Plieninis apsupties žiedas

Kaltintojams naudingas tyrimo chronologijos ir apimties pasirinkimas

Kiekviena byla turi tik jai būdingų bruožų. Eglės Kusaitės byloje prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda, vykdydami VSD sumanymą, tvirtino, kad kaltinamoji yra ypač sukta, išradinga, nuolat meluoja ir kuria nebūtas istorijas. Kadangi kaltintojai turi puolimo ir teisumo prerogatyvą ir patikimai garantuotą bei nepajudinamą legitimų Rusijos FSB teisinį užnugarį, tai tokia taktika palengvina ir sustiprina teikiamus kaltinimus. Remiamasi nuostata ,,prokuroras visada teisus“. Vis dėlto E. Kusaitei tenka grumtis ir su kita institucija – Lietuvos VSD, kuri, visuomenės nuomone, apskritai neverta pasitikėjimo ir tarnauja Lietuvos prokuratūrai bei Rusijos FSB. VSD vaizduoja, kad E. Kusaitės nusikalstami veiksmai buvo tiriami tik nuo 2009 m. birželio iki 2009 m. spalio 24 d., nors apie ją, kaip patvirtina patys, žinojo nuo 2003 m.

Principas inter alia reikalauja išnagrinėti viską nuo fiksuotos žinojimo datos. VSD ir prokuratūros primestas selektyvus tyrimo chronologijos pasirinkimas ir ryžtingas priešistorės nagrinėjimo atmetimas verčia galvoti apie dirbtinius provokacinius veiksmus, kurie nuolat buvo atliekami ne tik per jų pačių pasirinktą laikotarpį. Kaltinamoji mano, kad 2010 m. liepos 16 d. prokuroras J. Laucius nurodė sunaikinti dviejų jos telefono numerių slapto pasiklausymo įrašus – bendravimo tekstus su Hafizu ir Arnu, buvusius po jos suėmimo paimtame kompiuteryje.

Ar E. Kusaitė galėjo nematyti čečėnų bendrijos Klaipėdoje?

Įvertinant E. Kusaitės amžių, socialinę patirtį, brandumą, mąstymo psichologiją ir elgesį yra sunku patikėti, kad ji pati viena be kieno nors konkrečios įtakos ir pagalbos, kaip koks „supermenas“, Klaipėdoje savo jėgomis sukūrė tarptautinę teroristinę organizaciją. Lietuvos Baltijos čečėnų bendrijos (įkurta 2005 m.) pirmininkei E. Saijevai, Seimo nariui R. Kupčinskui ir man teko ne kartą būti Klaipėdos čečėnų pabėgėlių bendrijos ir Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorės D. Stankaitienės organizuotuose oficialiuose bendruose čečėnų pabėgėlių susirinkimuose, bet E. Kusaitė, kaip, tarkime, čečėnų problemomis suinteresuotas asmuo, niekur nedalyvavo. Nejaugi jai, besidominčiai Čečėnija, neateidavo į galvą mintis pabendrauti su čečėnų pabėgėliais, gauti autentišką naują informaciją, patarimus ir paramą? Žinoma, kad net, pavyzdžiui, dar 2007 m. Klaipėdoje veikė čečėnų šeštadieninė mokykla, kurią lankė 18 vaikų. Kyla klausimas: nejaugi tokia diaspora nedomino E. Kusaitės ir apie ją nežinojo, jeigu jai rūpėjo čečėnų tautos problemos?

Dabar, pakalbėję su E. Kusaite, supratome, kad ji norėjo bendrauti su Klaipėdos čečėnais pabėgėliais, tačiau ją supantys ,,čečėnai“ ir ,,musulmonai“ jai pasakė, kad šie klaipėdiškiai čečėnai yra „kadyrovininkai“, tad su jais jokiu būdu negalima bendrauti. Būdama patikli ir naivi, ji taip ir elgėsi. Pagal VSD ir prokuratūros versiją, E. Kusaitė veikė viena ir konkretūs su ja bendravę ,,čečėnai“ neegzistavo, o realūs čečėnų pabėgėliai jai ,,nerūpėjo“, nors jų tuomet Klaipėdoje galėjo būti per 50. Taip pat visuotinai buvo žinomos čečėnų pabėgėlių diasporos Vilniuje, Kaune ir Elektrėnuose. E. Kusaitei liko tik nurodyti, ,,selektyvūs čečėnai“.

VSD operacija ,,konvertitai“ – stūmimas į įslamą

2008 m. Eglė gyveno pas tėvą. Tėvo adresu paštu jai atėjo kvietimas atvykti į Klaipėdos apygardos VSD skyrių. Kartu su tėvu autobusu ten nuvykusi, rado jau laukiančią E. Koševaja su musulmoniškais apdarais ir hidžabu. E. Koševają pakvietė ,,užsiregistruoti“ pirmą, o Eglę – antrą. Paaiškėjo, kad kvietimo tikslas buvo susipažinti ir užregistruoti konvertitus, t. y. asmenis, pakeitusius tikėjimą. E. Koševaja jos palaukė, išsikalbėjo ir ją su tėvu pavežėjo iki namų. Pasikeitė telefonų numeriais. Po to E. Koševaja pasakė, esą reikėtų padėti tokiai vargšei našlaitei, vardu Serrin. Hafizas sutiko ir Serrin netrukus apsigyveno kartu su Egle VSD patalpose Klaipėdoje, Ryšininkų g. 8–114. Iš E. Koševajos ji gavo Serrin telefono numerį ir šią pasitiko ,,atvykusią iš Panevėžio“ autobusų stotyje. Vėliau, kai Serrin reikėjo pašalinti, Hafizas pasakė, esą ji daranti blogą įtaką Eglei, todėl turinti apleisti butą.

