TS-LKD: metas permainoms!

Šis tekstas – tai mėginimas grąžinti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimų kampaniją į idėjų ir racionalios, strateginės diskusijos plotmę.

VI. Esamą centralizuotą, institucionalizuotą, hierarchinę partijos struktūrą turi papildyti lanksčių bendraminčių tinklų kūrimas ir veikimas juose.

VII. Pamažu tampame „partinių broilerių perykla“ – ir kaip to išvengti: dėmesys politikos turiniui, idėjoms, asmenybių brandai.

VIII. Turime vėl tapti bendrų idėjų telkiama bendraminčių bendruomenė – vienybės pagrindu turi tapti nauja konservatyvios ir krikščioniškai-demokratiškos vertybinės vizijos sintezė.

IX. Konservatyvios Lietuvos visuomenės vizijos šerdis – ginti laisvos visuomenės pagrindus ir atverti tradicines vertybes ateičiai; konservatyvumas ir tradicijos turi būti ne kliūtis pažangai, bet turi tapti autentiškos pažangos link bendrojo gėrio variklis.

X. Konservatyviai visuomenės vizijai įgyvendinti reikalingas telkiantis, o ne skaldantis vertybinis sąjūdis, ir nauji politinio veikimo įrankiai – būtina įvaldyti švietimo ir kultūros instrumentus.

XI. Turime atkurti pasitikėjimo ryšį su visuomene, pasidarydami atvira partija, atsiliepianti į opiausius visuomenės lūkesčius, ir tapdami tikroji darbo žmonių partija, solidari su visuomenę ir valstybę savo darbu kuriančiais žmonėmis.

XII. Turime keisti santykį su kitomis politinėmis jėgomis – mažiau priešų, daugiau sąjungininkų; džiaukimės, jei mūsų idėjos tampa bendrosios politinės darbotvarkės dalimi, ir ieškokime naujų idėjų, o ne zirzkime, kad jas pasivogė.

XIII. Siekime daugiau nacionalinių susitarimų ir telkiančios idėjų lyderystės, mažiau koliojimosi ir betikslės kritikos.

XIV. Būtini pokyčiai partijos valdyme: partijos pirmininkas – mediatorius ir kolega, o ne sureikšmintas ir nepakeičiamas vadas; pralaimėjus nacionalinius rinkimus – mandatas ant stalo ir nebedalyvauji pirmininko rinkimuose.

Dabar, iš eilės, apie viską išsamiau.

I. Rinkimai pralaimėti

Sunku ginčytis, kad TS-LKD rinkiminė situacija nepavydėtina. Nors ir surinkusi antrą didžiausią skaičių balsų savivaldoje po LSDP, mūsų partija prarado visus didžiuosius miestus ir nesustiprino savo pozicijų regionuose. TS-LKD paskutinius keletą metų didžiavosi esanti „didmiesčių politinė jėga“ – veržlios, išsilavinusios, aspiracijų turinčios jaunosios kartos partija. Todėl negali netapti neramu supratus, kad didžiausi mūsų merų valdomi miestai yra Kretinga, Radviliškis ir Palanga (atitinkamai 20, 18 ir 17 tūkstančių gyventojų – tą sakau su visa derama pagarba šiems puikiems miestams). Merų skaičius sumažėjo ne dramatiškai – nuo 13 iki 11, – tačiau ką reiškia tokių konservatorių bastionų, kaip Kaunas ir Panevėžys, praradimas? Galima teisintis, sakant, kad 2015 metais gauta daugiau balsų ir vietų, negu 2011-aisiais (tada gauta 163 tūkst. balsų ir 249 mandatai) – tačiau tai buvo ypač prasti rinkimai TS-LKD. Teigiama, kad šiemet gauta maždaug tiek balsų ir vietų tarybose, kaip ir sėkmingais 2007-ųjų metų rinkimais (183,6 tūkst. balsų ir 256 vietos 2007 m., 180 tūkst. balsų ir 254 vietos 2015 m.). Tačiau taip sakyti – tai ignoruoti faktą, kad dabartinė TS-LKD yra dviejų tuometinių partijų, Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų, įpėdinė. 2007 metais LKD surinko papildomus 54 tūkstančius balsų ir gavo dar 95 mandatus savivaldybių tarybose.

