnės nei, tarkime, buvo Pinocheto 1989-aisiais. Jo populiarumas Rusijoje – labai didelis, jo sukurta valdžios vertikalė – tvirta. Dauguma jam nepalankių pranašysčių – šnipštas, o liberali opozicija jo režimui yra leisgyvė ir neturinti ateities (nes tam, kad Rusijoje laimėtų liberalioji demokratija, joje turi atsirasti daug liberalų ir demokratų, o ten jų net gerokai mažiau nei gėjų ir lesbiečių)“, - teigia delfi.lt-lrt.lt analitikas V. Laučius.

Pasak specialisto, „informacinio karo įkarštyje kuriamas propagandinis pasakojimas apie Rusiją, deja, daro mus ne stipresnius, o silpnesnius“ ir pacituoja garsujį propagandos reiškinio tyrėją Jacquesą Ellulį, kuris yra sakęs, kad „neefektyvi propaganda apskritai nėra propaganda“.

Lietuvoje informaciniu karu kartais vadinamos propagandinio pobūdžio pastangos (kad ir autoriaus minimas vudu lėlių badymas) ir yra geriausias pavyzdys, kaip tokios priemonės absoliučiai neveikia.

„Vargu ar informacinio karo karininkų antpečius besimatuojantys propagandininkai atvirai pripažins, kad linki šio kelio Lietuvai ir jos Vakarų sąjungininkams. Ir vargu ar Lietuvoje – jau ketvirtį amžiaus demokratinėje ir liberalioje, iš Vakarų perėmusioje Apšvietos epochos principus ir jai būdingą kritiškumą – vaikiškas krykštavimas „Putler est kaput“ gali padidinti mūsų visuomenės atsparumą Rusijos politiniams mitams, įtakoms bei ligoms,“ - pagrįstai abejoja buvęs Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partinio leidinio redaktorius V. Laučius.

Labai ilgos savo analizės pabaigoje Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos portalo lrt.lt vyriausiasis redaktorius pateikia dvi išvadas.

Pirmoji išvada labai nemaloni aršiesiems V. Putino kritikams – jo įvaizdis nėra jau toks blogas net Vakaruose, ką kalbėti apie Rusiją.

Antroji dar nemalonesnė išvada yra ta, kad su V. Putino Rusija dirbti teks dar labai ilgai – net tada, kai ją valdys kitas prezidentas.

„Šio straipsnio išvada yra ta, kad daugelis politikų, analitikų, žurnalistų klysta manydami, kad, nuolat pašaipiai menkindami Putino režimą ir jo galimybes, jie esą sėkmingai kariauja informacinį karą su Rusija, ir kuo labiau menkina ir šaiposi, tuo sėkmingiau kariauja. Klysta manydami, kad, kuo labiau „varo“ ant Rusijos bei liaupsina Vakarų nenugalimumą ar kokios nors Merkel ir Obamos genialumą, tuo labiau priartina Vakarų pergalę ir triumfą. Tai – saviapgaulė, kuri mums gali labai brangiai kainuoti“, - konstatavo valstybinių transliuotojų atstovas. „Užuot guodę ir drąsinę save tokiais plepalais, vadinamais informaciniu karu, mes – visa Europa – privalome skubiai keisti savo politinę elgseną bei mąstyseną“, - sako politinės filosofijos ir idėjų istorijos specialistas V. Laučius.

„Konservatizmo klubo“, kurio pagrindu konservatoriai įsteigė dabar šalies politiką formuojantį Demokratinės politikos institutą, įkūrėjas Vladimiras Laučius yra ne tik teoretikas, bet ir praktikas, todėl iš karto siūlo ir savo (t. y., JAV ir jų organizacijos NATO suformuotus) problemos sprendimus.

Vienos svarbiausių užduočių yra du neatidėliotini žingsniai.

1. Didinti Europos finansinį indėlį į NATO taip, kad jis būtų beveik toks pat, kaip Amerikos, o ne triskart mažesnis.

2. Į Rusijos galia ir interesais grindžiamą imperinę, cinišką, makiavelišką užsienio politiką reikia atsakyti ne atsukant antrą žandą, o pasipriešinant jai kitokias vertybes savo valstybėse ginančia, bet priešų atžvilgiu – irgi imperine, negailestinga, karine galia pasiremti gebančia politika.

Kitaip tariant, pagrindiniu argumentu dabar turi tapti jėga: „Tiems, kurie supranta tik jėgą, reikia pademonstruoti ją taip, kad suprastų ilgam“.

Šią naują poziciją jau aktyviai ėmė transliuoti visos valstybinės žiniakslaidos priemonės Lietuvoje.