Dar painesnė manipuliacija vyko operuojant trimis Aišomis: Aiša Magmadova iš Maskvos (tikra), Aiša (Izabela) Batašjeva ir Aiša (Jelena) Koševaja.

E. Kusaitės ,,fantazijos“ prasmė nepaaiškinama

Dabar, kai E. Kusaitė nurodo konkrečius savo aplinkos asmenis, artimai bendravusius su ja ir dariusius jai įtaką, VSD ir prokuratūra tvirtina, kad jų nebuvę. Tokie E. Kusaitės aiškinimai atmetami kaip nepagrįsti, o VSD ir prokuratūros teiginiai vertinami kaip neabejotina tiesa. Mes abejojame, kad 217 dienų trukusio pirmojo arešto laikotarpiu, būdama visiškai izoliuota ir patirdama spaudimą, E. Kusaitė - daug ką naiviai pasaulyje suprantanti asmenybė - būtų galėjusi kurti gan sudėtingas ir nuoseklias legendas. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2009-12-15 ekspertizės akte nurodoma: ,,E. Kusaitės psichologinio tyrimo metu polinkis fantazuoti neišryškėjo.[...] iš atskirų tiriamosios pasisakymų bei užuominų susidaro įspūdis, kad ji niekuomet neturėjusi jokių ketinimų susisprogdinti, jog tai buvusi tik deklaracija (tiriamosios teigimu, ,,mano pozicija – palaikyti kovotojus, bet jokių aktyvių veiksmų nesiruošiau daryti“.

Liko neįvertintas ir kitas dalykas. Jeigu, tarkime, E. Kusaitė fantazavo, tai pati turėjo puikiai suprasti, kad objektyvus tyrimas jai visiškai nieko neduotų, nes -  hipotetiškai - nieko, ką išsigalvoja, nebuvo, todėl kurti tuščias istorijas nėra prasmės. Tuo pat metu kai kurie esminiai faktai, liudijantys apie VSD provokacijas, buvo pripažinti, tačiau liko įtikinamai neįvertinti ir "išversti" į kitą pusę teisės, logikos ir sveiko proto principų požiūriu. Galima susimąstyti, kodėl E. Kusaitė taip visiems ,,piršo nebūtus“ Saidulajevus? Kiek ir kokių žmonių supo E. Kusaitę? Mes tokių suskaičiuojame 12.

Toita ir Ali Saidulajevai kaip VSD mistiniai ,,čečėnai“

Pagal E. Kusaitei jų pačių pateiktą versiją, jie buvę 14 ir 16 metų nepilnamečiai čečėnai, be tėvų ir artimųjų atsiradę Lietuvoje. Artimai bendraudami su E. Kusaite, patys paminėjo, kad gyvenę Grozne ir Argune, Čečėnijoje. Istorijos pabaigoje buvo pasklidęs gandas, kad Toita parduota prostitucijai į Vakarus, o Ali išvykęs kovoti į Čečėniją ir ten žuvęs.

Šie jauni ,,čečėnai“ darė įtaką Eglės supratimui apie Čečėnijos tragediją ir musulmonų tikėjimą, kaip vienintelę prasmingą galimybę išreikšti solidarumą ir užuojautą žiaurų karą su Rusija kenčiančiai Čečėnijai. Pavyzdžiui, paties J. Lauciaus surašytame 2010-04-08 atliktos apklausos protokole Saidulajevai minimi 5 kartus ir jis niekur nepateikia jokių duomenų, paneigiančių jų egzistavimą. E. Kusaitė apie Saidulajevų, kaip ,,čečėnų“, buvimą ir įtaką jai nurodo dviejose savo psichologinėse ir psichiatrinėse ekspertizėse (2009 12 15 ir 2010 05 31).

Generalinė prokuratūra 2010-05-24 kreipėsi į Klaipėdos apygardos VSD, prašydama surasti Toitą ir Ali Saidulajevus, bet 2010-05-24 - t. y. tą pačią dieną - gavo atsakymą, kad patikrinus 4 institucijas ir archyvines bazes, tokių asmenų 2002–2003 m. Klaipėdoje nebūta. Kam E. Kusaitei, tarkime, būtų reikalinga tokia fantastika? Beje, prokuroras nurodo, kad tie asmenys nefigūruoja E. Kusaitei pateikiamuose kaltinimuose, todėl ir jų ieškoti nėra prasmės. Dėl minėtų asmenų nustatymo prokuratūra 2010-04-29 kreipėsi į Rusiją. Iš Rusijos FSB atsiųstame 2010-05-26 rašte nurodoma, kad tokių asmenų ten nenustatyta.

