Valdas Anelauskas. Laiškas Žmogui

Kol subręsta, kiekvienas normalus žmogus turi pabūti ir vaiku, ir paaugliu. Dažnai pasitaiko, kad vaikystėje ar paauglystėje buvę tikrais pasiutėliais, suaugę tampa labai doromis, patikimomis asmenybėmis. Arba vaikystėje plėšę musėms sparnus ar kojas, kankinę varles – subrendę tampa jautriais ir širdingais žmonėmis. Bet kaip vadinti procesą, kai paauglystė nepraeina? Auga tik kūnas, o dvasia lieka kažkur praeityje? Kur negalioja visuotinai priimti etikos dėsniai, mandagumo taisyklės. O apmėtyti žmogų supuvusiais kiaušiniais ar jį vulgariai iškeikti – ne padaužiškumo, chuliganizmo, bet vyriškumo, šaunumo ženklas. Tokiu atveju kuo protingesnis ar oresnis žmogus užpuolamas, juo narsesni ir šaunesni išrodo užpuolėjai. Tokios mintys užplūsta, peržiūrėjus dviejų tokių peraugusių paauglių pokalbį televizijoje, kur vienas giriasi visokiomis savo iškrėstomis šlykštybėmis, o antras net kriuksi iš pasitenkinimo, tą klausydamas.

Jeigu tokių atvejų būtų vienetai, sakytume kad tai psichikos negalia. Bet jei jų daugėja tiek, kad tampa dauguma, tai nukrypimu nuo „normos“ tampa vakarykščiai „normalieji“. Istorijoje taip jau ne kartą buvo: nacistinės Vokietijos, TSRS, Kampučijos, Mao – Cze Duno laikų Kinijos ideologijos taip paveikė savo visuomenes, kad jos tapo tarsi masinės psichozės aukomis. Šiandien tokį reiškinį matome Kijevo (gal tiksliau – JAV) Ukrainoje. Šį užkratą kai kas žūt būt nori išplatinti ir Lietuvoje. Kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau žmonės „išblaivėja“. Bet iki to laiko žūva daugybė žmonių, visuomenių, valstybių. Kaip su tokiu reiškiniu kovoti, nuolat diskutuojame su bičiuliu, amžinu disidentu, šiuo metu gyvenančiu JAV, Valdu Anelausku. Laiškuose jam rašydavau, kad reikia kantriai šviesti žmones ir kažkada ateis diena, kai visuomenė pasveiks. Vieną dieną mano draugo kantrybės taurė persipildė ir jis atsakė laišku, kurį jam leidus, peradresuoju Jums.

Kazimieras Juraitis

Laiškas Žmogui

„Su tuo, kad švietėjiška veikla šiandien labai vertinga, aš tikrai sutinku visu 100 procentų. Tačiau paprasčiausiai netikiu, kad zombius išvis galima būtų dar kaip nors stebuklingai apšviest, kad jie vėl virstų žmonėmis. Nesvarbu, kas tą bedarytų – man atrodo, kad dabar tai neįmanoma misija, ir tiek... Tad dabar jau neturi reikšmės, kad ir kaip tą darytume. Man atrodo, zombėjimo procesas dabartinėje Lietuvoje daugelį jau pasiekęs, kaip angliškai sakoma, point of no return (t.y. tokį tašką, iš kur jau negrįžtama). Mano draugo dukros (24 metų merginos, kuri man visąlaik atrodydavo labai labai protinga!) pasisakymai Feisbuke (kuriuos vakar nukopijavau ir atsiunčiau), kad reikia ant rusų numest atominę bombą, turiu pasakyt, tikrai mane galutinai nužudė, sugriovė manyje bet kokią viltį, jog lietuvių Tauta dar kažkaip iš šitos dabartinės ligos atsigaus... Iškart po sužlugdyto Žemės referendumo aš jau rašiau, kad vilties labai, labai mažai – ir šitaip manau bent pora metų, maždaug nuo Garliavos įvykių – neturiu vilties, kad Lietuvoje kas nors gali pasikeist į gerą pusę. O dabar išvis būtų absurdiška manyt, jog pažiūrės/paklausys vidutinis statistinis Lietuvos zombis Rolando „Naktigonę“ ar Valiukėno dokumentiką ir staiga pasidarys kažkokias lemtingas išvadas... Tai būtų stebuklas, na o stebuklai, kaip žinia, turbūt būna nebent tik pasakose ar Holivudo filmuose. Net ir Vikipedijoje stebuklas apibūdinamas kaip „netikėtas dieviškos kilmės įvykis“. Būtent netikėtas. Tad manau, kad ir nereikia tikėtis kažko, kas yra netikėta, ar ne? Kai paskaitai ar paklausai visus tuos idiotiškus kliedesius, kuriais šiandien perpildyta viešoji Lietuvos erdvė, tampa aiškiau negu aišku, kad mūsų tauta per pastaruosius 24 metus visiškai, galima sakyt, mutavo, išsigimė ir, kaip „gyvasis klasikas“ Erlickas kadaise buvo taikliai pasakęs, lietuviams, matyt, greitai ateis Brisiaus galas... Būtent todėl aš į viską dabar taip pesimistiškai ir žiūriu. Jau tikrai, kaip poetas Donaldas Kajokas viename eilėraštyje labai gražiai pasakė, kad „pravirko pranašas, kad jam iš tyrų niekad nepavyks išvest šią atstumtųjų tautą“... Taigi, panašiai būtų galima pasakyt net ir apie visus mus, matančius, kas įvyko ir tebevyksta, tačiau kartu ir suprantančius, jog norint padėtį pakeist, nelabai ką jau realiai galima padaryt... Referendumo fiasko, sutik, būtent šitą ir parodė, ir įrodė. Na, nesu pranašas toks, kad bandyčiau išvest iš tyrų visą tautą, o ir verkt neverkiu kol kas, bet bent jau savo draugus ir pažįstamus Lietuvoje vis bandau kiek galėdamas šviest, nors šiandien jau mes, kaip vakar sakiau, nebegalime vien tiktai švietėjiška veikla apsiribot, reikia bandyt kovot su priešu ir jo metodais... Na, pavyzdžiui, žiūrėk, kai Milda Bartašiūnaitė sugalvojo ir padarė tuos savo marškinėlius „Русай пуола“, juk efektas kurį laiką buvo tikrai nemažas. Ypač kai tie marškinėliai pasirodė Vingio parke per Rusijos dienos šventę. O kodėl efektas buvo? Todėl, kad buvo jomis įžūliai pasityčiota! Paskui net ir „Komjaunimo rytas“ rašė, kad (cituoju) „ant marškinėlių esantys užrašai išjuokia Lietuvos gyventojų požiūrį į Rusiją“. Būtent išjuokia, pašiepia – tai mūsų priešams labiausiai ir užkliuvo. Buvo aiškiai matyti, kad juos tai užgavo. Visokie užkalniai, tapkinai ir pancerovai kaip asmenybės paprastai būna labai jautrūs, tą puikiai žinau iš savo ilgos patirties kovojant su visokiais čionykščiais liberalais (o jiems kovojant prieš mane). Jiems išvis baisiausia, kai kas nors įžeidžia (ar tiksliau net būtų sakyt – sužeidžia) jų liberališkus jausmus (angl. hurt feelings). Todėl ir sakau, kad dabar ir būtų bene geriausia tiesiog imt tyčiotis iš visos tos „neišvengiamo karo“ psichozės. Ir darant tai kuo įžūliau. Taip, sutinku, kad reikia teisingai rinktis veiksmus, kad reikia suprasti procesus, bet niekad nesutiksiu su tuo, kad reiktų bijot iškišt galvą iš apkasų. Net ir realiame „karšto“ mūšio lauke visą laiką apkasuose juk nepratupėsi, na o dabar juk kalbam kol kas tik apie šaltojo informacinio/psichologinio karo mūšius. Galiu pacituot, ką vienas labai įžymus istorikas ir rašytojas Amerikoje vienoje savo knygų pasakė: „There is only one way: you must fight back; if your enemy insists on a war to the finish, then you have no choice but to fight such a war. It is your enemy, and not you, who decides what is a matter of life and death“ [iš knygos: Lee Harris, Civilization and Its Enemies: The Next Stage of History (New York: Free Press, 2004), p.xv] („Tėra tik vienas kelias: turi priimti kovą. Jei tavo priešai atkakliai siekia karo, primeta jį tau, tada tau tiesiog nėra jokio kito pasirinkimo, kaip tik kovoti tame kare. Ne tu, o tavo priešas nusprendžia, kas yra gyvenimo ir mirties klausimas…“). Taigi būtent pirmiausia ir reikia suprast, kad karas Lietuvoje iš tikrųjų jau