Prezidentė išklausė kalbą apie tai, kad kolaborantų vaidmuo Sausio 13-osios byloje iki šiol neįvertintas (video)

PAPILDYTA 2018 sausio 14 d. Zigmo Vaišvilos komentaru: „Klausimų į pateiktus klausimus iki šiol negavome. Tik tiek, kiek patys išsiaiškinome. Šiandien jau paprasčiau – žinome, kad mūsų valstybei vadovauja Rusijos Federacijos paslaptis. Sužinojome dar ir tai, kad po šios kalbos tais pačiais metais 2013-11-03 d. Generalinė prokuratūra be motyvų nutraukė Sausio 13-osios bylą net devyniuose jos epizoduose. Lietuvos prezidentės užsispyrėliškas ir, ko gero, tinkamiausias apibūdinimas, netgi bukas tylėjimas – tai pats tikriausias patvirtinimas. Tai patvirtino ir jos vakarykštis sprukimas iš Seimo Kovo 11-osios salės po Nijolės Sadūnaitės kalbos ir beviltiškas pašnibždėjimas Nijolei Sadūnaitei į ausį.



Siūlome Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos kalbą, pasakytą Seime minint Laisvės gynėjų dieną:

Mieli Lietuvos žmonės, svečiai,

2011 sausio 12 dieną šioje tribūnoje Jo Ekselencija arkivyskupas Sigitas Tamkevičius tarė: „Lietuvai reikia meilės tiesoje“. Atrodytų, paprasta ir aišku. Deja, realybė labai nutolusi nuo šių šventų žodžių. Sausio 13-oji – vienybės diena. Tikėjome vienas kitu. Tačiau šiandien esame pavargę nuo melo, o ir tikėti nebežinome kuo. Šiandien tai kasdienybė. Išdidi ir šalta.

Kalbėsiu apie Sausio 13-оsios bylą, kurios eiga po kelių kolaborantų nuteisimo praktiškai sustojo. Pradžiai apie tai, kas naujo, sunkinant šį tyrimą.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymu Seimas, tikiuosi, nesąmoningai 2010 metų gruodžio 23 dieną panaikino Valstybės saugumo departamentui priskirtą ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkciją ir jos niekam nepriskyrė. Lietuva liko be ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuri tirtų nusikalstamas veikas žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nusikaltimus valstybei, jos nepriklausomybei ir konstitucinei santvarkai. Prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, tačiau kažkas byloje turi atlikti ir aibę konkrečių darbų.

Generalinio prokuroro įsakymu nuo 2011 metų sausio 17 dienos panaikintas šią bylą tyręs Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius, įsteigtas, beje, 1991 metų spalio 23 dienos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, nes mūsų Aukščiausioji Taryba, viešai pasmerkusi nusikaltimus žmoniškumui, principingai laikėsi nuostatos, kad juos įvykdę asmenys būtų persekiojami ir neturi išvengti atsakomybės.

Likviduotas dešimtmečiais burtas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius, išgirdome, kad ir etatų prokuratūroje per daug.

Sausio 13-osios byloje 15 iš 48 įtariamųjų atžvilgiu nutraukti įtarimai tuo pretekstu, kad jų nusikalstamos veikos tiesiogiai nesusijusios su gyvybės atėmimu ar pakenkimu sveikatai. Ir tik šios dienos proga paskelbta, kad byla perduodama teismui. Po mūsų spaudos konferencijos Seime sausio 11 dieną išgirdome, kad įtarimai bus pareikšti 81 užsienio kariškiui.

Tačiau kodėl ne kolaborantams, be kurių Sausio 13-osios valstybės perversmo vykdymas būtų akivaizdi užsienio karinė intervencija? Tiriama „Kaspervizijos“ veido pulkininko E. Kasperavičiaus veikla, o Nacionalinio gelbėjimo komiteto paskirto Radijo ir televizijos komiteto pirmininko G. Steigvilos – ne? Kas tai lemia? Manau, kažkieno baimė ar įtaka.

Kodėl nutraukta aibė ikiteisminių tyrimų dėl Vilniaus ir Rygos OMON tariamai kriminalinių nusikaltimų dėl senačių, lyg nesuvoktume, kad visa tai buvo užsienio valstybės agresija, kuriai senatys netaikomos – šie OMON-ai buvo pavaldūs TSRS Vidaus reikalų ministerijai, vykdė užsienio agresiją. Netikiu, kad prokurorai to nesuprato. Todėl būtina kalbėti apie kolaboravimą, jo ištakas ir sąstingio byloje priežastis.