Žinoma, yra du būdai reaguoti į pralaimėjimą. Vienas – pralaimėti ir bandyti save bei kitus įtikinti, kad iš tiesų buvo laimėta, ir kad „viskas bus gerai“. Antras – įvardyti pralaimėjimą ir iš jo pasimokyti. Aš norėčiau eiti antruoju keliu.

Taigi didmiesčiai prarasti, regionai nesusigrąžinti, o iš priaugančios jaunosios kartos ir naujų rinkėjų už TS-LKD balsuoti ateina tik tiek, kad šiaip ne taip pakeičia išmirštančius ar nusiviliančius rinkėjus, bet jokio esminio pagausėjimo ar plėtros nėra. Ir tai – po daugiau nei dvejų metų buvimo opozicijoje, kuris turėtų TS-LKD pozicijas sustiprinti. Taigi perspektyvos 2016 metų nacionaliniems rinkimams spingso liūdnos – TS-LKD kyla reali grėsmė tapti mažesniąja dešinės partija šalia stiprėjančių liberalų, o triuškinančia pergale Seimo rinkimuose nė iš tolo nekvepia.

II. Rinkimų rezultatai išryškino gilumines problemas

Tačiau balsų skaičius ir laimėti mandatai ar merų postai – toli gražu ne viskas. Daug blogiau, kad šie rinkimai išryškino įsisenėjusias TS-LKD struktūrines ir turinio problemas. NB! Čia turiu pabrėžti, kad šias problemas įvardydamas, anaiptol neteigiu, jog visi konservatorių-krikščionių demokratų oponentai bei konkurentai kažką daro ženkliai geriau ir šiose plotmėse yra už mus pranašesni – anaiptol; tiesiog mūsų rinkėjai iš mūsų tikisi kiek kitos kokybės ir yra reiklesni TS-LKD turiniui bei idėjoms.

Taigi giluminė problema yra ta, kad nebėra autentiškos konservatyvios visuomenės vizijos, kuriai kurti ta visuomenės parama ir būtų reikalinga. Nėra ir atliepio į žmonėms rūpimas problemas, suiręs ryšys su visuomene. Lygia greta nematyti ir naujumo, pokyčių vilties – išstatomų jaunų veidų neužtenka rinkėjams įtikinti, kad mes galime pasiūlyti ką nors kita, negu kiti ir negu esame siūlę anksčiau.

Partijos vadovybės polinkis į technokratinius sprendimus ir partijos elito technokratizaciją – kai į atsakingas politines pozicijas siūlomi žmonės, kaip vėliau paaiškėja, visiškai svetimi konservatyviai bei krikščioniškai-demokratiškai pasaulėžiūrai – tik gilina politinės vizijos vakuumą, greitina visuomenėje vykstantį politikos tikrąja prasme nyksmą ir didina uždaros politinės sistemos atskirtį nuo kasdienio visuomenės gyvenimo.

Pastaruoju metu TS-LKD ideologinės tapatybės šerdį apibūdina formulė „technokratinis liberalizmas + valstybės saugumas“. Tačiau kai liberalai Rusijos grėsmės akivaizdoje masiškai stoja į šaulius, valstybės saugumas liaujasi būti ekskliuzyvinė konservatorių tema, o liberalizmu varžytis su liberalais gan beviltiška. Kai vizijos nebėra, telieka kova dėl postų ir įtakos.

