Po ketvirčio amžiaus nepriklausomybės Lietuva, tarsi koks Izraelis, jau turėjo būti pasiruošusi atremti bet kokį agresorių

Valstybės sienos apsaugai mūsų gynėjai teturi senus rusiškus kalašnikovus (dešinėje). Naujesnių (kairėje) rusiškų kalašnikovų, kaip ir daugybės kitų būtinų daiktų, Lietuvos valstybė neišgali nupirkti.

Intro

Lietuva jau beveik ketvirtį amžiaus nepriklausoma valstybė. Lietuva jau 10 metų yra NATO narė ir 10 metų ir Europos Sąjungos narė.

Tačiau ne taip seniai tapo žinoma, kad viso to – tokio ilgo laiko tarpo, tokių tarptautinių karinių garantijų bei kasmet skiriamų ir investuotų milijardų litų į krašto apsaugą visiškai nepakanka, kad mūsų šalis nors kiek rimčiau pasipriešintų būsimam agresoriui ir priešui Nr. 1 – Rusijai.


Valstybės gynybai valstybė kasmet skiria šimtus milijonų litų. Apie grėsmę iš Rusijos gyventojai perspėjami kiekvieną dieną ir ne po vieną kartą. Mūsų šalyje politikos apžvalgininkai ir patys politikai nuolatos kalba, kad jau netrukus, iš karto po Ukrainos, Kremlius atsisuks į Baltijos valstybes.

Atrodytų, jau kuo kuo, bet kariniu meistriškumu – tiek psichologiškai, tiek technologiškai – Lietuva, tarsi koks Izraelis, jau turėjo būti pasiruošusi atremti bet kokį agresorių.

Tačiau apklausos rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų mano, jog Lietuva be NATO pagalbos prieš Rusiją, jei šioji imtųsi karinės agresijos, atsilaikytų tik porą dienų. Ir taip galvoja ne tik paprasti piliečiai, bet ir karybos specialistai.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkas Albertas Daugirdas teigia, kad rusų karinės pajėgos Vilnių galėtų užimti net ne per dvi dienas, o per kelias valandas.

Pasak jo, šiuo metu Lietuvos sostinė yra beveik neginama, todėl ar sausuma, ar oru Rusijos kareiviai, jei to panorėtų Vladimiras Putinas, į Vilnių galėtų įsiveržti be jokių kliūčių.

Nors valdžia skiria didelį (vien papildomai šiemet 130 milijonų litų) finansavimą krašto apsaugai ir teigia, kad Lietuva yra tinkamai pasirengusi atsakyti į galimas išorės grėsmes, atrodo, kad visas keliamas ažiotažas tėra tuščias blefas ir žinomoms politinėms grupuotėms tiesiog labai pelningas reikalas bei puiki priemonė didinti įtampą ir taip kvailinti savo rinkėjus, nukreipiant dėmesį nuo milžiniškų ir esminių problemų valstybėje (prisiminkime kad ir britų dykai atiduotus karo laivus, už kuriuos Lietuva sumokėjo 200 mln. litų). 

Aiškėja, kad užpuolimo atveju ką daryti nežinotų ne tik eiliniai piliečiai, bet ir atsargos kariškiai. Dar daugiau – valstybės sienos apsaugai mūsų gynėjai teturi senus rusiškus kalašnikovus ir nedisponuoja būtina ekipiruote.

Vos keli faktai apie mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reikalus, kuriuos skelbia ne koks nors Rusijos propagandos ruporas, siekdamas sumenkinti mūsų šalį, o valstybinis transliuotojas LRT:

• pasieniečių uniformos, kurias jie dėvi kasdien, penkerius metus nebuvo pakeistos naujomis;
• pareigūnų liemenės, kurias jiems skiria Karo ministerija, juos apsaugotų nuo peilio dūrių, bet nuo kulkų - ne;
• iš 4000 tūkstančių pasieniečių šalmus gautų tik keli šimtai (Jonas Ohmanas galėtų paliudyti, kaip gyvybiškai jie yra reikalingi karinės agresijos atveju);
• skubiai prireikus mūsų sienų gynėjai negautų maisto davinio net ir karo atveju;
• transportas tarnauja jau gerą dešimtmetį, naujesnio įpirkti neišgalima;
• neišgalima aprūpinti ir reikalingu kiekiu degalų - lėšų skiriama beveik trečdaliu mažiau nei prieš sunkmetį;
• slėptuvės – apleistos: jose jeigu dar galima ką rasti, tai prieš 40 metų pagamintų dujokaukių, neaiškios paskirties cheminių preparatų;
• tik 30 procentų  išorinės Europos Sąjungos sienos stebima techninėmis priemonėmis;
• nėra lėšų nei tam, nei kitam, lėšų ir nebus, nes turime teikti karinę pagalbą kitoms valstybėms, ir t.t., ir pan.

