STT viešai patvirtino: Lietuvoje tirti politinės korupcijos niekas “neturi kompetencijos” (video)

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas viešai pripažino, kad Lietuvoje specialiosios tarnybos darbuojasi tik smulkiosios korupcijos srityje: tiria kyšius, papirkimus ir kažką panašaus. Prie didžiosios, t.y. politinės korupcijos visos specialiosios tarnybos ir joms diriguojanti prokuratūra, net neprisiliečia pirštu. Žinia, kyšiai didžiojoje (politinėje) korupcijoje iš esmės nepasitaiko. Pinigai neteisėtai, be perstojo, tačiau visiškai ramiai semiami  iš biudžeto prisidengiant specialiai šiems reikalams paruoštais įstatymais, vyriausybės nutarimais ar savivaldybės sprendimais. Kitaip tariant nusikaltimai daromi „remiantis įstatymu“. Būtent tokių veikų ir, esą, negali tirti nė viena Lietuvos specialioji tarnyba.

Tik ar tikrai negali? O gal labai pasistengus kaip nors galėtų ir prie dabartinių įstatymų?

Š. m. birželio mėnesį Seimas patvirtino Teisingumo ministerijos paruoštą taip vadinamą kovos su korupcija programą. Kaip žinoma, tvirtindami šią programą Seimo nariai neatsižvelgė nei į visuomenės nei į specialistų pastabas. Seimo nariai dar kartą įrodė, kad politikai dar toli gražu nepasiruošę ne tik kovoti prieš valstybinio lygio korupciją, bet net nedrįsta pradėti apie tai kalbėti. Todėl nuogąstavimai kad tokios formalios ir nedaug prasmės turinčios programos priėmimas nė per milimetrą nepakeis situacijos valstybinės (didžiosios) korupcijos plotmėje ir tikrosios korupcijos šaknys artimiausiu metu tikrai nebus pradėtos kirsti, pasitvirtino šimtu procentu. Primename, kad kol buvo ruošiama Vyriausybės antikorupcinė programa, ne vieną kartą primygtinai buvo siūlomi keli elementariausi dalykai: 1. Pirmu numeriu šioje naujoje antikorupcinėje programoje įrašyti politinę korupciją ir ją labai aiškiai ir suprantamai apibrėžti, kad būtų aišku bet kuriam Lietuvos ir užsienio piliečiui. 2. Padaryti taip, kad korupcijos apibrėžimas pagaliau atsirastų Baudžiamajame kodekse. 3. Kaip vieną kovos su korupcija punktų siūlyti kuo skubiau inicijuoti visuomeninio prokuroro institucijos steigimą. 4. Aiškiai įstatymiškai įtvirtinti, kad viešąjį interesą galėtu ginti fiziniai ir juridiniai asmenys, o ne vien visišką pasitikėjimą praradusi prokuratūra. Deja, kaip jau minėjome, nė vienas iš šių punktų nebuvo svarstytas ir įtrauktas į šią programą. Apie visą tai plačiau rašėme publikacijoje “Blogiau nebus arba Teisingumo ministerijos paruošta kovos su korupcija programa - politinės korupcijos pavyzdys”. Apie tai ką išsidirbinėjo Seimo teisės ir teisėtvarkos komisijos pirmininkas Stasys Šedbaras, visuomeninio prokuroro institucijos steigimo klausimu, išsamiai esame skelbę publikacijoje “Pasitvirtino blogiausios prognozės - S. Šedbaras niekšas”. Apie šį primirštą “kovos su korupciją” reikalą netikėtai priminė pats STT vadovas. Nuo šios minėtos programos priėmimo praėjus beveik pusmečiui, Žimantas Pacevičius spalio 24 dieną iš Prezidentūros tribūnos garsiai pareiškė, kad specialiosios ir visos kitos tarnybos negali kovoti prieš didžiausią šalies blogybę - didžiąją, o kitaip, politinę korupciją, nes tokio straipsnio, kaip “politinė korupcija” baudžiamajame kodekse nėra.





Baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ įtvirtintos korupcinio pobūdžio nusikaltimams priskiriamos  draudžiamo elgesio normos. Teisingas pasakymas, kad LR BK nėra tokios normos, kitaip – straipsnio, kuris numatytų baudžiamąją atsakomybę už „korupciją“, tačiau tiriamas juk ne pats reiškinys (korupcija), o konkretūs konkretaus asmens neteisėti veiksmai. Ir tas konkretus korupcinio pobūdžio nusikaltimą darantis asmuo BK230 straipsnyje  yra apibrėžiamas vėlgi konkrečiai: tai asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, tame tarpe ir  valstybės politikai, taip pat asmenys, turintys atitinkamus įgaliojimus užsienio valstybės institucijoje.

Taigi, visa šių asmenų veiklos  aplinka, užimamos pareigos tiesiogiai atskleidžia „korupcijos“ kaip reiškinio tyrimo sferą.Todėl  kyla, pavyzdžiui, vienas klausimas – kas vyksta su „darbo partijos“ byla? Tai kaip čia, teisėsauga tiria be straipsnio baudžiamajame kodekse? Ar čia tiesiog specialus politinis užsakymas, oi, atleiskite, valdančiųjų politinė valia? Tarptautinių žodžių žodynas pateikia termino „korupcija“ sąvoką: „Korupcija“ (lot. corruptio – gadinimas, papirkimas) – tai valstybės įstaigos pareigūno ar politinio veikėjo kyšio ėmimas už pareigų atlikimą arba už įstatymo pažeidimą, siekiant naudos sau arba abipusės naudos; papirkimas; kyšininkavimas. Tad LR BK XXXIII skyriaus straipsniuose pakankamai aiškiai įtvirtintos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Reikia tik noro šias nusikalstamas veikas tirti. Va čia ir prieiname prie politikos.

Tam, kad atitinkami atitinkamo asmens veiksmai būtų įvardijami nusikalstamais, reikia atitinkamo įvardijimo: gerai tai ar blogai. Tokį „toną“ užduoti gali tik atitinkami asmenys ar, tiksliau, įtakingi asmenys. Gal tai STT vadas ir įvardijo „politine korupcija“? Tai yra tai, kad nuomonė ar tam tikri veiksmai ar reiškiniai priskirtini neteisėtiems diktuoja ne BK ir kiti įstatymai, o atitinkamų asmenų ar jų grupių interesai. O STT tarp tų interesų jau pasimetė. Todėl  kyla, pavyzdžiui, vienas klausimas – kas vyksta su „darbo partijos“ byla? Tai kaip čia, teisėsauga tiria be straipsnio baudžiamajame kodekse? Ar čia tiesiog specialus politinis užsakymas, oi, atleiskite, valdančiųjų politinė valia?

Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas:

„Visuomenės balsas, kaip šuns į dangų. STT vadovas aiškiai įvardino priežastį, kuri, esą, jam trukdo kovoti su politine korupcija - tą pačią priežastį, kurią anksčiau įvardijo ir visuomenininkai. Tačiau ponas Šedbaras - klano klapčiukas, kaip ištikima savo suteneriui prostitutė, ir toliau nieko negirdi ir nieko nemato. Taigi, mūsuose politinės korupcijos nėra ir būti negali ir niekada nebuvo, nes jos, nėra baudžiamajame kodekse. O baudžiamajame kodekse jos nėra todėl, kad jos niekada nebuvo Lietuvoje ir būti negalėjo. Nes jeigu ji būtų buvus, ji būtų įtraukta į baudžiamąjį kodeksą. Todėl visos kalbos apie politinę korupciją - psichiškai nesveikų, visuomenei pavojingų, ligonių sapalionės. Ir niekas Lietuvoje nenustebs (ypač po Kazokiškių ir Klaipėdos įvykių) kai tie „visuomenininkai“ atsidurs Žiegždrių psichiatrinėje... Ir visą tai įvyks tik todėl, kad tokie tipeliai, kaip tūli šedbarai iki šiol neišliustruoti ir be pertraukos, nuo tarybinių laikų užima aukštus postus valstybėje.“