Žmonės, mūsų rėmėjai ir rinkėjai, negali to nematyti – lygiai kaip negali nematyti ir kitų partijos gyvenimo blogybių: gilėjančio susiskaldymo, neitin švariais metodais vykdomų vidaus kovų ir vidinės, įstatuose įtvirtintos demokratijos ignoravimo, kai tai būva neparanku. Nors lygia greta mokome demokratijos Ukrainą, triumviratiniai, už uždarų durų priimami sprendimai tampa valdymo „iš viršaus“ norma. Partijoje justi nuovargis, kad eilinių narių ir skyrių metai iš metų dedamos pastangos yra ne tik deramai neįvertinamos, bet dažnai lieka bevaisės dėl centre daromų klaidų ar abejingumo vietos reikalams.

III. Mano programa trimis žodžiais

Todėl noriu pasiūlyti savo programą, kurią trimis žodžiais galima apibūdinti taip: vertybės, vienybė, atsinaujinimas.

IV. Atsinaujinimas – visų pirma kokybiniai pokyčiai

Pradėkime nuo atsinaujinimo. Atsinaujinimas automatiškai neįvyksta, sukaišiojus į reklaminius stendus naujus veidus. Turi įvykti kokybiniai pokyčiai ir partijos organizavimesi, ir komunikacijoje, ir mentalitete – ir, be abejo, politiniame ešelone.

V. Turime tapti „liaudies konservatoriais“

Pradėkime nuo organizacijos ir komunikacijos. Kaip ir visos partijos, TS-LKD pasižymi centralizuota, „iš viršaus į apačią“ organizacine struktūra ir kliaujasi centralizuota komunikacija per žiniasklaidos kanalus ar reklamos kampanijas. Tačiau mūsų politinė jėga yra praradusi gebėjimą platinti savo idėjas tuo būdu, kuris glūdi jos, Sąjūdžio įpėdinės, „genetiniame kode“ ir kuris Sąjūdžio Lietuvoje buvo pagrindinis politinių idėjų ir vertybių sklaidos būdas: būtent, skleisti savo idėjas ir vertybes „horizontaliai“, tarp eilinių piliečių, kurdama bendraminčių bendruomenes pačiame žemiausiame, grassroot visuomenės lygmenyje. Lygiai taip kažkada Sąjūdžio žmonės, veikdami savo šeimose, bendruomenėse ir darbovietėse, pažadino Lietuvos visuomenę nepriklausomybės idėjoms ir įvykdė konservatyvią laisvės revoliuciją.

Tačiau dabar tas įgūdis yra prarastas – įvykusį poslinkį gerai užčiuopė filosofas Alvydas Jokubaitis: „Amerikos neokonservatoriai ilgą laiką neturėjo atskiros politinės partijos. Jie sakė esą liaudies konservatoriai. Nenaudodami valstybės galios jie formavo piliečių moralinę savivoką. Lietuvos konservatoriai vengia dirbti sunkų kultūrinį darbą, savo pavyzdžiu bei autoritetu keisti visuomenės nuostatas. Jie iškart griebiasi valstybės galios.“

TS-LKD būtina atkurti actio popularis, horizontalaus veikimo įgūdžius: iš naujo mokytis keisti visuomenę, keisti rinkėjus, sueiti su jais į tikrą dialogą dėl idėjų ir taip išpildyti svarbų politiko pašaukimą – ne tik būti visuomenės atspindžiu, ne tik pataikauti ir sakyti, ką rinkėjai nori išgirsti, bet būti visuomenės vedliu, įforminančiu, suteikiančiu žodžius ir pavidalą dar beformėms nuojautoms ir idėjoms, keisti visuomenę per nuolatinį kūrybinį dialogą dėl jos vizijos, vertybių ir raidos krypčių. Tuomet galbūt pradės nykti ir chroniškas, pamatinis piliečių nepasitikėjimas partijomis.

