Rusijos revoliuciją prisimenant

Netrukus minėsime vieno svarbiausių kelių pastarųjų amžių pasaulio istorijos įvykių, suvaidinusio išskirtinį vaidmenį ir mūsų valstybės istorijoje, šimto metų sukaktį. 1917 metų vasario mėnesį Rusijoje buvo nuversta monarchija, o tų pačių metų spalio mėnesį valdžią šalyje užgrobė bolševikai, kurie po kelis metus trukusio kruvino pilietinio karo įvedė šalyje vieną nuožmiausių politinių režimų žmonijos istorijoje ir pradėjo iki tol nematyto masto socialinės inžinerijos eksperimentą (po to panašių eksperimentų įvairiose pasaulio vietose bus dar ne vienas), kurio vienas pagrindinių bruožų buvo kova su Biblijos religija ir siekis pakeisti šią Dievo įkvėptą knygą nuo Dievo atkritusios Vakarų filosofinės minties pagimdytomis knygomis. Tiesa, šiuo atžvilgiu Rusijos bolševikai nebuvo visiškai originalūs. Vienas svarbiausių jų įkvėpimo šaltinių buvo prancūzų revoliucionieriai (ypač jakobinai), kurie taip pat vadovavosi Apšvietos epochos filosofų „rekomendacijomis“. Tačiau tiek socialinės inžinerijos eksperimento ambicingumu, tiek teroro prieš šalies gyventojus ir Bažnyčią mastais bolševikai pralenkė jakobinus. Savo valdžią jie įtvirtino daugiau kaip devyniuose dešimtadaliuose buvusios Rusijos imperijos teritorijos. Likusioje dalyje atsirado kelios nacionalinės valstybės, kurių arba niekada nebuvo Europos politiniame žemėlapyje, arba jos buvo ilgam iš šio žemėlapio dingusios. Viena iš šių valstybių buvo Lietuva, kuri 1940 m. vis dėlto tapo komunistinės SSRS auka, o pastarajai žlungant 1990–1991 m. vėl atsirado Europos politiniame žemėlapyje. Ateinančių metų vasario 16 dieną minėsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimto metų jubiliejų.

Šiemet palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962). Tai pirmasis lietuvių kankinys, iškeltas į altoriaus garbę Romos Katalikų Bažnyčios. Komunizmo kankinys. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimto metų jubiliejus, kurį, tikėkimės, švęsime ateinančiais metais, Rusijos revoliucijos šimto metų sukaktis, kurią minėsime jau netrukus, ir lietuvio – komunizmo kankinio – beatifikacija suteikia progą pažvelgti į dabartinių Lietuvos ir Rusijos santykių problemą kitos problemos – komunizmo nusikaltimų problemos – kontekste. Šio straipsnio autorius priverstas konstatuoti, kad komunizmo vieton atėjusio neoliberalizmo epochos politikai padarė viską, kad tai, kas galėjo tapti vienu iš tiltų tarp lietuvių ir rusų tautų – nuo totalitarinio komunistinio režimo patirtų kančių istorinė atmintis – taptų abipusį nepasitikėjimą ir netgi priešiškumą kurstančiu dalyku.

Dabartiniame Rusijos visuomeniniame diskurse santykis su prieš šimtą metų vykusiais įvykiais ir juos lydėjusiais komunistinio totalitarizmo dešimtmečiais yra daug aštresnė problema už santykį su savo XX a. istorija Lietuvos visuomeniniame diskurse. Požiūriai, kad 1918 m. buvo teisėtai atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė, 1940 m. dėl brutalios išorinės prievartos ši valstybė žuvo, o 1990 m. vėl prisikėlė, taip pat vienareikšmiškai teigiamas pirmojo ir trečiojo bei vienareikšmiškai neigiamas antrojo istorinio įvykio vertinimas Lietuvos viešajame diskurse neturi rimtos alternatyvos. Tuo tarpu 1917 m. prasidėjusi Rusijos valstybingumo transformacija šios šalies viešajame diskurse yra aistringų ginčų objektas, ir tai, su kokiu įkarščiu dėl jo (ir ne tik dėl jo) yra „laužomos ietys“, verčia abejoti nuoširdumu tų, kurie, tvirtindami, kad Rusijoje „nėra demokratijos“, tuo pačiu metu nėra linkę pastebėti demokratijos stokos viešajame Lietuvos diskurse, kai kalbama tam tikromis jautriomis mūsų valstybės istorijos temomis. Galima išskirti tris pagrindines 1917 m. įvykių ir juos lydėjusios epochos interpretacijų kryptis, konkurencija tarp kurių prasidėjo dar SSRS egzistavimo pabaigoje (porevoliucinėje rusų emigracijoje alternatyvos komunistinei įvykių versijai egzistavo, aišku, visada) ir tęsiasi iki šiol. Tai – liberali, komunistinė ir stačiatikiška-monarchistinė interpretacijų kryptys. Šių krypčių kovos branduolį sudaro 1917 m. vasario ir spalio įvykių interpretacija, o ypatingai – jų moralinis vertinimas.

Skaitytojai, kuriems dar teko mokytis istorijos sovietinėje mokykloje, turėtų gerai prisiminti komunistinę 1917 m. įvykių interpretaciją. Pasak jos, 1917 m. vasario mėnesį Rusijoje įvyko „buržuazinė revoliucija“, kuri buvo moraliai vertinga ir pateisinama tiek, kiek ji buvo „pažangi“ – o ji, be abejo, buvo pažangi, nes nuvertė monarchiją ir įsteigė (bent jau de facto) buržuazinę respubliką panašiai, kaip tai įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atveju. Tačiau Rusijoje revoliucinis (t. y. istorinės pažangos) procesas nuėjo toliau negu Prancūzijoje, ir 1917 m. spalio mėnesį įvyko kita – „socialistinė“ – revoliucija, komunistų pavadinta „Didžiąja Spalio socialistine revoliucija“. Bet „reakcingos“ „išnaudotojų klasės“ nesusitaikė su „pažangiais“ pokyčiais, todėl kilo pilietinis karas, kuriame „istorinei pažangai“ atstovavę „raudonieji“ nugalėjo prieš „objektyvius istorijos dėsnius“ sukilusius „baltuosius“. Aišku, ir „raudonieji“ darė karo nusikaltimus, buvo „raudonasis teroras“, represijos prieš Bažnyčią, trėmimai ir daug nekaltų aukų. Tačiau visas tas blogis yra moraliai pateisinamas turint omenyje tai, kokiais „pasiekimais“ galėjo pasigirti komunistų vadovaujama šalis – industrializacija, visuotinis išsilavinimas, socialinė apsauga, pergalė Antrajame pasauliniame kare, branduolinė energija, skrydžiai į kosmosą ir t. t. ir pan.

Pasak liberalios 1917 m. įvykių interpretacijos, buvo tik viena revoliucija – Vasario revoliucija. Ji, be abejo, buvo „pažangus“ – todėl moraliai pateisinamas – įvykis, nes nuvertė „reakcingą“ monarchiją ir atvėrė kelią tikram „parlamentarizmui“ bei „demokratijai“. Tačiau rusų tauta pasirodė nepasiruošusi „demokratijos egzaminui“ ir 1917 m. spalio mėnesį leido bolševikams įvykdyti „perversmą“ – taip paniekinamai liberalai vadina tai, kas komunistams yra „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija“. Bolševikų įvykdytas perversmas nebuvo jokia „pažanga“, priešingai – tai buvo grįžimas į „despotiją“, tik nepalyginamai baisesnę negu carinė. Geriausi rusų tautos atstovai, negalėdami susitaikyti su neteisėtu valdžios uzurpavimu niekieno nerinktų perversmininkų (kurie savo veiksmais jau spėjo parodyti, kad yra tikri sadistai) rankose, ėmėsi ginklo, tačiau jėgos buvo nelygios, o dalis tautos, deja, leidosi suvedžiojama populistinių bolševikų pažadų. Prasidėjo košmariškas Rusijos istorijos periodas. Jokie komunistų valdžios „pasiekimai“ negali pateisinti milijonų nekaltų aukų ir homo sovieticus moralinės degradacijos (Hitlerio Vokietijoje juk irgi klestėjo pramonė ir visi turėjo darbą), o pergalė Antrajame pasauliniame kare buvo pasiekta ne Stalino ir nusikalstamo komunistinio režimo dėka, o nepaisant jų. 1917 m. Vasario revoliucijoje Rusijai duotas „civilizuotos europietiškos“ ateities pažadas dingo spalio perversmininkų sukurtame „azijinės tironijos“ košmare.

Stačiatikiška-monarchistinė 1917 m. įvykių interpretacija taip pat tvirtina buvus tik vieną revoliuciją. Tačiau, skirtingai nuo pirmųjų dviejų, ši interpretacija teigia 1917 m. revoliuciją nuo pradžios iki galo buvus amoralią. Nebuvo dviejų revoliucijų. Buvo du vienos revoliucijos periodai – vasario (liberalus) ir spalio (bolševikinis). Tai, kad liberalus periodas palyginti su bolševikiniu buvo „nekruvinas“ (nors „ribotais“ kiekiais kraujas buvo liejamas jau tada), nepadaro jo morališkai labiau pateisinamu už bolševikinį. Būtent imperatoriaus Nikolajaus II nuvertimas Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje sudarė prielaidas tolesniam Rusijos valstybingumo, pažinojusio tik monarchinę valstybingumo formą, eižėjimui. Imperatorių nuvertė ne bolševikai. Imperatorių nuvertė liberalūs politikai ir generolai, sulaužę imperatoriui duotą priesaiką, t. y. įvykdę valstybės išdavystę. Bolševikai 1918 m. liepos mėnesį nužudė imperatorių ir jo šeimą. Liberalai 1917 m. vasario mėnesį nužudė imperiją. 1917 m. spalio perversmas ir jį lydėjusios Rusiją užliejusios kraujo upės – Dievo bausmė už 1917 m. vasario išdavystę. Šito nesuprato daugelis „baltųjų“ vadų – kai kurie iš jų patys dalyvavo samoksle prieš imperatorių. Jeigu „baltieji“ sugebėtų įtikinti tautą, kad kovoja už „Dievą ir carą“, jie laimėtų. Bet jie net nebandė įtikinti, o kalbėjo apie kažkokį „Steigiamąjį susirinkimą“, kurio idėja buvo visiškai nesuprantama didžiajai tautos daliai. Aišku, „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1), bet jeigu tauta paniekina ir nužudo Dievo pateptąjį monarchą, Dievas kaip atgailą už šią nuodėmę (ir, be abejo, daug kitų nuodėmių) gali skirti tautai demonų apsėstųjų valdžią. Taip ir atsitiko po 1917 m. katastrofos Rusijoje. Jeigu rusų tauta, būdama bedievių komunistų valdoma, nežuvo, jeigu nugalėjo Antrajame pasauliniame kare, jeigu pagaliau atsikratė komunistų valdžios XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, tai tik todėl, kad Dievo buvo norėta, jog rusų tauta išliktų ir po skausmingos atgailos sugrįžtų prie savo tikrojo istorinio pašaukimo, kuris nėra nei komunizmas, nei liberalizmas.

Šios trys 1917 m. įvykių interpretacijų kryptys yra būtent „kryptys“ – kiekvienoje jų esama daug skirtingų versijų, kurios kartais gali savintis (net jai tai, regis, prieštarauja sveikam protui) kitų versijų fundamentalius elementus, taip nutoldamos nuo savo krypties „ortodoksijos“. Pavyzdžiui, komunistinės interpretacijų krypties ribose galima netikėti marksistine „objektyvių istorijos dėsnių“ dogma, kritikuoti Leniną (kas būtų netoleruotina oficialioje SSRS istoriografijoje) ir garbinti Staliną (kas būtų netoleruotina SSRS po Stalino mirties). Liberalios interpretacijų krypties ribose šalia antiklerikalinės nuostatos gali egzistuoti nuostata, deklaruojanti ištikimybę Stačiatikių Bažnyčios doktrinai ir jos svarbą viešajame gyvenime. (Didžioji dalis Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų pozityviai pasitiko Vasario revoliuciją.) Dabartinėje Rusijoje galima laikyti save „stačiatikiu“ ir „komunistu“ (arba net „bolševiku“) vienu metu ir netgi, nutaisius rimtą veido išraišką, svarstyti apie galimybę paskelbti Staliną šventuoju. Tokio „asmenybės susidvejinimo“ dabartinėje Rusijoje esama nemažai. Daugybė naujų bažnyčių statoma gatvėse, vis dar vadinamose aršių Bažnyčios persekiotojų vardais. Viena Maskvos metro stočių vis dar turi paskutiniojo Rusijos imperatoriaus šeimos (Rusijos Stačiatikių Bažnyčios paskelbtos šventąja) žudiko vardą, o pagrindinėje valstybės aikštėje vis dar guli Lenino mumija. Tačiau toks dvasinis jovalas (tiesa, gal ne toks akis badantis, bet ne mažiau realus, klaidinantis ir pavojingas) apskritai yra neoliberalaus pasaulio visuomenių ir valstybių liga, kurios neišvengė ir Lietuva. Nesveikų pastarojo ketvirčio amžiaus Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių ligos istorijoje yra ir mūsų šalies atsakomybę fiksuojančių puslapių. Viename pirmųjų šios ligos istorijos puslapių randame reikalavimus komunizmo nusikaltimus prilyginti nacizmo nusikaltimams, atlyginti okupacijos metu padarytą žalą ir surengti komunizmui tarptautinį teismą, tokį, koks buvo surengtas nacizmui Niurnberge.

Akivaizdu, kad tokie reikalavimai negalėtų būti keliami, jeigu komunizmas nebūtų žlugęs. Žlugus komunizmui, Lietuva, Rusija ir kitos pokomunistinės šalys tapo globalaus neoliberalaus internacionalo su JAV ir sparčiai federacijos link judančia Europos Sąjunga priešakyje. Valstybės, kurios herbe puikavosi Žemės rutulys su ant jo uždėtais pjautuvu ir kūju, neliko – Žemės rutulyje įsiviešpatavo „Vašingtono konsensusas“, ir daug kas patikėjo, kad atėjo „istorijos pabaiga“. Krikščionybė skelbia, kad, atėjus istorijos pabaigai, bus Dievo teismas, kuriame bus pasmerktas pasaulio blogis. O kai kurie iš patikėjusių klaidinga liberalia „istorijos pabaigos“ pranašyste pradėjo triukšmingai kelti tarptautinio tribunolo, turinčio pasmerkti komunizmo nusikaltimus, panašiai kaip Niurnbergo tribunolas pasmerkė nacizmo nusikaltimus, idėją. Ši idėja yra ydinga ne todėl, kad komunizmo ideologija ir nusikaltimai yra mažesni už nacizmo ideologiją ir nusikaltimus (abi ideologijos yra nusikalstamos ir vertos teismo bei pasmerkimo), bet todėl, kad komunizmo pasmerkimo siekiama esant globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai, kuri pati yra nusikalstama. „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 16) Iš komunizmo ką tik išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo spąstus patekusioje Lietuvoje komunizmo teismo idėja atrodė gundančiai, tačiau sunokus kartiems neoliberalizmo vaisiams – vienas iš kurių yra faktas, kad po „išsivadavimo“ Lietuvos gyventojų skaičius (kuriame vis didesnį nuošimtį sudaro vyresnio amžiaus žmonės) sumažėjo nuo 3,7 iki 2,9 milijono – šios idėjos ydingumas turėtų būti akivaizdus. Netenka stebėtis, kad neoliberalių „reformų“ siaubą išgyvenusioje Rusijoje (po komunizmo žlugimo irgi patiriančioje demografinę krizę, tiesa, ne tokią tragišką kaip Lietuva) absoliuti dauguma gyventojų komunizmo nusikaltimų teismo, kuriame teisėjai atstovautų globaliam neoliberaliam status quo, idėją supranta kaip nukreiptą ne tiek prieš komunizmą, kiek prieš pačią Rusiją. Kitaip tariant – kaip rusofobinę idėją. Ir jie teisūs.

Nugalėtojai neteisiami. Teisiami nugalėtieji. Niurnberge sąjungininkai komunistai ir liberalai teisė nacius. O kas turėtų teisti komunizmą? Tas, kuris jį nugalėjo. Bet kas nugalėjo komunizmą? Vien tai, kad į šį klausimą įmanoma duoti bent du rimtus atsakymus, rodo, kad komunizmo teismo problema yra daug labiau komplikuotas dalykas už nacizmo teismą ne vien organizacine, bet ir filosofine prasme. Pats komunizmo įsigalėjimas Rusijoje buvo visai kitokio pobūdžio negu nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje. 1933 m. rinkimuose į Reichstagą naciai gavo 44% rinkėjų balsų. Tai nebuvo absoliuti dauguma, tačiau Hitleriui jos pakako tam, kad, didžiajai vokiečių tautos daliai tylint, uzurpuotų šalyje valdžią ir pradėtų savo pražūtingą žygį. Tuo tarpu jau po to, kai bolševikai užgrobė valdžią, bet dar nespėjo įvesti savo diktatūros, 1917 m. pabaigoje vykusiuose rinkimuose (kuriuose monarchistinėms ir kai kurioms dešiniosioms partijoms jau nebuvo leista dalyvauti) į Steigiamąjį susirinkimą Lenino vadovaujama partija su 24% rinkėjų balsų liko antra (laimėjo į šalies gyventojų absoliučią daugumą sudariusius valstiečius orientuota „eserų“ – socialistų revoliucionierių – partija, surinkusi 40% balsų). Steigiamasis susirinkimas susirinko, bet tik vieną kartą – jau kitą dieną bolševikai jį išvaikė. Tačiau skirtingai nei nacizmas Vokietijoje, bolševizmas Rusijoje įsitvirtino tik po vieno kruviniausių pilietinių karų žmonijos istorijoje, nusinešusio daugiau kaip 10 milijonų gyvybių. (Daugiau žuvo, ko gero, tik Kinijos pilietiniame kare, kuriame taip pat nugalėjo komunistai.) Viduramžiais buvo paplitęs tikėjimas, kad kai kurie demonai gali lytiškai santykiauti su žmonėmis. (Inkubai – su moterimis, sukubai – su vyrais.) Vokiečių tauta didžiosios dalies savo atstovų asmenyje laisvai atsidavė nacizmo inkubui. Komunizmo inkubui teko panaudoti brutalią prievartą. Šitas skirtumas daug ką pasako apie dviejų tautų kaltės ir atsakomybės pobūdį. Kita vertus, vokiečiai buvo apkrėsti nacizmo bacila pačių vokiečių – nei žydai, nei kitų tautų atstovai prie šito apkrėtimo beveik neprisidėjo. Visai kitokį paveikslą matome Rusijoje, kur komunizmo maras buvo platinamas tikro internacionalo. Lietuvių tautos garbei reikia pasakyti, kad jos atstovai tame procese dalyvavo labai negausiai. Deja, to negalima pasakyti apie mums brolišką tautą su jos legendiniais „raudonaisiais šauliais“. Tai irgi daug ką pasako apie vokiečių ir rusų tautų kaltės ir atsakomybės dėl pasidavimo nusikalstamai ideologijai pobūdį.

Taigi kas nugalėjo komunizmą? Kas gali jį teisti? Tie, kurie palaiko komunizmo nusikaltimų teismo idėją neoliberalios globalizacijos sąlygomis, daro prielaidą, kad komunizmą nugalėjo liberalizmas. Tačiau tai, kad iki šiol „antrasis Niurnbergas“ vis dar nėra surengtas, rodo, kad ši pergalė yra kažkokia keista. Vieni tai aiškina tuo, kad patys Vakarai yra apkrėsti neomarksizmu, kiti nurodo galingą Kiniją, valdomą partijos, vadinančios save „komunistine“. Šio teksto autorius mano, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog komunizmo pasmerkimas neoliberalios globalizacijos sąlygomis neįėjo į Apvaizdos planą. Jeigu komunizmas turi būti pasmerktas, jis turi būti pasmerktas kartu su liberalizmu. Šiandien akivaizdu, kad neoliberalios globalizacijos krizė tik gilėja. 1917 m. išgyvenusi siaubingą revoliuciją, prasidėjusią kaip liberali ir pasibaigusią kaip bolševikinė, radikalius komunistinį ir neoliberalų socialinės inžinerijos eksperimentus patyrusi Rusija įneša savo indėlį į šios krizės gilinimą. Daug kam tai nepatinka, bet taip yra.

Skirtingai nuo 1945 m. paskutiniųjų balandžio ir pirmųjų gegužės dienų Berlyno, 1991 m. rugpjūčio 18-19 dienomis Maskvoje neaidėjo šūviai, negriaudėjo sprogimai, ir Vakarų liberaliųjų demokratijų kariai nekėlė viršum parlamento pastato pergalės vėliavos. Kitaip nei tyliai įsigalėjęs ir triukšmingai į istorijos nebūtį nugarmėjęs nacizmas, su galingu trenksmu į istoriją įsiveržęs komunizmas nugaišo tyliai – niekas neįšėjo jo ginti. Bedarkydama istorinius tautų likimus, komunizmo bacila iššvaistė savo gyvybines jėgas, išsikvėpė ir tiesiog nugaišo. Deja, komunizmo užkrato nualintus tautų organizmus bemat užpuolė kitas – neoliberalizmo – užkratas, kurį tautos taip pat turi įveikti, jeigu nenori žūti. Įveikti taip, kaip įveikė komunizmo užkratą. Visos komunizmo užpultos tautos įnešė savo indėlį į pergalę prieš jį. Tačiau didžiausias nuopelnas priklauso didžiausiai ir anksčiausiai komunizmo užpultai tautai – rusų tautai. Būtent jai – pagrindinei komunizmo nugalėtojai – priklauso pagrindinė moralinė teisė teisti komunizmo nusikaltimus. Ir jeigu ji dar nėra pasirengusi tai padaryti – ką gi, teks palaukti. Gal Apvaizdos planuose yra surengti „antrą Niurnbergą“ ne tik komunizmui, bet ir liberalizmui? Bet kokiu atveju pagrindinė teisė teisti komunizmo nusikaltimus priklauso tam, kas labiausiai nuo jo nukentėjo ir turi daugiausiai kankinių danguje. Reikia džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, kad lietuvių tauta pagaliau turi pirmąjį komunizmo kankinį ir ateityje dar gali tikėtis sulaukti bent penkių. (Vatikanas yra leidęs pradėti arkivyskupo Mečislovo Reinio, vyskupo Vincento Borisevičiaus, kunigo Pranciškaus Budrio – jo, 1937 m. sušaudyto Ufoje, kandidatūrą kartu su kitais 14 Rusijos katalikų kankinių pateikė Rusijos katalikų vyskupų konferencija, pasauliečių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylas.) Rusijos Stačiatikių Bažnyčia į altoriaus garbę jau dabar yra iškėlusi daugiau kaip 1600 komunizmo kankinių, ir šis skaičius, be abejo, didės. Beje, ne ką mažiau (virš 1500) Ispanijos pilietinio karo kankinių, kritusių nuo komunistų, anarchistų ir jiems artimų grupuočių, kurias rėmė SSRS (priešingą kariavusią pusę daugiausiai rėmė nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija), rankos, yra beatifikavusi ir kanonizavusi Romos Katalikų Bažnyčia. Manęs niekada neįtikino aiškinimas, esą Vakarų Europos šalių piliečiai nesupranta pokomunistinių šalių pastangų komunizmo nusikaltimus prilyginti nacizmo nusikaltimams todėl, kad buvo patyrę tik vieno totalitarizmo blogį. Problema glūdi ne empirinės patirties plotmėje, o dvasioje – gelminėje liberalizmo ir komunizmo giminystėje, reikalaujančioje rūstaus nuosprendžio abiems ideologijoms.

Kad ir kokie būtų Rusijos demokratijos trūkumai (o kur jų nėra?), oficialūs 2016 m. rinkimų į Valstybės Dūmą rezultatai, manau, ne per daugiausia iškraipo tikrąjį vaizdą to, kaip dauguma Rusijos piliečių vertina komunistų ir neoliberalių „reformatorių“ valdymą. Pasitikėti šiais rezultatais skatina gana neblogi liberalų rezultatai Maskvoje ir Sankt Peterburge. Nors nė viena liberalų partija visos valstybės mastu net nepriartėjo prie 5% barjero (visos kartu sudėjus gavo mažiau nei 4% rinkėjų balsų), reikalingo patekimui į Dūmą, Maskvoje liberalios partijos kartu sudėjus gavo apie 15%, o 1917 m. revoliucijos lopšyje Peterburge – apie 20% rinkėjų balsų. Gana neblogi Rusijos liberalų rezultatai dviejuose didžiausiuose šalies miestuose lygintini su demokratų kandidatės triumfu Niujorke ir Los Andžele per JAV prezidento rinkimus arba su konservatorių sėkme Vilniuje per 2016 m. Seimo rinkimus. Neoliberalaus internacionalo požiūriu, Maskvoje ir Peterburge yra daugiausia „teisingai“ balsuojančių žmonių. Bet Maskva ir Peterburgas – ne visa Rusija. (Kaip ir Niujorkas su Los Andželu – ne visa Amerika, o Vilnius – ne visa Lietuva.) Liberalios partijos savo atstovų Dūmoje neturi, o komunistai, surinkę kiek daugiau 13% rinkėjų balsų, pasirodė žymiai prasčiau nei 2011 m. rinkimuose ir vos ne vos aplenkė trečioje vietoje likusią skandalingojo Vladimiro Žirinovskio partiją. „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ šlovintojų ir mumijos Raudonojoje aikštėje gynėjų politinis svoris nėra didelis. Kita vertus, tenka konstatuoti visišką politinio liberalizmo, sukompromituoto neoliberalių ekonominių Boriso Jelcino periodo „reformų“, bankrotą Rusijoje. Tačiau ekonominė dabartinės Rusijos valstybės politika neleidžia jos traktuoti kitaip, kaip tik tipišką neoliberalią oligarchiją, vieną iš ryškiausių socialinio neteisingumo ir atskirties pavyzdžių. Mumija dar neišnešta, o neoliberalių „reformų“ paveldas dar tik laukia ir šaukte šaukiasi savo reformatoriaus.

Iš karto po komunizmo žlugimo komunizmo nusikaltimų teismo neoliberalios globalizacijos („istorijos pabaigos“) sąlygomis idėja atrodė patraukliai ir daug ką suklaidino. Tačiau dabar, kai akivaizdūs pražūtingi neoliberalizmo padariniai pačiai Lietuvai, komunizmo pasmerkimas, nepasmerkiant liberalizmo, būtų mažų mažiausiai veidmainystė. Tuo tarpu Lietuva yra stipriai „įstrigusi“ neoliberalioje geopolitinio mąstymo paradigmoje ir atkakliai nenori pastebėti, kad „teisingai“ mąstančių žmonių Rusijoje nepakanka tam, kad jie turėtų savo atstovus parlamente. O jeigu ateis laikas, kai Rusija iš tikrųjų pasmerks komunizmo nusikaltimus, bet padarys tai jau nebe globalaus neoliberalaus status quo sąlygomis? Rusijoje esama jėgų, kurios kartas nuo karto primena, kad ne kas kitas, o „nusikalstama“ ir „nelegetimi“ komunistų valdžia pripažino kelių Rusijos imperijai priklausančių teritorijų atsiskyrimą ir prikūrė visą eilę „sąjunginių respublikų“ su niekada istorijoje neegzistavusiomis sienomis. Taip „neteisingai“ mąstančių žmonių Rusijoje nėra labai daug, bet, manau, ne mažiau negu „teisingai“ mąstančių žmonių, su kuriais taip mėgsta draugauti Lietuvos valdžia.