E. Kusaitės motina Virginija Kusienė patvirtina, kad E. Kusaitė yra gavusi iš Ali Saidulajevo atsisveikinimo laišką, kuris buvo atsiųstas ne per paštą, o įmestas į namų pašto dėžutę. Laiškas parašytas ant mokyklinio languoto sąsiuvinio lapo. Parašyta pusantro puslapio lietuviškai, negražia rašysena, greičiausiai tušinuku. Ji tvirtina, kad Ali, kaip Eglės draugas, prieš tariamą išvykimą nieko nesakė ir neatsisveikino. Būdama lituanistė, V. Kusienė atkreipė dėmesį, kad svetimtautis nesugebėtų tokiu lietuvišku stiliumi parašyti laiško. Deja, tą laišką Eglė sunaikino, liko tik ši skiltelė:

Skiltelėje nurodama: ,,Saiidulajev“, t. y. dvi i, kurių čečėnų kalboje nebūna. Beje, teismas tokio įrodymo nepriėmė. Ali laišką sunaikinti liepė Arnas prieš Eglei išvykstant į Vokietiją.

Kokia prasmė E. Kusaitei išsigalvoti tokį pasiteisinimą?

Mums nėra žinomos visos aplinkybės, bet galime kelti kelias versijas: tie ,,čečėnai“ buvo VSD žmonės, o galbūt ir FSB žmonių Lietuvoje "pametėti" VSD šiam nežinant, ar rekomenduoti vykdant bendrą operaciją.

Deja, iškyla vėl tas pats klausimas: jeigu tokių žmonių, tarkime, apskritai nebuvo, o "legendą" apie juos ,,sukūrė“ Eglė - kokia jai prasmė tai daryti, žinant, kad tai paaiškės iš šis gelbėjimosi ratas bus iš jos atimtas? Kuo tokia "fantazija" jai galėtų padėti?

Arnas, Arnoldas Baranauskas kaip visagalis „supermenas“

Jis buvo apie 34 metų amžiaus. Eglei aiškino turįs čečėniško kraujo. Nuo 2003 metų globojo Toitą ir Ali Saidulajevus. 2005–2007 m. E. Kusaitę internetu supažindino su Batašjevais. Juk ji pati negalėjo nei iš šio, nei iš to susipažinti su kažkokiais nežinomais asmenimis Auricho mieste Vokietijoje. Jis ją palydėjo ir į autobusų stotį, nors pats ten nėjo, ir pasiliko E. Kusaitės telefono kortelę. Arnas aiškino, kad Batašjeva yra gera musulmonė ir jai tais klausimais patars. Eglei išvykstant į Vokietiją, liepė sunaikinti visus senus popierius, laiškus ir moksleivio pažymėjimą su spalvota nuotrauka. Tai vyko 2007 metais.

Tvirtinama, kad Arnas duodavo Eglei kažkokių kvaišalų (,,Karštas komentaras“, 2010 08 20). Jis vaizdavo fundamentalų musulmoną ir mušė Ali Saidulajevą, kuriam nuskilo danties dalis (gal?), už tai, kad šis paragavo alaus. Šis inicidentas vyko automobilyje, iš kurio Ali buvo išmestas ir apspardytas. E. Kusaitė vaikiną gynė, todėl Arno draugas jai automobilyje nukirpo plaukų kuokštą. Manytina, kad tai buvo spektaklis.

Arnas kelis kartus buvo nusivedęs E. Kusaitę į šaudyklą, kur šaudė pistoletu į taikinius – žmogaus siluetus. Eglė tvirtina, kad ji šaudė užsidėjusi ausines, vadinasi, tai nebuvo tiras. Beje, jai šaudyti nesisekė. Kartą su Arnu ji pistoletu šaudė į varnas miškelyje link Girulių už Klaipėdos. Arnas mokė Eglę naudotis peiliu, kuris atsilenkdavo, kai sugniauždavo ir ištiesdavo kumštį smūgiui. Jis turėjo tris automobilius, vienas jų buvo džipas visureigis. Jis aktyviai skatino Eglės nusiteikimą prieš motiną, kad galėtų daryti jai didesnę įtaką.

Arnas parūpino Eglei rusišką pasą Aset Žulcharnijevos vardu, su kuriuo ji neva galėsianti nukeliauti į Čečėniją. Pase buvo E. Kusaitės mokyklos laikų fotografija, tokia pati, kaip ir ant moksleivio pažymėjimo. Bet mergina šio "dokumento" neėmė, išgirdusi mamos priekaištą dėl klastotės. Tai buvo prieš jai išvykstant į Vokietiją pas Batašjevus. Galbūt ketinta ją apkaltinti dokumentų klastojimu, bet toks kaltinimas VSD buvo per menkas, nes reikėjo teroristinio judesio?

