Recenzija. Gintas K. „Slow“ (2013). Elektroakustika, virtusi akustine elektronika?

Lietuvoje dar nėra tradicijos (tad laikas ją pradėti) rašyti apie netrukus pasirodysiančius muzikinius albumus. Manau, kad melomanas, perskaitęs tekstą, bus ne tik gerai informuotas (interneto okeane nelengva sugaudyti visas naujienas), bet ir žinos (kad ir subjektyvią) recenzento nuomonę apie kūrinį, kitaip tariant, pasiruoš sutikti naują albumą.

Pastaba. Remdamasis dominuojančia muzikologijoje vakarietiškąja tradicija, nuo šiol grupių pavadinimus rašysiu nebe kabutėse, o didžiosiomis raidėmis pradėsiu kiekvieną jų žodį (jei jie du ar keli).

Ginto K (Kraptavičiaus, g. 1969) albumas (CD, digipack) „Slow“ išeis tik vasario 4-ąją. Jį leidžia nedidelė, bet labai įdomi Prancūzijos leidykla „Baskaru“ (http://baskaru.com, https://soundcloud.com/baskaru/sets/radio-baskaru) specializuojasi eksperimentinėje muzikoje. Tarp daugiau kaip 20 jos išleistų kompaktinių plokštelių yra tokie vardai ir pavadinimai kaip Francisco López, Pyo, Pirandèlo, 35 Mutant Seconds, Urkuma, ENT, (etre), Lawrence English, GoGooo, Yoshio Machida, Michael Santos, Symbiosis Orchestra, Ethan Rose, Rothkamm, Maurizio Bianchi (M. B.), Emanuela De Angelis (E. D. A.), Lugano Fell, Laura Gibson, @c, Emmanuel Mieville, Parallel 41.

Be Ginto K „Slow“, artimiausiu metu „Baskaru“ išleis Stephan Mathieu ir Mathias Delphanque albumus.

„Slow“ – tai vienuolika kompozicijų, trunkančių 45 minutes. Labai maloni akiai albumo dizaino koncepcija – tiek svajingos nuogos moters kontūras ant viršelio, tiek minimalistinis dangaus spalvos  dominavimas. Verta paminėti, kad moters piešinys – Mortos Griškevičiūtės, dizainas – Valentinos Reolon. Na, visa muzika, suprantama, Ginto K, o masteringą atliko Lawrence English (http://lawrenceenglish.com), žinomas Australijos rašytojas ir kompozitorius eksperimentininkas, minimalistas, mėgstantis ir drone, field recordings stilistiką, tad puikiai nardantis po Ginto K kūrybos labirintus.

Kaip matome, greito interneto laikai leidžia greitai (Gintas K – itin produktyvus kompozitorius, tačiau nuo to jo darbų kokybė nė kiek nenukenčia) sujungti Lietuvą su Prancūzija, Australija ir gautasis produktas, pavadintas „Slow“, skamba kiek ironiškai. Tai tarsi bandymas atitrūkti (kaip tai padarė „Slow Movement“ įkūrėjai su Carlu Honoré priešakyje; plačiau apie jį  ir Lėtumo judėjimą - www.radikaliai.lt/knygos/242-tebunie-paslovintas-letas-gyvenimas-garbe-letumui-pasaulinis-judejimas-meta-issuki-greicio-kultui) nuo greičio kulto, greito gyvenimo (rašydamas „greitas“, šiuo atveju turiu galvoje „skubotas“, „paviršutiniškas“).

Gintui K tai puikiai pavyksta. Grįžtant prie viršelio, „Baskaru“ CD anonse pastebėjo, kad Ginto K muzika gundo kaip ir graži moteris viršelyje. Pridėsiu nuo savęs – čia svarbios detalės: pavaizduotoji mūza (?) yra NUOGA ir MĄSTO, taigi ji – LĖTA, NATŪRALI, niekur neskubanti, gyvenanti pagal gamtos ritmą. Tai – priešingybė ant panašios muzikos albumų viršelių dažnai vaizduojamoms abstrakcijoms.

Antras svarbus dalykas – šis albumas, šiek tiek primenantis melancholiškąjį 2009 metų Ginto K „Lovely Banalities“, ir savo muzika yra kitoks. Suabejoju: ar tik nekeičia Gintas K savo pamėgtos stilistikos? Tiesa, esu beveik 100 procentų tikras, kad ne, nes kiekvienas jo albumas – skirtingas, savitas, tad tai tikriausiai – dar vienas iš daugelio jo eksperimentų. Kita vertus, tradicinė microsound ir elektroakustinė muzika albume „Slow“ virsta akustine elektronika. Bent kai kuriuose kūriniuose tai daugiau nei akivaizdu. Ir – sveikintina: tokio įdomaus skambesio dar neteko girdėti. Atrodo, jog klausai tą patį, gerai pažįstamą Gintą K, tačiau prasiveržia ir kitas klodas – švelnus kaip toji svajonių moteris, derinantis pasaulio priešybes ir vienijantis jas.

