Patentuotas policinės valstybės išradimas, arba Specialiojo liudytojo kryžiaus keliai

Kai UAB „Mūsų gairės“ leidykla „Politika“ išvertė į lietuvių kalbą ir ruošėsi išleisti rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją gelbėti“ (V., Politika, 2017), aš savo, leidėjo, pratarmėje „pastačiau“ prieš mūsų politikos „vanagus“, visur matančius „Rusijos propagandą“, patikimą skydą – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurią 1995 metų balandžio 27 dieną yra ratifikavęs Lietuvos Respublikos Seimas. Tos konvencijos 10-ojo straipsnio 1-oji dalis skelbia: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“.

Deja, net tas patikimas europinis skydas neapsaugojo: 2017 metų kovo 8-ąją į leidyklos patalpas įsiveržė ginkluotų ir neginkluotų Temidės tarnų vienuolikos žmonių būrys. Buvo išvežtas išleistos knygos tiražas, leidyklos kompiuteris, paimti su knygos leidyba susiję bei kiti įmonės dokumentai, o aš, UAB „Mūsų gairės“ direktorius – tos knygos leidėjas, buvau išvežtas į Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą ir apklaustas kaip specialusis liudytojas (apie tai buvo rašoma viešojoje erdvėje – mano straipsnyje „Valstybė ant melo pamatų: specialiuoju liudytoju tarpusio knygų leidėjo mintys“). O apklaustas buvau pagal to, prieš septynmetį Seime „prastumto“, LR baudžiamojo kodekso 170² straipsnio 1-ąją dalį – „dėl SSRS nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams neigimo ar šiurkštaus menkinimo“, nors Galinos Sapožnikovos knygoje spausdinamuose 1991 m. sausio 13-osios įvykių ir Medininkų žudynių liudytojų nei dalyvių interviu to „neigimo ar šiurkštaus menkinimo“ nematyti. Čia net įnešamas kai kuris aiškumas pakankamai supainiotose Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylose.

Nuo tos apklausos ir prasidėjo mano, specialiojo liudytojo, kryžiaus keliai, kurie nesibaigia iki šių dienų. Kitaip sakant, „vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00009-17“.

Teisėsaugininkų išvežtame leidyklos kompiuteryje – ne tik leidybai reikalinga programinė įranga, bet ir kelių paruoštų ir ruošiamų knygų tekstai bei nuotraukos, todėl ėmė strigti leidybinis akcinės bendrovės darbas. Nežadant greitai grąžinti pagrindinio mūsų veiklos įrankio, teko įsigyti naują kompiuterį, iš naujo ruošti jau paruoštas knygas, nes į mūsų nevienkartinius prašymus perduoti iš paimto kompiuterio su tuo ikiteisminiu tyrimu nesusijusią medžiagą buvo sureaguota tik po mėnesio, kai viena iš tų kompiuteryje buvusių knygų – Juliaus Jurginio monografija „Gydytojas Andrius Domaševičius“ – jau buvo iš naujo paruošta ir išleista.

„Pajudėjo“ ir ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00009-17 – iš Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato jis buvo perduotas į Vilniaus apskrities VPK kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybą, vyresniajai tyrėjai Ilonai Dargvainienei. Tyrimą ėmė šefuoti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis.

Praėjo lygiai devyni mėnesiai nuo kovo 8-osios – kratos dienos. Neiškentęs tokio vilkinimo, parašiau laišką prokurorui Tomui Uldukiui: „Per devynis mėnesius galima pagimdyti net naują Respublikos pilietį, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 181 str. 1 dalimi, prašau leisti susipažinti su per tą laiką sukauptais ikiteisminio tyrimo dokumentais ir susipažįstant padaryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas bei išrašus. Be to, prašau grąžinti 1(vieną) egz. mūsų išleistos knygos „Išdavystės kaina“, kad galėtume pasiruošti būsimajam teismui“.

Deja, abu prašymai buvo atmesti. Pirmasis – dėl to, kad aš esu ne proceso dalyvis, o tik... specialusis liudytojas, kurio statusas Seimo nutarimu įvestas 2007 metais. Todėl man proceso dalyvio teisės nepriklauso

Po susirašinėjimo su prokuroru Tomu Uldukiu staiga sužinojau, kad Valstybinė mokesčių inspekcija suformavo užduotį „atlikti mokesčių mokėtojo UAB „Mūsų gairės“ mokestinį tyrimą“. Po to gavau konkretų nurodymą: pristatyti 2016–2017 metų akcinės bendrovės finansinius dokumentus į Kontrolės departamento II juridinių asmenų patikrinimo skyrių. Kitaip sakant, Mokesčių inspekcijai staiga parūpo išsiaiškinti, kaip valstybę „skriaudžia“ nykštukinė dviejų darbuotojų (tiksliau – pusantro) akcinė bendrovė.