TSRS KGB pirmininko V. Kriučkovo knygos „Asmens byla“ citata: „1990 metų gruodžio pabaigoje pasitarimo pas Gorbačiovą metu buvo priimtas sprendimas panaudoti jėgą Lietuvoje ir Latvijoje... Gorbačiovas elgėsi ryžtingai, nurodė Jazovui, Pugo ir man paspartinti konkrečių priemonių paruošimą, sausio 10 Gorbačiovas nurodė gynybos ministrui Jazovui, vidaus reikalų ministrui Pugo ir man, kaip Valstybės saugumo komiteto pirmininkui, panaudoti jėgą ir nusiųsti į Vilnių TSRS KGB specpadalinio nedidelę grupę, žinomą kaip „Alfa“ grupė. Grupė turėjo veikti priklausomai nuo padėties drauge su TSRS GM ir VRM padaliniais. Naktį į 1991 metų sausio 13 iš vietinių gyventojų sudaryto Nacionalinio gelbėjimo komiteto draugija patraukė link telecentro. Į įvykių vietą buvo pritraukti armijos padaliniai, TSRS VRM dalys ir nurodytos KGB specgrupės kovotojai...“. Užsienio agresijos faktą patvirtino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas Sausio 13-osios byloje, konstatavęs, kad čia galiojo Lietuvos, o ne TSRS įstatymai.

Kalbėsiu Sausio 13-osios bylos citatomis iš teismo.

1989 metų pabaigoje nuo TSKP monolito atsiskyrė Algirdo Brazausko vadovaujama savarankiška LKP. Kiti Lietuvos komunistai liko Mykolo Burokevičiaus vadovaujamoje LKP/TSKP. Žinomiausi – J. Jermalavičius, J. Kuolelis, A. Naudžiūnas, V. Šurupovas, V. Švedas, O. Šeninas, V. Ivanovas, I. Kučerovas, V. Antonovas, L. Jankelevičius, S. Juonienė, V. Lazutka, kt. Skyrybų procesas buvo ne tik aršus, bet ir suformavo prielaidas bei mechanizmą būsimai užsienio agresijai. Pavyzdžiui, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos partinės organizacijos susirinkime renkant delegatą į XX LKP suvažiavimą, kandidatui Partinės ir tarybinės statybos katedros dėstytojui J. Arvasevičiui pareiškus, kad jis už savarankišką LKP, „Salėje kilo triukšmas švilpimas, replikos „nacionalistas“, „separatistas“. Kandidatu jo neišrinko ir nedelsiant išmetė iš darbo, nes tai buvo TSKP nomenklatūros ruošimo visai TSRS mokykla, kuriose dėstytojais buvo skiriami tik partijos nomenklatūros ar KGB, GRU asmenys. Bylos citata: „Vilniaus aukštoji partinė mokykla buvo tiesioginėje TSKP CK priklausomybėje. TSKP CK tiesiogiai tvarkė materialinius ir finansinius Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dalykus.“

Perversmui Lietuvoje TSRS pradėjo ruoštis iškart po LKP atsiskyrimo, nes artėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. TSRS gynybos ministro pavaduotojo V.Ačalovo, iš Šiaurės miestelio vadovavusio ir Sausio 13-osios įvykiams, prisipažinimas: „Ypatingosios padėties įvedimo planą pradėjome ruošti dar 1990 metų pradžioje. Man buvo pavesta paruošti planą, jeigu kiltų bruzdėjimas, kurį išprovokuotų „Sąjūdis“. Aš – vienas iš minėtojo plano rengimo vadovų. Galima pasakyti, buvau pagrindinis jo rengėjas. Apie šio plano rengimą žinojo 2-3 žmonės. Dar kartą patvirtinu, kad nurodymus davė politinė vadovybė, ir šios idėjos autorius – vienas žmogus. Tai buvęs TSKP CK Generalinis sekretorius, vyriausiasis kariuomenės vadas. Gynybos potvarkiuose, savaime suprantama, jokios reglamentacijos dėl tarpusavio santykių tarp kariškių ir Lietuvos kompartijos vadovybės nebuvo.“

Bendra agresoriaus ir kolaborantų veikla vystėsi sparčiai ir atvirai. 1990 metų sausio 17 dieną Lietuvos TSR Ministrų Taryba, vadovaujama V. Sakalausko, kurį Maskva 1991 metų sausio 12 dienos naktį skraidino į Vilnių formuoti kolaborantinę Lietuvos vyriausybę, nutarimu Nr.11 įregistravo V. Ivanovo vadovaujamą Socialistinį judėjimą už pertvarką Lietuvoje „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“.

