Valstybė ir teisė

Labai svarbi, tiesiog neatsiejama valstybės ir teisės vienovė. Be teisės nėra valstybės ir be valstybės nėra ir teisės. Tautos išlikimo poreikis formuoja būtinybę apsiginti iš išorės ir susitvarkyti savo vidinį gyvybingą gyvenimą suponuoja valstybės atsiradimą. Gal būt iš tokio, ar kitokio supratimo apie tautos ir valstybės santykį ir atsirado 1918-01-08 m. Vudrou Vilsono deklaruota tautų apsisprendimo teisė, kitaip tariant teisė tautai turėti savo valstybę ir joje tvarkytis. Valstybės ir teisės tema yra tokia plati, tokia plati, kad prie to darbavosi ir tebesidarbuoja tiek filosofai, teisininkai ir įvairių profesijų žmonės. Todėl ką nors bendrai naujo pasakyti kažin ar jau begalima. Imkime, kad ir Mindaugo Maksimaičio, Kristinos Miliauskaitės ir Gintaro Šapokos 2011 m. monografiją „Valstybės Ir Teisės Problemos Lietuvių Išeivijos Darbuose (1944-1990)“. Verta pasiskaityti ir šios monografijos Ilonos Strumickienės recenziją „Praeitis ir dabartis išeivijos teisininkų tekstuose“.

Todėl verčiau yra apsistoti ties konkrečiais dalykais, ties detalėmis, po kuriomis kažin kas gali slypėti. Tai yra klausimai kaip atkūrus Valstybę tvarkomės jos viduje. Toks ir yra šio straipsnio tikslas. Nes kitaip, tai viena galvojame, antrą kalbame, o trečią darome. Tai čia yra svarbiausiai ką darome, kokį pėdsaką paliekame. Pagal darbus spręskime kas yra kas.

Šiuo svarbiu klausimu 2017-12-18 straipsnyje „Valstybė ir teisė“ svarsto buvęs LTSR- LR AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, kuris paragina: „Bet nepalikim, galų gale, tos pamatinės pilietinių teisių ir nusikaltimų valstybei jurisdikcinės srities, pagal kurią ir šiandien praktiškai neaišku, kame gyvename.“ Taigi reikia atsakyti ir į tą V.Landsbergio pastabą „Ar tvarkėmės geriau, ar prasčiau, čia jau kiti dalykai.“

Kaip teisiškai tvarkomės Valstybėje – dėl teisėtos valdžios?

Nepriklausomoje valstybėje pagrindų pagrindas yra teisėta valdžia, nes jei valdžia neteisėta, tai ir Valstybės nėra, ji yra okupuota. Okupuota valstybė nėra nepriklausoma valstybė. Lietuvoje visaliaudiniu referendumu 1992-10-25 priėmėme LR Konstituciją ir nusprendėme gyventi taip kaip joje ir sutarėme. Sutarėme, LR Konstitucijos 55 straipsnis, kad „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.“ Nieko tokio keisto nebuvo ir nuo 1990-03-11 iki Konstitucijos įsigaliojimo galiojusiame Laikinajame Pagrindiniame įstatyme: “65 straipsnis. Deputatais į visas deputatų tarybas renkami Lietuvos piliečiai remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“, „67 straipsnis. Deputatų rinkimai rinkiminėse apygardose yra lygūs: rinkėjas turi vieną balsą, rinkėjai dalyvauja rinkimuose lygiais pagrindais.“ Labai teisingai, labai Europietiškai ir civilizuotai „rinkėjas turi vieną balsą.“

Todėl ypatingai svarbu suprasti, kad 1992-07-09 priimtas LR Seimo rinkimų įstatymas PRIVALĖJO rinkėjui suteikti tik VIENĄ BALSĄ ne vien todėl, kad tai Laikinojo Pagrindinio įstatymo reikalavimas, tačiau toks reikalavimas iš esmės yra ir LR Konstitucijoje „vienas rinkėjas – vienas balsas“ ir tai išaiškino LR Konstitucinis Teismas tiksliai taip: „2.3. Taigi pagal Venecijos komisijos patvirtintą gerąją rinkimų praktiką lygios rinkimų teisės principas, kuris yra vienas iš Europos rinkimų teisės paveldą sudarančių principų, reiškia, kad kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą, visi rinkėjų balsai turi vienodą galią, sudarant rinkimų apygardas leistinas rinkėjų ar gyventojų skaičiaus nuokrypis nuo pasirinktos normos neturi būti didesnis kaip 10 proc. ir bet kuriuo atveju – 15 proc., nebent yra ypatingų aplinkybių.”. Skaitykite 2016-09-11 straipsnį „ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“.