Suprasdamas, kur čia šuo pakastas, parašiau Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui skundą, kurį čia noriu pacituoti ištisai:

Skundas

Dėl pažeistų ikiteisminio tyrimo terminų ir kitų pažeidimų šiame tyrime

2017 m. kovo 8 d. Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato vyr tyrėjos Olgos Kudriašovos nutarimu Uždaroje akcinėje bendrovėje „Mūsų gairės“ (Laisvės pr. 60, Vilnius) buvo atlikta krata, kurios metu paimtas mūsų leidyklos iš rusų kalbos išverstos ir išleistos Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją gelbėti“ tiražas bei su ta knyga susiję dokumentai ir leidyklos kompiuteris. Tą pačią dieną Trečiajame policijos komisariate Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės Vitos Gedvilienės nutarimu buvau apklausiamas kaip specialusis liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje tiriant nusikalstamą veiką pagal LR BK 170² str. 1 d.

Vėliau ši ikiteisminio tyrimo byla perduota Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iajam skyriui (vyr. tyrėja Ilona Dargvainienė) ir Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui (prokuroras Tomas Uldukis).

2017 m. gruodžio 1 d., priartėjus devynių mėnesių laikotarpiui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir dėl situacijos neapibrėžtumo bei kompiuterio negrąžinimo pasunkėjus mūsų leidyklos darbui, parašiau pareiškimą prokurorui Tomui Uldukiui, prašydamas leisti susipažinti su per tą neleistinai ilgą devynių mėnesių laiką sukauptais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Mano prašymas buvo atmestas, nes, pasirodo, specialusis liudytojas neturi teisės susipažinti su tyrimo medžiaga.

Apklausiant mane specialiuoju liudytoju, tai nebuvo išaiškinta. Nebuvo išaiškinta, kad aš pirminės apklausos metu turėjau teisę reikalauti būti pripažintas įtariamuoju ir įgauti visas proceso dalyvio teises.

Pirminėje ikiteisminio tyrimo fazėje buvo padaryti ir kiti rimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Pagal BPK 145 str. 3 dalį krata daroma „motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi“, o ne vyr. tyrėjos nutarimu; pagal BPK 147 str. 1 dalį daiktų ir dokumentų poėmis „daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi“, o ne pasitenkinant kratos (poėmio) protokolo surašymu; pagal BPK 80¹ str. 3 d. prokuroras be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neturi teisės priimti nutarimo apklausti specialųjį liudytoją verčiant jį atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, o tai buvo padaryta.

Ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-0009-17, kaip jau buvo minėta, tęsiasi dešimtą mėnesį. Pažeisti visi BPK 176 straipsnyje nurodyti terminai. Pagal tą 176-ąjį straipsnį net „dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų“ ikiteisminis tyrimas baigtinas per devynis mėnesius.

Turėdamas tai omenyje ir atkreipdamas dėmesį į kitus rimtus šio ikiteisminio tyrimo pažeidimus, prašau Ikiteisminio tyrimo teisėją šį tyrimą Nr. 01-2-0009-17, pasiremiant BPK 215 str. 1(3) d. nuostata, nutraukti ir sugrąžinti mums paimtą mūsų išleistos minėtosios knygos tiražą, UAB „Mūsų gairės“ kompiuterį bei visus dokumentus.

2017 m. gruodžio 27 d.                   UAB „Mūsų gairės“ direktorius,

specialusis liudytojas Povilas Masilionis (parašas)

•••••••

Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas Petras Karvelis mano skundą atsisakė priimti. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas jis yra teisus: aš esu ne įtariamasis, o specialusis liudytojas, – man ir ta „prabanga“ kreiptis į teisėją kol kas nepriklauso, nors jau per dešimt mėnesių tokio „tyrimo“ mes patyrėme ir patiriame nemažai materialinių nuostolių bei psichologinį diskomfortą – daugiau nei tikri įtariamieji.

Pakito ir mūsų leidybinės bendrovės santykiai su kai kuriais klientais, nes jau kitą dieną po atliktos kratos žurnalistė Asta Kuznecovaitė, bendraujanti su teisėsaugos vyrais, viešojoje erdvėje paleido rėkte rėkiantį straipsnį apie „smūgį Rusijos propagandininkams“, todėl politikos (ir žiniasklaidos!) „vanagų“ sukurtoje visuotinės baimės atmosferoje kai kas iš klientų jau ėmė atsisakinėti mūsų paslaugų.

Net ir tokiomis sąlygomis dirbame. 2017-aisiais, kol mūsų šaunusis politinis elitas iki užkimimo diskutavo, kaip paminėti Lietuvos Respublikos šimtmetį, mes, „Rusijos propagandininkai“, išleidome net tris monografijas, skirtas šiai datai. Tai Jono Rudoko „Žygis į Nepriklausomybę“, Juliaus Jurginio „Gydytojas Andrius Domaševičius“ bei Algirdo Antano Gliožaičio „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis ir jo variantai“. Šįmet jau irgi parengti leidiniai 1918-ųjų metų Lietuvos kūrėjams: broliams Vileišiams – jų paminklo Vilniuje, Steponui Kairiui – jo paminklinės lentos Utenoje atidengimo proga.

...O knygų leidėjui, teisėsaugininkų malonė ilgam tapusiam specialiuoju liudytoju, belieka tik sušukti: „Tegyvuoja specialiojo liudytojo statusas – patentuotas policinės valstybės išradimas“.