Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas tęsia didžiuosiuose šalies portaluose skelbiamų savo rašinėlių seriją. Naujausią savo kūrinį aukštas politikas pavadino „Ar sulauksime lietuviškų Merdoko ir Di Pjetro“ (apie ankstesnį šio konservatoriaus „esė“ rašėme publikacijoje „Pokalbio pagarsinimas atima bet kokią galimybę šantažuoti asmenį“).
Kaip jau darosi įprasta, A. Anušauskas ir vėl apsimeta, kad nepastebi esminių klausimų, kuriuos kelia jo partijos kolegės liudijimas. Leisime sau tuos klausimus pasufleruoti, nes jie turėtų būti svarbūs bet kuriam Lietuvos piliečiui, o tuo labiau tarnautojui, kuriam patikėta rūpintis nacionaliniu saugumu.
Taigi:
Ar tiesa, kad Seimo pirmininkė ir jos artimieji yra slapta sekami, pasiklausant telefoninių pokalbių?
Ar tiesa, kad dėl šio pasiklausymo ji kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovus, bet jie šį kreipimąsi ignoravo?
Jei tiesa, dėl kokių priežasčių VSD vadovai nesiėmė jokių veiksmų, kad ištirtų galimą Seimo pirmininkės pasiklausymą?
Kodėl Seimo pirmininkė susitaikė su tokia padėtimi?
Ko ir kodėl ji bijo?
Kiek pagrįsti I. Degutienės teiginiai, kad jos, kaip parlamento vadovės, statusas yra „blefas“?
Jei pagrįsti, kodėl nei ji pati, nei kiti politikai nesiėmė jokių priemonių ir neinformavo tautos apie demokratinę valstybę griaunančius antikonstitucinius procesus?
Ar tiesa, kad Seimo nariai įstatymus priima ne laisva valia, o bijodami Prezidentės, pagal nurodymus iš Prezidentūros?
Jei tiesa, kodėl nei Seimo pirmininkė, nei kiti parlamento nariai nieko nedarė, kad pasipriešintų šiam antikonstituciniam galios primetimui?
Kokius konkrečiai sprendimus parlamentarai priėmė iš baimės, o ne remdamiesi savo įsitikinimu?
Ką reiškia I. Degutienės pasakymas apie šantažą iš Prezidentūros pusės, kurį patyrė vystantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo istorijai?
O gal visi šie I. Degutienės teiginiai yra niekuo nepagrįsti?
Tada kodėl ji tokius šiurpius dalykus pasakojo visuomenininkams?
Gal melavo, norėdama pasiteisinti dėl neveiklumo, taisant katastrofišką padėtį teisėsaugoje?
O gal Seimo pirmininkė yra įbauginta savo pačios fantazijų?
Tokiu atveju kodėl leista, kad parlamentui vadovautų taip neadekvačiai situaciją vertinantis ir liguistų fobijų užvaldytas asmuo?
Tačiau A. Anušauskui nė vienas iš šių klausimų nekyla. Jis norėtų, kad viskas ir vėl liktų po kilimu. Tai yra kad politikai ir toliau gyventų, anot jo kolegės, „bai-mė-je“, o tauta nieko nežinotų apie valstybėje vykstančius procesus.
Norėdamas užgniaužti į viešumą prasiveržusius klausimus, įtakingas konservatorius jau antrame rašinėlyje grasina tiems, kurie paviešino įrašą. Baimė, žinia, sužadina fantaziją, tad grasinimai darosi vis išradingesni. Šįkart A. Anušauskas lygina ekspertai.eu įrašo paviešinimą su Jungtinę Karalystę supurčiusiu Ruperto Murdocho žiniasklaidos koncerno skandalu, kai žurnalistai neteisėtai klausėsi pokalbių. „Gal net atsiras lietuviškas Merdokas, kuris atsiprašys už neteisėtais būdais gautos informacijos naudojimą, o lietuviškas prokuroras Antonijus di Pjetras (Antonio di Pietro) (pastarasis Italijoje prieš du dešimtmečius pradėjo „švarių rankų“ akciją) nedelsiant pradės tyrimą dėl neteisėtų veiksmų“, – sankcijų prieš įrašą paskelbusią žiniasklaidą šaukiasi A. Anušauskas.