VI. Esamą partijos struktūrą turi papildyti bendraminčių tinklai

Tuo tikslu griežtas narystės ribas turinčią, hierarchišką ir centralizuotą partijos struktūrą turi papildyti lankstūs ir spontaniškai susibūrę, egalitariški ir daugiacentriai, takios narystės tinklai – tokie, kurie dabar socialiniuose tinkluose ar nevirtualioje tikrovėje buriasi konkrečiai problemai spręsti ar idėjai palaikyti. Jau dabar pačias ryškiausias naujas politines iniciatyvas įgyvendina ne organizacijos, o tinklai, žaibiškai suburiami skaitmeninių komunikacijų dėka: nuo Euromaidano iki JAV Tea Party, nuo „Baltųjų pirštinių“ iki Neužmirštuolės akcijos. TS-LKD, atsiradusi, kai takus ir įvairialypis Sąjūdis peraugo į institucionalizuotą partiją, privalo grįžti prie savo šaknų ir vėl išmokti burti daugiacentres, besimainančias tinklų bendruomenes.

Nemanau, kad tokie tinklai gali būti pakaitalas partijos struktūrai – demokratinės politinės partijos yra unikalus darinys, šimtmečiais brendusi terpė, kuri įgalina generuoti ir atrinkti aktualias, konkurencingas politines idėjas bei sudaro sąlygas jas įgyvendinti politinėje plotmėje. Šią terpę, šią „ekosistemą“ būtina išlaikyti nepažeistą ir atsargiai tobulinti, jungiant ją su kryptingu veikimu už partijos struktūros ribų, bendruomenėse, kaimynystėse, draugijose, darbovietėse ir virtualių ryšių tinkluose.

Tiktai įvaldę šias naujas veikimo formas galime tikėtis pradėti visuomenės transformaciją, konservatyvių idėjų ir vertybių grįžimą į gyvą visuomenės apyvartą, jos moralinį audinį. To nepadarys jokie Seime priimti įstatymai ir jokios reklaminės kampanijos.

Kita vertus, jeigu tas visuomenės transformavimo darbas neprasidės, jeigu nebus pasiūlyta konservatyvi, krikščioniškosios Europos civilizacijos tradicija grįsta visuomenės vizija kaip alternatyva dabar viešojoje sąmonėje (ir pasąmonėje) vyraujančiam liberalizmui, užauganti naujoji karta ir toliau didžiąja dalimi liks mums prarasta.

VII. Pamažu tampame „partinių broilerių perykla“ – ir kaip to išvengti

Vėlgi, kai netenkame to įgūdžio „dirbti sunkų kultūrinį darbą“, kai prarandame viltį pakeisti visuomenę, visas parakas išeina politinėms technologijoms ir viešiesiems ryšiams. Įsigali suvokimas, kad partijai tereikia postų ir pergalių, o pergalei tereikia įvaldyti tam tikrus išorinius įgūdžius ir gudrybes. Tokie „konservatyvūs“ momentai, kaip politikos turinys, idėjos, asmenybių branda, garbingos demokratinio žaidimo taisyklės tampa nesvarbūs ar net kliudo. Pamažu tampame „partinių broilerių perykla“: palankia terpe tarpti partinės karjeros profesionalams, kurie į partinę politiką nueina dar studijų metais ir neturi jokios savarankiškos patirties, jokio sąlyčio su gyvenimu už šios politikos ribų.

Todėl čia atsinaujinimas turi prasidėti nuo pačios partijos vidaus. Būtina gaivinti joje demokratiško, dalykinio debato dėl idėjų kultūrą, daugiau demokratinių galių teikti pirminėms bendruomenėms – skyriams, drauge darant partijos struktūras atviresnes dialogui su visuomene. Reikia perkalibruoti patį politinės veiklos tikslų supratimą – jeigu tikslas bus keisti visuomenę, o ne bet kokiomis priemonėmis iškopti „į viršų“, tuomet partijos veiklos svorio centras „nusileis žemyn“, o autoritetas ir pasitikėjimas joje bus užsitarnaujami pirmiausia vaisingai dirbant su žmonėmis grassroot lygmenyje. Narystės plėtra, siekiant pritraukti visuomenės autoritetus – ne vienkartinei misijai „parašiutuojant“ juos į politinį postą, bet nuolatiniam nuosekliam veikimui partijos bendruomenės viduje – taip pat neabejotinai yra šio atsinaujinimo proceso dalis.

