Ukrainos gelbėtojai

Kas gali gelbėti Ukrainą šioje sudėtingoje ekonominėje bei politinėje situacijoje? Rusija, Kinija ar Europos Sąjunga? Kaip teigia švedų užsienio reikalų ministras Karlas Bildtas, „Ukraina kol kas juda nei į Rytus, nei į Vakarus, kol kas judama tiesiog žemyn.“ Atrodytų, jog ekonominiai rodikliai dar šių metų pradžioje nebuvo labai tragiški – valstybės skola nesiekė 40 proc. BVP, tolygiai pasiskirstė eksportas tiek prekiaujant su Rusija, tiek su ES. Tačiau šiais metais biudžeto deficitas sieks 5,5–6 proc., kabo milijardiniai įsiskolinimai už dujas, o svarbiausia, jog trūkstamų pinigų (10–15 milijardų JAV dolerių) niekas neskuba skolinti. Prezidentas V. Janukovyčius, nepaisydamas protesto mitingų ir gresiančios suirutės, praeitą savaitę skubiai lėkė į Kiniją. Kinija investuos į Ukrainą, tačiau ar tai padės numalšinti socialinį žmonių pyktį, sumišusį su siekiu atgauti nacionalinį orumą?

Kinija nori Krymo

Kinija investuos nelaukdama Rusijos ir ES dalybų. Kinija jau apdairiai nukreipia pinigus į Afrikos, Lotynų Amerikos, Centrinės Azijos išteklių kasyklas bei infrastruktūrą, turi nemažus akcijų paketus Kazachstano energetikos įmonėse. Dabar Ukrainos vyriausybė pasirašė memorandumą su kinų korporacija „Beijing Interoceanic Canal Investment Management“ dėl Krymo uosto gilinimo; taip pat bus modernizuotas žvejybos uostas Sevastopolyje, ten pat bus kuriama aukštųjų technologijų ekonominė zona. Pirmajame etape investicijos sieks 3 milijardus dolerių. Antrajame etape žadama dar 7 milijardai JAV dolerių naujam aerouostui, naftos bazei bei kitiems infrastruktūros projektams. Krymas turėtų tapti savotišku Šilko keliu tarp Ukrainos ir Kinijos. Tiesa, V. Janukovyčius norėjo gauti daugiau – prašyta 12 mlrd. JAV dolerių neatidėliotino kredito. Tačiau kinai grynų pinigų dalinti neskuba. Praeitais metais Pekinas jau suteikė 3 milijardus paramos žemės ūkio sektoriui bei 3,7 milijardus JAV dolerių energetiniams projektams. Tad dabar Kinija, nuomojanti 160 tūkstančių hektarų Ukrainoje, skuba statyti uostą Kryme – kitaip būtų sudėtinga išvežti užsiaugintus grūdus. Kyla klausimas, kodėl V. Janukovyčius nepasikliauna vienu iš galingu rėmėju Kinija, Rusija arba ES ir blaškosi tarp trijų jėgų? Ir kodėl niekas neskuba duoti palyginti nedidelės sumos: 12–15 milijardų dolerių?

Kiek kainuoja V. Janukovyčius?

Kijevo ekonomikos mokyklos direktorius Andersas Aslaundas vardija tris priežastis, kodėl V. Janukovyčius tarė tvirtą Ne Asociacijos sutarčiai. „Pirmoji priežastis – prasidėjusios rusų ekonominės sankcijos bei gresiančios dar didesnės sankcijos ateityje, antroji priežastis – noras išvengti politinės konkurencijos su nuteistąja Julija Tymošenko, ir trečioji, svarbiausia priežastis, – milžiniškas noras perleisti Ukrainos ekonomikos aktyvus savo rato žmonėms bei savo šeimai.“ Tad šiuo atveju rusai yra ir partneriai, ir konkurentai. Norinčių įsitraukti į ukrainietiško milijardinio pyrago dalybas tikrai yra ne vienas. Tad V. Janukovyčiaus svarbiausias tikslas – nepaleisti valdžios grobio iš rankų. Galbūt ES strategai tikėjosi gudriai susilpninti dabartinius Ukrainos valdančiuosius – įpareigoti laikytis europinės teisinės bazės ir mainais nieko už tai neduoti. Tačiau ES planas V. Janukovyčiui pasirodė per daug pavojingas – paleisti iš kalėjimo konkurentę J. Tymošenko mainais į laisvos prekybos sutartį. Kita vertus, laisva prekyba gali reikšti krachą mašinų produkcijos gamintojams – jie būtų nekonkurencingi Europoje. 75 proc. mašinų gamybos gaminių keliauja į Rusiją, šiame sektoriuje dirba 582 tūkstančiai žmonių. Ukrainos ekonomistai apskaičiavo, jog reikėtų prašyti iš ES 163 milijardų eurų, norint modernizuoti sunkiąją pramonę. Kol kas tokių pinigų niekas nežada. Tad ką daryti V. Janukovyčiui šiandienos situacijoje: gelbėti Ukrainos demokratiją ar save? Ir kuriuos gelbėtojus naudingiau rinktis? Akivaizdu, jog visi gelbėtojai kelia nemažai grėsmių gerokai pralobusiai prezidento komandai. Kita vertus, žinome, kaip aršiai kaunamasi dėl asmeninio turto bei išlikimo politinėje arenoje – tik valdydamas gali būti saugus. Tad demokratijos „valymas“ iš Kijevo gatvių tęsis. Tačiau jėgos pozicija negali būti tvari – socialinis sprogimas anksčiau ar vėliau Ukrainoje įvyks. Kita vertus, opozicijai taip pat nelengva – žymiai lengviau paskelbti nepriklausomybę nuo kitos šalies nei tapti nepriklausomam nuo korupcinio savos valdžios sluoksnio.

Parengė Marius Matulevičius

Pagal „The Guardian“, kommersant.ru, gazeta.ru.