Jau 10 metų esame NATO narė ir pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, kaip visos NATO priklausančios valstybės, įsipareigojome ginti viena kitą. Atrodytų, įsigaliojus tokiai sutarčiai, visiškai nereikia kiekvienai progai pasitaikius klausinėti, gins NATO mus ar negins. Tačiau paaiškėjo, nežiūrint į tas visas sutartis, tai nėra garantija, tam kad sulauktume realios pagalbos, pasirodo, kad tai daugiau tik žodiniai pažadai.

Naujausia žinia – tam, kad NATO konstruktyviai padėtų, pasirodo Lietuvoje turi būti pristeigta NATO karinių bazių (viena tokia bazė, pasak konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, jau yra prie Zoknių). Todėl šiuo metu skubiai šalia Vilniaus planuojamos naujos karinės bazės, kurios tai jau tikrai padėtų mums apsiginti, kai rusai pradės veržtis.

Tad kokia buvo prasmė metų metus skirti milijardus, kuriuos iš valstybės biudžeto visi žmonės noriai atidavė valstybės saugumo labui tikėdamiesi, kad nuo priešiškų valstybių bus apsaugoti ilgiau nei 2 dienas?

Ar ne paprasčiau tada turėti nedidelę mobilią kuopą, kuri esant intervencijai atliktų būtiną simbolinį pasipriešinimą ir iššautų reikalingą šūvį? Nes juk pats stipriausias ir galiausiai neįveikiamas okupantui priešininkas, yra stipri, sąmoninga pilietinė visuomenė, tokia kokia ir privalo būti Lietuva, o ne tankų, patrankų ar laivų kiekis.

Pabaigai tik norisi paklausti – įdomu, ar visos NATO narės, saugodamos valstybių sienas, disponuoja senais rusiškais kalašnikovais?


 
O dabar įdomesnis klausimas.

​Viešai skelbiama, kad ​Lietuva yra suinteresuota, ​jog​ visoje rytinėje NATO teritorijoje būtų įkurdintos Aljanso karinės bazės​. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas interviu britų dienraščiui „The Guardian“ yra teigęs, kad spręsdamos dėl karinių pajėgumų dislokavimo Rytų Europoje sąjungininkės vengs termino „nuolatinė bazė“. Kitaip tariant, specialiai žaidžiama pavadinimais, žinant, kad tai vistiek bus pačios tikriausios NATO karinės bazės.

Viskas būtų labai gerai, tačiau 137 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbia: Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Ką daryti tokiu atveju, jei nusprendžiama, kad Lietuvoje būtų užsienio valstybių karinės bazės ir masinio naikinimo ginklai?

Atsakymas tarsi paprastas – reikia organizuoti referendumą, kuriame žmonės pritartų Konstitucijos pataisoms, kad tokios karinės bazės ir masinio naikinimo ginklai Lietuvoje atsirastų.

Ar gali Lietuvos valdžia ir be jokių referendumų, eilinį kartą pažeidžiant Konstituciją, leisti tokioms, kitų šalių, nesvarbu kaip vadinsis – karinėms bazėms, vadavietėms ar kapavietėms atsirasti?

Nereikia abejoti, kad bus padaryta viskas, jog joks referendumas šiuo klausimu nebūtų organizuojamas. Lygiai taip, kaip nebuvo referendumo dėl lito panaikinimo.


Dar viena įdomi detalė.

Konstitucinio teismo išaiškinimu, NATO, kaip gynybinė tarptautinė organizacija, savo karinių bazių ir karinių pajėgų neturi, tad visos NATO tikslams naudojamos karinės bazės ir pajėgos lieka valstybių narių jurisdikcijoje (štai, pavyzdžiui, Vokietijoje NATO tikslams naudojamos JAV karinės bazės).

Tad jei toks dalykas, kaip NATO karinės bazės neegzistuoja, tuomet ir vėl klausimas – kokių šalių karinės bazės steigsis Lietuvoje? JAV? Portugalijos? Albanijos? Ar kieno? Žinoma, esmės tai nekeičia.