Tačiau svarbiausias atsinaujinimo sandas – grįžti prie turinio, prie konservatyvių idėjų ir vertybių sklaidos. Dabartinės pastangos spręsti partinės organizacijos nuovargį taikant versle naudojamą motyvavimo modelį tik pagilina problemą: partija pamažu redukuojama į verslo korporaciją. Iš politinių bendraminčių bendruomenės jai kyla grėsmė virsti politinės įtakos bei galios „supermarketu“, o tie, kurie į TS-LKD atėjo iš idėjinių paskatų, jaučiasi kaip žmogus, kuris ėjo tarsi ir į bažnyčią, bet kažkodėl atsidūrė turguje.

VIII. Turime vėl tapti bendrų idėjų telkiama bendraminčių bendruomenė

Todėl labai svarbu, kad mūsų politinės jėga vėl taptų bendrų idėjų telkiama bendraminčių bendruomenė. Tuo tikslu partijoje būtina siekti tikro ir gilaus sutarimo dėl vertybių – dėl bendros visuomenės vizijos, kuri apvienytų ir konservatyviąją, ir krikščioniškai-demokratišką mąstymo linijas. Partijoje tebetvyrantį pasidalinimą į dvi bendruomenes – Tėvynės Sąjungą ir Lietuvos krikščionis demokratus – būtina įveikti būtent idėjų lygmeniu, diskusijoje išgryninant atnaujintą, ir konservatoriams, ir krikščionims demokratams bendrą pasaulėžiūrinę platformą, gilesnės partijos vienybės pamatą, drauge paliekant erdvės ir pozicijų įvairovei bei pliuralizmui.

IX. Konservatyvios Lietuvos visuomenės vizijos šerdis

Ant šio pagrindo galima statyti vertybinę, konservatyvią Lietuvos visuomenės viziją, kurią pateiksime kaip alternatyvą dominuojančiam liberaliam pasaulėvaizdžiui. Tos vizijos šerdis – ginti laisvos visuomenės pagrindus, nes laisvė yra ir moralios visuomenės būtina sąlyga. Laisvos visuomenės principus būtina ginti tiek nuo išorės grėsmių – tema, kuria seniai užsiimame, ir tereikia džiaugtis, kad ji tapo daugelio politinių jėgų savastimi, – tiek nuo vidinių grėsmių, apie kurią beveik nekalbame: nuo iškreiptos negatyvios laisvės sampratos, nuo grėsmės prarasti laisvę pačios demokratijos širdyje, grėsmės prarasti laisvą žodį ir žmogaus orumu grindžiamą visuomenę. TS-LKD, iš Sąjūdžio laisvės revoliucijos gimusi politinė jėga, turi ypatingą misiją – stovėti laisvos visuomenės sargyboje tiek Lietuvoje, tiek geopolitinėje Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje, už kurią jaučiame atsakomybę bendros istorijos dėka.

Antras svarbus šios konservatyvios vizijos momentas – atverti vertybes ateičiai, pratęsti krikščioniškosios Europos civilizacijos vertybinę tradiciją į ateitį. Šių vertybių raiškos ir įgyvendinimo atnaujinimas yra pirmosios svarbos uždavinys. Turime įsisąmoninti, kad kelio atgal, kaip jis kartais primityviuoju būdu suprantamas, nebėra. Šeima nebegrįš į XIX a. išplėstinės šeimos natūralų būvį – tačiau reikia ieškoti, kaip šiomis naujomis socialinės atomizacijos sąlygomis sergėti ir stiprinti šeimą kaip pamatinę visuomenės instituciją, gyvybės lopšį. Taip pat ir su patriotizmu: reikia ieškoti būdų stiprinti ir atnaujinti patriotizmo dorybę globalizacijos amžiuje, o ne apsimesti, kad tebegyvename dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Siekiant pokyčių Lietuvos visuomenėje, orientyras turėtų būti ne liberalių vertybių Švedija – dera orientuotis į konservatyvias visuomenes, kaip Izraelis, Taivanas arba Bavarija. Joms konservatyvumas ir tradicijos ne tik netrukdo pažangai, bet netgi atvirkščiai – yra jos variklis, jeigu pažanga suprantama deramai – kaip žengimas prie bendrojo gėrio.

X. Reikalingas telkiantis vertybinis sąjūdis, būtina įvaldyti švietimo ir kultūros instrumentus

Tai visuomenės vizijai įgyvendinti reikia populiaraus, telkiančio, o ne skaldančio ir priešų ieškančio vertybinio sąjūdžio. Kaip minėjau, mūsų partija kilo iš revoliucijos – iš Sąjūdžio. Tačiau tapę partija, išsaugojome ne Sąjūdžio gebėjimą eiti į žmones ir skleisti tarp jų savo žinią, o revoliucionierių norą užgrobti paštą, telegrafą ir iš ten „iš viršaus“ leisti dekretus. Siekiant keisti visuomenę, mums reikalingi visiškai kitokie politinio veikimo įrankiai, negu buvome įvaldę iki šiol. Būtent, mums reikia įvaldyti švietimo ir kultūros instrumentus, nes tik jų dėka galime pradėti keisti visuomenę iš vidaus, diegdami konservatyvias vertybes ir mąstymo sanklodą.

XI. Atkurti pasitikėjimo ryšį su visuomene

Būtina atkurti kontraktą, pasitikėjimo ryšį su visuomene. O to nepadarysime, jeigu netapsime atvira partija, išreiškianti visuomenės lūkesčius. Dabar mes dažnai neatsiliepiame į tai, kas Lietuvos žmonėms yra iš tiesų aktualu, į tas problemas, kurios iš tiesų skauda tiems, kam rūpi mūsų valstybės ateitis ir išlikimas: teisingumo stygius, demografinis nuosmukis, emigracijos pasekmės, savižudybės. TS-LKD galų gale turi tapti pirmąja tikra dirbančių žmonių partija, atsistoti darbo žmonių (realių, ne socdemų išgalvotų ideologinių fikcijų) pusėje ir ginti jų interesus nuo valdžios pretenzijų, biurokratijos, korupcijos ir monopolijų. Negalime tikėtis kurti solidarią visuomenę, jei patys netapsime solidarūs su ją kuriančiais žmonėmis.

XII. Keisti santykį su kitomis politinėmis jėgomis

Turime pakeisti savo santykį su kitomis Lietuvai dirbančiomis politinėmis jėgomis – įgyti mažiau priešų, daugiau sąjungininkų. Reikia pagaliau išaugti iš to 1996-ųjų mentaliteto, kai vieni pajėgėme sudaryti Seimo daugumą ir galėjom sau leisti ignoruoti bei priešais laikyti visus, kurie dėl kažko su mumis nesutarė. Paradoksalu, bet jeigu mūsų partija dar galvoja kada įgyti panašias didžiąsias daugumas, kaip tada, ji privalo išsiveržti iš mąstysenos „tik mes ir niekas kitas!“ ir ieškotis sąjungininkų, bendrabūvio bei bendradarbiavimo progų. Naujasis konservatorių-krikdemų šūkis turi būti „Kas ne prieš mus, tas su mumis“ (o dabar galioja atvirkštinė jo versija).

Kad ir nesyk aptartas liberalų ėjimo į šaulius atvejis: reikėtų tik džiaugtis, kad kitos politinės jėgos perima mūsų idėjas, atskirose srityse persiima mūsų pažiūromis, o ne slapta niršti, kad netenkame patriotizmo tematinio monopolio. Mūsų, kaip idėjas generuojančios partijos vaidmuo turėtų būti iškelti politines idėjas ir siekti joms pritarimo – o tai padarius, judėti toliau, ieškoti naujų idėjų. Jokiu būdu ne sėdėti įsikabinus kažkada iškeltos idėjos kaip seno mielo žaislo ir zirzti, kad kiti bando jį iš tavęs atimti ir „viską daro ne taip, kaip reikia“, nenuoširdžiai, nes žiūrėk, anksčiau jie tos idėjos nepalaikė. Tokia laikysena, deja, tik liudija idėjų badą.