Kai E. Kusaitė grįžo iš Vokietijos, ją „globojo“ Hafizas, pasakęs, kad gauti pasą, su kuriuo galima važiuoti bet kur – ne problema. Hafizas sakė, kad saugumas ją seka ir pasas praversiąs. Tai sužinojusi, mama V. Kusienė skubiai nuvyko pas Klaipėdos apygardos VSD poskyrio viršininką Dainių Noreiką ir, papasakojusi apie keistas ir pavojingos kalbas apie rusišką pasą, prašė išsiaiškinti. Tada kalbos apie rusišką pasą baigėsi.

Arnas paaiškino, kad Ali Saidulajevas išvyko kariauti į Čečėniją, rodė telefone iš ten gautą jo nužudyto nuotrauką (kyla klausimas, kaip gavo?) ir ragino keršyti už draugo žūtį Čečėnijoje.

Įdomi akimirka. Prokuroras M. Dūda 2010-10-27 atmetė E. Kusaitės prašymą surasti ir apklausti Arną kaip liudininką, o iš anksto 2010-06-29 raštu kreipėsi į VSD Klaipėdos valdybą ir jau kitą dieną (2010-06-30) gavo atsakymą: ,,[...] atlikus operatyvinius veiksmus ,,Arno“ asmenybė nenustatyta." (4 t., b. l. 175). Beje, prokuroras M. Dūda dėl Arno nutartyje rašė: ,,Prašyme nurodytos aplinkybės, apie kurias turėtų būti apklaustas šis asmuo (islamo religijos išpažinimas, radikalūs požiūriai), nėra ikiteisminio tyrimo dalyku ir yra už įrodinėtinų aplinkybių ribų.“ Iš to kyla klausimas: kaip per 1 dieną techniškai įmanoma ir nusiųsti prašymą, ir atlikti operatyvinius veiksmus, ir parengti atsakymą?

E. Kusaitė nurodo, kad Arnas (Arnoldas Baranauskas?) 2002–2003 m. galbūt gyveno prie prekybos centro ,,Žardė“, 2005 m. - Vasaros alėjoje Klaipėdoje, kur nuomavosi arba turėjo nuosavą gyvenamąjį namą. Ji sakosi galinti jį atpažinti. Arnas galėtų patvirtinti jų bendravimą, papasakoti apie supažindinimą su Aiša Batašjeva ir išsiuntimą pas ją į Vokietiją.

Prokuroras M. Dūda teismo posėdyje prasitarė, kad E. Kusaitė paviešino Arną ir Hafizą. Įdomi akimirka: kai motina skundėsi, jog Eglė patiria musulmonų spaudimą, pareigūnė R. Bružinskienė ramino, sakydama, kad reikia leisti jai bendrauti su musulmonais, kad nereikia jų persekioti, nes jie esą galį kelti bylą.

Gabrielė, pažinojusi ,,čečėnus“ Toitą ir Ali, nėra svarbi liudytoja

E. Kusaitė prašė surasti ir apklausti vienoje Klaipėdos mokykloje su ja besimokiusią Gabrielę, kuri paliudytų, kad E. Kusaitė seniai bendrauja su Ali, Toita ir neseniai su Arnu. Prokuroras M. Dūda atsisakė nustatyti ir apklausti Gabrielę, labai abejotinai samprotaudamas: ,,Sutinkamai su BPK 78 str. nuostatomis, liudytoju gali būti šaukiamas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. E. Kusaitė prašyme nepateikė ne tik bent kiek informatyvesnių duomenų apie prašomą nustatyti merginą, vardu ,,Gabrielė“, bet ir nenurodė šios žinomų ir galimų paliudyti aplinkybių, kurios gali būti svarbios vertinant pranešime apie įtarimą E. Kusaitei nurodytus 2007 – 2009 10 24 laikotarpio veiksmus. Prašyme papildyti ikiteisminį tyrimą 2003–2004 metais su kitais asmenimis (,,Ali“, ,,Toita“ ir ,,Arnu“) nėra svarbūs.“ Juk tai nelogiškas įrašas. Kaip galima nenurodyti reikšmingumo? Kaip būtų galima atmesti šių asmenų svarbą tyrimui, jei, tarkime, pavyktų juos nustatyti? Juk tai leistų įvertinti visą šios istorijos pradžią, jos prielaidas ir aplinkybes, apimtį, organizatorius, jų įtaką ir daugelio veiksmų teisėtumą.

Moksleivė Gabrielė, kurios pavardė nežinoma, gimusi apie 1987 m., su kuria E. Kusaitė mokėsi ,,Versmės“ vidurinėje mokykloje ir kuri 2003–2004 metais galbūt perėjo mokytis į ,,Aukuro“ arba ,,Varpo“ mokyklą, yra bendravusi su Ali ir Toita Saidulajevais, taip pat pažinojo Arną, o tai yra ypač svarbu. Eglei Gabrielė yra sakiusi, kad mokosi ,,Versmės“ mokykloje. Ten per pertraukas jos susitikdavo.

