Prezidentės D. Grybauskaitės tėvelis penkerius metus sėdėjo kalėjime už plėšimą

Tik besibaigiant antrai Lietuvos prezidentės Dalios Gžybovskos (ji susilietuvino ir tapo Grybauskaite) kadencijai, paaiškėjo jos tikroji biografija. Likimo ironija, kad didžioji rusofobė, visur deklaruojanti neapykantą viskam, kas rusiška, ir pati pagal savo kilmę yra tikra rusė.

„Dalia yra jeigu ne rusė, tai tikra „chocholka“ (ukrainietė), - pasakojo  redakcijai Kėdainių rajono  gyventoja Aldona Staugienė, - tuos kolonistus, tame tarpe ir Gžybovskių giminę, į Akademijos dvarą Kėdainių rajone atvežė toks dvarininkas Chrapovickis dar po 1868 m. sukilimo. Tie kolonistai į Lietuvą buvo atvežti iš Kijevo ir Černigovo gubernijų dar carinėje Rusijoje. Tačiau mūsų krašte visi juos vadino „Gžyb“, jokių Grybauskų niekas čia nežinojo. Dalios Gržybovkos tėvą Polikarpą aš gerai pažinojau, jis buvo stribas, kuris vėliau buvo nuteistas sovietų valdžios už plėšikavimus ir penkis metus sėdėjo kalėjime“.

Pati ponia Aldona Staugienė yra gimusi 1929 m., ir puikiai pažįsta visus Akademijos  Kėdainių rajone žmones.

„Aš atsimenu tą Polikarpą, kuris su kitais stribais iš mūsų šeimos atėmė grūdus, - pasakojo moteris, - kai perskaičiau „Laisvame laikraštyje“ straipsnį apie tai, kad niekas iki šiol nežino tikrosios Dalios Grybauskaitės biografijos, tai neiškenčiau ir paskambinau, kadangi aš puikiai pažįstu tiek Polikarpą Gržybovski, tiek ir jo giminę. Reiktų man kažką apie juos parašyt, tačiau aš jau per sena ką nors rašyti, todėl ir nusprendžiau jums paskambinti.  Mano tėtis buvo paštininkas Dotnuvoje, o senelis buvo išvažiavęs į Ameriką per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tarp Dotnuvos ir Akademijos. Mano mama gerai pažinojo tuos Gžybovskius. Polikarpo senelis  Vladimiras buvo neaukštas kreivomis kojomis vyras, ir aš manau, kad Polikarpas turėjo būti krikštytas Akademijos bažnyčioje. Šioje bažnyčioje anksčiau meldėsi stačiatikiai, o 1919 m. Akademijoje buvo atidarytas žemės ūkio technikumas, o 1924 m. čia įsikūrė Akademija, tai miestelyje apsigyveno labai daug inteligentų, ir tada reikėjo ten katalikų bažnyčios. 1925 m. tą Akademijos bažnyčią stačiatikiai apleido, ir ji tapo katalikų bažnyčia.  Ten ir turėjo būti pakrikštytas Polikarpas. Tačiau juos tada visi vadino „Gžyb“ arba „Gžybovskiais“. Tačiau tuo metu Lietuvoje gyveno daug kitataučių – pvz., Gudžiūnų kaime gyveno gudai. Kai ėjau į mokyklą, tai ten mūsų klasėje buvo daug vaikų su ne lietuviškomis, tačiau sulietuvintomis pavardėmis – buvo daug Maksimovaičių, Ivanovaičių, Novikovaičių, Aleksejovaičių ir pan. Tačiau Polikarp Gžyb buvo už mane vyresnis, aš su juo vienoje klasėje nesimokiau, nes buvau gimusi 1929 m. Po karo Polikarp buvo stribas Dotnuvos stribynėje. Tą stribyną įkūrė vietiniai stribai, kurie labai plėšė žmones. Tas stribynas buvo įsikūręs prieš Dotnuvos bažnyčią, tik vėliau vietoje stribyno buvo atidaryti kultūros namai. O dabar ten įsikūręs automobilių servisas.  Tai po karo tas stribynas ir buvo Polkarpo darbo vieta.  Tas Polikarpas buvo bjaurus stribas, nors jo tėvas buvo stačiatikis ir sentikis“.

Moteris papasakojo, kad Dotnuvos stribyne dirbo tokie vietiniai rusai Zdrozdovai.