Tačiau signatarų LR Aukščiausioje Taryboje priimtas LR Seimo rinkimų įstatymas, kurį pasirašė Vytautas Landsbergis, nė iš tolo netenkina nei Laikinojo Pagrindinio įstatymo, nei LR vėliau įsigaliojusios Konstitucijos. Šis LR Seimo rinkimų įstatymas suponavo tokią situaciją: “Daugiamandatėje išrinktas Seimo narys jau po dviejų savaičių vėl skuba į tuos pačius rinkimus į tą patį Seimą, kad dar kartą būtų išrinktas tam, kad jo neišrinktas kolega partiniame sąraše patektų į Seimą. Aukščiausias idiotizmas. Išsityčiojimas ir iš teisės ir iš demokratijos. Pasaulis tokių šposų nėra girdėjęs. Gėdų gėda. Tokiu būdu turime keturias seimūnų rūšis: pirmarūšiai yra tie, kurie yra dvigubai išrinkti daugiamandatėjė ir vienmandatėje. Turime antrarūšius Seimo narius, kurie išrinkti tik vienmandatėse apygardose. Turime trečiarūšius Seimo narius, kurie išrinkti tik daugiamandatėje apygardoje. Ir pagaliau turime ketvirtarūšius Seimo narius, kurie visai niekur nėra išrinkti ir į Seimą patenka tik todėl, kad turime dvigubai išrinktus Seimo narius. Taip yra surėdyta pagal 1992-07-09 LR Seimo rinkimų įstatymo 42 str. 2 dalį, kurį priėmė LR signatarai, o pasirašė Lietuvos strategas, tada Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Akivaizdžiai ir labai grubiai yra sulaužytas tada galiojusio Laikinojo Pagrindinio įstatymo, o vėliau ir LR Konstitucijos lygios rinkimų teisės principas. Visi septyni Seimai yra išrinkti pagal antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą.” Skaitykite 2017-03-11 straipsnį „Okupuota nepriklausomybė“.

Taigi būkime neabejingi LTSR- LR AT pirmininko prof. Vytautas Landsbergio paraginimui: „Bet nepalikim, galų gale, tos pamatinės pilietinių teisių ir nusikaltimų valstybei jurisdikcinės srities, pagal kurią ir šiandien praktiškai neaišku, kame gyvename.“ Tik čia labai keistas klausimas kyla, kodėl pats Vytautas Landsbergis paliko šitą nusikaltimą valstybei įtvirtintą jo parašu ir kodėl jam praktiškai neaišku, kame gyvename. Gyvename OKUPUOTOJE valstybėje. Neturėjome ir neturime teisėtos valdžios.

Kaip teisiškai tvarkomės Valstybėje – dėl dviejų pilietybių?

LR Konstitucijos 12-am straipsnyje nuostabiai gerai, šiuolaikiškai, atitinkančiai LR piliečių ir Valstybės interesus yra sureguliuoti pilietybės klausimai. Viena didžiausių problemų pilietybės klausimais kyla iš neteisėtos valdžios, kurios siekiai pasireiškia tuo, kad iš LR piliečių yra atimamos Konstitucijos garantuojamos teisės, turiu omenyje yra atiminėjama LR pilietybė įgyjama gimstant ir iš esmės yra iškraipoma Konstitucijos garantuojama: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

LR Seimas savo Pilietybės įstatyme, LR Konstitucinis Teismas savo nutarimuose iš esmės ignoruoja LR pilietybę įgyjamą gimstant, todėl iš LR piliečių, kurie gimę Lietuvoje, yra atiminėjama LR pilietybė, kai jie gyvendami kitoje valstybėje įgyja ir kitos valstybės pilietybę. Tuo tarpu LR pilietybė įgyjama gimstant niekaip negali būti atimta, nes toji teisė yra įtvirtinta Konstitucijoje ir niekas, nei įstatymas, nei valdininkas negali tos teisės paneigti, o privalo įstatymas tokią teisę įtvirtinti, o valdininkai tai teisei privalo paklusti. Nei valdininkas, nei įstatymas negali būti aukščiau Konstitucijos.

Susiduriame su ypatingo kurioziškumo atveju gal būt net viso pasaulio teisės istorijoje, kai aukščiausios kvalifikacijos LR Konstitucinio Teismo teisėjai niekaip negali suprasti vieno paprasto LR Konstitucijos lietuviškai parašyto sakinio apie dvi pilietybes: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Pabandykime suprasti. LR Konstitucijos klausiame: kokiais atvejais LR pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu? Konstitucija labai aiškiai atsako: įstatymo numatytais atskirais atvejais. LR Konstitucijos klausiame dar kartą, kad būtų visiškai aišku: kokiais dar atvejais LR pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu? Konstitucija labai aiškiai atsako, kad NIEKAIP KITAIP, nes „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Atrodo elementaru ir paprasta. Tačiau LR Konstitucinis Teismas 4-ų skirtingų sudėčių 14-ą metų niekaip nesupranta elementaraus Konstitucijos sakinio ir nenori suprasti net tada, kai apie tai informuojamas daugybę kartų išaiškinant. To nenori suprasti ir LR Seimas net daugybę kartų apie tai informuotas. Galima daryti tik vieną išvada, okupantui LR Konstitucija nereikalinga, jai Lietuvos valdžia nepaklūsta, nors niekada nepraleidžia progos teigti, kad kuria teisinę demokratinę valstybę. Tai yra vieną galvoja, kitą rašo, o trečią daro.