Aiša (Izabela) ir Bekchan Batašjevai – neapibrėžta ir nebaigta istorija

Ar galėjo E. Kusaitė pati viena nei iš šio, nei iš to susirasti A. Batašjevą ir vykti pas ją be jos kvietimo ir be iš anksto sutarto tikslo? Kokie sumetimai galėjo abi puses paskatinti tokiam susitikimui? Aiša yra mįslinga asmenybė, matyt, lenkiška pavarde, turėjusi kelis pasus. Batašjevai gyveno Vokietijoje, Auricho mieste, von Tripitz 4 gatvėje. Čia Eglė pas juos gyveno 2 mėnesius (2007-10-24 – 2007-12-25).

Kai ji sugrįžo į Klaipėdą, motina iškart kreipėsi į Klaipėdos policijos paieškos skyriaus tyrėją R. Bružinskienę ir Klaipėdos VSD skyriaus vadovą, kad ištirtų, kuo Eglė yra paveikta, nes motina matė, kad dukra nesuvokia realybės, ko anksčiau nebuvo. Galima įtarti, kad A. Batašjeva buvo iš dalies Vokietijos, o gal bendra (dviguba) su Rusija žvalgybos agentė, su kuria bendravo Arnas.

2005–2007 metais E. Kusaitė kompiuteriu susirašinėjo su Aiša Batašjeva. Po to ji šiuo kompiuteriu nesinaudojo ir jis buvo Klaipėdos VSD apygardos (Dainiaus Noreikos) paimtas per kratą, įvykdytą 2009-10-24. Deja, ilgas susirašinėjimas su A. Batašjeva, kuri bruko fundamentalistines pažiūras, byloje nefigūruoja. Galbūt šis susirašinėjimas sunaikintas, jeigu jo niekas nematė? Juk negalėjo būti, kad bent dvejų metų susirašinėjimas dingo be pėdsakų.

2010-05-24 prokuroras J. Laucius teisinės pagalbos prašyme VFR Oldenburgo generalinei prokuratūrai, kalbėdamas apie A. Batašjevą, nurodė: ,,Jai pasiūlius 2007 10 24 pabėgo iš namų ir atvykusi į VFR, Auricho miestą, nuo 2001 10 24 iki 2007 12 25 gyveno kartu su ,,Aiša Batašjeva“ ir jos vyru ,,Bekchan Batašjev“. Atsakymas ilgai negautas, todėl prašymas buvo pakartotas 2010-07-07.

Vokietijoje A. Batašjeva buvo apklausta 2010-09-23, o B. Batašjevas tik 2012-06-22, t. y. po metų ir 7 mėnesių. Beje, ta apklausa į bylą pateko tik šių metų lapkričio mėnesį. Jos ir jo parodymai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, ji tvirtina, kad B. Batašjevas ,,Putino labiausiai ieškomų vyrų sąraše pažymėtas 3 numeriu“. Jis, jos nuomone, svajojęs grįžti kovoti į Čečėniją. Jeigu jis būtų žinomas pasipriešinimo dalyvis, čečėnai tai komentuotų, o Rusija prašytų išduoti. A. Batašjeva teigia, kad E. Kusaitė susirašinėjo ne su ja, o su B. Batašjevu, o E. Kusaitė teigia atvirkščiai. B. Batašjevas teigia, kad Aišos vardas esąs Izabela. Tą patį galima tvirtinti dėl skirtingų parodymų apie galimą santuoką. Abiejų aiškinimai prieštaringi, persipina subjektyvūs ir sunkiai suderinami požiūriai. 

Batašjeva aiškino E. Kusaitei, kad ji priglaudusi dvi mergaites ir išsiuntusi į Iraną ir Iraką, kur jos gerai gyvenančios. Ten, Auriche, Batašjevos kaimynė bosnė Kefsera, gyvenusi kitoje gatvės pusėje esančiame name, teiravosi, ar nebaisu būti pas Batašjevą.

Iš to matyti, kad VSD nagrinėjamas periodas Vokietijos nedomino, o Lietuva formaliai ir atmestinai kreipėsi tik praėjus 7 mėnesiams po E. Kusaitės suėmimo. Tai leidžia manyti, kad ,,Batašjevų operacija“ galbūt iš dalies buvo bendra su vokiečiais, bet vokiečiai galėjo perprasti primityvų Lietuvos „pritempimo“ žaidimą ir nuo to atsitraukė. Kaip, pagal VSD versiją, galima paaiškinti A. Batašjevos kaltinimus savo pakviestai viešniai E. Kusaitei, su kuria susitiko po dvejų metų intensyvaus bendravimo internetu?

Andrej (Abdul Hafiz) – VSD provokatorius

„Prižiūrėjo“ E. Kusaitę 2007–2009 metais po jos grįžimo iš Vokietijos. Jis yra anoniminis liudininkas Nr. 2, VSD provokatorius, apsimetęs musulmonu konvertitu. E. Kusaitė gyveno Caritas jai suteiktame bute. Čia atėjo Hafizas ir pasakė, kaip musulmonei geriau gyventi pas mus, visą išlaikymą duosime. 2008 m. vasario – birželio mėnesiais jis Ryšininkų g. 8–114 apgyvendino iš pradžių E. Kusaitę, o po to ir anoniminę liudininkę Nr. 1 – ,,Serrin“. Kaip teigia E. Kusaitė, jai Hafizas duodavo į rankas 500–1000 litų per savaitę, kad sumokėtų už šio trijų kambarių buto ir neva maldos namų, kur susirinkdavo apsimetėliai, o gal ir tikri musulmonai, tik ne čečėnai, komunalines paslaugas. 

