Sąjūdis ir Tauta, kaip mainoma prekė

2019 m. spalio 18 d. vykusios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos ir pirmojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto mero Vytauto Bernatonio spaudos konferencijos Seime „Istorinis Vytauto Landsbergio prisipažinimas“ pranešimas spaudai „Sąjūdis ir Tauta, kaip mainoma prekė“.

Spalio 18-oji – Vytauto Landsbergio gimtadienis. Šia proga dėkojame Vytautui Landsbergiui už istorinį prisipažinimą apie jo slaptą bendradarbiavimą su Algirdu Brazausku. Slėptą ir nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendražygių, ir nuo Lietuvos žmonių. Įvertinus tai (apie slaptus jų susitikimus Vingio parke jau buvo pareiškęs a.a. Algirdas Brazauskas), galima suvokti daugelį, atrodytų, netikėtų ir keistų Lietuvos Atgimimo istorijos įvykių, dirbtinį Tautos supriešinimą ir suskaldymą į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“, naujomis apraiškomis tebesiamą ir šiandieninėje Lietuvoje.

Šį istorinį faktą 2019-06-29 d. paskelbė mėnraštis „Voruta“ Nr.6 muziejininko Vytauto Budvyčio straipsnyje „Prof. V. Landsbergis Brazauskų namuose-muziejuje Kaišiadoryse“. 2019 m. gegužės 17 d. susitikime su Vytautu Landsbergiu, kuriame dalyvavo ir Algirdo Brazausko brolis Gerardas Brazauskas, dukra Laima Mertinienė, Brazauskų namų-muziejaus direktorius Oleandras Lukoševičius tai ir išprovokavo: „Šios Prezidento asmeninės bibliotekos knygos yra kaip nebylūs liudininkai, rodantys, kad Jūs tarpusavyje tikrai bendravot ir bendradarbiavot labai normmaliai.“, į ką V. Landsbergis atsakė: „Na, buvo tokių... Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti, kaip darysim, ką darysim. Ką mes darysim, ką jie darys. Tai 1988 ir 1989 m. Tai mes tada su Brazausku pasikalbėdavom atvirai: ką Sąjūdis planuoja daryt, kokiu keliu eiti. ... Tai reikėjo ir turėti tokių kontaktų. Arba vaikščioti į Centro Komitetą ir derinti, taip sakant, politiką. Ne tai, kad mes turime prisitaikyti, bet mes jaučiam jėgą, kad žmonės mus palaiko. Ypač kai mes didžiule persvara laimėjom rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje.“

O. Lukoševičius susirinkusiems atskleidė ir tyrinėtojų Gedimino Ilgūno ir Jono Laurinavičiaus nustatytą Brazauskų ir Landsbergių giminystės faktą – Prezidento Algirdo Brazausko tėvo Kazimiero Brazausko pusbrolio Antano Brazausko žmona Mečislova Landsbergytė-Brazauskienė buvo Algirdo Brazausko krikšto mama. Vytautas Landsbergis susirinkusiems paaiškino, kad to nežinojo.

Vytautas Landsbergis ilgai tylėjo po Algirdo Brazausko prisipažinimo apie jų dviejų slaptus susitikimus Vingio parke Vilniuje. Kodėl? Atsakymas tikriausiai glūdi istoriniuose įvykiuose, kurie galėjo pakrypti ir kitaip, jei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) pirmeiviai ir Lietuvos žmonės būtų tai žinoję. Bent jau LPS Seimo tarybos pirmininku, o vėliau ir istorinės XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, paskelbusios 1990 m. kovo 11-osios Aktą, pirmininku Vytautas Landsbergis nebūtų tapęs.

LPS iniciatyvinė grupė ir LPS Seimo taryba susitikinėjo su LKP Centro komiteto vadovais, zonduodavo vieni kitus, derėdavosi, dėl kažko sutardavo. Tačiau niekam kitam iš 35 LPS iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo tarybos narių nešovė į galvą veikti paslapčia nuo kitų kolegų. Tai ne tik tarpusavio pasitikėjimo, bet ir atvirumo bei pagarbos Lietuvos žmonių pasitikėjimu klausimas. Vytautas Landsbergis šį bendravimą ne tik slėpė nuo kolegų, bet ir konjunktūriškai savanaudiškai tai išnaudojo.