Progos išsityčioti iš Konstitucijos nepraleidžia ir ragintojas Vytautas Landsbergis, kuris paragina: „Bet nepalikim, galų gale, tos pamatinės pilietinių teisių ir nusikaltimų valstybei jurisdikcinės srities, pagal kurią ir šiandien praktiškai neaišku, kame gyvename.“ Apie tai galima pasiskaityti Vytauto Landsbergio 2017-04-14 straipsnyje „Aistros dėl pilietybės“. Prof. Vytautas Landsbergis taip tai pačia tema kalba: „Jeigu leisime daugiau, negu vieną ir ne kaip išimtį, tai toliau ribos nėra.“ Tai homosovietiko požymis „Jeigu leisime...“ Akivaizdžiai matome, kad ne Konstitucija apibrėžia teisę į dvi pilietybes, o prof. Vytautas Landsbergis, jeigu leis! Taigi kodėl Vytautas Landsbergis turi leisti ar neleisti, jeigu tuos klausimus apibrėžia Konstitucija, kuriai V.Landsbergis yra ne kartą prisiekęs ir pamynęs. Ar tai garbingo žmogaus, valstybininko pozicija ar antivalstybininko? Todėl jo pačio žodžiais tariant „praktiškai neaišku, kame gyvename“. Šiais klausimais papildomai galima pastudijuoti šiuose straipsniuose:

2017-05-22 straipsnis „Šizofrenija Lietuvos teisėje?“,

2017-09-12 straipsnis „Viešas kreipimasis dėl dviejų pilietybių“,

2017-10-03 straipsnis „Konstitucinio Teismo liapsusų liaupsinimas“,

2017-10-23 straipsnis „Dvi pilietybės. Kas čia išprotėjęs?“,

2017-10-30 straipsnis „Dvi pilietybės – LR Seimui dėl visatos subinių apkaltos“,

2017-11-07 straipsnis „Dvi pilietybės – antivalstybinis referendumas“,

2017-11-13 straipsnyje „Piliečių teisės homosovietikų rankose“,

2017-11-20 straipsnyje „Dvi pilietybės – kultūringo kalbėjimo pelkėje“,

2017-12-28 straipsnyje „Dvi pilietybės – kur tie KGBistai?“.

Išvados dėl realios valstybės ir teisės santykio: Valstybė, pagal 1992-10-25 LR Konstituciją buvo pradėta kurti ant antikonstitucinių pagrindų ir su Vytauto Landsbergio parašu ir pats sako „šiandien praktiškai neaišku, kame gyvename“. Pirmiausiai buvo susirūpinta, kad ne bet kas papultų į LR Seimą, o daugumoje tik tie, kurie iš anksto numatyti antikonstituciniuose sąrašuose. Todėl ir matome asmenis, kurie Seime nesikeičia dešimtmečiais. Čia V.V. Putinas turėtų iš pavydo nežinia ką sau pasidaryti, kad kuo ilgiau toje valdžioje išlikti, nors tiek, kiek Lietuvos nepakeičiamieji Seimo nariai. Kas gali žinoti, gal būt iš jų pavyzdį ima? Tiek to kiek ten metų tame Seime voliojasi, tačiau kai voliojasi pagal antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą, tai ne tik neteisėta, nepadoru, tačiau ir ypatingai nusikalstama prieš Valstybę ir jos Konstituciją.

Toks Seimas visą laiką piktybiškai kartu su LR KT niekaip negali „suprasti“ penkių LR Konstitucijos žodžių prasmės: „LR pilietybė įgyjama gimstant...“. Taip pat iš esmės yra iškraipoma Konstitucijos garantuojama LR piliečių teisė į dvi pilietybes: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Valstybė murkdosi antikonstitucingumo pelkėje, iš esmės yra okupuota „išėjusio ir pasilikusio“ okupanto.

Kam nepatinka mano išvados, tas gali susipažinti ir su Vytauto Landsbergio 2017-12-29 straipsnyje „Kaltas gyvenimas“ įvardinta dabartine situacija Lietuvoje: „Štai mūsų dabartis, fundamentalioji senosios ir nūdienės sovietijos pergalė. Pabėgot? – Niekur nepabėgsit! Jeigu kaltas gyvenimas, o ne gyventojai, tai tebesame pavergtoji tauta, nusipelniusi gyventi šūdiniau.“

Tai tokie ir yra antikonstitucinio gyvenimo rezultatai su palinkėjimu „gyventi šūdiniau“. Turėtų džiaugtis pasiektu rezultatu dėl padėto parašo po antikonstituciniu Seimo rinkimų įstatymu suteikiančiu „išrinktiesiems“ nustatyti kas bus „išrinktas“ pagal sąrašus. O Seime sąrašiniai yra beveik visi, tik 5 yra save išsikėlę ir išrinkti vienmandatėse. Beveik visi kiti išrinkti ir vienmadatėse yra sąrašiniai, nes eina į vienmandačius rinkimus iš sąrašų.