VDFF organizatorė Vilma Levickaitė: „Kartais pats gyvenimas viską sudėlioja stipriau, nei žmogus galėtų sukurti“

Šiandien prasideda vienas pagrindinių „Skalvijos“ kino centro renginių – 10-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Priešingai nei daugelis kitų festivalių, VDFF nesistengia plėstis, tad itin kruopščiai atrinkę šiųmečius filmus organizatoriai vėl kviečia pamatyti konkursinėje programoje susirungsiančius 12 Baltijos šalių režisierių dokumentinių filmų, kaip visad intriguojančią pagrindinę festivalio programą, specialiąją programą pavadinimu „Tas beprotiškas, beprotiškas pasaulis“, garsaus dokumentininko ir ilgo kadro kino estetikos pradininko Leonardo Retelio Helmricho filmų retrospektyvą bei naujam gyvenimui prikeltus lietuvių dokumentinio kino perlus, kurie buvo restauruoti ir suskaitmeninti. Apie tai, kaip per dešimtmetį kito festivalio publika, žiūrovų ir festivalių organizatorių požiūris į dokumentinį kiną bei ko nevalia praleisti VDFF metu, kalbamės su „Skalvijos“ kino centro direktore ir viena iš organizatorių Vilma Levickaite.

Kiek laiko jau dirbate su šiuo festivaliu?

VDFF dirbu nuo pat pradžių, tik tuomet mano vaidmuo buvo visai mažiukas. Nedariau jokių sprendimų dėl programos, koordinuodavau techninius dalykus, einant metams vis likdavau prie šio festivalio vienų ar kitų funkcijų, kol pati pradėjau vadovauti „Skalvijai“. Pradžioje šis festivalis turėjo daug ideologinių tikslų, nes kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas buvo visai kitoks. Tais laikais specialių teminių kino renginių buvo labai mažai, ir net buvo nevisai suprantama, kas yra dokumentinis kinas. Jokie kiti festivaliai ir kino teatrai nerodė dokumentikos, todėl šis festivalis sudarė galimybę ją pamatyti. Dokumentinius filmus rodydavo tik televizija, vyravo stereotipas, jog dokumentika yra publicistika, kalbančios galvos, tiriamoji žurnalistika ir filmai apie gamtą. Net iki šiol yra tokio požiūrio apraiškų, dažnai užduodamas klausimas, kaip žiūrėti dokumentinius filmus, kaip prisiversti juos žiūrėti. Tačiau suprantanti auditorija išaugo ir situacija pasikeitė.

Kaip keitėsi VDFF publika? Ką pastebėjote per tuos 10 metų?

Seniau publikos buvo labai mažai, bet ji augo ir dabar festivalis jau turi publiką, kuri specialiai jo laukia. Šie žmonės žiūri labai daug ir įvairių filmų. Mes visada norime, kad festivalio programoje būtų žanrų, stilių, požiūrių ir temų įvairovė, o jie tai supranta ir jiems įdomus šis žaidimas. Dokumentinis kinas neturi silpnesnių pozicijų už vaidybinį kiną, tai įrodo ir šių metų Venecijos kino festivalio pagrindinis prizas, skirtas dokumentinei juostai „Sacro gra“. Pasikeitė pats dokumentikos traktavimas ne tik tarp žiūrovų, bet ir tarp festivalių organizatorių bei programų sudarytojų. Jeigu anksčiau dokumentinis kinas turėjo savo atskiras programas ar kategorijas festivaliuose, tai dabar ribos tarp kino žanrų trinasi, vaidybinis kinas rodomas drauge su dokumentiniu ir ilgainiui iš vis niekas nebeskirstys filmų – eis tiesiog žiūrėti kino. Ko gero, atskirtis išliks tik tarp gero ar blogo, komercinio ar nekormecinio kino. Ribas trina ir patys režisieriai, savo filmuose naudodami daug dokumentinių filmų specifikos ir estetikos, pasakodami apie istorijas ar žmones iš tikrovės ir dėliodami sukurtą istoriją taip, lyg ji vyktų iš tiesų.

