Trijų didžių valstybių dvi su puse krizės

Pasaulį valdo didžios valstybės (supervalstybės). Nuo amžių amžinųjų jos žaidžia tarpusavio žaidimus, todėl pasaulio istorija turtinga įvairiausiais įvykiais. Praėjusieji metai nebuvo išimtis: pasaulyje įvyko „trijų didžių valstybių dvi su puse krizės“: Rusijos ekonominė krizė, karinė JAV krizė ir politinė Kinijos krizė, kurią mes laikome daline.

Krizė Rusijoj ir Ukrainoj – TSRS žlugimo pasekmės

Krizė Rusijoje tiesiogiai susijusi praėjusių metų įvykiais Ukrainoje. Visa tai – lavininis TSRS griuvimo efektas. Rusai tikėjosi, kad JAV ir Europa priims juos į savo šeimą, tačiau vietoj to, ES ir NATO tęsė žygį į Rytus. Kruvinas Čečėnijos karas, įtempta 2008 m. ir 2013 m. situacija, spalvotosios revoliucijos privertė Rusiją pabusti iš sapno: su TSRS Vakarai jau susidorojo, dabar atėjo ir jos eilė.

Antrąją prezidentavimo kadenciją Vladimiras Putinas atmetė visas iliuzijas apie švelnia ir pukuotą Ameriką. Užsienio politikoje Rusija dabar  vadovaujasi principu „prieš bet kokį veiksmą yra atoveiksmis“, o šalies viduje prasidėjo kova prieš destrukcinius „penktosios kolonos“ veiksmus. Buvo atlikta nevyriausybinių organizacijų, kuriose galėjo dirbti užsienio šalių agentai valymo operacija, taip pat užsiimta provakarietiškomis žiniasklaidos priemonėmis. Buvo pastatytas stabilaus politinio ir ideologinio režimo fundamentas. Nors 2014 m. gruodžio 30 d. JAV priklausančiuose  socialiniuose  tinkluose buvo pakeltas triukšmas dėl įvykių Maskvoje, tačiau jiems teko nusivilti. Maskva – ne Kijevas.

Atsidūrę situacijoje, kai ginklu reikalui nepagelbėsi, o ataka žodžiu jau nebeveikia, JAV nusprendė eiti jau kartą pramintu taku: sukurti energetinę ir finansinę krizę. Ir iš tikrųjų, Rusija, kurios ekonomika iš tiesų yra silpna, šį smūgi pakelia sunkiai.

Žiūrint per Kinijos prizmę, TSRS griūtis ir Rusijos sunkumai pademonstravo, kad ne visos pasaulio šalys nori taikos. Karinį griovimą keičia ekonominės ir politinės priemonės. Po Antrojo pasaulinio karo JAV pasaulio užkariavimo strategijos pagrindu tapo kultūrinis imperializmas, o ekonominis ir karinis pasitraukė į antrąjį planą. Pirmuoju šios strategijos trofėjumi tapo TSRS. Vėliau Artimieji Rytai ir Vidurinė Azija, nors iš tiesų visi veiksmai buvo nukreipti į Rusiją. Amerika nori, kad Rusijos įtaka šiuose regionuose butų visiškai minimali.

Occupy Central – nepavykusi dalinė krizė

Įvykusi Honkonge „lietsargių revoliucija“, taip vadinama Occupy Central, tai akcija prieš Kiniją, kuriai Vakarai ruošėsi tris metus. Pasibaigus šaltajam karui, JAV nusprendė įpūsti „spalvotojų revoliucijų“ laužą, kurios finalu turėjo tapti Kinijos „kremacija“. Kariniai Pekino ir Vašigtono žaidimai XXI amžiuje susikoncentravę ties žodžiu „ugnis“: Kinija pagaliau įsiliepsnos arba, vis gi, užgesins šį laužą.

Kodėl neteisėtą Occupy Central akciją vadiname daline Kinijos politine krize? Mes sakome „politinė krizė“, todėl, kad šis teminas tiesiogiai susijęs su politika, kurią vykdo didžios valstybės. Ir tai itin svarbu. Tokio tipo „revoliucijos“ ateityje gali tapti svarbiausią grėsme Kinijos vystymuisi. Mūsų šalis labai aiškiai tai supranta, juk prieš akis analogiški pavyzdžiai: TSRS, Rytų Europa, Artimieji Rytai, Vidurinė Azija. Šalies lyderiams privalu daug dėmesio skirti kibersaugumui ir visuomenės informavimui ir jokių būdu neprileisti prie šių sričių žmonių, kurie neturi šimtaprocentinio pasitikėjimo.

