Tie žmonės, su kuriais jis ketino petys petin kurti Lietuvos ateitį, pasirodė esą išdavikai

Gruodžio 10 d. sukanka šviesios atminties Rašytojo, Tiesos šauklio Vytauto PETKEVIČIAUS (1930. V. 28–2008. XII. 10) devintosios mirties metinės

Liudmila Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems...“

Šia proga pravartu būtų prisiminti, kad jis Lietuvos labui nuveikė kalnus gerų darbų, tartum liūtas kovėsi su tautos negerovėmis ir parašė daugiau kaip 30 knygų, kurios, išverstos į 30 ar daugiau kalbų, pasklido po visą pasaulį. Rašytojas visuomet palaikė darbščius, dorus ir kūrybingus tautiečius, nuolat juos šlovino ir aprašinėjo savo apybraižose. Kita vertus, labai nemėgo kvailių, savanaudžių ar pasipūtėlių – ir žodžiu, ir raštu pliekdavo juos be jokio gailesčio.

Ne veltui juk Vytautas Petkevičius bailesnių plunksnagraužių brolių buvo pramintas Taranu - daugelis ir anuomet slėpėsi už jo plačios nugaros: jo narsos, aštraus žodžio ir gražios, vyriškos jėgos užteko visiems apginti. O visokie šliužai, kaip ir šiandien, bijojo jo plunksnos kaip velnias perkūno. Sykiu tai buvo labai atlapas, geranoris, nuoširdus žmogus. Pasirengęs padėti kiekvienam bėdon patekusiam…

V. Petkevičius, kaip ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių, buvo šiurkščiai nušalintas nuo politikos. Politika Lietuvoje tapo įrankiu mūsų tautai galutinai palaužti. Tokiomis aplinkybėmis Rašytojui teliko vienas, jau seniai išbandytas ir išaštrintas ginklas – tiesos žodis. Juo, tarsi kadaise Vincas Kudirka savo „Varpu“, žadino žmones iš stingulio, ragino nepasiduoti, teikė vilties, kad yra dar gyvų, ne visus pasiglemžė godulys ir pinigavimosi liūnas. Šitaip, be šūsnies aštrių straipsnių spaudoje, radosi trys didžiosios jo sielvarto ir širdies skausmo kupinos knygos: „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006) ir galop „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008), baigta spausdinti 2008 metų gruodžio 19, praėjus devynioms dienoms po Rašytojo mirties.

Jomis, kaip ir kadaise, dar tarybiniais laikais spausdintais kandžiais savo straipsniais, feljetonais, pamfletais, V. Petkevičius ragino žmones, šaukė atsipeikėti, apsidairyti. „Tokia jau rašytojo duona,“ – sakydavo jis. – „Kūrėjas neturi teisės taikstytis su visuomenės blogybėmis... Be to, aš diplomuotas istorikas. Tokių „slaptų“ biografijų tyrinėjimas – mano amatas. Tad privalau kartu su skaitytojais ieškoti istorinės tiesos, ją rasti ir paskelbti...“.

Susilaukdavo „galingųjų“ nemalonės visa Rašytojo veikla, susilaukė ir paskutinioji trilogija. Daugelis joje išjuoktų „išrinktųjų“ tyliai nurijo pašaipą, bet tik ne ponas Vytautas Landsbergis, dar Sąjūdžio „jaunystės“ laikais iš pasalų kenkęs Rašytojui purvinais šmeižtais. Nuo 2003 metų šis nenuilstantis skundų autorius ir bylinėtojas tampė Rašytoją po teismus, o jam mirus tampė jo vaikus – tarytum teisme galima prisiteisti sąžinės, garbės ar padorumo. Kai 2005.10.10. teismas pripažino Vytautą Landsbergį esant neteisų, tasai minėtų trijų dalykų taip stokojo, kad net suraitė dar vieną skundą, kuriame apskundė patį teismą!.. Nors teisėjų etikos komisija tą jo rašinį pripažino kaip kišimąsi į teismų nepriklausomumą, Lietuvos „išrinktųjų išrinktasis“ nė neketino nurimti: juk reikėjo kaip nors įrodyti savo „valdžią“, panaudoti taip sunkiai įgytas „galias“.

Vytautas Petkevičius turėjo dovaną būti ne tik nuostabiu daugelžiniu ir apsiskaitėliu, bet ir turimų žinių pagrindu numatyti, kas laukia ateityje. Be to, apsimetėlius ir veidmainius lukšteno mikliai - kaip voverė riešutus. Būti išminčiais atbuline tvarka netrunka daugelis gudručių. Bet mąstyti į ateitį geba ne kiekvienas. V. Petkevičius tai gebėjo. Tik, suprantama, nebuvo įvertintas. Tai, apie ką jis šaukė perspėdamas, dabar pildosi raidė raidėn…

Tėtis gebėjo nuoširdžiai, be jokios veidmainystės išlikti tikru, nemeluotu rašytoju – viena vertus, tautos vaidila ir dainium, jos laisvės šaukliu, bebaimiu šviesos, tiesos, gėrio ir grožio gynėju, o kita vertus – žyniu, sielų gyduoliu žiniuoniu, žmonių guodėju, jų dvasios stiprintoju, vedliu į tauresnį, kilnesnį, prasmingesnį gyvenimą.

