Patriarcho ruduo

Vytautas Landsbergis mitinge šalia Seimo ant Mažvydo bibliotekos laiptų sako kalbą dar tais laikais, kai tokie mitinguotojai nebuvo vadinami marginalais ar Gazprom agentais. Archyvinė nuotr. iš landsbergis.lt

Sovietinės okupacijos laikais Lietuvos TSR teritorijoje gyveno TSRS piliečiai – LTSR gyventojai. Atkūrę Nepriklausomybę ir referendumu priėmę Konstituciją, šie gyventojai tapo nebe TSRS, o Lietuvos nepriklausomos valstybės piliečiais – tauta, kuriančia Lietuvos valstybę. Kol kas dar neatšaukti antrasis ir trečiasis Konstitucijos straipsniai teigia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Trečiasis: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Kiekvienas Lietuvos pilietis, pasišovęs laikyti Konstitucijos egzaminą, šiuos straipsnius moka atmintinai ir šventai tiki, kad jie reiškia būtent tai, kas juodu ant balto parašyta. Taip ir turėtų būti, tačiau kažin ar taip tebėra. Abejonių pasėja praeitą savaitę „tiesos.lt“ portale pasirodžiusi puiki publikacija: „Vytautas Landsbergis: Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus“, kur portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kalbasi su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Klausinėtoja su tautos patriarchu mėgina aiškintis esminį ir vis rečiau viešumoje keliamą klausimą, kam dabar priklauso Lietuvoje suvereno galios – Lietuvos tautai, Seimui, prezidentei ar Europos Sąjungai. Seimas konvejeriniu būdu minko ir taiso Konstitucijos straipsnius pagal ES sutarties reikalavimus, iš nežinia kur ištrauktas direktyvas ir jaučiasi turįs teisę, nes tokia neva jam tautos deleguota. Tuomet, kai tuos pataisymus pasirašo prezidentė ir paskelbia „Valstybės žinios“, jie įsigalioja kaip konstitucinės normos. Ir trinkteli, žiūrėk, visai netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus, kad mes privalome iš savo Konstitucijos išbraukti ar pataisyti straipsnius, kurie saugojo tautos tapatybę, savastį ir galias savarankiškai spręsti bendruomenės egzistencijos klausimus. Briuselis žino geriau, kaip mes turime gyventi, ūkininkauti ir kokias vertybes išpažinti.

Taip iš inercijos Briuselio malūno ratas būtų ir sukęsis, jei ne tas nelemtas referendumas, kurį sušaukti pasišovė Lietuvos „neišmanėliai“, piktavalių suklaidinti, o gal net papirkti. Paskelbus šią „savižudišką“ iniciatyvą kreiptis į tautą aktualiu klausimu ne tik dabar čia gyvenantiems Lietuvos piliečiams, bet ir ateinančioms kartoms, staiga ėmė vertis nutylėta tikrovė. Siekiamas referendumas nėra vien dėl žemės pardavimo užsieniečiams, o ir dėl tautos (kaip suvereno) galių susigrąžinimo iš valdžios, jas uzurpavusios. Ir visai dar neaišku, kuris iš dviejų klausimų valdžiai kelia didesnį siaubą. Minėtame interviu su profesoriumi kalbama ir apie vieną, ir apie kitą – klausimai taip susipynę, kad jų beveik neįmanoma atskirti. R. Bingelienė klausia: „(...) ar Lietuvai dabar prasminga sutikti su imperatyviu leidimu parduoti žemę užsieniečiams?“ V. Landsbergis atsako: „Čia nėra nei leidimas, nei koks nors naujas reguliavimas. Tas reguliavimas yra Europos lygmens. Žemė yra rinkos objektas, rinka yra laisva. Yra bendra rinka. Nėra atskiros vienos valstybės žemės rinkos – yra Europos Sąjungos. Tie, kurie aitrina klausimą, tyčia kalba apie „užsieniečius“, lyg viso pasaulio užsieniečiai čia supuls, galimai supuls, t. y. viso pasaulio „užsieniečiai“ yra grėsmė, kai iš tikrųjų kalbama tik apie Europos Sąjungą. Taigi čia pirmas žmonių klaidinimas. Dabar Europos Sąjungoje… (...) ar tai yra tokia didžioji problema, dėl kurios reikia išstoti iš Europos Sąjungos? Arba rizikuoti savo iššūkiu? „Ne“. Ir mes verčiau laužome Europos sutartį. Ar taip nėra? Tad nereikia nei žmonių klaidinti, nei aitrinti tos įstatyminės pusės.“ Prasklaidę žodžių ekvilibristikos miglą (profesorius tikrai meistriškai sugeba ją pūsti) matome keletą kraupių dalykų. Visų pirma, kad Lietuvos žemė yra prekė, o kaip su preke elgtis, reguliuojama Europos, o ne Lietuvos lygmeniu. Taigi, taisykles nustatome ne mes, ne mūsų Konstitucijos antrasis ir trečiasis straipsnis. Kokie tad įstatymai Lietuvoje šiandien yra viršesni? Dar gerai pamename aną dramatišką LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kai buvo atmestos Sąjūdžio siūlomos trys konstitucinės pataisos dėl LTSR Konstitucijos viršenybės TSRS Konstitucijos atžvilgiu. Tuomet atrodė, kad Justas Paleckis su Algirdu Mykolu Brazausku įvykdė siaubingą išdavystę. Istorija apsuka ratą ir paradoksaliai skaudžiai kartojasi. Šiandien tai daro Tėvynės sąjunga, ranka rankon su tais pačiais komunistais, iš kurių niekas nieko gero ir nesitiki. Kai išduoda tie, kuriais pasitikėjai, yra šimteriopai bjauriau ir išdavystė šlykštesnė.

Ką reiškia pasakymas, kad „nereikia aitrinti tos įstatyminės pusės“? Nieko kito, o tik tai, jei pradėsime klausimus iš esmės aiškintis ir „aitrinti“, pamatysime, kokioje skylėje esame atsidūrę. Ir ne pinigai čia esmė, kuriais profesorius mėgina užhipnotizuoti viską pinigu matuojančią kapituliantų sumaterialėjusią vartotojišką sąmonę, neva ES supyks ir nebeduos pinigų Ignalinos AE palaidojimui. Ką darysi, jei neduos. Susimesime iš savų, nes atsidavinėti už pinigą negražu, neoru ir negarbinga.

Nelabai gražu ir tuos, kurie už ilgesnį rublį neatsidavė Kremliui blokados metu, kurie neatsiduoda už eurą ir Briuselio suteneriui „ono“ vadinti jau nebe tauta, nebe Lietuvos piliečiais, o paprasčiausiai „žmonėmis“. Iš niekur į niekur žmogus pilnas nieko. Moralinis bankrotas, ar ne, profesoriau, ištiko Grigaliūną, per marias beplaukiantį.

„Kgbynas, kirmėlynas ir šunauja“, – apie ką čia Jūs, profesoriau?.. Apsižvalgykit aplinkui, pažvelkit į S. Daukanto rūmus, į Seimo rūmus, į savo partijos bendražygių akis. Liūdna. Toks tad šių metų adventas, tokie ir būna patriarchų rudenys.