Ši viešumo baimė ir noras kontroliuoti viešąją erdvę yra tipiškas homo sovieticus instinktas, kurį konservatoriai panašiomis aplinkybėmis demonstruoja jau ne pirmą kartą. Pamenate, kaip jie pasielgė, kai buvęs Vilniaus savivaldybės kontrolierius konservatorius Šarūnas Skučas paviešino įrašą, kuriame buvęs Vilniaus meras, taip pat konservatorius Vilius Navickas prievartavo jį kontroliuoti taip, kaip naudinga jų partijai? Ogi išmetė iš partijos kontrolierių, pranešusį apie galimą bendrapartiečio nusikaltimą. O V. Navickui tik sustabdė narystę, bet po metų grąžino partinį bilietą (apie tai rašėme publikacijoje „Lietuvoje problema yra ne Konstitucija“). Prisimenant šią istoriją, A. Anušauskas atrodo tiesiog kaip geras konservatorius, tęsiantis tiesos dusinimo tradiciją.
Jo minimas R. Murdocko žiniasklaidos imperijos skandalas yra išties aktualus Lietuvai, tik konservatorius, deja, beviltiškai paklydo kontekste. Todėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovui priminsime: JK atliktas tyrimas atskleidė, kad žurnalistai neteisėtu pasiklausymu užsiėmė padedami policijos pareigūnų ir dangstomi aukščiausio rango politikų (apie tai publikavome Zitos Čepaitės straipsnį „Žiniasklaidos skandalo tyrimas JK negaili ir aukščiausio rango politikų“). Reikia būti aklam, kad nematytum, jog kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės sistemingai skelbia tai, kas akivaizdžiai yra operatyvinių tyrimų informacija, nutekėjusi iš „šaltinių“ teisėsaugoje. Tad A. Anušauskui derėtų savęs paklausti: kodėl ši neteisėta veikla jau daug metų yra visiškai nekontroliuojama ir ką jis asmeniškai padarė, kad nebūtų nusirista iki tokių valstybei pavojingų dalykų, kaip informacijos apie „Snoro“ bankrotą paskelbimas „Lietuvos ryte“?
Deja, A. Anušauskas ir šio klausimo sau užduoti nedrįsta. Užuot tai padaręs, aiškina, esą ekspertai.eu įrašas yra „vogtas“ ir nežinia, kas įrašė I. Degutienės pasisakymą. Išties apmaudu matyti, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra taip užvaldytas baimės, kad pradeda apsimetinėti kvailiu. Pone Anušauskai, norėdami išvaduoti Jus nuo šio apgailėtino vaidmens, Jums asmeniškai kartojame tai, ką visiems jau seniai viešai pasakėme: įrašą padarė ekspertai.eu narys Audrius Nakas parlamente, Seimo pirmininkės kabinete vykusiame susitikime su visuomenininkais. Šis susitikimas nebuvo slaptas renginys ir ekspertai.eu paskelbė ne kokį nors iš teisėsaugos institucijų nutekintą failą (kaip mūsyse įprasta, žr. anksčiau), o informaciją, kuria Seimo pirmininkė pasidalino su visuomenės atstovais. Tarp jų – ir ekspertai.eu nariu. Tai yra paskelbėme tai, kas buvo skirta būtent mums.
Nedrįsdamas net iškelti klausimo, ar tiesa, kad Seimo pirmininkės buvo slapta pasiklausoma ir dėl kokių priežasčių VSD vadovai ignoravo šį skundą, naujajame savo rašinėlyje Jūs aiškinate, esą „kuriant fobijas paniekinamas tūkstančių teisėsaugos darbuotojų darbas, kurie, naudodami ir slaptas priemones, per pastaruosius kelerius metus vien tik narkotikų platintojų ar gamintojų, kontrabandininkų ir organizuotų gaujų narių sulaikė kelis tūkstančius“.