LKP/TSKP buvo kitos valstybės partijos TSKP dalimi ir Lietuvoje siekė antivalstybinių tikslų, nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, baugino karine jėga, trukdė kurti nepriklausomos valstybės kariuomenę, muitines.

TSKP CK 1990 metų vasario 20 dienos (iki mūsų nepriklausomybės) nutarimas dėl jos nuosavybės Lietuvoje buvo įgyvendinamas Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje įsikūrė jos atstovas su kariškais. M. Burokevičiaus prašymu 1990 metų kovo 25 dieną šią mokyklą, kurią Lietuvos Vyriausybė bent man keistu dėl priėmimo skubos 1990 metų kovo 11 dienos nutarimu perdavė Vilniaus pedagoginiam institutui, užgrobė TSRS vidaus kariuomenė. Mokyklos rektoriumi vietoje pašalinto S. Šimkaus paskirtas V. Lazutka. Čia veikė sąjunginė partinė mokykla ir politologijos mokymo centras, kurio pagrindu turėjo būti įkurtas Slavų Universitetas. Ji tapo tikru LKP/TSKP veiklos štabu su leidimų sistema, apsauga. Ketvirtame aukšte jų CK biuro nutarimu iškart įsikūrė ir 1990 metų birželyje pradėjo veikti radijo stotis „Tarybų Lietuva“, transliavusi sausio 13 dieną viską į eterį visomis kalbomis. 1991 metų gegužę ji perkelta į Sausio 13-ąją užgrobtą Radijo ir televizijos komitetą. Šiai radijo stočiai oficialiai dirbti leido mūsų Lietuvos Vyriausybė, tiksliau, Vidaus reikalų ministerija 1990 metų liepos 23 dienos leidimu Nr.478. Radijo stoties veiklai talkino TSRS kariškiai. Kariškių ir viso šio komplekso darbą apmokėjo LKP-TSKP Centro komiteto buhalterija.

Leisti ir LKP/TSKP laikraščiai rusų, lietuvių ir lenkų kalbomis, dirbo „Tarybų Lietuvos“ ir “Jedinstvo” redakcijos. Vykdant TSRS Ministrų Tarybos 1990 metų kovo 28 dienos nutarimą Nr. 295 “Dėl priemonių TSKP turtui apsaugoti Lietuvos TSR teritorijoje”, 1990 metų kovo 30 dieną užgrobta TSKP CK Lietuvos leidykla Vilniuje, Kosmonautų pr. 60, ir leidykla spaustuvėje Maironio gatvėje. 1990 metų balandžio 20 dieną TSRS vidaus kariuomenės k/d 5458 užgrobė Lietuvos leidybos įmonę “Spauda”. Ten leistas „Atgimimas“, „Respublika“, „Gimtasis kraštas“.

LKP/TSKP organizuotame 1990 metų kovo 18 dienos mitinge Vilniuje prie Sporto rūmų įkurtas antivalstybinis TSRS piliečių komitetas Lietuvoje. Lietuvos TSR piliečių komitetų steigiamasis suvažiavimas Vilniuje 1990 metų balandžio 28 dieną išrinko 63 žmonių Lietuvos TSR piliečių komitetą.

LKP/TSKP drauge su TSRS sukūrė alternatyvinę valdžios struktūrą Lietuvoje. Lietuvos laisvųjų verslininkų asociacija, kurios nariais tapo 70 organizacijų, ūkių ir įmonių, 2 žemės ūkio įmonių asociacijos, bankas, buvo alternatyvi Lietuvos ūkio sistemai struktūra, vadinta mažąją Ministrų Taryba. Asociacijos nariams netaikyta TSRS ekonominė blokada - materialinius išteklius jiems tiekė Baltarusijos TSR ir Kaliningrado srities GOSSNAB’ai, TSRS Gynybos ir Susisiekimo ministerijos. Visa tai iš Sausio 13-osios bylos.