Kiek procentų tęstinumo, žinių, žiūrovų poreikių, intuicijos ir rekomendacijų sudedate formuodami festivalio programą?

Čia yra didelis ir įdomus darbas. Mes turime galvoti ir apie žiūrovus, ir apie save. Tam tikrus filmus mes norime parodyti tam, kad žiūrovas negalėtų net tikėtis, jog tokie filmai yra. Kitus filmus rodome tam, kad paskaitę jų aprašymą žiūrovai iškart užsinorėtų ateiti ir filmą pamatyti. Stengiamės, kad būtų koreliacija tarp žiūrovų patirties, poreikių ir to, ką mes siūlome.

Festivalio struktūra kasmet išlieka tokia pati. Pagrindinę programą mes sudarome taip: ieškome tvirtų režisūrinių darbų, autorinės, kūrybinės dokumentikos, žymių ir mums patinkančių pavardžių ir mūsų žiūrovai šiuos kriterijus supranta. Specialioji programa būna labiau žiūroviška: jai renkame filmus, kurie pagal aprašymą iškart intriguoja, pvz.: filmai apie keistenybes, keistus žmones, keistus pasirinkimus, keistas situacijas ar kažką, kas yra kitaip aktualu. Pernai pristatyta bitnikų programa sulaukė itin didelio susidomėjimo, nes iki tol apie juos buvo galima sužinoti praktiškai tik iš literatūros. O festivalio retrospektyvoje norime parodyti kažką vertingo, įdomaus, autorinio.

Kuo žiūrovus stebins pagrindinė festivalio programa?

Šiemet pagrindinėje programoje siūlome žiūrėti filmus apie žmones, turinčius stiprią aistrą, kuri dominuoja ir išskiria juos iš kitų žmonių. Tai išeina iš ribų, tampa manijomis. Pora filmų stebins reiškiniais, apie kuriuos kalba. Šiaip net nepagalvotumei, jog tai yra tikras gyvenimas. Filmo „Išsinuomok šeimą“ stiprybė – režisieriaus atrastas personažas ir kaip jis tam tikrus įvykius suveria į vieną paveikslą. O filmas „Testamentas“ – tai pavyzdys, kaip gyvenimas sudėlioja įvykius taip, jog net geriausiame scenarijuje nebūna tokios dramaturgijos. Pats gyvenimas viską sudėlioja stipriau, nei žmogus galėtų sukurti. Režisierius stebi filmo herojus ir jų gyvenimą, laukia, kaip susidėlios aplinkybės ir ar scenarijus išsiriš. Tai buvo sėkmės atvejis ir aš žiūrėdama šį filmą negalėjau patikėti, kad tai ne vaidybinis filmas, jog taip yra iš tiesų.

Konkursinėje programoje rungsis 12 Baltijos šalių dokumentinių filmų, kurių daugumos režisieriai yra jauni žmonės, besigilinantys į sudėtingą ir dažnai skaudžią praeitį. Kaip manote, kodėl Baltijos šalyse vyrauja tokia tendencija?

Galbūt jiems aktualiausios temos yra socialinė aplinka, kaip veikia visuomenė, kokios yra patirtys, kaip įsitvirtinti ar išgyventi, kaip rasti savo vietą. Jie daro apibendrinimus.

Lietuviškos klasikos programoje pristatomi naujai restauruoti lietuvių dokumentiniai filmai. Kokius skirtumus galės pajusti žiūrovai?

Dar nemačiau šių filmų, tačiau man labai smagu, kad randasi tokios iniciatyvos. Jeigu ne „Meno avilys“ ir jų noras išlaikyti lietuvių dokumentinį kiną, šis išnyktų. Restauruojami patys geriausi lietuvių filmai ir jie bus paruošti taip, kad būtų išsaugoti ateities kartoms. Tai tarsi savaime suprantamas dalykas, tačiau jį padaryti nėra taip paprasta. Filmai buvo perversti į skaitmeninį formatą, restauruotas jų vaizdas ir garsas. Procesas buvo išties sudėtingas ir kūrybiškas, nes juostai išdilus nebesigirdi įvairių niuansų, o lietuvių poetinėje dokumentikoje garso, montažo, kadro kompozicijos ir šviesos niuansai yra itin svarbūs. Restauratoriai susitiko su gyvais filmų autoriais, kurie stengėsi prisiminti garsus. Buvo ir netikėtumų: vienoje vietoje atkuriant garsą atrodė, jog garso iš vis neišliko, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tuomet į palangę turėjo barbenti vanduo. Ne taip atkūrus įvairias filmo detales, gali kisti prasmės, todėl vyko rimtos konsultacijos ir mes stengsimės, jog šie žmonės ateitų į filmų seansus papasakoti apie tai.