vyksta, pilietinis (kol kas) šaltasis karas, kurį iš mūsų pusės geriausia būtų apibūdint senos rusiškos dainos žodžiais „битва с дураками“ (žinau, žinau, tas Makarevičius dabar jau visai nusivažiavęs, bet vis tiek šita sena jo daina juk buvo gera): „Сегодня самый лучший день, пусть реют флаги над полками, сегодня самый лучший день – сегодня битва с дураками. Как много лет любой из нас от них терпел и боль, и муки, но вышло время – пробил час, и мы себе развяжем руки... (šiandien puikiausia juk diena – te virš pulkų vėliavos plaikstos, šiandien puikiausia juk diena – šiandien kovosim su kvailiais. Kiek daug nuo jų kentėjom mes, ir tu, ir aš... Atėjo laikas, valanda ir mes atrišime rankas...). Tiktai jūsų situacijoje, dar net pergalės trimitams nenuskambėjus, mes iškart žinom, kiek mažai yra susipratusių lietuvių ir kiek daug priešų. Turiu omeny tuos kvailius, su kuriais teks kovot. Zombių – lyg kokiam siaubo filme... Žinai turbūt, yra toks sparnuotas, rodos, iš Biblijos kilęs, posakis „nomen mihi legio est“ (jų vardas – legionas). Būtent šiandien ir aišku, kad tų priešų, kurie mums primetė šį karą, pajėgos yra kur kas didesnės nei mūsų. Tačiau dažnai būna svarbiau ne kiekybė, o būtent kokybė. Juk yra tokia sąvoka kaip „dvasios jėga“ (arba, kaip amžinatilsį Serioža Bodrovas filme „Brolis 2“ sakė: „Сила в правде. У кого правда – тот и сильней...“ (Jėga tiesoje. Kas teisus – tas ir stipresnis). Jums Lietuvoje dabar apkasuose ropinėt tikrai nereikia, geriau iškart statiems eit į barikadas. Geriau mirti stovint negu gyventi klūpant... „It's better to live one day as a lion, than a thousand years as a lamb“ (geriau vieną dieną liūtu gyventi, užuot 1000 metų – avimi). Nežinau, kas pirmutinis tą pasakė, lyg ir priskiriama Musoliniui („E'meglio vivere un giorno da leone che 100 anni da pecora“), bet kai kas sako, kad tai yra senovės tibetiečių patarlė... Aš, suprantama, dabar kalbu kaip radikalas. Tačiau šiandien jau tokia padėtis, jog ne radikalu būt ir neįmanoma. Ir svarbiausia – nereikia galvot, ką kas apie mus pagalvos, kuo pavadins, ką ims klykti (apie penktą koloną ir t.t., ir pan.), kuo mus priešai kaltins. Jeigu priešas apie mane kalba blogai, reiškia, jog aš viską darau teisingai, na, o jei priešas nieko blogo apie mane nesako, tada jau reikia ir pamąstyt, kad turbūt kažką darau ne taip... Sakau ir sakysiu, kad subtilumu čia jau nieko negalima padaryt. Ne toks priešas ir ne tokios aplinkybės, kad galima būtų kažką dar daryt subtiliai. Čia greičiau reiktų imt vis labiau vadovautis principu „против лома нет приёма“ (prieš laužtuvą – nepašokinėsi – rus.). Grįžtant prie taktikos, tai, mano nuomone, gal net reikėtų daryt visokius vadinamuosius performansus, ką savo veikloje, kaip žinia, mėgsta naudot anarchistai, feministės (prisiminkim tą jų išsityčiojimą iš Lietuvos himno). Tai kodėl gi sveikai mąstančiam jaunimui irgi nesiimt tokios taktikos? Juk tai būtų, esu įsitikinęs, kartais net labai efektyvu. Kaip buvo Mildos marškinėliai. Nemanau, kad ji daug tų marškinėlių pardavė, bet svarbiausia, jog visa ta jos akcija nuskambėjo tikrai pakankamai garsiai. Kaip sakoma, daug kraujo priešams pagadino... Taigi todėl man ir atrodo, kad būtų tikrai gera idėja, pavyzdžiui, tuo pat metu, kai valdžiažmogiai (+ jiems tarnaujantys maidaunai –„patriotai“) surengia vieną iš savo cirkų prie Rusijos ambasados, ten pat surengt būtent kokį nors performansą, kuris būtų tiesiog pasityčiojimas iš jų. Aišku, jokiu būdu neperžengiant dabartiniais įstatymais leistinų ribų. Na, bet manau, kad įstatymai nedraudžia, pavyzdžiui, jaunimui dienos metu vaikščiot po parką ir kokias nors dainas dainuot, nors ir labai garsiai, nors ir rusiškas častuškas. Būtent tuo metu, kai zombiai prie Rusijos ambasados susirenka protestuot. Arba gal net pririnkus maišą tikrų kolorado vabalų (manau, ant bulvių kaime jų dar iki šiol galima surast) atsinešt ir išleist juos visus prie tų klounų, protestuojančių prieš Rusiją? Tūkstančius tikrų koloradų! Va tada tai tikrai ponia Juknevičienė rėktų, kad koloradai puola! Visokių panašių akcijų jaunimas galėtų daug prigalvot, o ir senimas galėtų jiems patart. Tereikia tik geros vaizduotės. Svarbiausia, kad tokiu būdu būtų tyčiojamasi iš... na, iš visko – iš keliamos isterijos, iš valdžios ir apskritai iš visos šitos dabartinės karikatūrinės valstybės, iš „Lietuvos žmonių“ požiūrio į Rusiją, iš amerikonų, liberalų, NATO, ES, ir t. t. Reikia tiesiog tapti lyg rakštimi jiems, lyg kokiu danties skausmu, pagaliu „jų“ valstybės ratuose... Na, aš čia galėčiau apie visa tai rašyt ir rašyt, idėjų ir minčių turiu daug visokių, bet reikia užsiimt kitos savaitės tekstu vienam laikraščiui, tad atsisveikinu, ir dar prikabinsiu dvi naujas e-knygas Ukrainos ir Krymo klausimais.“

Valdas Anelauskas

Nuo savęs pridėčiau: nebūk pasyviu. Dalyvauk. Toks laikas...

Kazimieras Juraitis