Psichiatras D. Pūras kursto piliečius nepasitikėti prokuratūra, teismais ir prezidente

Prieš porą dienų žinomas psichiatras, ekspertas, žmogaus teisių gynėjas, akademikas ir visuomenės veikėjas prof. dr. Dainius Pūras per didžiausią Lietuvos interneto kanalą paskelbė tekstą, kurio pasekmes sunku prognozuoti. Turbūt nebus per stipru pasakyti, kad tai, ką rašo šis visuomenėje gerbiamas žmogus, yra pasikėsinimas į konstitucinę šalies sąrangą ir demokratinę santvarką.

Kaip ir visa, kas Lietuvoje baisesnio, šis D. Pūro tekstas, galintis sukelti valstybėje grandininę destrukcijos reakciją, yra susijęs su pedofilijos ir žudynių istorija, kurią psichiatras vadina Garliavos drama.

Kai kas šiandien siūlo pamiršti Garliavos dramą, girdi, kiek galima vis apie tą patį. Stipriai nepritariu tokiam kapituliantiškam požiūriui. Jau dabar yra įtarimų, kad aiškinantis tiesą šioje istorijoje gali būti sustota pusiaukelėje, ir tai būtų pavojingas sustojimas. Kol lieka Lietuvoje nemažai žmonių, kuriems vis dar esą aišku, kad mama pardavinėjo vaiką nesvarbu kokiems, bet vis vien pedofilams, kol lieka žmonių, kurie, tarsi tai būtų buvusios sporto varžybos, siūlo paskelbti lygiąsias (tarsi nebebūtų svarbu išaiškinti tikruosius nusikaltėlius), tol neramu, kad mes būsime nieko iš tokių tragiškų istorijų nepasimokę, – rašo D. Pūras.

Šiais žodžiais profesorius anaiptol nekviečia, kaip būtų galima pagalvoti, susidoroti su tais žmonėmis, kurie neįstengia patikėti teismo išaiškinimu, kad pedofiliją išsigalvojo mergaitės tėvas, vėliau įtikėjęs savo paties fantazijomis ir išžudęs niekuo dėtus žmones, ar išsiųsti tokius netikinčiuosius iš Lietuvos. Ne – profesorius kviečia išsiaiškinti tiesą.

Kol kas dar ne visiems, bet daugeliui tapo aišku, kad istorija apie motinos išduotą bei tariamų pedofilų kankinamą vaiką buvo paprasčiausiai išgalvota. Dabar belieka išaiškinti klastingo plano sumanytojus ir vykdytojus, – teigia D. Pūras.

O juk kaip tik tai ir yra pats baisiausias pasiūlymas, kokį įmanoma įsivaizduoti. Tokio dalyko savo tėvynei nelinkėtų joks ją mylintis žmogus. Juk būtent tai – noras išsiaiškinti tiesą – ir yra šios istorijos, kurią profesorius vadina Garliavos drama, siaubo esmė.

Pamąstykime, kas būtų, jei vieną dieną atsibudę nuspręstume pavadinti daiktus savais vardais. Pavyzdžiui, pasakyti, kad pedofilijos ir žudynių istorijos režisieriai – ar, kaip rašo D. Pūras, klastingo plano sumanytojai ir vykdytojai – yra ne pensininkai Kedžiai ir du jų vaikai, kurių vienas jau seniai po žeme, bet aukščiausia politinė ir teisinė Lietuvos valdžia, svarbiausios valstybės struktūros. Be jokios abejonės, per šalį ir vėl nusiristų cunamis, supurtantis pačius sistemos pamatus.

Profesorius daugiau negu aiškiai leidžia suprasti, kad klastingos pedofilijos sumanytojai yra ne kokia nors pakaunės šeimynėlė, bet aukščiausi valstybės politikai ir pareigūnai, tačiau daro tai gudriomis užuominomis.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kaip Garliavos istorijos priežastis D. Pūras įvardija visuomenės tamsumą, prietarus bei fobijas, nusivylusią, priešų ieškančią ir fanatišką tautos dalį, jai pritariančius „bailius politikus“, taip pat „nemažą būrį“ „profesinės kompetencijos paralyžiaus“ ištiktų vaiko teisių apsaugos darbuotojų ir medikų, pataikavusių Kedžių šeimai. Tačiau šis įspūdis yra apgaulingas.

Juk po tokių profesoriaus įvardijimų net ir vaikui akivaizdu, kad turėjo būti kažkas, kas šioje provincialioje terpėje išgalvotos pedofilijos sėklą ne tik pasodino, bet ir rūpestingai puoselėjo bei ugdė iki nacionalinės nelaimės mastelių.

Ir dar akivaizdžiau, kad vienas iš tų klastingų asmenų, apie kuriuos kalba D. Pūras, – tai buvęs generalinis prokuroras, o dabar Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas. O antrojo pavardę nejauku net minėti.

Prisiminkime vieną šios istorijos faktą.