„Toje pačioje stribų gaujoje buvo ir tas pats Polikarpas, - pasakojo A.Staugienė, - ta gauja siautėjo Dotnuvoje, nors Polikarpas buvo dar visai pacanas.  Man tada buvo šešeri metai, tačiau aš atsimenu, kaip ta gauja iš mūsų atėmė grūdus. Aš taip pat žinau, kad kai į Sibirą trėmė Akademijos inteligentiją, tai tame trėmime dalyvavo ir Polikarpas. Jis stovėjo su automatu ir saugojo, kad tie žmonės nepabėgtų.  Tas Polikarpas ir dabar dar stovi man prieš akis – kodėl? Todėl, kad atėmė iš mūsų šeimos duoną. Man dabar juokas ima – ta merga (Dalia Gžybovska - Grybauskaitė) dabar glosto vaikams galveles. O Polikarpas galvelių neglostė. Mano tėtis dirbo paštininku, nes Dotnuvoje taip pat buvo pašto skyrius. Tėtis dar Smetonos laikais labai taupė pinigus ir nusipirko 12 hektarų žemės. Mes jau spėjome 1938 m. pasistatyti tvartą. Ilgą tokį, statytą iš molio, viename jo gale buvo galima gyventi. Daržinėje buvo supilti kviečiai ir rugiai, tai pas mus atėjo vietiniai stribai – Polikarpas ir kita tokia stribė, kurios pravardė buvo „Gužė“. Būdama vyresnė, sužinojau, kad tai Sofija Butkevičiūtė iš Dotnuvos. Ją vadino „Gūže“, nes turėjo didelius papus ir storą subinę.  Ji atėjo apsiavus kerdavais batais ir kareivišku sijonu, sujuostu karišku diržu kartu su Polikarpu, kuris buvo ginkluotas automatu. Ta porelė vaikščiojo po sodybas, ir atiminėjo grūdus. Atsimenu, kaip verkė mama, kai tie stribai lindo į mūsų daržinę, ir nešėsi grūdus. Buvo metai po karo, visi badavo, kolchozų dar nebuvo, o mūsų visa šeima liko visai žiemai su miežiniais grūdais. Tėvui liepė išvežti grūdus, grasindami automatu, kad nušaus. Tai kas beliko daryti? Tą Polikarpą gerai atsimenu – mažiukas pacanas, plaukai garbanoti.  Ta merga tik landžiojo po visus aruodus, o jis tik stovėjo, ir buvo toks mergos apsaugininkas.  Tais laikais mūsų krašte žmones kalbėjo tik lenkiškai, todėl juos ir vadino „Gžybais“. Mano mama labai gerai prisiminė tą „Gžybą“ ir labai jį keikė. Todėl man ir juokas ima, kai Grybauskaitė pasakoja savo biografiją, kad jos tėvas buvo vairuotojas ir kad neva buvo tremtinys. Daugelis mūsų krašto žmonių jau yra mirę, kiti negyveno greta, nieko nežino.  Sakau – pažinojau tik Polikarpą ir jo senelį‘. Tačiau Korsakai gyvena šalia Voluižių kaime, ir buvo labai raudoni. . labai bjaurūs žmonės. Tų Korsakovų tikrai buvo mūsų krašte. Kiek girdėjau, tas Korsakovas prie vokiečių ar Smetonos sėdėjo kalėjime už raudonumą.

„Yra Seime toks Viktoras Fiodorovas, - pasakojo Aldona Staugienė, - jis yra mano klasiokės Lenos Fiodorovaitės sūnėnas. Tie Fiodorovai buvo atvežti į Kėdainių kraštą taip pat kaip kolonistai, tačiau jie labai gerai sutarė su lietuviais. Jo senelis buvo pavarde AVierka, o vaikus visi vadino avierkiukais. Tie Fiodorovai įspėdavo vietinius lietuvius, ką veš į tremtį, kad jie galėtų pasislėpti. Tėvas irgi buvo sentikis, vaikščiojo su ilga barzda, tačiau jie buvo draugiški lietuvių atžvilgiu. O tie baisūs stribai Zdrazdovai gyveno priešais Dotnuvos geležinkelio stotį tokiame mediniame name. Prieš karą ten buvo žydų Goldbergų namai, o kai vokiečiai juos sušaudė, tame name apsigyveno Zdrazdovai. Jie buvo patys aršiausi mūsų krašto stribai, o kartu su jais dėjosi ir Polikarpas“.