Bene pirmasis ir ryškiausias to rezultatas – Vytauto Landsbergio išrinkimas LPS Seimo Tarybos pirmininku. Tam buvo pasinaudota 1988 m. lapkričio 18 d. įvykiais, kada po A. M. Brazausko ir J. V. Paleckio kalbų XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nepritarė išvakarėse LKP CK ir LPS Seimo Tarybos suderintoms Lietuvos TSR suvereniteto deklaracijai ir Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms, įteisinančioms Lietuvos suverenitetą, žemės ir jos gelmių priklausymą Lietuvai, mūsų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, kurie galėtų veikti Lietuvoje tik po mūsų Aukščiausiosios Tarybos pritarimo. Prieš keturias dienas tai buvo padariusi Estijos TSR Aukščiausioji Taryba.
Tuomet bent kuriam laikui Lietuvoje buvo išsisklaidžiusi iliuzija, kad Sąjūdžio tikslų galima siekti drauge su valdžia. Kompartijos Sąjūdžiui duoto žodžio netesėjimas sukėlė didžiulį žmonių nusivylimą ir pasipiktinimą valdžios elgesiu. Mus, Sąjūdžio Seimo Tarybos narius, išėjusius iš parlamento, gausi žmonių minia atlydėjo iki Sąjūdžio būstinės kitame Gedimino prospekto gale ir nesitraukdama laukė mūsų sprendimo. Žmonės tikėjo, kad mes jį rasime. Atsakomybė buvo didžiulė – TSRS jau spaudė Estiją atšaukti jos priimtus konstitucinius įstatymus. Padėtį sukomplikavo LPS Seimo tarybos narys Vytautas Petkevičius, apkaltinęs mus dėl priimto Sąjūdžio pareiškimo, kad Lietuvos santykiai su TSRS turi būti reguliuojami sutartimi, pareiškęs, kad mes esame nieko nesuprantantys kvailiai, kad reikia daryti taip, kaip sako A. Brazauskas. Tą naktį ne kartą teko važiuoti drauge su besikeičiančiais Tarybos nariais pas V. Petkevičių, įtikinėti jį neskaldyti Sąjūdžio, ieškoti kompromisų. Tačiau rašytojas buvo neperkalbamas. Beje, Vytautas Landsbergis į derybas su Vytautu Petkevičiumi nevyko.

Sąjūdis pareikalavo, kad būtų sušaukta neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija, o valdžia teisinosi, kad ką tik įteisino trispalvę, himną ir valstybinę lietuvių kalbą. Lapkričio 19 d. A. Brazauskas per televiziją prašė deputatų nepasirašyti Sąjūdžio deklaracijos dėl neeilinės parlamento sesijos sušaukimo. Lapkričio 20 d. jau buvo surinkta per 1,8 mln. Lietuvos žmonių parašų prieš TSRS Konstitucijos pataisas. LPS Seimo Tarybos nariai V. Petkevičius ir V. Daunoras LTV ekrane viešai užsipuolė mus. Jiems eteris buvo suteiktas, mums – atimtas. R. Ozolas tada taip apibendrino šią situaciją: „Tai, kas įvyko, yra pirmas ryškus mūsų visuomenės politinės diferenciacijos aktas. Mes netekome politinės vienybės, prasidėjo politinė diferenciacija, kuri dar negreit, dar nežinia į ką išsirutulios ir kada vėl susiformuos į naują, dabar jau politinių pažiūrų pagrindu pasiektą vienybę. ... Lietuva prarado iš tiesų labai daug.“

1988 m. lapkričio 20 d. LPS Seimo taryba priėmė kompromisinį nutarimą – Moralinės Nepriklausomybės pareiškimą, kurio žodžiai buvo išgyventi skausmu: „Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros... Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijos deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“

1988 m. lapkričio 21 d. Sąjūdžio Seimo tarybos posėdis baigėsi V. Petkevičiaus trinktelėjimu durimis. Po ilgų dvejonių ir diskusijų nesiskirsčiusi Taryba 23 val. priėmė nutarimą iki Sąjūdžio Seimo sesijos sustabdyti Tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimus (13 narių balsavo už tai, 2 – už V. Petkevičiaus pasiūlymą išleisti jį atostogų, 8 – už sprendimo atidėjimą). Tai vienintelis Sąjūdžio istorijoje Seimo Tarybos nario įgaliojimų sustabdymas. 1988 m. lapkričio 23 d. žlugo viltys, kad Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba parems analogiškas Latvijos Tautos fronto iniciatyvas.

Tačiau atsitiktinai ar neatsitiktinai Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsiradęs Vytautas Landsbergis tuo pasinaudojo ir tapo LPS Seimo tarybos pirmininku, nors Sąjūdžio įstatai tokios pareigybės nenumatė.  

Konfrontacijos kurstymas tęsėsi. Visų pirma, LKP CK dienraštyje „Tiesa“ ir TSKP CK dienraštyje „Pravda“. Valdžia nutraukė Lietuvos televizijoje tik pradėtas transliuoti „Atgimimo bangas“ ir uždraudė LKP CK spaustuvei spausdinti „Atgimimo“ savaitraštį. Labai aštrėjo ir TSKP CK požiūris į Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų veiklą. 1988 m. lapkričio 24 d. „Izvestijose“ paskelbtame L. Kapeliušno straipsnyje buvo įvardinta grupė, bandanti išvesti Sąjūdį iš tiesaus persitvarkymo kelio – „profesoriaus Landsbergio komanda“.

Tarybos viduje juokingai atrodė toks „komandų“ kūrimo būdas. Tačiau lapkričio 25 d. į Sąjūdžio Seimo tarybą atėjęs V. Petkevičius apkaltino mus radikalizmu, konfrontacija su valdžia. Sąjūdžio suskaldymas vėl tapo grėsme, todėl Taryba neatidėliodama priėmė „Moralinės vienybės deklaraciją“ ir nutarė, kad atšaukiamas V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymas, jei jis pasirašys šią deklaraciją. V. Petkevičius atskilo, bandydamas telkti apie save Tarybos narius į “tikrąjį, gerąjį Sąjūdį”. Štai toks buvo sukurtas fonas, kuriame LPS Seimo tarybos pirmininku 1988 m. lapkričio 25 d. pusmečiui vienbalsiai buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Po pusmečio šias pareigas turėjo perimti Romualdas Ozolas.

Tai, kad V. Landsbergis tikrai nebuvo Sąjūdžio lyderis, patvirtino ir 1990 m. rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdis sprendė problemą, kaip pasiekti, jog V. Landsbergis išvis būtų išrinktas, nes jis net du kartus 1989 m. nelaimėjo rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. V. Landsbergio „prastūmimu“ pasirūpinti pasisiūlė Panevėžio sąjūdiečiai. Kalbant apie XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos, paskelbusios 1990 m. kovo 11-osios Aktą,  pirmininko rinkimus, būtina suprasti, kad tai buvo ne asmenybių, o Lietuvos kelio pasirinkimo klausimas. A. Brazausko reitingai visuomenėje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP tuo metu buvo per 70%, o V. Landsbergio – tik apie 16-18%.

Tačiau ir Vytautas Landsbergis turėtų prisiimti nuopelnus auginant Algirdo Brazausko autoritetą. Visų pirma, dėl Algirdo Brazausko ir Vladimiro Beriozovo (LPK CK pirmojo ir antrojo sekretorių) praleidimo be rungimosi į TSRS liaudies deputatus 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose.

1989 m. kovo 9 d., ketvirtadienį, po pietų Sąjūdžio būstinėje Teatro sąjungos salėje vyko LPS Seimo Tarybos posėdis. Netikėtai Vytautas Landsbergis pasiūlė balsuoti dėl Arvydo Juozaičio nuėmimo rinkimuose, t.y. leidimo A. Brazauskui būti išrinktam be konkurentų. Susirinkusieji net žado neteko. LPS Seimas reitingavo, iškėlė A. Juozaitį konkuruoti su A. Brazausku – ir staiga, kada jau nebegalima kelti kito kandidato, A. Juozaitį siūloma nuimti nuo rinkimų! Zigmas Vaišvila sutrukdė šiam balsavimui, paklausęs: KODĖL? Atsakymo nebuvo. Ir A. Juozaitis tylėjo, neatsakė į Z. Vaišvilos klausimą. Padėtį išsukinėjo V. Landsbergis, pasiūlęs kitą dieną, t.y. 1989 m. kovo 10 d., penktadienį, 11 val. susirinkti LPS Seimo Tarybos politinei komisijai (V. Landsbergis, R. Ozolas, A. Juozaitis, J. Minkevičius, A. Čekuolis, V. Čepaitis) dar kartą tai svarstyti, o po to klausimą dar kartą svarstyti Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje.

1989 m. kovo 10 d. Lietuvos radijo 12 val. žinių laida paskelbė naujieną – tą dieną, t.y. 1989 m. kovo 10 d., 10 val. (viena valanda iki 11 val. Sąjūdžio Seimo Tarybos politinės komisijos posėdžio) Vilniuje Jaunimo teatre įvyko rinkėjų susitikimas su Arvydu Juozaičiu, kuris rinkėjams pranešė (t.y. pamelavo), kad vakar, t.y. 1989 m. kovo 9 d., Sąjūdžio Seimo Taryba tariamai priėmė nutarimą atšaukti Arvydą Juozaitį iš rinkimų ir nekonkuruoti su Algirdu Brazausku. Z. Vaišvila į Sąjūdžio būstinę atvyko tik 12.15 val., pasibaigus teismo posėdžiui byloje Ignalinos AE prieš Z. Vaišvilą. Sąjūdžio sekretoriato kambaryje dar buvo V. Landsbergis, R. Ozolas, V. Čepaitis, A. Nasvytis, O. Balakauskas M.Laurinkus. Į Zigmo Vaišvilos klausimus, ką jūs padarėte, kas jums suteikė tokią teisę, kur Arvydas Juozaitis, kodėl nepateikėte klausimo Sąjūdžio Seimo Tarybai svarstyti iš naujo, ką viešai pasižadėjote vakar, atsakymų nebuvo. Tik vienas jų tarė: „Zigmai, mes dar Algimantą Nasvytį nuėmėme nuo konkuravimo su Vladimiru Beriozovu.“

Tad dar 1988 m. ir 1989 m. buvo pardavinėjami bendražygiai, meluojama Lietuvos žmonėms. Vaidinant Vytauto Landsbergio su Algirdu Brazausku paslapčia nuo visų režisuojamą spektaklį.

Tapęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, V. Landsbergis jau pirmąją dieną atsidengė. Bendri Sąjūdžio darbai ir siekiai buvo paaukoti jo asmeniniams tikslams. V. Landsbergis atmetė R. Ozolo kandidatūrą į jo pavaduotojus, šaltakraujiškai pareiškęs, jog pasirinkti pavaduotojus yra jo prerogatyva. Vytautas Landsbergis “pamiršo”, kad Sąjūdis jį pasiūlė ir išrinko LPS Seimo Tarybos ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ne asmeniškai, bet kaip Sąjūdžio atstovą. Vytautai Landsbergi, ir Kovo 11-oji yra ne Jūsų asmeninis rezultatas ir nuosavybė. Simboliška ir Vytauto Landsbergio atgauta nuosavybė Kaune, iškraustant iš šio pastato jame įsikūrusį Kauno Sąjūdį.
Arvydas Juozaitis V. Landsbergio išrinkimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku 1990 m. kovo 11 d. pavadino istorine klaida. Arvydai Juozaiti, istorinė mūsų klaida buvo ne šis V. Landsbergio išrinkimas, o tai, kad LPS iniciatyvinė grupė, LPS Seimo Taryba ir sąjūdiečiai Aukščiausioje Taryboje laiku jo nesustabdė - leido V. Landsbergiui vienasmeniškai ir paslapčia nuo mūsų priiminėti mūsų visų vardu sprendimus. Arvydas Juozaitis, visų pirma, pats turėtų paaiškinti viešai, kokiais argumentais Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis pavertė Arvydą Juozaitį mainoma preke. Netgi Sąjūdžio idėją pavertė mainoma preke. Mainoma preke tapo net ir Tauta. A.a. Algimantas Nasvytis to jau nebepaaiškins.