Štai 2010 m. sausio 27 d. – praėjus pusketvirto mėnesio nuo žudynių Kaune – A. Valantinas viešai teigia, kad pedofilijos byla baigiama ir keliaus į teismą, vienintelis įtariamasis bus Andrius Ūsas, ir šioje byloje yra pakankamai jo kaltės įrodymų:

Anot generalinio prokuroro, byla teismui turėtų būti perduota artimiausiu metu. Jo žodžiais, turima pakankamai duomenų, kurie, pareigūnų manymu, leistų įrodyti įtariamojo kaltę. Paklaustas, ar pernai nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius, jei būtų gyvas, byloje taip pat būtų įtariamasis, A. Valantinas pasiūlė: „Atsakykite į klausimą: kas būtų, jeigu būtų.“

Šiuos žodžius apie bylą, kurioje pakanka kaltės įrodymų, ištarė ne koks nors persikreipęs violetinis kiemsargis, bet Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ir paskelbė juos ne tik didžiausias šalies tinklalapis, bet ir kitos masinės informavimo priemonės.

Nėra labai sunku įsivaizduoti, kokį sprogstamąjį įspūdį toks pareiškimas turėjo padaryti tai provincialiai, tamsiai, prietarų ir fobijų kankinamai, nusivylusiai, fanatiškai ir priešų ieškančiai tautos daliai, kurią mini prof. D. Pūras. Žinoma, ši atgrasi tautos dalis padarė išvadą, kad generalinis prokuroras nemeluoja. T. y. byloje užtenka įtarimus patvirtinančių duomenų. Tuo labiau kad bylą be tokių duomenų, bet su melagingu kaltinamuoju aktu perduoti teismui būtų ne kas kita, kaip nusikaltimas.

Netenka abejoti, kad šis A. Valantino pareiškimas leido dar labiau suvešėti prietarui, jog pedofilija egzistuoja.

Ką jau kalbėti apie tai, kad dar labiau šį prietarą pakurstė pati prezidentė Dalia Grybauskaitė, ta pačia proga per atstovą perdavusi tautai savo valią:

„Prokuratūros vadovai informavo valstybės vadovę, kad pedofilijos byla yra parengta ir keliaus į teismą. Ji nėra nutraukiama. Tai iš esmės yra tas rezultatas, kurio prezidentė tikėjosi. Faktas, kad ji vis dėlto atsidurs teisme, teikia vilčių, jog šita tragiška Kauno istorija galbūt sulauks atomazgos“, – pažymėjo atstovas spaudai.

Išties, būtų sunku pervertinti 2010 m. sausio 27-osios, kai padaryti šie pareiškimai, reikšmę profesoriaus D. Pūro aptariamai Garliavos dramai: tai diena, kai prokuratūros vadovas ir valstybės vadovė kurstė žemiausius violetinės minios instinktus.

Pridurkime: veikdami galimai nusikalstamoje grupuotėje.

Nes iš to, kas prieš tai paskelbta, akivaizdu, jog A. Valantinas melavo tautai (o galbūt ir Jos Ekscelencijai), esą byloje užtenka duomenų, įrodančių A. Ūso kaltę. Juk būtų labai keblu paaiškinti, kur tie įrodymai dingo, jei praėjus pustrečių metų jų neberado ne tik teisėjas Audrius Cininas, 2012 m. lapkričio 30 d. visiškai išteisinęs mirusįjį ir paskelbęs, kad pedofilijos nebuvo, bet net ir pačios prokuratūros atstovas, taip pat prašęs išteisinimo.

O jei A. Valantinas nemelavo, tai kur tada iš bylos dingo įrodymai? Gal juos kas nors pavogė?

Bet tuo tarpu padarykime tokią išvadą: prof. D. Pūras, reikalaudamas išsiaiškinti ir nubausti klastingos pedofilijos sumanytojus, kursto piliečius nepasitikėti ne tik prokuratūra ir teismais (nes buvęs generalinis prokuroras, kaip minėta, šiandien dirba teisėju), bet ir prezidente Dalia Grybauskaite. Ir tai anaiptol dar ne viskas.

Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas:

Mane sukrėtė gerb. D. Pūro straipsnis. Šį tekstą perskaičiau ne vieną ir ne du kartus.

Todėl galiu padaryti visiškai vienareikšmę išvadą: vienas neabejotinai ryškiausių šiandieninės Lietuvos psichologų apgaulingai stengiasi įteigti, kad visą pedofilijos ir žudymų istoriją kurpė ir kuo ilgiau palaikyti siekė nepriklausoma Lietuvos teisėsauga...

Kam jam to reikia? Kieno skatinamas D. Pūras tai bando įteigti? Kas už viso to stovi?

Dabar, kai žinome, kad jokios pedofilijos ne tik nebuvo, bet ja net ir iš tolo niekada nekvepėjo, kad siaubo pasaką apie iškrypėlius išgalvojo kelios Kauno šeimos, o būtent Kedžiai ir Venckai, darosi visiškai nesuprantama, kodėl D. Pūras žarsto jau auštančius pelenus, ieškodamas užsilikusios žarijos ir bandydamas vėl įžiebti mintį, kad šios pedofilinės istorijos bei isterijos kūrėjai ir kurstytojai yra tokios gerbiamos institucijos kaip Generalinė prokuratūra ir Seimas. Tik pagalvokite – visa tautos atstovybė, 2010-aisiais balsavusi už skandalingas parlamentinio tyrimo išvadas, kuriomis iki šiol minta violetinės minios entuziazmas.

Susiję:

„Brokas ir karjeros pedofilijos ir žudymų istorijoje“

„Šiurpu, jei pedofilija buvo. Dar šiurpiau, jei pedofilijos nebuvo“