Deja, be konkrečių faktų tai atrodo tik demagogija, kuria ir vėl bandote pateisinti savo neveik(l)(sn)umą neteisėto ir, kaip jau ne pirmą kartą kyla įtarimų, masinį pobūdį įgijusio sekimo akivaizdoje.
Kad ši deklaracija neliktų kyboti ore kaip dar vienas Jūsų įvaldytų politinių technologijų burbulas, įvardinkite konkrečiai:
Kokius narkotikų platintojus ar (?) gamintojus pavyko sulaikyti naudojant slaptą pokalbių pasiklausymą?
Kokius kontrabandininkus pavyko sulaikyti naudojant slaptą pokalbių pasiklausymą?
Kokius organizuotų gaujų narius pavyko sulaikyti naudojant slaptą pokalbių pasiklausymą?
Prašytume konkrečiai įvardinti visus „kelis tūkstančius“ nusikaltėlių, kurie per „pastaruosius kelerius metus“ buvo nustatyti klausantis slaptų pokalbių.
Jei šių tūkstančių nėra, nėra ir pateisinimo visuotiniam sekimui. Jei būtų kitaip – nusikalstamumas būtų sunaikintas.
Bet yra ir nepateisinamas sekimas, ir piktnaudžiavimas operatyvine informacija, taip pat ir žiniasklaidos versle.
Sakote – gal net atsiras „lietuviškas prokuroras Antonijus di Pjetras (Antonio di Pietro) (pastarasis Italijoje prieš du dešimtmečius pradėjo „švarių rankų“ akciją)“, kuris „nedelsiant pradės tyrimą dėl neteisėtų veiksmų“?
Čia galime su jumis sutikti – gal ir ATSIRAS. Šiuo metu NĖRA. Nes Jums ir Jūsų kolegoms būnant valdžioje teisėsauga, užuot apsivaliusi ir persitvarkiusi, galutinai virto dumblina pelke, o Generalinei prokuratūrai vadovauja asmuo, dėl kurio net I. Degutienė sakosi seniai netekusi bet kokios vilties.
Rašote: „Nesvarbu, kad įrodymų ar liudijimų apie tariamą visuotinį sekimą niekas negali pateikti...“ Ar teisingai suprantame, kad čia norite pasakyti, jog I. Degutienės pasakojimas nevertas dėmesio? Tiesa, ji neturi įrodymų, kurie tiktų pateikiant teisme kaltinimą dėl neteisėto parlamento vadovės sekimo. Tik ypatingo keistumo nutikimus, kurių liudininke tapo ji pati ir jos artimieji. Bet juk tam ir yra mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos tarnybos, kad išsiaiškintų, ar tokie įtarimai pagrįsti. Tuo labiau kai jie kyla tokio rango pareigūnei.
Ar po tokių Jūsų žodžių dar galima turėti bent menkiausios vilties, kad kas nors patikės paprastu piliečiu, teigiančiu, kad jo klausomasi, jis sekamas, jo informacija teikiama konkurentams?
Jūs sakote: „Kai kas, siekdamas merkantilinių ar politinių tikslų, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo galimybėmis, bet tokia demokratijos kaina.“
Atsakome – mums nereikia tokios Jūsų demokratijos. Pasilaikykite ją sau.
Ir pabaigai. Pone Anušauskai, Jūs esate elementarus niekšas. Lygiai toks pat niekšas, kaip ir Jūsų kolega, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. Ar ne per daug niekšų taip ilgai užima tokius itin svarbius postus valstybėje? Į šį klausimą galite neatsakyti, niekše.
Gero ir turiningo savaitgalio visiems.
Iš lietuvių kalbos žodyno: