S. Letovas: "Esminė problema - tai, kad publikai muzika yra tik poilsio priemonė"

Brolių Letovų kūrybinis duetas buvo tikra atgaiva nuo raudonosios propagandos pavargusiai sovietijai. Deja, Igorio (Jegoro) Letovo (1964-2008) jau nebėra, tačiau jo brolis Sergejus (g. 1956) – vienas žymiausių pasaulio džiazo, avangardo, roko muzikantų – neretai lyginamas su Franku Zappa. Jis tęsia menines brolių dueto tradicijas.

Prieš kalbindami Sergejų Letovą, maloniai sutikusį pasikalbėti, pristatykime abu brolius.

„Graždanskaja Oborona“, „Kommunizm“, Janka ir nenuorama Jegoras

Igoris (Jegoras) Letovas (1964-2008) gimė ir mirė Rusijos gilumoje, Omske. Jis – rusiško pankroko tėvas, grojęs ir post punk, psichodelinio, garažinio, noise roko stiliais, poetas, dailininkas. Labiausiai žinomos Jegoro sukurtos grupės „Graždanskaja Oborona“ (prieš du dešimtmečius ir daugiau klausyta pogrindyje ir Lietuvoje, vadinta tiesiog „Graždanke“), „Kommunizm“, taip pat – „Jegor i Opizdenevšije“ (nepaisant gruboko pavadinimo, tai – gilus poetinis, psichodelinis rokas), „Posev“, „Vrag Naroda“, „Adolf Hitler“, „Pik i Klakson“, „P.O.G.O.“, „Čiornyj Lukič“, „Spički Menta“, „Anarchija“, „Armija Vlasova“, „Cyganiata i Ja s Iljičia“, „Velikije Oktiabri“, „Christosy na paperti“, „Instrukcija po vyžyvaniju“, „Zapad“, „Janka“.

Apie Janką (Janą Diagilevą, 1966-1991) verta užsiminti kiek plačiau. Ji buvo ne tik J. Letovo draugė, bet ir viena pagrindinių Sibiro muzikinio pogrindžio lyderių 9-ajame dešimtmetyje – poetė, dainininkė, bardė. Didžiausią įtaką jai padarė Jegoras ir Aleksandras Bašlačiovai (1960-1988). Padedama Jegoro Janka greitai išgarsėjo, buvo išleisti neoficialūs jos albumai „Ne položeno“ (1988), „Deklassirovannym elementam“ (1988), „Prodano!” (1989). Apie Janką niekada nerašė laikraščiai, ji atstūmė „Melodijos“ pasiūlymą leisti plokštelę, televizijoje nesifilmavo. J. Diagileva niekada nesiekė populiarumo. Tiksli jos mirties data ir priežastis – neaiškios. 1991 metų gegužės 9 dieną jauna moteris išėjo iš namų prie Novosibirsko ir negrįžo. Po aštuonių dienų žvejys upėje rado jos kūną. Laidotuvėse dalyvavo per tūkstantį žmonių. Tardytojai taip ir nenustatė, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. Sprendžiant pagal dainų tekstų aštrumą, neramioje 1991-ųjų Rusijoje galėjo būti visko… J. Letovas yra užsiminęs būtent apie nužudymo versiją (jos pakaušis buvo sulaužytas, o plaučiuose nebuvo vandens – vadinasi, mergina nužudyta prieš kūnui patenkant į vandenį). 2008 metais amerikiečių dainininkė Alina Simone išleido Jankos dainų albumą „Everyone is Crying Out to Me Beware“. Janka Rusijoje tapo bardės simboliu.

Simboliu tapo ir Jegoras. Dar gūdžiais 1984-aisiais Omske jis kartu su Konstantinu Riabinovu (Kuzia Uo, g. 1964) įkūrė grupę „Graždanskaja Oborona“. Tai buvo viena pirmųjų pankroko grupių Tarybų Sąjungoje. Pirmoji – taip pat jau mirusio Andrejaus Panovo-Svino (1960-1998) 1979 metais įkurta „Avtomatičeskije udovletvoriteli“. Tiesa, iki „Graždankės“ dar buvo J. Letovo grupė „Posev“ (1982).

„GrOb“ tapo populiaria grupe ne tik Sibire, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Represijų ilgai laukti nereikėjo. 1985-ųjų rudenį Jegoras buvo įkištas į psichiatrijos ligoninę, kur gulėjo kelis mėnesius tarp disidentų, „maitinamas“ neuroleptikais. 1986-iais išleistas „ligonis“ suvokė: kad neišprotėtų, turi kurti. 1987-1989 metai buvo itin aktyvus Jegoro kūrybos periodas, sukurta keliolika albumų. Energingos, šmaikštaus, grubaus žodžio nestokojančios, tačiau subtilios poezijos J. Letovo dainos tapo pasipriešinimo sistemai simboliu.

1990-1992 metais su psichodeline grupe „Jegor i Opizdenevšije“ J. Letovas įrašė du bene geriausius savo albumus „Pryg-skok“ (1990) ir „Sto let odinočestva“ (1992).

1994-iais J. Letovas tapo vienu socialinio muzikinio judėjimo „Russkij proryv“ lyderių. Jam priklausė ir Eduardas Limonovas, Aleksandras Duginas, kiti daugiau ar mažiau žinomi žmonės, prieštaravę Boriso Jelcino valdymui. 2004 metais Jegoras oficialiai atsisakė bet kokios politinės veiklos.

2007-iais išleistas bene stipriausias J. Letovo albumas „Začem sniatsia sny?“, tapęs paskutiniu.

Interviu su Sergejumi Letovu

Vyresnysis Jegoro brolis dažnai grodavo su juo, tačiau ėjo kiek kitokiu, nors taip pat aštriu keliu. Sergejus Letovas (g. 1956 m. Semipalatinske, Kazachstanas) – saksofonininkas, klarnetininkas, fleitininkas, grojantis dar daugybe instrumentų, avangardistas. Yra grojęs su begale žymių  muzikantų – tarp jų su kultiniu Sergejumi Kuriochinu (1954-1996) ir jo „Pop-mechanika“ bei Maskvoje gyvenančiu lietuviu Ričardu Norvila.

S. Letovas baigė chemijos mokslus, dirbo prie erdvėlaivio„Buranas“, tuo pat metu savarankiškai ėmė mokytis muzikos. 1975-iais persikėlė į Maskvą, pirmąsyk viešai grojo 1982-iais su Marko Pekarskio (g. 1940) ansambliu. 1982-1993 metais grojo su S. Kuriochinu, dainininke Valentina Ponomariova.

1985 metais S. Letovas įkūrė pučiamųjų ansamblį „Tri „O“, kuriame grojo ir tokie muzikantai kaip Arkadijos Šilkloperis (valtorna), Arkadijus Kiričenko (tūba, eufoniumas, bosinė trūba, vokalas), Aleksandras Aleksandrovas (fagotas), Jurijus Parfionovas (trūba, alt hornas). „Tri „O“ koncertavo beveik visuose džiazo festivaliuose, vykusiuose TSRS, Europoje ir JAV.

Nuo 1984 metų S. Letovas įsirašinėjo su grupėmis „Akvarium“, „Centr“, „DK“, „Alisa“, „DDT“, „Nočnoj prospekt“, „Umka i Bronevičiok“, „Rada i Ternovnik“, Olegu Garkuša, Fiodoru Čistiakovu. 1998 metais įkūrė savo leidybinę kompaniją „Pentagramma“. 1999-iais Kiolne radijo stoties „West-Deutsche Rundfunk“ eteryje grojo kartu su legendiniu Blixa Bargeldu. Publicistas, nuo 2004 metų dėsto apie šiuolaikinę muziką Maskvos žurnalistikos ir literatūrinės kūrybos institute.

S. Letovas yra grojęs su daugybe pasaulinių įžymybių bei Lietuvos muzikantų, iš kurių paminėtini japonai SXQ, „New Jungle Orchestra“, Saincho Namčilak, Vytautas Pilibavičius, „Sax-Mafija“ ir begale kitų.

Perskaitęs Jūsų biografiją internete, buvau apstulbęs… Tiek visko daug, kai kas pažįstama, kai kas ne… Gal galėtumėte prisiminti, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką?

Grojau muzikos studijoje Omske, keliose muzikos mokyklos klasėse (4 ar 5-iose), tada ją tiesiog uždarė. Na, paliūdėjau, tačiau užsiėmiau fizika ir chemija, išvažiavau į Novosibirską, į fizikos-matematikos mokyklą internatą. Ten buvo muzikos mėgėjų klubas, kuriam vadovavo Nikolajus Filipovičius Lukaniovas, karo invalidas. Iš jo, pavyzdžiui, sužinojau apie Mahlerį, apie Michailą Bulgakovą (Nikolajus Filipovičius vienu metu dirbo mokykloje kartu su M. Bulgakovo seserimi Varvara Afanasjevna, kuri buvo ištremta į Novosibirską 1938-iais). Tada, 9-10 klasėse, daug klausiau muzikos. Novosibirske buvo plokštelių gamykla, labai daug klasikinės muzikos. Ten susipažinau ir su roko muzika. Pirkdavau plokšteles, su draugais jas perrašinėdavome į juostas. Tuo metu TSRS tai buvo laikoma ideologine diversija, todėl 1974 metų balandį mane už viešus romano „Meistras ir Margarita“ skaitymus ir buržuazinės muzikos propagandą išmetė iš mokyklos ir teko grįžti į Omską. Po mokyklos stoti į Novosibirską jau nebegalėjau, tad išvažiavau kuo toliau nuo Sibiro – į Maskvą. Novosibirsko mokyklos komjaunimo sekretorius man pažadėjo, kad į Maskvos, Leningrado ir Novosibirsko universitetus nusiųs laiškus, kad manęs jokiu būdu nepriimtų. Galiausiai baigiau chemijos institutą ir pradėjau dirbti pagal specialybę Maskvoje. Laisvalaikiu ėmiau groti saksofonu. Vienu pagrindinių kumyrų man buvo Vladimiras Nikolajevičius Čekasinas (Lietuvoje kartu su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Tarasovu sukūręs kultinį džiazo trio GTČ, – M. P.).

Kokia buvo Jūsų pirmoji grupė?

Pirmoji – Оркестр Нелегкой Музыки Михаила Жукова (pavadinimą sugalvojau aš). Tai buvo free jazz ansamblis su saksofonininkais, perkusininkais-būgnininkais. Ten grojo ir mano jaunesnysis brolis.

Kas Jums kaip meno žmogui padarė didžiausią įtaką?

Kompozitorė Sofja Azgatovna Gubaidulina, maskvietis konceptualistas Andrejus Monastyrskis, Leningrado muzikos filosofas Efimas Semionovičius Barbanas (dabar jis gyvena Londone) ir Sergejus Kuriochinas.

Lietuvoje gerai žinomas Jūsų šviesaus atminimo brolis Jegoras Letovas. Papasakokite apie jį plačiau. Ar tiesa, kad jis buvo nužudytas dėl politiškai nekorektiškų dainų?

Brolis buvo muzikalus nuo pat ankstyvos vaikystės, gitara grojo dar būdamas vaikas. Jis visą gyvenimą pragyveno Omske, tiksliau, jo pakraštyje – siaubingame Čkalovo kaime. Brolis trumpam buvo atvykęs į Maskvą – gyveno pas mane 9 dešimtmečio pradžioje, tačiau Maskva jam pasirodė pernelyg triukšminga. Be to, jis norėjo muzikuoti savarankiškai, o ne būti antru po manęs. Aš jo kūrybos ilgai nevertinau rimtai. 9 dešimtmečio viduryje jį persekiojo KGB, kaip ir mano buvusią žmoną. 1986-aisiais paguldė į psichiatrijos ligoninę. Laimė, kitąmet išleido. Mes tuo metu daug susirašinėjome, aš jam rašiau apie Maskvos konceptualistus, grupę DK, kurioje grojau. Manau, kad tai padarė tam tikrą įtaką jo kūrybai, ypač jo projektui „Kommunizm“ (nepainiokime su ta grupe, kurioje dabar groja jo buvę kolegos Riabinovas ir Sudakovas). 10 dešimtmečio pabaigoje, po Kuriochino mirties, norėjau sukurti didelį projektą ir pakviesti brolį. Mes susitikome, pakalbėjome ir iš pradžių jis pakvietė mane pagroti su jo „Graždanskaja Oborona“. Tai truko 5-6 metus… Man tuo metu tai buvo vienas iš daugelio projektų. Kartais grodavome duetu, galvojome apie projektą su Leonidu Soibelmanu, Lionia Fiodorovu (kvartetas, įkvėptas rusiško futurizmo), tačiau manau, kad Natašai Čiumakovai, jo žmonai, visa tai labai nepatiko. Todėl mūsų bendradarbiavimas nutrūko 2004-ųjų pavasarį.

O dėl Igorio mirties - ten daug neaiškių dalykų. Aš su oficialia versija (sustojo širdis dėl alkoholio, – M. P.) nesutinku. Turiu rimtų priežasčių ja netikėti.

Ar esate buvęs Lietuvoje? Ką vertinate iš Lietuvos muzikantų?

Taip, daug kartų esu buvęs Lietuvoje. Iš pradžių kaip chemikas atvykdavau į komandiruotes į Kauną. Manęs klausdavo, ar tik mano protėviai nėra lietuviai. Tada sakydavau, kad ne, o dabar suabejojau. Juk Rusijoje, Maskvos ir Kalugos srityse, iki atvykstant slavams, gyveno lietuvių galindų gentys. Jos ilgai nesutiko krikštytis, išlaikė pagonybę ir savo kalbę. Kolonizavę šias žemes slavai vadino juos „gluchije“, pagal analogiją „nemyje“ – „nemcy“ (vokiečiai“, arba „летва некрещеная” (ne Lietuva, o летва). Dėl slavų kolonizacijos jie pasitraukė į gūdžius miškus arba į Rytus… Dalis galindų XIII a. persikėlė į Prūsiją. Maskvos srityje yra daug toponimų, susijusių su šiomis gentimis. Dažniausiai – Летово/Глухово-Глухино (Лет/ГЛХ), o XVIII a. dar buvo upelė Litvunia (Литвуня), Летовская волость. Mano tėvas kilęs iš Goluchino kaimo, kuriame pusė gyventojų turėjo Letovų pavardę. Tai buvo Permės srities Ordino rajone, slavai atėjo ten ir šias žemes kolonizuoti ėmė tik XV a. Kaimas buvo labai toli nuo kelių, magistralinių komunikacijų…

Va tokia istorija.

O Lietuvoje turiu daug draugų. Dar 9 dešimtmetyje susipažinau su Petru Vyšniausku, net grojau jo saksofonu koncerte su Kuriochinu ir Grebenščikovu 1985 metais, regis, Leningrade. Labai didelį įspūdį man padarė P. Vyšniausko ansamblio gitaristas, grojęs Archangelske – Juozas Milašius. Vėliau teko su juo groti Vilniuje. 10 dešimtmečio pradžioje susidraugavau su Vytautu Pilibavičiumi (trombonas, ragas), kartu mes netgi vykome į gastroles Vokietijoje. Daug kartų matėmės, bendravome su Vytautu Labučiu, Olegu Šinkarenko, Gediminu Laurinavičiumi, Antanu Gusčiu, Valerijumi Anosovu. Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas ir Viačeslavas Ganelinas, žinoma, yra nepasiekiama improvizacinio džiazo viršūnė. Su V. Čekasovo dukterimi Anna nuolat groju duetu.

Vilniuje esu grojęs su savo ansambliu „Tri „O“ su dainininke Saincho, „Sax-Mafija“, „Orkestr Moskovskich kompozitorov“, festivalyje „Regeneratorius“ buvau su grupe „Rada i Ternovnik“.

Jūsų diskografija didžiulė. Kurie albumai brangiausi?

Man brangiausias albumas - „Tainoje učenije“, kurį išleido „ХОР Рекордс“. Manau, kad tai geriausias mano diskas, jis įrašytas duetu su trimitininku Jurijumi Parfionovu. Neblogas diskas – „Simulated Prison“, tai – duetas su amžiną atilsį Ivanu Sokolovskiu, dabar jį sunku rasti, tai ambient / acid jazz/ trip hop muzika.

Kas Jūs labiau – roko muzikantas, džiazmenas, avangardistas? Grojote ir su Vera Sažina, ir su vakarų pasaulio įžymybėmis. Kurios jų įdomiausios?

Manau, kad ryškiausias projektas – trio su Matthew Shipp ir Joe Morris (JAV). Manau, išleisime albumą. Labai įdomus projektas buvo 2010-aisiais – World Kaibutsu Sextet – tai Tristan Honsinger (JAV), Louis Moholo (Pietų Afrikos Respublika), Tobias Delius (Nyderlandai), Yoriyuki Harada ir Isao Suzuki (Japonija). Taip pat 2010-ųjų vasarą grojau su Akira Sakata (žymus japonų muzikantas, – M. P.)… Šiaip man labai pasisekė, daug įdomaus gyvenime buvo!

2000-aisiais Kiolne radijo stotyje „West-Deutsche Rundfunk“ grupė „Tri „O“ grojo ir įsirašinėjo su jau mirusiais Jeanne Lee, Mal Waldron (jis buvo Billy Holliday akompaniatorius!), Blixa Bargeldu…

Taip pat labai patiko čekų saksofonininkas, dainininkas ir disidentas Mikalošas Hadima.

Kokia dabar padėtis su gera, pogrindine, avangardine muzika Rusijoje?

Labai bloga. Žinoma, būna ir blogiau… Tačiau esminė problema - kad publika muziką pirmiausia suvokia kaip poilsio priemonę, kuri turi lengvai paliksminti, tarsi fonas. Mane gelbsti tai, kad dalyvauju daugybėje skirtingų projektų – teatras, elektroninė muzika, free jazz, pankrokas, begarsių filmų įgarsinimas (pernai gavau prezidento grantą) ir kt.

Džiugina tai, kad provincijoje yra jaunimo, kuris stengiasi groti improvizacinę muziką. Paminėčiau grupę FA’ATA iš Nižnij Novgorodo, įdomią roko grupę „Grenade Surround“ iš Tulos (dainuoja angliškai)…

Ačiū Jums.

Kelis S. Letovo įrašus galima pasiklausyti ir pasižiūrėti čia:

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]