Tarp Dotnuvos ir Akademijos esančiame Valinavos kaime gyveno daug rusų kolonistų atgabentų čia po 1886 m. sukilimo. „Ten ir gyveno tie „Gžybai“, iš kurių ir kilo Polikarpas, - pasakojo A.Staugienė, - jų tarpe buvo labai gerų žmonių, kurie ėjo su lietuviais, ir jeigu stribai ką nors regzdavo, tai tas šeimas įspėdavo.  Tai iš tų, kurie įspėdavo, buvo ir Viktoro Fiodorovo senelis Avierka. Man keista, kad niekas nežino mūsų prezidentės biografijos“.

Kodėl prezidentės tėvas Polikarpas sėdėjo kalėjime penkerius metus

„Jeigu būtų gyvas mano tėtis, jis viską papasakotų, kaip iš rašto, kaip tie mūsų krašto stribai pateko į kalėjimą, - pasakojo Aldona Staugienė, - mūsų kaimynas buvo Jonas Gaventas, o jo žmona buvo Urbšio pusseserė Emilija. O Urbšio šeima gyveno kairėje Nevėžio pusėje. Tie mūsų kaimynai Gaventai turėjo tris mergaites, ir šeima Smetonos laikais turėjo žemės ir parduotuvę, mano tėvas labai gerai su jais sutarė. Tai tų Gaventų į Sibirą neišvežė, ir aš manau, tik todėl, kad jis mokėjo duoklę tiems stribams. Mano tėvas kadangi buvo raštingas, ir kai kūrėsi kolchozai, jį privertė būti kolchozo „Šlapaberžė“ vyriausiuoju buhalteriu. Į kolūkį įstojo ir tie Gaventai, tačiau stribai jų ramybėje nepaliko. Vieną dieną Jonas Gaventas gavo laišką, kad turi padėti į dvaro koplytėlę pinigų. Nes išveš į Sibirą. Tas Gaventas ir taip sunkiai gyveno su trimis dukterimis, todėl jis pasiskundė kolūkio pirmininkui. Kolūkio pirmininkas buvo toks batsiuvys Jonas Bložė, kuris dirbo Šlapabėržėje. Nors jis ir nebuvo raudonas, tačiau jį privertė būti kolūkio pirmininku. Tai Gaventas ir pasiskundė Bložei, kad stribai jam parašė laišką, ir liepė padėti pinigų. Gaventas stebėjosi, ko tie stribai iš jo nori – visą žemę jis ir taip pridavė kolchozui, o reikia maitinti tris mergaites, kolūkyje jis nieko neuždirba. O čia tie stribai reikalauja duoklės. O pirmininkas Bložė buvo ne kvailas, jis nusprendė kreiptis į miliciją. Milicininkai patarė padėti tuščią voką, ir palaukė pasaloje, kai stribai atėjo duoklės.

Ir įsivaizduokite – ką milicija sugavo? Ogi visus Dotnuvos stribus, tą Zdrazdovo gaują ir Polikarpą. Įsivizuokite, kokia buvo tvarka Stalino laikais – visi tie plėšikavę stribai penkeriems metams buvo pasiųsti į kalėjimą, nesvarbu, kad jie buvo stribai. O prezidentė padarė iš jo tremtinį, nors tėvas sėdėjo kalėjime už plėšikavimą. Aišku, tuos stribus galėjo pasodinti į kalėjimą ir kaip skundikus. Kai tik stribus pasodino, visame rajone pasidarė ramu gyventi, baigėsi jų plėšikavimas.  Nes visi stribai bijojo kolūkio pirmininko Bložės, kas tas gali juos pasodinti. Visa laimė, kad mūsų rajone tie visi raudonieji buvo protingi žmonės, ir labai mažai žmonių į Sibirą išvežė. Vėliau Polikarpo uodegą aš aptikau kur? Dirbau pienininke Radviliškyje, ir sužinojau, kad grįžęs iš kalėjimo Polikarpas apsigyveno kaime netoli Šeduvos. Dirbo kolūkio brigadininku, ir Šeduvoje pirmą kartą apsiženijo su vietine šeduviete, kuri jam pagimdė labai kvailą sūnų, o vėliau vedė ir Korsakovą.“

Keli susiję:

Lietuvos įstatymai patikimai saugo žinias apie buvusio NKVD darbuotojo Polikarpo Grybausko teistumą   

„Ekspertai.eu“ turimi dokumentai rodo, kad prezidentės tėvelis Polikarpas Grybauskas tarnavo NKVD   

Prezidentė pagerbė žiauriais teroro aktais, gąsdinimais, šantažu pasižymėjusį klasės priešą