Pirmasis atkuroje nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus miesto meras Vytautas Bernatonis atskleidė net Sausio 13-osios aukų valstybinės laidotuvių komisijos pirmininkui Zigmui Vaišvilai iki šiol nežinotą faktą – Vytauto Landsbergio kerštą merui Vytautui Bernatoniui, pasiūliusiam žuvusiuosius laidoti Antakalnio kapinėse, bet ne Vytauto Landsbergio nurodytose Rasų kapinėse Vilniuje. Mat žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji išdrįso Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui pasakyti, kad jie jau pasirinko pasiūlytą vietą Antakalnio kapinėse.
Todėl šiandien viešai kreipiamės į Vytautą Landsbergį, kuris 2019 m. gegužės 17 d. kaišiadoriečiams Brazauskų namuose-muziejuje ištarė šiuos žodžius: „Bet labai įsimintinas man buvo atvykimas į Kaišiadoris, kai prasidėjo Sąjūdis – pirmas mitingas Vilniuje ir iniciatyvinė grupė mane ir profesorių Juzeliūną komandiravo važiuot pas kardinolą Sladkevičių,... Tai jam nieko nereikėjo pasakot, jis jau viską žinojo, jis tiesiog kaip saulė švietė mus sutikdamas, laimingas baisiausiai. Sąjūdis atėjo kaip viltis, tai tas kardinolo džiaugsmas buvo ir nepaprastai įkvepiantis ir įpareigojantis. Jis pasakė mums: „Jūs apvaizdos vaikai“. Žinot, toks palaiminimas – tai jau visam gyvenimui.“ Vytautai Landsbergi, ar jūs pastebėjote, kad 2018 m. sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras apšmeižė a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių, paskelbęs LGGRTC sukurtą dokumentą, kad kardinolas slapta bendradarbiavo su TSRS KGB. Atkreipiame jūsų dėmesį, Vytautai Landsbergi, kad šį LGGRTC šmeižikišką dokumentą apie kardinolą sukūręs istorikas Marius Ėmužis Seime sudarytai Darbo grupei patvirtino, kad nebuvo jokio pagrindo teigti, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius bendradarbiavo su KGB.

Kreipkitės jūs, Vytautai Landsbergi, į LGGRTC vadovę Teresę Birutę Burauskaitę, kad ji išimtų iš svetainės www.kgbveikla.lt šią šmeižikišką informaciją apie mirusiuosius kardinolą Vincentą Sladkevičių, Donatą Banionį ir Saulių Sondeckį.

Jei to nepadarysite, pagrįstai manysime, kad pasitvirtina informacija, jog Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas KGB surinktą informaciją apie a.a. Stasį Lozoraitį, konkuravusį 1993 m. Respublikos Prezidento rinkimuose su Algirdu Brazausku, jūsų nurodymu atidavė Vladimirui Beriozovui, t.y. Algirdo Brazausko rinkimų štabui.

Pabaigai leiskite priminti a.a. Marcelijaus Martinaičio mintis iš jo knygos „Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971-2001“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. Dar 1991 m. M. Martinaitis pranašiškai pastebėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką....Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).“ Tais pačiais 1991 m. M. Martinaitis  pastebėjo, kad „Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso“, o 1992 m. perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“ Kitą dieną po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų poetas klausė: „Kas dabar padėkos V. Landsbergiui, kad jis taip sugebėjo apsistatyti visokiais šnekėtojais ir prakišti rinkimus?“, o 1993 m. taikliai pastebėjo: „Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems, kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.“

Vytautai Landsbergi, ir jūsų indėlio dėka šių instrumentų arsenalas praturtintas ir Nepriklausomybės metų teisėsaugos institucijų veiksmais valdant žmones ir darant tai nebesislapstant.

1995 m. M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. ... Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. ... Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“

Stabdykite, Vytautai Landsbergi, šį marazmą, neverskite mus manyti, kad š.m. liepos 25 d. jūsų FB-e paskelbtas eilėraštukas STEBĖSENA yra jūsų supratimas, kad Lietuvos žmonės jūsų nekenčia:

Laimingas
 buvo laimingas kad
 nežinojo
kad
 jis laimingas
 kad nežinojo.
Bet
 stebėdavosi 
žmonių neapykanta.
Tad
 net iš karsto pro plyšį žiūrėjo

stebėjosi
 kodėl jie.