XIII. Daugiau nacionalinių susitarimų ir telkiančios idėjų lyderystės, mažiau koliojimosi ir betikslės kritikos

Turėtume siekti nacionalinių susitarimų dėl kuo didesnio skaičiaus esminių valstybės politinių klausimų, suvokdami, kad tik depolitizavę, padarę bendra savastimi esminius Lietuvos raidos klausimus, galime pasiekti reikšmingo postūmio į priekį. Šioje vietoje galėtume naudotis valdančiosios daugumos idėjų stygiumi, kad primestume jiems Lietuvai naudingą darbotvarkę – kaip didžiąja dalimi yra pavykę padaryti energetikos srityje, – užuot siekę politizuoti, panaudoti politinėje kovoje kiekvieną, net ir valstybei akivaizdžiai naudingą politinių oponentų pasiūlymą. Ir nereikia bijoti, kad pradėjus eiti konstruktyvesniu, telkiančiu, mažiau bereikalingo triukšmo keliančiu politiniu keliu, liksime rinkėjų nepastebėti. Štai dabar dvejus metus kritikavome valdančiąją daugumą dėl kiekvieno menkniekio, ir kur mus tai nuvedė? Galų gale, nereikia nuvertinti piliečių – ypač mūsų rinkėjų – intelekto: galbūt socdemų rinkėjai ir tikisi iš savo rinktų atstovų vaidingos kritikos, bet ta visuomenės dalis, kuriai mes siekiame atstovauti, man regis, kur kas labiau išsiilgusi kūrybiškų idėjų ir konstruktyvios, telkiančios lyderystės, o ne koliojimosi ir vis naujų įžeidžių epitetų ieškojimo politiniams oponentams.

XIV. Pokyčiai partijos valdyme

Pabaigai – keliais žodžiais apie pokyčius, kurie, mano nuomone, reikalingi partijos valdyme. Pirmiausia, be abejo, būtina užtikrinti, kad dėl TS-LKD krypties būtų sprendžiama rimtoje ir ramioje diskusijoje dėl idėjų ir vertybių, o ne mažai grupelei už uždarų durų nusprendžiant, kaip dabar bus, ir tą nuleidžiant iš viršaus (dar pridedant juodinančių insinuacijų, jei kas nors drįsta nesutikti su vyresnybės išmintimi). Tuo tikslu reikia pakeisti partijos pirmininko vaidmenį ir statusą – nuo šiol tai turėtų būti ne vienvaldis monarchas, bet primus inter pares: ne tiek vadas, kiek mediatorius, telkiantis būrį lygių asmenybių bendrai diskusijai ir bendram darbui, labiau aptarnaujančio ir besikonsultuojančio, negu įsakinėjančio pobūdžio figūra. „Komandinį“ darbo stilių („pirmininkas komanduoja, kiti vykdo“) turi kiek įmanoma labiau keisti dialogas ir konsensas.

Ir svarbiausia – tos pareigos turi būti kur kas mažiau sureikšmintos, negu dabar. O tai geriausiai padės įgyvendinti dinamizmas ir apykaita, įtvirtinta įstatuose: jei tik pralaimime nacionalinius rinkimus (kriterijai labai aiškūs – jeigu po rinkimų nesame didžiausia valdančiosios daugumos partija) – pirmininkas deda mandatą ir naujuose rinkimuose nebedalyvauja. Be jokių nuoskaudų, kaltinimų – ir be jokio kabinimosi į kėdes. Paprasta ir aišku.

Ir linkiu, kad tokio paprastumo ir aiškumo mūsų politinėje bendruomenėje būtų kuo daugiau!