Kaip pasirinkote šiųmetinę festivalio žiuri?

Kasmet stengiamės, jog retrospektyvą pristatantis režisierius būtų žiuri narys. Ieškome profesionalų: arba tai būna daug darbų savo karjeroje sukūrę, arba kino teoretikai. Be retrospektyvą pristatančio olando L. R. Helmricho, žiuri dirbs vokietė Angela Christlieb, pagrindinėje programoje pristatysianti filmą „Nuoga opera“, bei kino teoretikė Almira Usmanova iš Europos humanitarinio universiteto.

Papasakokite plačiau apie pagrindinį festivalio svečią ir jo rengiamas meistriškumo dirbtuves. Kas jose gali dalyvauti?

Dirbtuvėse autorius pasakos apie savo darbo principą. L. R. Helmrichas yra autorinės dokumentikos atstovas ir tai reiškia, kad jis renkasi individualias išraiškos priemones, kurios atskleistų pasaulį pagal jo požiūrį ir jauseną. Jis yra išvystęs ilgo kadro (angl. single shot) principą, itin specifiškai dirba su kamera: ji juda labai laisvai, lyg saulė aplink herojus, keičia rakursus, viskas yra nepertraukiama, o vienas kadras trunka gerokai ilgiau, negu mums įprasta. Etapas nuo kameros įjungimo iki išjungimo yra ilgesnis ir tai labai jaučiama. Kamera tampa itin subjektyvi, žiūrovas gali susitapatinti ir emociškai dalyvauti visame veiksme. Tampama ne stebėtoju iš šono, bet dalyviu ir viskas matoma iš vidaus. Ši nepertraukiama emocija pasiekiama nenutraukiant laiko vienovės, scena rodoma tiek, kiek ji ir trunka realiame gyvenime. Tai labai įtraukia ir veikia emociškai. Dirbtuvėse gali dalyvauti visi, kuriems įdomu, kaip kuriamas kinas, registracijos nėra.

Filmų aprašymuose nuolat spindi informacija apie jų dalyvavimą festivaliuose, laimėjimus ir nominacijas. Kaip manote, kiek sėkmės ir įtaigos filmui prideda šie titulai?

Sunku pasakyti, kaip žiūrovai renkasi filmus, reiktų atlikti tyrimą, bet manau, kad tai nelabai lemia jų pasirinkimą. Jie skaito filmų aprašymus, galvoja, ar ta tema juos intriguoja. Taip pat juos veikia mūsų rekomendacijos ir dedami akcentai – jie mumis tiki.

Kokių trijų filmų VDFF metu praleisti nevalia?

Aš tikrai nepraleisčiau bent vieno filmo iš L. R. Helmricho retrospektyvos. Tai labai įtraukiantis ir vizualus kinas, o Indonezija, apie kurią pasakoja jo filmai, mums yra nelabai pažintas kraštas. Režisierius, pasitelkdamas vieną šeimą, atskleidžia skirtingus pjūvius, parodomas visas šalies kontekstas. Pagrindinėje programoje šiemet surinkti itin režisūriškai stiprūs filmai, tad reiktų nuspręsti, ar patinka metaforos, poezija, sulyginimai, gyvenimo prasmės, ar patinka gerai sukalta istorija. Tikrai žiūrėčiau lietuvių dokumentikos klasiką, taip pat privalu pamatyti filmą „Antonas čia šalia“, nes tai yra etalonas, kokios dokumentikos kaip festivalis mes norime.

Ačiū už pokalbį.

Visa festivalio programa ČIA.