Šiurpu, jei pedofilija buvo. Dar šiurpiau, jei pedofilijos nebuvo

Kruvinoje pedofilijos istorijoje, prasidėjusioje prieš ketverius metus – 2008-ųjų lapkričio 30 dieną, kai Drąsius Kedys paprašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl išniekintos savo dukrelės, kuriai tuo metu buvo vos ketveri – dėmesys meistriškai perkeltas nuo jos kaltininkų į aukas.

Baudžiamoji byla, kuri, anot buvusios nepilnamečių reikalų prokurorės JAV Ilinojaus valstijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Reginos Narušienės, JAV būtų ištirta per pusmetį, supjudė aukas tarpusavyje ir padalino visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas, padarydama valstybei sunkiai įvertinamą politinę žalą. Vargu ar kada nors bus atsakyta į klausimą, kas tai:  atsitiktinis aplinkybių sutapimas ar sąmoninga valstybei priešiškų jėgų manipuliacija.

Bet faktas – tai, kad viešojoje erdvėje eksponuojant aukų pjautynes nukreipiamas dėmesys nuo šios istorijos priežasčių. Tikslas – išsaugoti sistemą, kuri, imituodama teisingumo vykdymą ir kurdama teisinės valstybės iliuziją, dangsto nusikaltimus ir suteikia nevaržomą galią valdyti. Sistemą, kuri eiliniams šalies piliečiams yra tapusi likimų mėsmale.

Kas yra šios istorijos aukos?

Visi vienaip ar kitaip prie jos prisilietę žmonės – ir nesvarbu, kurios pusės tiesą jie palaiko: yra įsitikinę, kad pedofilija buvo, ar atvirkščiai, kad visa tai – prasimanyta.

Kiekvienas jų turi savo skausmą, sunkiai suvokiamą pašaliniams, ir savo tiesą. Vieni ją nusinešė į kapus, o kiti iki šiol beviltiškai reikalauja teisingumo – taip, kaip jį supranta širdis. Sutrypti ir toliau trypiami daugybės žmonių – gyvųjų ir mirusiųjų – likimai, niekinamas geras jų vardas ar atminimas.

Sulaužyti dviejų mažamečių mergaičių gyvenimai. Vyresnioji neteko motinos, jaunesnioji – tėvo. Baisus nusikaltimas, kuris prieš jas galbūt buvo įvykdytas, taip ir liko neištirtas. Mažosios akivaizdoje niekinti brangiausi jai žmonės, prieš juos naudota fizinė prievarta. Prieš ją pačią – galimą pedofilijos auką – valstybė panaudojo smurtą.

Nužudyti ar mirė mįslingomis aplinkybėmis, kurios mūsų prokurorams atrodo visiškai natūralios, bent penki žmonės: teisėjas Jonas Furmanavičius, Violeta Naruševičienė, Drąsius Kedys, Andrius Ūsas, Vaidas Milinis. Neoficialiai minima ir daugiau mirčių: vieniems šios istorijos liudininkams esą staiga sustojo širdis, kiti neva nutarė baigti gyvenimą savižudybe.

Garbaus amžiaus sulaukę D. Kedžio tėvai, netekę „švendrės lapu užspringusio“ sūnaus ir anūkės, tąsomi po prokuratūras ir teismus, o valstybės organizuoto pogromo metu kaip „kliūtys“ išnešti iš savo pačių namų.

Dėl pasipriešinimo teismo sprendimo vykdymui – kuris, jų įsitikinimu, yra nusikalstamas – persekiojamos Neringa Venckienė ir Audronė Skučienė.

Savo sūnaus garbę po mirties bando ginti A. Ūso tėvai ir sutuoktinė, kurie ne tik netiki jo kalte, bet priešingai – yra įsitikinę, kad jiems brangus žmogus buvo apšmeižtas ir nuvarytas į pražūtį.

Savo dukteris – nužudytąją ir gyvą – gina Stanislovas ir Tatjana Stankūnai.

Skausme gyvena V. Milinio tėvai, iki šiol nežinantys tiesos apie savo sūnaus nužudymą.

D. Kedys viešai vadinamas žudiku, N. Venckienė – jo bendrininke, A. Ūsas ir J. Furmanavičius – pedofilais, V. Naruševičienė ir L. Stankūnaitė – savo mažametes dukteris iškrypėliams pardavinėjusiomis motinomis. Visa tai daroma pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, nes nė vienas iš šių nusikaltimų nėra nei paneigtas, nei įrodytas.

Visuomenė jau ketverius metus priversta stebėti šią nežmonišką – iš kurios pusės į ją bepažvelgtum – mėsmalę, kai žaizdų pjaustymas demonstruojamas tiesioginiame eteryje.

Skausmą ir jo pagimdytą neapykantą aukos nukreipia vienos į kitas. „Pedofilais“ ir „kedofilais“ pravardžiuojami žmonės – visi, kurie dėl žmogiškai būtybei natūralios empatijos geba jausti kito žmogaus kančią – pasidalino barikadų pusėmis. Turbūt jau nebėra argumentų, kurie priverstų juos pakeisti nuomonę.

Bet niekas nekalba apie tai, kad įmanoma ir kitokia perspektyva – taškas, iš kurio žvelgdamos, abi barikadų pusės galėtų įžvelgti visai kitą šios istorijos priežastį. O kartu ir bendrą tikslą.

* * *

Jis buvo akivaizdus dar 2010 metų sausio 21 dieną, kai Seimas patvirtino parlamentinio tyrimo išvadas. Jose konstatuotas visų teisėsaugos grandžių, nuo žemiausios iki aukščiausios – įskaitant tuometį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną – akivaizdus neveikimas tiriant D. Kedžio skundus. Byloje nebuvo atlikti net patys būtiniausi tyrimo veiksmai.

Prisiminkime šias išvadas.

Apie tyrimą Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, vykdytą du mėnesius nuo 2008 metų lapkričio 30 dienos iki 2009 metų sausio 30 dienos, rašoma:

„Generalinė prokuratūra nurodė, kad surašytas tarnybinis pranešimas, kad nuvykus į (neskelbtini duomenys) butą niekas neatidarė durų, todėl nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra.
Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos, operatyviniai veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10–13 straipsniuose, buvo negalimi, nes buvo tiriamas nesunkus nusikaltimas, o operatyvinės veiklos priemonės galimos tik tiriant labai sunkius, sunkius ir apysunkius, taip pat kai kuriuos korupcinius nusikaltimus. Taip pat nebuvo galima taikyti ir BPK 154 straipsnyje nustatytų veiksmų – klausytis pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti įrašus, juos kontroliuoti, nes, kaip minėta, buvo pareikštas įtarimas tik dėl nusikalstamos veikos, priskirtos nesunkiems nusikaltimams.
Teisės ir teisėtvarkos komiteto nuomone, pakako duomenų ikiteisminį tyrimą atlikti ne tik dėl galimo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnyje, bet ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio Seksualinis mažamečio prievartavimas 4 dalyje[4]. Pagal BK 11 straipsnio 6 dalį toks nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių ir jį tiriant būtų buvę galima atlikti reikalingus operatyvinius veiksmus. Tačiau tik (neskelbtini duomenys) tyrimą perdavus Vilniaus apygardos prokuratūrai, (neskelbtini duomenys) buvo įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus ne tik BK 153 straipsnyje, bet ir BK 150 straipsnio 4 dalyje.
Komiteto nuomone, operatyvinės priemonės tokio pobūdžio bylose, inter alia tiriant D. Kedžio pareiškimą dėl seksualinės prievartos prieš jo mažametę dukrą, buvo būtinos sėkmingam visų aplinkybių atskleidimui.
Kita vertus, Komitetas yra tos nuomonės, kad D. Kedžio dukrai (neskelbtini duomenys) davus (neskelbtini duomenys) parodymus buvo būtina nedelsiant atlikti mergaitės suvokimo psichologinį ir jos kūno tyrimus, atlikti įtariamojo atpažinimą, apžiūrėti galimą įvykio vietą (vietas), atlikti kitus procesinius ir operatyvinius veiksmus, nustatyti D. Kedžio nurodytų asmenų tarpusavio santykius, bendravimo pobūdį ir intensyvumą, ieškoti galimų kitų mergaitės ir įtariamojo kontakto pėdsakų.
Beje, generaliniam prokurorui atsakant į Komiteto narių klausimus buvo teigiama, kad procesinio veiksmo – asmens (asmenų) atpažinimo – esą nebuvo galima atlikti dėl to, kad pats D. Kedys rodė dukrai įtariamojo (vėliau – ir kito, jo manymu, įtariamojo) nuotraukas ir atpažinimas būtų buvęs netikslingas.
Komiteto nuomone, toks teiginys neturi jokio pagrindo. Atlikus atpažinimą pagal visas baudžiamojo proceso ir kriminalistikos taisykles, buvo galima gauti vertingos informacijos tiek patvirtinti, tiek paneigti įtarimus.
Nė vienas iš paminėtų (ir nepaminėtų) būtinų veiksmų per dviejų mėnesių terminą, kol byla buvo tiriama Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nebuvo “
„Komitetas taip pat mano, kad per šį laikotarpį buvo galima užbaigti ikiteisminį tyrimą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą: pareikšti kaltinimą ir bylą perduoti teismui arba, įtarimams nepasitvirtinus, ikiteisminį tyrimą nutraukti“.

Apie tyrimą Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, vykdytą keturis su puse mėnesio nuo 2009 metų sausio 30 iki birželio 11 dienos, rašoma:

„Teisės ir teisėtvarkos komitetas mano, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra akivaizdžiai vilkino ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo atlikta beveik jokių naujų procesinių veiksmų, tik kartojami seniau atliktieji ir jų metu iš esmės nebuvo gauta jokios naujos įrodomosios informacijos. Šiuo laikotarpiu šiek tiek keitėsi[5] D. Kedžio dukters parodymai, liudijantys apie galimai labai sunkų nusikaltimą, padarytą jos atžvilgiu, tačiau ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį taip ir nebuvo pradėtas (neskelbtini duomenys). Nepradėjus tyrimo pagal kitą BK straipsnį, nebuvo galima duoti pavedimų gauti papildomų įrodymų pasitelkiant operatyvinės veiklos priemones.
Kita vertus, nebuvo skirtas reikiamas dėmesys ir gautai informacijai apie kitos mergaitės galimą tvirkinimą. Minėta, kad informacija apie tai buvo gauta 2009 m. kovo 6 d., o jos motina apklausta tik balandžio 16 d., pati mergaitė – balandžio 22 d. Tačiau nei mergaitės suvokimo psichologinis tyrimas, nei jos kūno tyrimas apylinkės prokuratūroje iš viso nebuvo paskirtas.
Tuo pat metu Generalinės prokuratūros ir generalinio prokuroro atsakymuose į klausimus ne kartą pažymėta, kad D. Kedys itin priešinosi jo dukros tyrimui Vaiko raidos centre Vilniuje. Esą be to nebuvo galima tinkamai tęsti ikiteisminio tyrimo, nes šios mergaitės psichiatrinis-psichologinis tyrimas, kurį atliko ekspertai, trukęs tik kelias valandas.
Tokie teiginiai neįtikinami. 2009 m. balandžio 23 d. – gegužės 25 d. ekspertizės akto išvados formuluojamos aiškiai, vienareikšmiškai. Rimtų argumentų, dėl kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnams kilo abejonių minėtos ekspertizės išvadomis, Komitetui nebuvo pateikta.
Pažymėtina, kad Vaiko raidos centras nėra ekspertinė įstaiga, turinti teisę teisėsaugos institucijoms atlikti atitinkamas ekspertizes. Be to, jis yra Vilniuje, ir tėvo prieštaravimas, kad ketverių penkerių metų amžiaus vaikas, kuris iki tol buvo ganėtinai psichologiškai (taip pat ir paties tėvo) traumuojamas, būtų išvežtas papildomam tyrimui toli nuo namų, gali būti suprantamas.“

Apie Kauno apygardos prokuratūros, kuri vykdė tyrimą nuo 2009 metų birželio 11 iki rugpjūčio 18 dienos, ir Generalinės prokuratūros, rugpjūčio 5 dieną gavusios D. Kedžio prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą prieš teisėją J. Furmanavičių, veiksmus rašoma:

„Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. D. Kedžiui oficialiai pranešus Generalinei prokuratūrai apie savo įtarimus, susijusius su Kauno apygardos teismo teisėju J. F., jokių veiksmų dėl to nei Generalinėje prokuratūroje, nei Kauno apygardos prokuratūroje nebuvo imtasi. Tik ikiteisminį tyrimą perdavus Vilniaus apygardos prokuratūrai 2009 m. rugsėjo 4 d., tai yra praėjus visam mėnesiui, dėl to apklaustas (neskelbtini duomenys), o (neskelbtini duomenys) apklaustas rugsėjo 14 d.
Taigi Teisės ir teisėtvarkos komitetas turi pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ir Kauno apygardos prokuratūroje nuo 2009 m. birželio 11 d. iki rugpjūčio 12 d., tai yra daugiau kaip du mėnesius, jokių esminių tyrimo veiksmų, kurie būtų sudarę galimybę sėkmingai baigti ikiteisminį tyrimą, atlikta nebuvo“.
“Taip pat nustatytas akivaizdus Generalinės prokuratūros prokurorų – tiek tiesiogiai atsakingų už ikiteisminio tyrimo kontrolę, tiek ir atsakingų už Generalinės prokuratūros ir visos prokuratūros sistemos tinkamą funkcionavimą – neveikimas”.

Parlamentinį tyrimą atlikusi komisija konstatavo, kad ne tik nebuvo tiriama pedofilijos byla, bet ir nieko nesiimta, gavus V. Naruševičienės ir L. Stankūnaitės prašymus apginti jas nuo galimų smurtinių D. Kedžio veiksmų:

„Atkreiptinas dėmesys, kad visą savaitę – nuo rugsėjo 7 d. iki rugsėjo 14 d. – prašymai buvo nagrinėjami Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriuje.
2009 m. rugsėjo 15 d. šie prašymai buvo perduoti Vilniaus apygardos prokuratūrai.
Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. rugsėjo 24 d., tai yra praėjus devynioms dienoms nuo prašymų jai perdavimo ir daugiau kaip dviem savaitėms nuo pareiškėjų kreipimosi apsaugos dėl gresiančio susidorojimo dienos, prašymus persiuntė Kauno apygardos prokuratūrai.
Kauno apygardos prokuratūra V. N. prašymą dėl galimo susidorojimo 2009 m. rugsėjo 29 d. perdavė Kauno apskrities VPK. V. N. aplinkybėms patikslinti į policiją buvo iškviesta 2009 m. spalio 5 d., tačiau tą pačią dieną ji buvo nušauta.
Taigi akivaizdu, kad beveik mėnesį nieko daugiau, išskyrus prašymo siuntinėjimą iš vienos institucijos į kitą, nebuvo padaryta siekiant apsaugoti pareiškėjas nuo galimo susidorojimo. Komiteto nuomone, reaguoti į galimas grėsmes tiek pareiškėjų, tiek teisėjo J. F. sveikatai ir gyvybei buvo pakankamas pagrindas, tačiau jokių veiksmingų priemonių apsaugoti žmones nuo susidorojimo nebuvo imtasi. Dėl teisėsaugos pareigūnų neveikimo nebuvo užkirstas kelias dviejų žmonių gyvybei atimti, nors tokia galimybė akivaizdžiai“.

* * *

Šiandien turbūt jau nebeįmanomas joks teisinis įvertinimas, kuris dar galėtų įtikinti šios istorijos aukas ir į dvi stovyklas padalintą visuomenę. Ir ne todėl, kad bet kurioje byloje visada lieka bent viena nepatenkinta pusė, o dėl priežasties, kuri akivaizdi iš aukščiau cituoto dokumento: teisėsaugos institucijos šią bylą tiesiog sužlugdė. Nebeįmanoma atlikti operatyvinių veiksmų su žmonėmis, kurie vienas po kito neišaiškintomis aplinkybėmis iškeliavo Anapilin.

Bet gal po šios baisios istorijos įvyko apsivalymas ir imtasi būtinų pertvarkų, kad piliečiai jaustųsi saugūs ir ramūs bent dėl savo vaikų? Gal institucijos ir pareigūnai, turėję užtikrinti teisingumo vykdymą, prisiėmė visą atsakomybę už žmonių aukas ir ketverius įtampos metus valstybėje?

Tiesa, buvo nubausti keli žemesnio rango pareigūnai – bet tai tik iešmininkai, kurių bausmė numesta atsakomybės reikalaujančiai visuomenei, tarsi kaulas išbadėjusiems šunims.

Apie tikrąjį valstybės institucijų ir aukščiausių jos vadovų požiūrį iškalbingai liudija keli simboliški faktai.

Pirma – policija ir prokuratūra, kurios nusikalstamai vilkino pedofilijos bylos tyrimą, šiandien persekioja mergaitę gynusius žmones, kurių taikų protestą išprovokavo būtent jų pačių veiksmai.

Antra – buvęs generalinis prokuroras, J. Furmanavičiaus kurso draugas A. Valantinas ne tik nesulaukė jokios atsakomybės, bet ir buvo paskirtas teisėju, o vėliau dar ir paaukštintas. Patarus G. Kryževičiaus vadovaujamai Teisėjų tarybai, šių metų gegužę D. Grybauskaitė leido jam daryti karjerą ir pasirašė dekretą dėl paskyrimo Vilniaus apygardos teismo teisėju.

Kaip tik toks požiūris, užkertantis kelią bet kokiam apsivalymui ir pertvarkai, ir yra skubiai operuotinas mūsų valstybės vėžinis auglys.

O tiesa, kad ir kokia ji būtų, yra šiurpi bet kuriuo atveju.

Labai šiurpi tiesa, jei pedofilija buvo. Teisėsauga arba nesugebėjo apginti dviejų prievartautų vaikų dėl nusikalstamo tingumo ir nekompetencijos, arba yra aktyvi nusikaltėlių bendrininkė, panaudojusi visą savo galią pridengti nusikaltimui ir persekioti tuos, kurie bando jį atskleisti. Todėl žmonių pasibaisėjimas tokia situacija ir Garliavoje gimęs judėjimas yra visiškai natūralus ir logiškas. Žmonės nebenori daugiau taikstytis su apipuvusios valstybės negandomis.

Tačiau dar šiurpiau, jei, kaip aiškina didžioji žiniasklaida bei įtakingi politikai, pedofilijos nebuvo. Teisėsauga nesugebėjo apginti nei dviejų mažamečių mergaičių, nei nekaltai apšmeižtų žmonių, tačiau leido – neįtikėtina (!) – dėl šeimyninio konflikto ketverius metus šokdinti visą valstybę ir visuomenę.

Tokiu atveju kyla paprastas klausimas: jei pedofilijos nebuvo ir valstybę ketverius metus sugebėjo terorizuoti kelios Garliavos šeimos, ko verta ta mūsų valstybė? Ar šį darinį dar galima vadinti valstybe (kad ir papuvusia), o gal tai – tik kietos ir šaltakraujiškos mafijos valdoma teritorija vardu „Lietuva“?

Tačiau abiem atvejais akivaizdu viena: tokia teisėsauga yra paprasčiausiai nereikalinga. Kaip nereikalingos ir visos biudžetinės partijos, kurių poreikius tokia teisėsauga tenkina, nes faktas – jos neturi nieko bendro su Lietuvos interesais, gyventojų lūkesčiais ir svajonėmis. Tai neturi nieko bendro ir su elementariu žmogiškumu.