Na ir sunki buvo toji Vytauto Petkevičiaus, tikro rašytojo, duona – vis nenurimti, vis nepabūgti, vis išlikti tiesiam ir teisiam ir niekad nemesti kelio dėl takelio. O kur dar nuolatinės pratybos neieškoti žodžio kišenėje ir vien juo apsiginklavus narsiai kautis su klastingais ir suktais visokiausių tamsumų ir slogučių slibinais slibinočiais...

Šitaip jis ir gyveno: vien pačiu savimi, vien savo prigimties tvirtybe pasikliaudamas vadavosi iš gyvenimo bėdų ir vilkduobių, išlikdamas taurus, kilnus ir be galo dosnus to savo gerumo, pakeliui dar ir kitiems padėdamas išlipti.

Be to, kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška kunkuliavo jame net ir sunkiausiomis akimirkomis. Kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.
Tai švytėjo jo akyse, skambėjo balse, slypėjo eigasty, laikysenoj – pirmykštis, prigimtinis, nepalenkiamas orumas, nesunaikinama savigarba, neįveikiama, laisva ir niekuo nepažabojama dvasia. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, įveikti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

Priklausomai nuo to, didelė ar maža, labai svarbi ir skaudi ar šiaip, vidutinė tiesa būdavo pasakyta, tie viesulai ir perkūnijos smarkavo ilgiau ar trumpiau, bet visada padūkusiai, visada siautulingai. Tėtis be jokios atvangos ir labai narčiai gynė savo, liaudies šauklio ir žiniuonio, teisę penėti tautą jai taip reikalingais vaistais – TIESA. Per ugnį ir vandenį, per skaudžiausias perkūnvėtres nešė savimi pridengęs, prie širdies priglaudęs tiesos žodį – lyg brangiausią turtą, lyg didžiausiuose sopuliuose gimusį savo kūdikį. Ir niekam neleido jo luošinti, darkyti ar niekingu „valdžios“ sauvalės puodu apvožus palaidoti. Kovėsi kaip liūtas.

Kartais atrodydavo gerokai aplamdytas, žaizdotas, sugniužęs, lyg ir įveiktas, lyg ir nugalėtas. Tačiau kuriam laikui praėjus, būdavo, atsileidžia, nurimsta, tampa mąslus, paslaptingas. O kurią dieną, žiūrėk – jau velkasi paltą. Ko nors paklaustas atsigręžia ir matai: mėlynose tėčio akyse vėl žiba toji nenusakoma, nepagaunama, išdykėliška šelmio kibirkštėlė. Vėl žaižaruoja, skelbdama gyvasties, pažangos, tiesos ir šviesos pirmenybę...

Aha, vadinas jau sumąstė. Jau rado išeitį. Jau veiks. Veiks ir įveiks. Įveiks dar vieną ir dar vieną, ir dar: visas, kiek tik jų bus – kliūtis, užtvaras, užtvankas... Tartum pavasario polaidžio vanduo – pratirpdys ledus, susiras sau taką. O jei neras – graužte prasigrauš... Ir ką gi – susirasdavo. Prasiskindavo. Graužte prasigrauždavo, kiečiausioje uoloje prasiardydavo. Ir visada šventė tą dosnią, visiems teikiančią ir nė kelmo neaplenkiančią šviesos pergalę prieš tamsą.

...Taip bekaistant ir gražiomis viltimis apie laisvę besvaigstant ji ir atėjo – gražiais pelnytos pergalės sparnais atplasnojo. Stojo naujieji, taip ilgai laukti ir godoti laisvės laikai. Sumirgo sušvito trispalvės, aidais ataidais nuaidėjo laisvės giesmės, nusirangė gražios ir jaudinančios eitynės laisvės keliais aplink Baltiją.

„Liustracija, liustracija!“ – tik ir skambėjo aplinkui. Žmonės norėjo aiškumo, norėjo tiksliai žinoti, kas yra kas. Ir kas kuo buvo. Ir kas darbavosi tautos labui, o kas visai priešingai. Įdomu, kad bene smarkiausiai apie „liustraciją“ klegėjo ir vėl prie valdžios vairo stoję jos „nuolatiniai“, „profesionalai“.

Tėtis, tada jau išrinktas Lietuvos Seimo saugumo komiteto pirmininku ir būdamas labai veiklus, stropus ir galvotas, be to, gabus pasitelkti tokius pat dorus ir ne iš kelmo spirtus, netruko surinkti kalnus medžiagos apie visus, kuriuo nors šonu prie Lietuvos kankintojų prilipusius. Paaiškėjo labai daug negražių dalykų. O bjauriausia, kad vis apie tuos, kuriuos dauguma, propagandos apžavų suklaidinta, laikė savo geradariais ir išvaduotojais. Ką daryti? Iš tiesų. Ką daryti?..

Na, tėtis, kaip pagarsėjęs stropuolis ir tiesos šalininkas, su visa ta medžiaga – pas to meto Lietuvos prezidentą, garbųjį ir stotingąjį A. M. Brazauską, kurį tuo metu dar didžiai gerbė ir savo bendru „vardan tos Lietuvos“ algojo. Nuėjo kaip pridera, su visom apeigom. Paukšt ant stalo sąvadus ir bylas – štai jums pamatai pradėti tiesos žygį, štai jums „liustracija“...

Pasakoti beliko jau labai nedaug. Kas skaito, sulaikykite kvapą: už dienos kitos toji medžiaga, tas pamatas tiesai ir šviesai, taip sunkiai pelnytai Lietuvos žmonių, paprasčiausiai DINGO!.. Nykte išnyko nuo Prezidento stalo! Išgaravo kaip dūmas – niekam, bent jau pačiam V. Petkevičiui, tikrai nežinoma kryptimi.

Smūgis buvo nelauktas. Ir dėl to dar stipresnis. Jis bumbtelėjo taip netikėtai ir taip smarkiai, kad rašytojas ilgai negalėjo atsikvošėti. Net keletą metų gaudė kvapą, vis nevaliodamas atsigauti. Tie žmonės, su kuriais jis ketino petys petin kurti Lietuvos ateitį – šviesią ir laisvą nuo prietarų ir baudžiavos, pasirodė esą išdavikai! Paprasčiausi išverstakailiai ir parsidavėliai, už apgailėtinus grašius seniai pardavę tėvynę ir paskutinius sąžinės likučius.

– Niekšai! Išgamos! Veidmainiai! – vėl griaudėjo po namus nevilties kupinas tėčio balsas. – Kaip jie drįso? Kaip drįso? Kaip galima šitaip! – vėl gniaužė kumščius virpėdamas iš įniršio. Jam niekaip netilpo galvoj, kad kas nors galėjo štai tai paprastai, nuvalkiotai, lyg niekur nieko išduoti tokią gražią, taip ilgai svajotą jo mylimos tautos laimę, jos orumą ir laisvę. Jis niekaip negalėjo susitaikyt su mintimi, kad visus tuos metus, pamažu išstumdami padoriuosius, prie valdžios vėl sugrįžo tautos kankintojai ir kraugeriai.

Jautėsi visai sugniuždytas, palūžęs, suniekintas, apgautas. Tūžo ir niršo. Niršo ir tūžo. Kol vienądien nurimo ir vėl, kaip senais gerais laikais, tapo mąslus ir paslaptingas. „Pagaliau!“ – smilktelėjo man, kai pamačiau jį tokį. – „Kaži, ką dabar sugalvos? Ką dabar iškrės tas nenuorama valiūkas?“

Ir iškrėtė! Paūžavęs, patūžavęs susikaupė, susitelkė, įveikė visus sielvartus ir šekit: visų padlaižių ir pardavikų panosėje, pačiosna melų ir veidmainystės mariosna pūkštelėjo nuostabų, kvapą gniaužiantį „DURNIŲ LAIVĄ“ (2003) – lyg iš mėnulio nutėškė!.. Tai, kas paslaptingai šėšėlingai dingo nuo garbiojo prezidento A.M. B. stalo, dabar visomis vaivorykštės spalvomis sužibo puikioje, šmaikščioje knygoje, atviroje visai tautai. Štai jums užtamsinta „liustracija“, štai jums, žmonių vedžiotojai už nosies!

Ir vėl rašytojas laimėjo. Laimėjo dar vieną kovą su klasta, nedora ir pinklėmis. Laimėjo oriai ir garbingai, vienu galingu smūgiu, amžiams likdamas niekieno ligi šiolei neįveiktas. Ir buvo toje jo pergalėj kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška, kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.

Valio! Sveikinu, tėtuk. Ir vėl matau šviesias tavo akis, girdžiu tavo skambų balsą. Vėl regiu pergalingą tavo eigastį, didingą ir tiesią tavo laikyseną – tą nepalenkiamą savigarbą, laisvą ir niekuo nepažabojamą dvasią. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, įveikti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

Tokį ir regiu tave – nenugalėtą laisvūną, akį gudriai pamerkusį šelmį vaikėzą su pienių vainiku ant galvos.

Norintiems pasiskaityti tėtės "liustracijos" ataskaitą tautai, garsųjį, nelemtų landsgrybių uždraustąjį „Durnių laivą", PRIMENU - tai galima padaryti ČIA.

Parengė Juozas Ivanauskas