Stokojant proto ir geros valios, kompensuojama pykčiu

Dvi švelnios melagės vėl papylė pamazgų į Lietuvos pusę.

Taip informavo lenkų žiniasklaida, kur apie melagius juk nemeluoja. Štai p. Rita Tamašunienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, pareiškusi per ką tik Torunėje vykusį „Polonijos“ forumą arba po jo, kad lenkų visuomenė Lietuvoj diskriminuojama, nes Lietuva „nevykdo dvišalių sutarčių“. (Iš tikrųjų, jų nesilaiko Lenkija, žr. toliau). Taip susirūpinusi referavo Lietuvos ambasada Varšuvoje, o dviejų Lietuvos atstovių šnekas forume citavo Torunės laikraštis.

Ponia Renata Cytacka, buvusi Lietuvos viceministrė, dar pazalatijo: „fiziškai neleidžiama įeiti į lenkiškas mokyklas“! Lietuvos lenkų visuomenė „kovojusi didžiulę kovą, kad būtų išsaugota J. Lelevelio mokykla Vilniuje“. Ir ką – nejau mokykla neišsaugota, panaikinta, uždaryta, sugriauta?

Ne, lenkakalbė Lelevelio gimnazija yra ir gražiai veikia, miestas net pastatė jai už nemažus Lietuvos pinigus naują pastatą… Bet norint guostis papildomiems užsienio maitintojams, pučiamas nebūtos skriaudos burbulas. „Kovojam ir kovojam su Lietuvos Vyriausybe“.

Kovotojai, verčiau dirbtų. Gaila, jei Lenkijos Vyriausybė ploja už tokias kiršinimo pastangas. Dabar atsiverskime 1994 m. dvišalę valstybių Sutartį. „Susitarusios šalys“ teiks „pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač pagarbos suverenumo…, nesikišimo į vidaus reikalus… principams“ (1 str.).

Nepastebėjom, kad Lietuva kištųsi į Lenkijos vidaus reikalus, bet įsakinėjimai keisti kitos šalies įstatymus ir konstituciją, tai tikra nepagarba jos suverenumui. Šalys abipusiškai skatina ir įpareigoja lenkų Lietuvos piliečių lojalumą savo valstybei Lietuvai („kiekvienas… privalo būti lojalus“) ir lietuvių Lenkijos piliečių – Lenkijai (16 str.).

Kol kas nepastebėjome, kad Lietuva ragintų ką nors Lenkijoje nesilaikyti šalies įstatymų. Veidrodinių atvejų būna. „Kilus ginčui…, o ypač kai šis ginčas ar situacija turi įtakos dviem Šalims, Susitariančios Šalys nedelsdamos (!) surengs atitinkamas konsultacijas…“ (6 str.).

„Susitariančios Šalys plėtos reguliarius valstybės įstaigų ir institucijų kontaktus. Šalys taipgi sudarys palankias sąlygas tarpparlamentinio bendradarbiavimo vystymui“ (8 str.). Čia nepatogu net komentuoti. Tarpparlamentinės Seimų asamblėjos veikla eilę metų suparalyžiuota ir sabotuojama būtent Lenkijos pusės nenoru tęsti delegacijų reguliarių susitikimų rotaciją.

Tereiktų sušaukti Asamblėją, ir tam jau ne vieneri metai įšalusi kaip tik Lenkijos eilė – pareiga. Įstatymas laužomas ten, o Lietuvos Seimo narė drįsta kaltinti savo valstybę. Toks parlamentinis įnašas. Trečioji šalis, jei reikės, dar užleis provokatorių tepliojančių paminklus. Meškeriotojai tyko georgijevskių, kad mestų šešėlį visiems Lietuvos lenkams. Teisė „Vartoti savo vardus ir pavardes pagal skambesį“, būtent atskiriant gyvą skambesį nuo rašymo normų, kurios „bus nustatytos specialioje sutartyje“ (14 str.), yra išties pažeidžiama abiejose šalyse.

Einant pagal skambesį neliktų jokios problemos dėl „v“ ir „w“, kadangi skamba vienodai, o kitąsyk nė netariama. Tačiau kamizelka skirtinga. Ir vis dėlto – ilgoji audra stiklinėje herbatos tęsiasi. Pasaldinant melu. Lyg valdininkų būtų vykdoma instrukcija kuo kvailiau įžeidinėti Lietuvos valstybę ir lietuvius. O gal supyks? Bet lietuviai keistuoliai, kaip ir jų valstybė. Padūsauja, apgailestauja, o nepyksta.

Palieka šio pobūdžio veiklą vietinėms autonominėms gražuolėms. Tiek to. Verta nebent pažymėti, iš kurio edukacinio šaltinio arba „Tynštuko“ visa tai sruvena. Gerai atsimenu, kaip viešuose „Polonijos“ TV debatuose ponas Valdemaras mane apkaltino, kad aš – buvęs sovietinis diplomatas, darbavęsis Varšuvoje ir ten pramokęs lenkų kalbos. Lengva patikrinti, kad niekad nesu buvęs sovietų diplomatinėje tarnyboje, tik muzikoje. Priminiau. Bet ponui Valdemarui nigdžiais neatėjo į galvą atsiprašyti. Toks mokytojas, tokios mokinės.