Mes gyvename interneto amžiuje. Nacionalinės sienos , teritorinių vandenų ir oro erdvės gynybos supratimas jau senai žmonių sąmonėje yra „išplaukęs“. Grasinimas panaudoti reguliarią armiją ar branduolinį ginklą, negali sustabdyti informacijos įsiskverbimo į šalį. Internetas apjungė visa pasaulio valstybes ir tautas, o žmonės tapo dar vienu resursu, kaip vanduo, žemė ar oras. Bet kas gali įeiti į begalinę virtualią erdvę ir pradėti kovą.

Šaltųjų ir šaunamųjų ginklų laikais šaliai užteko ginti savo teritorijas, vandenis ir oro erdvę, taip ji galėjo garantuoti savo žmonių  ir vertybių saugumą. Tačiau dabar to neužtenka. Pasaulyje vyksta nuolatinė idėjų ir kapitalo cirkuliacija. Jie gali laisvai skverbtis į bet kurią šalį. Paskui juos  seka žmones, tačiau sėkmė nėra garantuota, tai gali priversti  žmogų prarasti viską, net ir atramos tašką. Idėja pasiekti valdžios olimpą, įgauti valdžios, neabejotinai tapo labai populiari. Tačiau visa tai tik iliuzija. Užtenka žvilgtelt į Artimųjų Rytų ir Vidurio Azijos šalis, kuriuose per vieną naktį buvo nuversti politiniai rėžimai. Anksčiau užkariaudavo teritorijas, dabar – širdis ir protus. Šiuolaikiniame pasaulyje mes privalome išmokti ginti šiuos dalykus.

Interneto viešpatavimo laikais visuomenėje vyksta du priešingi procesai: visuomenės nuomonės pavergimas ir priešinimais šiam pavergimui. Aukščiausias didžių valstybių žaidimo lygis – tai kova dėl žmonių protų ir širdžių. Šalys dažnai kariauja dėl kultūrinių, ideologinių ir kitų skirtumų. Tačiau egzistuoja varžybos ir technologiniame bei ekonominiame išsivystyme. Tačiau lygi kova šiuo metu vyksta tik vienoje sferoje.

JAV kultūrinis imperializmas pralaimi

Kaip tik kultūriniuose įsitikinimuose ir ideologijoje JAV ir Europa, nežiūrint į jų stiprias armijas, technologijas ir ekonomikas, neturi jokio strateginio pranašumo. Blogiausiu atveju, tikrai ne kiekvienas laiko jas itin stipriomis šioje srityje. Nevakarų  civilizacijos šalių istorija taip pat buvo ilga ir šlovinga. Vakarai aplenkė kitus, nes pas juos pirmus įvyko modernizacija. Vakarai aplenkė nevakarus materialinės kultūros srityje. Tačiau,  to negalime pasakyti apie dvasinę kultūrą. Vakarų klaidos naujoje istorijoje sugriovė kai kurias žmogiškąsias vertybes. Kultūros srityje Vakarai niekada nelaimėdavo prieš savo  priešininkus ir jiems tikrai bus sunku tai padaryti ateityje.

Amerikos kultūrinis imperializmas paskutiniu metu patiria nuolatines nesėkmes. Ši jauna šalis remiasi grubia jėga taip pat, kaip Europa XIX amžiuje. JAV veiksmai Artimuosiuose Rytuose ir kova prieš Islamo Valstybę sunku palyginti su kariniais veiksmais, kurie vyko po šaltojo karo. Iš Barako Obamos kalbų tampa aišku, kad Amerika yra baili: jei sunku nugalėti stipresnius priešininkus nei Talibanas. Ji priversta kreiptis į Rusiją ir Kiniją pagalbos. Šios šalys Amerikai yra tiesiog būtinos kovoje su terorizmu, kad pasaulyje neatsirastų jokios antiamerikietiškos sąjungos ar aljansai.

Vakarų kultūros patrauklumas ir poveikis palaipsniui slopsta. Dėka to, Kinija vėl pradėjo vertinti savo senai pamirštą kultūrą. Mes turime šansą ir privalome jį išnaudoti.

Šaltinis: opinion.huanqiu.com