LKP/TSKP įkūrė ir partijos skyrių Lietuvos VRM, kuris skaldė tuo metu vis dar TSRS finansuojamą mūsų milicijos sistemą, leido laikraštį „Moral i pravo“.

LKP/TSKP, Lietuvos piliečių komiteto ir judėjimo „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“ 1990 metų gruodžio 8 dienos mitingo prie Vilniaus Sporto rūmų Rezoliucija pareikalauta, kad atsistatydintų Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė, neversdami liaudies imtis ryžtingų veiksmų. Juos turėjo pakeisti Laikinoji Vyriausybė, turėjusi įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą, dalyvauti ruošiant ir pasirašant Sąjunginę sutartį. Reikalauta, kad ginkluotosios pajėgos ir teisėsaugos organai tvirtai ir neatidėliotinai vykdytų TSRS Prezidento įsaką.

1990 metų lapkričio 30 dieną Vilniaus miesto Piliečių komiteto sesijos rezoliucija prašyta jėga įvesti reikiamą tvarką Lietuvoje. Ji siųsta TSRS Prezidentui, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Ministrų Tarybos Pirmininkui, Generaliniam prokurorui, Gynybos ir Vidaus reikalų ministrams, žiniasklaidai.

1991 metų sausio 8 dieną Maskvoje M. Burokevičius susitikinėjo su perversmo Lietuvoje organizatoriais, J. Kuolelis ruošėsi tam sausio 7-12 dienomis TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje.

Deja, iki šiol diskutavome iš esmės (čia jau mano žodžiai) tik apie tai, kas vyko 1991 metų sausyje. Tačiau kolaborantai ir agresoriai buvo čia ir tęsė agresiją bei kolaboravimą iki pučo Maskvoje griūties 1991 metų rugpjūtyje. Ginčijamės ir dėmesį nukreipiame ne į esmę ir priežastis, o į siauro laikotarpio detales, nors Sausio 13-osios ir kitose bylose jau surinkta šiurpinančiai daug medžiagos. Tačiau nenorime akivaizdžių ir teisingų išvadų.

Sausio 13-osios byloje M. Burokevičius pripažino, kad darbininkų draugovės sukurtos Lietuvos TSR piliečių komiteto iniciatyva, kad 1991 metų sausio 17 dieną LKP/TSKP CK biuras priėmė nutarimą dėl einamojo momento LKP CK uždavinių, paskelbtą spaudoje dėl dvivaldystės Lietuvoje: iš vienos pusės – Lietuvos Aukščiausioji Taryba, iš kitos pusės – Nacionalinis gelbėjimo komitetas. Teismas nustatė, kad Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto vadovai - LKP/TSKP CK vadovaujantis branduolys.

Po 1991 metų rugpjūčio pučo žlugimo, atliekant kratą TSRS Prezidento aparato vadovo namuose, rastas M. Burokevičiaus pasirašytas 6 puslapių raštas M. Gorbačiovui.

2012 metų gruodžio 19 dieną LTV laidoje išgirdau p. D. Grybauskaitės patvirtinimą, kad ji Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje su desantininkais stumdėsi gruodžio mėnesį. Reiškia, 1990 metais, nes 1989 metų gruodyje ten jų dar nebuvo. Rūta Janutienė man pranešė, kad D. Grybauskaitės darbo byloje rado 1990 metų liepos V. Lazutkos įsakymą dėl p. D. Grybauskaitės premijavimo už gerą darbą.

Per daug melo Lietuvoje. Netikiu, kad norima tikrai ištirti visumą. Apsiribota tik siauru kolaborantų ratu. Kodėl nutrauktos kitos bylos, kuriose įžvelgtas tik kriminalas, tačiau neįžvelgta užsienio agresija ir perversmo vykdymo veiksmai. Stengiamasi apsiriboti kariškiais, kurių Lietuvoje jau nėra. Tačiau vargu ar jie pakartos Michailo Golovatovo klaidą Austrijoje.

Kreipiuosi į Tautos atstovybę Seimą. Jus išrinko sudėtingu Lietuvai metu. Negriaukime Tautos pasitikėjimo valstybe. Nei Seimo, nei Prezidento valia nėra ir nebus aukščiau už Tautos valią. Jos ignoravimo pasekmės būtų nepataisomos. Tyliai atsakykite kiekvienas sau į šį klausimą. Labai ačiū už dėmesį“.

P. S.: