Tauta bunda. Oligarchijai svyla padai?

Daugiau nei dvidešimt metų Lietuvoje viešpatauja oligarchija. Išblėsus Atgimimo Sąjūdžiui, jo vietą užėmė skirtingos kilmės, bet tų pačių vertybių ir tikslų politiniai uzurpatoriai. Vieni jų perėjo tą patį Sąjūdį, bet išdavė jo keltus idealus. Kiti subrendo okupantų kolaborantų gretose. Treti atėjo iš įvairių verslo struktūrų, pačią politiką versdami verslu.

Drauge visi jie sudarė glaudžiai susijusių politinių subjektų sistemą, kurioje kovos, taip pat galimas pasirinkimas vyksta iš esmės tarp tos pačios šeimos narių. Jos gijos driekiasi į verslą, žiniasklaidą, saugumo ir teisėsaugos struktūras, net į mokslo bendruomenes.

Nepaisant smulkių šeimyninių ginčų – galbūt nuoširdžių, o galbūt skirtų vien įvairovės ir pasirinkimo regimybei, pagrindiniais klausimais šio konglomerato nariai sutaria. Tai moralinis, kultūrinis ir ekonominis liberalizmas (skiriasi tik jo mastai ir pirmenybės), globalizmas ir kosmopolitizmas, o pirmiausia – lojalumas jo kontinentiniam produktui: Europos Sąjungai. Bet užvis pirmiau – paties konglomerato viešpatavimas.

Ilgus dešimtmečius verslo oligarchija finansavo politinę oligarchiją. Koncernai, suriję darbščiausius ir veikliausius smulkiojo ir vidutinio verslo atstovus ūkyje, savininkų visuomenę pavertę mažateisių proletarų visuomene, atitinkamai formavo politinę šalies sistemą. Ligi tol, kol joje tapo ankšta. Kol Europos pavyzdžiai atskleidė, kad į valdžią gali prasibrauti jėgos, susprogdinsiančios oligarchinę, libertarinę, kosmopolitinę sistemą. Pradėtas kitas etapas.

Alternatyvioms politinėms partijoms, atskiriems politikams ir politinėms kampanijoms uždraustas finansavimas iš privačių rėmėjų – tiksliau, apribotas iki juokingumo. Valdžios partijos, įsitvirtinusios ankstesnių rėmėjų dėka, dabar finansuojasi pačios – iš mokesčių mokėtojų kišenių. Alternatyviesiems politikams – špyga. Nei valstybės, nei privačių rėmėjų.

Sudaryta perkamos demokratijos sistema. Skirtingomis finansinėmis sąlygomis vieni politikai gali rengti rinkimų kampanijas ir taip pasiekti rinkėjus, kiti – ne. Daugybė rinkėjų tiesiog neišgirsta, kad yra politikas arba partija, atitinkantys jų vertybes ir interesus. Tai aiškiai liudija faktas, kad gera pusė rinkėjų išvis boikotuoja rinkimus, ir žymi jų dalis – sąmoningai.

Perkama žiniasklaida – uoliausia perkamos demokratijos klientė. Nenuostabu, kad ji uoliausiai gina esamą politinę sistemą, juodindama arba tiesiog ignoruodama alternatyviąsias politines jėgas. Retkarčiais vienas kitas alternatyvus tekstas praleidžiamas, bet tik tam, kad sudarytų įvairovės ir demokratijos regimybę, o paskui – ištirptų sisteminės propagandos liūne.

Dar griežčiau nei atstovaujamosios valdžios pasirinkimas apribotos dalyvaujamosios demokratijos galimybės. Norint surengti referendumą piliečių – o ne valdžios – iniciatyva, reikia 10 % piliečių parašų. Palyginkite: Olandijoje – 3,5 %, Vengrijoje – 2 %, Šveicarijoje net Konstitucijos pataisai – 1,2 %, Italijoje referendumui užtenka vos 0,8 %.

Lyg astronominio parašų skaičiaus dar būtų maža, pasirinktas parašų rinkimo laikas – 3 mėnesiai. Latvijoje, kur parašų skaičius toks pat, jų rinkimo laikas neribotas. Neribotas ir Vengrijoje, kur užtenka 2 % piliečių parašų, o Šveicarijoje skirtas laikas – 18 mėnesių.

Vis dėlto brutaliausias dalyvaujamosios demokratijos apribojimas – Juozo Bernatonio iniciatyva įvykdyta reforma: vietoj asmens kodo pasirašantis pilietis turi įrašyti paso numerį. Parašų rinkėjų duomenimis, taip atkrenta nuo 60 % iki 80 % pasirašančiųjų... Asmens kodą daugelis piliečių žino atmintinai, be to, jis yra daugelyje kitų dokumentų, o paso numeriui įrašyti reikia po ranka turėti pasą.

Per 23 valstybės metus piliečių iniciatyva rengti, rodos, 25-i referendumai. Visos ligšiolinės iniciatyvos žlugo. Saugikliai nuo piliečių valios pasirodė pakankami. Bet jokios tautos kantrybė nėra amžina.

Šiais metais kilo iniciatyva, sujungusi žemės ir jos gelmių turtų nuosavybės klausimą su bendriausio pobūdžio klausimu – referendumui reikalingo parašų skaičiaus sumažinimu bent jau trigubai. Iš pradžių atrodė, kad tai bus eilinis pasispardymas iš daugiau nei dvidešimties. Bet tik iš pradžių. Spalį paskelbta, kad surinkti du trečdaliai – per du trečdalius skirto laiko. „Blefas“ – vyptelėjo dažnas, įskaitant paties referendumo iniciatyvos dalyvius. Bet...

Joks kitas referendumas, jokia pilietinė iniciatyva jį surengti lig šiol nesulaukė tiek sistemingų ir kryptingų išpuolių. Jau vien tai rodo, kad sistema – turinti visus reikiamus duomenis iš perkamos žiniasklaidos ir kišeninio saugumo – suprato: šįsyk reikalas rimtas.

Iš pradžių mėginta eiti įprastu informacinės blokados keliu. Vėliau pasipylė patyčios. Kitais atvejais gabūs viešųjų erdvių atstovai Andrius Užkalnis ir Algirdas Ramanauskas-Greitai šįsyk eterin išleido visiškai žemo lygio tekstus, kuriuose aiškiai atsiskleidžia desperacija. Galiausiai griebtasi provokacijų, peržengiant Konstituciją ir net Baudžiamąjį kodeksą.

Spalio 22 d. žinomas liberaliosios žurnalistikos atstovas Romas Sadauskas-Kvietkevičius interneto socialiniame tinkle „Facebook“ organizavo sistemingą trukdymą piliečiams pasinaudoti savo konstitucine teise į referendumą. Organizatorius į savus bendražygius kreipėsi tokiais žodžiais: Užsiminkite, kaip gerai šiais laikais veikia veidų atpažinimo programa. Galima improvizuoti tokiu stiliumi: „Nustebsite, jei bandysite kur nors darbintis, gauti leidimą ginklui, paskolą banke...“ Arba taip: „Nieko nežinau, Jie pasamdė, kad visus jus nufotografuočiau. Ir ne mano reikalas, kas jums paskui po vieną nutiks.“

Prie šios akcijos greitai prisijungė jaunosios kartos atstovas, vienos iš sisteminių partijų jaunimo sekcijos vadovas Adomas Bužinskas. Jo tekstas – dar iškalbingesnis: Aš siūlau pasirašinėti už Kalėdų Senį arba kitas gerbtinas personas ir taip chamiškai kenkti jų darbui.

Vienu atveju raginama bauginti parašų rinkėjus ir galimai dar labiau pažeidžiamus pasirašančius asmenis, kitu atveju – gadinti parašų rinkimo lapus. Abu atvejai numatyti Baudžiamajame kodekse, skiriant teisinę atsakomybę – iki trejų metų. Ką šie atvejai rodo? Arba tai, kad desperacija peržengė bet kokias logikos ir net savisaugos instinkto ribas, arba tai, kad sistemos atstovai užtikrinti, jog jų pačių sisteminė teisėsauga juos „išsuks“.

Lapkritį pereita prie pačių parašų rinkėjų dezorganizavimo. Jų koordinacijai skirta grupė jau minėtame tinkle „Facebook“ staiga skilo į tris – pasirodžius slapyvardžiu pasivadinusiam asmeniui. Gali būti, kad ir tai dar ne riba.

Visi šie reiškiniai rodo viena: oligarchijai svyla padai. Jei šįsyk susiimsime ir surinksime sistemos reikalaujamą parašų skaičių, pirmąsyk gausime galimybę sistemą pakeisti iš esmės. Artimiausios savaitės atskleis, ar mūsų žmonės jau pribrendo tikrajai tautovaldai. Nepasiduokime!