Prokuroras M. Dūda savo 2010-10-27 nutarime dėl buto Ryšininkų g. 8–114 pateikia labai įdomų paaiškinimą: ,,Byloje nėra ginčijamas faktas, kad būtent liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 2, E. Kusaitės pažinotas ,,Abdulhafizo“ vardu, buvo išnuomavęs butą, esantį Klaipėdoje, Ryšininkų g., kuriame nuo 2008 m. vasario iki birželio, jo pasiūlymu gyveno E. Kusaitė. Šias aplinkybes nurodo pats liudytojas (4 t. , bl. 159). Byloje taip pat yra duomenų, kad šis butas buvo naudojamas Klaipėdos musulmonų bendruomenės tikslams – jame vykdavo musulmonų pamaldos, rinkdavosi Klaipėdoje gyvenantys musulmonai“. Bute lankydavosi Vytautas Ugnius Stonys Abdurachman, Nerijus Daud – Arūnas Paukštė. Iškyla trys klausimai: 1. Ar apgyvendinus ,,musulmonų“ namuose E. Kusaitę norėta ją atitraukti nuo islamo, ar paversti ,,tikra“ musulmone? 2. Nuo kada VSD iš savo biudžeto samdo ir išlaiko maldos namus? 3. Kokia teisine nuostata su Egle šiame bute apgyvendinama ,,čečėnė“, VSD kadrinė darbuotoja Lina Serrin?

Hafizas padovanojo E. Kusaitei du Koranus: arabų ir rusų bei arabų kalbomis. Ar tai nėra provokacinis veiksmas? Yra likęs šios knygos futliaras. Hafizas E. Kusaitės paprašė internetu parsisiųsti dvi elektronines knygas apie sprogmenis. Jis tvirtino, kad Čečėnijoje, Vedeno kalnų rajone, esąs jo draugas Aslanas, turintis savo kovotojų būrį. Hafizas per internetą rodydavo ir mėgaudavosi žmonių galvų pjaustymu, kalbindavo vykti į Egiptą ar Azerbaidžaną vykdyti teroristinio akto. Kaip ir Jelena Baltušytė, jis sakydavo, kad norėtų susisprogdinti, bet jam trukdanti šeima. Hafizas kalbėjo E. Kusaitei apie galimybę lengvai gauti pasą.

Hafizas yra anoniminis liudininkas Nr. 2. Santykius su juo E. Kusaitė apibūdina taip: ,,Jis pasijuto esąs man vos ne tėvas.“ Ji pateikia jo telefono numerį: 8 600 24 61 7. Šis asmuo supažindino Eglę su jo musulmonams leidžiamu tinklalapiu lietuvių, rusų ir anglų kalbomis (www.at-tauhyd.lt), registruotu Klaipėdoje dviem adresais: Laukininkų g. 2–47 ir Taikos pr. 31–27. Šiuo metu šis tinklalapis neveikia. Kam reikalingas toks tinklalapis? Kodėl lietuvių kalba? Svetimtaučiams tai būtų sudėtinga, o dėl kelių Lietuvos konvertitų vargu ar apsimokėtų. Manytume, kad toks tinklalapis yra tarsi ataskaitinis dokumentas, kuriuo siekta pateisinti gausų finansavimą kovai su terorizmu.

Hafizą matė ir pažinojo Kauno mečetės lankytojai. Abdul Hafizas (Andriejus) ragino Eglę nuo nerimo vartoti tabletes Relanium. Kartais ji suvartodavo 2–3 pakuotes per savaitę (indikacijos: neurozė, padidėjusi emocinė įtampa, nerimas). E. Kusaitė teigia, kad didelė dalis jos pokalbių su Abdul Hafizu, kurių įrašai buvo likę telefone ir kompiuteryje, yra dingę (,,Atgimimas“, 2011-04-15).

Aiša (Jelena) Baltrušytė–Koševaja – VSD ranka

Atlikusi Klaipėdos apygardos VSD patalpose 2008 m. daugiaplanį spektaklį ir padėjusi apgyvendinti Serrin kartu su Egle, ji vykdė provokatoriaus funkciją. E. Kusaitė sako: ,,Didžiausia jos svajonė buvo susisprogdinti – dabar prokurorai tai primeta man. Kai prieš mane buvo baigtas operatyvinis tyrimas, ji pareiškė, kad su musulmonais nutraukė visus ryšius“. Ji gyvenanti Klaipėdoje, Varpų g. 27–38, tel. 8 657 96 660 02.

Lina (Amina) Serrin – VSD kadrinė operatyvinė pareigūnė

Su ja E. Kusaitę supažindino Jelena Baltrušytė, pasiprašiusi priimti šią "našlaitę" gyventi Eglei išnuomotame bute. Čia ji kartu gyveno 4 – 5 mėnesius, vaizdavo nuskriaustą gyvenimo, bet provokavo Eglę kalbomis. Paslaptingai dingo. Ji yra VSD kadrinė darbuotoja, anoniminis liudininkas Nr. 1. Ji apsimetė čečėne, bet kai E. Kusaitė paklausė, koks jos „teipas“ (gentis), net nežinojo, kas yra čečėnų „teipas“. Tai rodo menką VSD darbuotojų kvalifikaciją.

Klaipėdoje, Ryšininkų g. 8–114, buvo 2 kambariai, šaldytuvas. Ant sofos gulėjo Eglė, o Serrin - ant sudedamosios lovelės. Ją apgyvendino su sąlyga, kad ruoš maistą svečiams. E. Kusaitė teigia, kad pokalbiai su ja sumontuoti. Serrin prašėsi apsigyventi netgi pas E. Kusaitės motiną, bet ši nesutikusi. Ši detalė iškalbingai liudija apie VSD įžūlumą.

Arūnas Paukštė Nerijus (Daud) – pagrindinis E. Kusaitės "dorotojas"

Susireikšminęs VSD antiteroristinio padalinio vadovas, prisistatinėjęs musulmonu ir rinkęs informaciją apie musulmonus. Atvyko pas Eglę į Vilniaus areštinę kartu su Sigitu Stasyčiu. Jie prisistatė kaip draugai, atėję jos gelbėti, o naivi mergina tuo patikėjo.

A. Paukštė teigė, kad areštinėje jiedu Eglei nieko nedavę, o S. Stasytis – kad davę tik rankšluostį. E. Kusaitė teigia, kad duodant rankšluostį buvo pasakyta, esą jį perduoda Serrin, atvežtusi jai iš Egipto. Anot Eglės, jai tada buvo duoti ir du saldainiai ,,Kinder pingvin“, kurių vieną suvalgius pykino, svaigo galva, išmušė karštis, skaudėjo pilvą, vėmė krauju apie 5 kartus. Tokie veiksmai yra neteisėti, tuo labiau, kad S. Stasytis pats pripažįsta davęs rankšluostį, nors neigia, kad davė saldainį.

Sigitas Stasytis – už A. Paukštę sąžiningesnis VSD darbuotojas

Žinomas kaip VSD darbuotojas kovai su terorizmu. Kartu su A. Paukšte atliko neteisėtus veiksmus, suėmimo vietoje teikiant daiktus E. Kusaitei. Svarbi akimirka: kodėl reiktų manyti, kad E. Kusaitė meluoja apie saldainį, jei apie rankšluostį ji sako tiesą? Beje, mergina paaiškina, jog Hafizas žinojęs, kad ji mėgsta saldainius ,,Kinder pingvin“, todėl, jos nuomone, tuo ir pasinaudota siekiant įgyti didesnį pasitikėjimą.

Vytautas (Ugnius), Stonys (Abdurachman) – eilinis seklys

Skaitė paskaitas per musulmonų maldas apie džihadą, sekė į Lietuvą studijuoti atvykusius jaunus musulmonus. Jį matydavo lankantis Kauno mečetėje.

Algis – VSD pagalbininkas

Abdul Hafizo draugas, prisistatinėjęs policininku, tarp musulmonų žinomas skustagalvio vardu.

VSD užmačios: kad E. Kusaitė taptų musulmone radikale ir ją įkalinti

Tokioje ,,radikalioje“ aplinkoje jaunai Eglei buvo ilgai įteiginėjamas islamas, pažiūros, nuostatos ir elgesio modeliai. Dainiui Noreikai, Klaipėdos apygardos VSD poskyrio viršininkui, kalbantis su E. Kusaitės motina V. Kusiene apie Vokietijoje esančius Batašjevus, išsprūdo žodžiai: ,,Tai žinomi žmonės“ (,,Karštas komentaras“, 2010 05 28). Rusijos KGB laikais tokia terminologija būdavo apibūdinami žinomi užverbuoti agentai. Galima numanyti, kad Batašjevai buvo Vokietijos saugumiečių žinioje. Be to, kai E. Kusaitė grįžo iš Vokietijos į Klaipėdą, D. Noreika, į kurį motina nuolat kreipdavosi su pagalbos viltimi, sakydavo, kad viskas esą gerai, padėtis kontroliuojama. Tačiau prasitarė, esą Eglei būtų ne pro šalį pasėdėti kalėjime. Tai D. Noreika pasakęs, kai Eglė dar buvo Vokietijoje. Tokios jos atžvilgiu ir buvo užmačios – artėjo operatyvinių veiksmų ginant Rusijos interesus atomazga.

Motinos V. Kusienės veiksmai – naivus tikėjimas VSD padorumu

2007 m. pabaigoje V. Kusienė kreipėsi į Klaipėdos VSD, prašydama surasti ir apklausti Arną. Pasiūlė paimti iš jos namų kompiuterį, kur buvo dvejus metus trukęs Eglės susirašinėjimas su Arnu ir Batašjeva, kad būtų galima nustatyti jų daromą poveikį ir aplinkybes. Be to, motina perdavė Arno telefono numerį, bet VSD pareigūno tai ,,nedomino“, nes buvo paruoštas kitas veiksmų scenarijus. Byloje yra 2007-11-07 V. Kusienės pranešimas, kad E. Kusaitė dingo, nes yra įtraukta į teroristų tinklą arba į religinę islamo sektą.

2007 m. D. Noreika motinai ir tetai siūlė priimti islamą, kad dukra nesijaustų vieniša. Kaip tai paaiškinti: jeigu motina atvirai ir noriai bendravo su VSD, viską išsakydavo, prašydavo pagalbos, tai pareigūnai toliau provokavo ir skandino E. Kusaitę?

VSD ir prokuratūros tyrimas – netikėjimas sveiku protu

Jie laisvai pasirenka tyrimo laiką nuo 2009-08-12 iki 2009-10-24 (suėmimo), sąmoningai apsimesdami, kad priešistorės nebuvo. Tada nereikia atsakyti į akivaizdų klausimą, kokiu tikslu nuo 2008 m. vasario iki birželio E. Kusaitė buvo apgyvendinta VSD patalpose ir daryti Serrin garso įrašai bei vykdyta kompiuterio kontrolė.

Apie E. Kusaitę nuolat sukosi įspūdingas būrelis asmenų: nežinomi Toita ir Ali Saidulajevai (VSD žmonės), Arnas (saugumietis), Aiša Batašjeva, Bekchanas Batašjevas (provokavimo atvejis), Hafizas (saugumo provokatorius), Aiša (Izabela) Koševaja (agentė), Lina Serrin (saugumietė), Nerijus Daud (saugumietis), Stonys Abdurachman (saugumietis), Algis (agentas). Tokiu būdu jėgų santykis 1:10 profesionalų komandos naudai. Tokiai komandai buvo visiškai nesunku reikiama linkme kreipti socialiai nebrandžios E. Kusaitės elgesį, ypač prisiimant atsakomybę, kaip patys suformulavo, tarptautiniame lygmenyje – ginti Rusijos karinių bazių interesus pagal Rusijos teisę ir doktriną Čečėnijoje.

Po 20 nepriklausomybės metų šokama ginti Rusijos interesų – tokia demokratijos samprata. Tai faktas, liudijantis apie istorinių, teisinių, politinių ir moralinių pagrindų sunykimą VSD ir generalinės prokuratūros sąmonėje, ir reiškiantis, kad atsisakoma valstybės veikimo teisinių pagrindų ir suverenios valstybės savimonės.

Kur šuo pakastas?

Penki E. Kusaitės baudžiamosios bylos tomai – Rusijos FSB medžiaga, tai yra jų teisės normos, doktrina ir praktika, priimti kaip solidūs ir legitimūs faktai. Rusijos terorizmo samprata ir požiūris į nacionalinio išsivadavimo judėjimą jau inkorporuoti į Lietuvos teisę.

Yra manoma, kad mūsiškių pareigūnų, užsiimančių kova su terorizmu, skaičius nesiekia 100. Jie vykdo sąjungininkus dominančių asmenų, atvykusių į Lietuvą, stebėjimą. Dabar, jeigu sužlugtų E. Kusaitės byla, nukentėtų šios tarnybos autoritetas, ji netektų pasitikėjimo, o kartu pinigų ir pinigų plovimo verslo.

Algimantas Matulevičius tvirtina: ,,Ne viską galiu sakyti ir dabar, bet galiu patikinti, kad kovai su terorizmu tikrai skiriami milijonai. Gaila, kad kovą su terorizmu mūsų pareigūnai paverčia žaidimais smėlio dėžėje.“ (www.balsas.lt, 2011-05-09, 8).

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, teigia: ,,Visos šios instancijos veikia kaip viena sistema ir viena kryptimi, viskas apversta aukštyn kojomis ir ne teismas yra pagrindinė grandis šioje sistemoje, kaip turėtų būti, o slaptoji politinė policija, kuri inicijuoja tam tikras bylas, surenka aibę kompromato, paskui jį atiduoda prokurorui, kuris daro viską, kad tą kompromatą įteisintų pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, atiduoda į teismą, ir teismas uždeda antspaudą. [...] Sistema išsigimusi ta prasme, kad suaugusi slaptoji politinė policija (VSD), prokuratūra ir teismai. [...] Kas liečia slaptuosius agentus, tai Europos žmogaus teisių teismas sako, kad slaptųjų agentų parodymai negali būti arba vieninteliai, arba pagrindiniai kaltės įrodymai, ypač, jeigu žmogus yra kaltinamas sunkiais nusikaltimais.“ (,,Laisvas laikraštis“, 2011-05-28, 10 / 11).

Mes galime tvirtinti, kad E. Kusaitės byloje VSD ir generalinės prokuratūros teikiami kaltinimai yra nesuderinami su elementariu žmogiškumu ir padorumu, dirbtini, pritempti ir niekingi, žeminančiai siūlantys patarnauti Rusijos kolonijiniame kare Čečėnijoje. Ši byla amžiams uždės gėdos ir nepasitikėjimo antspaudą tai vykdančioms Lietuvos institucijoms ir konkretiems pareigūnams.