|
Situacija tada buvo tokia. Plėtojant gorbio demokratizaciją 1988m. paavasarį ėjo LTSR konstitucijos tobulinimo svarstymai partinėse KPSS organizacijose. Vieną jų buvo rengiama Mokslų Akademijoje netgi šiek tiek ir “Žemynos” ekologinio klubo iniaciatyva, kurio nariai A.Juozaitis, berods A.Medalinskas ir aš buvome pas MA prezidentą akad.J.Poželą, kuris suteikė salę, bet davė suprasti, kad nepridirbtume jam nemalonumų. Tada pas jį svarstėme kaip didinti savarankiškumą ir sureikšminti mokslo vaidmenį sovietinėje valstybėje (- po dvidešimt metų akademikas su pykčiu pasakė, kad mokslo vaidmuo valstybės valdyme, netgi, gerokai sumažėjo). MA komsomolo sekretorius S.Lapienis buvo pastebėtas kažką derinantis su MA “prižiūrėtoju” KGB karininku R.Jurevičium, beje, kurio tėvas, turimais duomenimis yra žuvęs Kursko tankų kautynėse. Atėjus birželio 3d. popietei MA salė buvo sausakimša. Į tribūną pirmiausia įsiropštė šizoidinio būdo moteris – Auksė Aukštikalnienė, kuri užsipuolė papuvusią partokratinę sitemą bei jos tarną – sovietinį saugumą. Tai nuėmė daugeliui baimės stresą, nors A.Skučui aiškinti žmonėms nuo scenos, kad Lietuvoje maždaug kas 50 metų įsikuria Laisvės kovų sąjūdžiai. ir kad reikia sąjūdžio – drąsos ieškoti nereikėjo. Jis bematant išsiuntė į salę kartono lakštus ant kurių pakvietė susirašyti į rėmimo grupes. Režisierius A.Žebriūnas pasiūlė pridurti žodį “persitvarkymo”, o S.Lapienis pasiūlė įkurti …”Žmogaus teisių gynimo” komitetą, bet jo niekas neklausė, nes toks jau egzistavo pas disidentus ir alternatyvaus nebereikėjo. Tada į salę įbėgo Z.Vaišvila, kuris buvo užlaikytas “Komjaunimo tiesos” redakcijoje, kur davė interviu dėl Ignalinos AE. greitai susiorientavo ir pasiūlė demokratiškai išrinkti “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio” – taip beveik du metus oficialiai vadinosi ši organizacija, iniciatyvinę grupę. Žmonės siūlė vieną po kito – J.Marcinkevičui beliko skėstelėjus rankomis sutikti, o disidentę N.Sadūnaitę išrinkti į grupę neužteko salei tada dar drąsos. Po sambūrio – mažojoje salėje susirinko iniciatyvinės grupės nariai ir pradėjo tartis dėl veiklos – artėjo didžiųjų mitingų metas. Palaipsniui pradėjus leisti kopijavimo aparatais dauginamas “Sąjūdžio žinias” formavosi ir sklido “perestrojkos” toleruojami idealai: viešumas, demokratizacija, suvirenitetas, kuris iš buvimo SSRS sudėtyje palaipsniui virto į Nepriklausomybę. Įdomus R.Ozolo vaidmuo – prieš birželio 3d. jis mus įtikinėjo – vyručiai tik nereikia jokio liaudies fronto – “užteks klubų susivienijimo…”, o Sąjūdžio suvažiavime ragino nesakyti aštrių kalbų, nes “prie Lydos trys tankų divizijos,,,” Sąjūdžio programa buvo naujoviška, inteligentiškai intelektuali, tačiau neturint Sąjūdžio humanitaramas jokio supratimo apie kitokį ūkio modelį, į kovo 11 ateita absoliučiai nepasiruošus, todėl valstybei teko iškentėti nemažus atgimimo skausmus, kurių pasekmes matome ir šiandien. Tie atgimimo metai buvo šviesūs savo siekiais, gėrio idealais, tačiau juk visada revoliucijas rengia idealistai, o pasinaudoja – pragmatikai. Ir visuomenė momentaliai išsisluoksniavo -atsirado kaimo latifundininkai, verslo prichvatizatoriai, ketvirtadalis tautos emigrantų ir galingas likęs skurdo bei masinės antikultūros sluoksnis šiuo metu viršijantis 0,5 mln. Tačiau tai jau kita tema
|