Štai kad ir kūrinys (o jų pavadinimai, kaip ir visuomet, „gintiški“ – pvz., „niekovv“, „galasd“, „zrtyi“, „sdg“; tačiau vėlgi esama išminčių – „Slow“ pasaulyje atsiranda paprasti, nekoduoti žodžiai: „dar“, „garsas“, „gal“, „reik“, „jau“) „garsas“ (pavadinimai CD rašomi mažąja raide), kuriame girdimi ne tik kosminių sinusoidžių dūžiai, bet ir „normali“ melodija. Atrodo, kad mikrogarsai šiame albume nusprendė surengti garso puotą (lėtą, neskubrią, be abejo) ir susirinko į vieną visumą, idant atšvęstų naujo stiliaus gimimą. Asmeniškai man neteko klausyti panašios stilistikos albumo (nesu visko pasaulyje perklausęs, nes, sako, esama apie milijardą muzikos albumų, tačiau abejoju, ar kažkas panašaus jau sukurta) – jis unikalus ir koncepcija, ir pačia muzika, ir apipavidalinimu. Malonus ausiai ir akiai, dar ir pilkosioms ląstelėms.

Yra paslaptingas septintasis kūrinys „dar“ (ketvirtasis irgi vadinasi „dar“, tačiau jis kitoks), kurio stilistiką galima būtų lyginti netgi su Donato Bielkausko projekto d.n.s., Kristijono Lučinsko grupės Driezhas kūryba, vietomis šis „dar“ (ar tai rodo naujų horizontų ilgesį?) netgi mena Vangelio kūrybą – šviesią, kiek debesuotą, bet su pragiedruliais.

Ginto K biografijos neperpasakosiu, ją ir daugybę informacijos apie jo albumus, projektus, fliuksiškus performansus galite rasti asmeniniame tinklalapyje, neseniai pakeitusiame pavadinimą į http://gintask.puslapiai.lt.

Paminėsiu tik tiek, kas itin svarbu. Ankstyvoje jaunystėje pankavęs, grojęs Marijampolės roko grupėse Pesimistai (apie 1985 metus), Modus (dar 1988 metais pradėta kūryba vėliau virto tai, kas laikoma Lietuvos industrial muzikos pradžia), Juodos Rožės ir klaipėdiečių Karo Stovis, vėliau Gintas K susidomėjo elektronine, elektroakustine muzika, microsound, glitch, click & cut stilistika, „lauko įrašais“ (field recordings), ir 1999-aisiais jo kūryba kardinaliai pasikeitė. Ėmęs tirti garso meno gelmes, per 14 metų muzikantas įrašė ir išleido (priklauso nuo to, kaip skaičiuosime) keliolika ar net keliasdešimt albumų, podcast‘ų, sukūrė performansų, dalyvavo festivaliuose ir parodose įvairiose pasaulio šalyse, o jo kompaktinės plokštelės, kasetės (http://radikaliai.lt/radikaliai/100-lietuvoje-atgimsta-kaseciu-kultura) imtos leisti daugiausia užsienyje.

Lietuvoje, deja, tokia muzika kaip Ginto K mažai ką domina, tačiau vis dėlto esama ir malonių išimčių. Muzikanto darbai buvo palankiai įvertinti Lietuvos kompozitorių sąjungos, į kurią jis buvo priimtas 2011-aisiais. Pasak Muzikos informacijos ir leidybos centro (www.mic.lt, www.facebook.com/MILCnaujienos) Komunikacijos ir leidybos koordinatorės Veronikos Janatjevos, Gintas K – vienas darbščiausių ir įdomiausių eksperimentinės muzikos, garso meno kūrėjų Lietuvoje. Visiškai sutinku su specialistės nuomone.

Beje, Gintas K taip pat yra ir profesionalus saksofonininkas. Save kompozitorius išbandė ir kaip rašytoją. 2009 metais literatūros almanache „Varpai“ (Nr. 24; p. 127-135; www.mpeleckis.eu/photo_files/additional/files/varpai_2009_po%201psl(6).pdf) publikuotas jo poetinis-eseistinis kūrinys „Posterezija. Baltasis sąsiuvinis“.

2012-ųjų rugsėjį pasirodė Ginto K sudaryta kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian Sound Art“.

Panašiu pavadinimu šiais metais, tikiuosi, pasirodys ir mano knyga apie Lietuvos garso menininkus, dėl kurios atsiradimo pirmiausia turiu asmeniškai išreikšti padėką būtent Gintui K. Tai jam 2006-ųjų lapkritį aš parašiau elektroninį laišką su beprotiška idėja – išleisti knygą apie Lietuvos muzikus eksperimentininkus. Per šešerius metus įvyko nemažai pokyčių, atsirado daug naujų įdomių grupių, projektų, muzikantų, ir tai tikrai labai džiugina.

Grįžtant prie „Slow“ CD, po kelių perklausymų drąsiai rašau 10 balų iš 10. Tai – brandaus kūrėjo solidus albumas.