VRK vadovas Z. Vaigauskas nežino, kaip rinkėjai buvo informuoti apie stojimo į Europos Sąjungą sutartį (I d.)

Referendumo dieną piliečiams buvo suteikta galimybė už 1 centą nusipirkti alaus butelį, šokoladuką ar skalbimo miltelių.

2003 m. gegužės 10-11 d. vyko privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, kurio klausimo sprendimo tekstas buvo: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“.

Žmogus galėjo pritarti, arba nepritarti., t.y. balsavimo biuletenyje pažymėti TAIP arba NE.

Referendumas vyko dvi dienas, iš viso prie balsadėžių susirinko 63,37 % visų rinkėjų.

Iš jų TAIP pasakė 91.07 % (1504264 rinkėjai), o NE – 8.93 % (147527 rinkėjai).

Tačiau dabar skleidžiami gandai, kad referendumo dienomis, Europos Sąjungos sutartis nebuvo padėta balsavimo vietoje, todėl žmonės buvo apgauti, nes balsavo tik už tai, ar pritaria ar nepritaria Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje, o ne už šimtų puslapių sutartį, kurios niekas akyse neregėjo.

Prieš referendumą, specialiu įstatymu Seimas įgaliojo Europos Komitetą prie Lietuvos Vyriausybės informuoti visuomenę apie ES ir stojimo į ją pasekmes. Šiam tikslui Europos Komitetas gavo tris milijonus litų iš valstybės biudžeto.

Tačiau oficialios visuomenės informavimo kampanijos metu, visuomenei praktiškai nebuvo nieko pasakyta apie neigiamas narystės Europos Sąjungoje pasekmes. Dar daugiau, Europos Komitetas apsiėmė koordinuoti visą agitaciją už stojimą į ES, ir to pasekmėje stojimo priešininkai negavo iš valdžios jokios paramos.

Teigiama, kad visuomenės informavimas virto begėdiška europropagandos kampanija. Užuot vykdęs įstatymą ir pateikęs žmonėms informaciją narystės ES įtaką ekonomikai bei eilinių piliečių gyvenimui, Europos Komitetas finansavo spausdinimą dešimčių tūkstančių plakatų su akivaizdžiai absurdiškais lozungais, tokiais kaip „Tapkime europiečiais“ ar „Lietuva eina į Europą“ ir panašiais VEKS'iniais šūkiais.

Paaiškėjo, kad gana ilgą laiko tarpą prieš referendumą dėl stojimo į ES absoliuti dauguma Lietuvos žiniasklaidos atsisakydavo skelbti bet kokią Europos Sąjungai nepalankią informaciją, ypač apie neigiamas narystės ES pasekmes Lietuvai.

Tikroji tokio „nežurnalistiško“ Lietuvos žurnalistų elgesio priežastis paaiškėjo likus kelioms savaitėms iki referendumo, kai viena žinoma Lietuvos žurnalistė išspausdino straipsnį, kuriame atskleidė tikrąsias priemones, kurių pagalba Europos Komitetas „pavertė“ Lietuvos žiniasklaidą Europos Sąjungos fanatikais.

Pavyzdžiui, dienraščiui „Klaipėda“ Europos Komitetas pasiūlė pasirašyti komercinę sutartį. Pagal šią sutartį „Klaipėda“ turėjo įsipareigoti iki pat referendumo „nepublikuoti < … > neigiamos informacijos arba informacijos, galinčios formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę apie Europos Sąjungą arba Lietuvos integraciją į ją“. Be to, laikraštis turėjo įsipareigoti, kad publikuos „pozityvią skaitytojų nuomonę formuojančius straipsnius Europos Sąjungos ir Lietuvos integracijos į ją tematika“.

„Klaipėdai“ atsisakius pasirašyti šią sutartį, kitaip sakant, atsisakius leistis cenzūruojamai, biurokratai iš Europos Komiteto grasino žurnalistei, tuo būdu bandydami ją priversti neskelbti faktų apie tikruosius Europos Komiteto metodus. Teigiama, kad žurnalistę išgąsdinti bandė netgi pats komiteto pirmininkas, šiuo metu jau trečius metus iš eilės badaujantis liberalas Petras Auštrevičius.

Dar vėliau paaiškėjo, kad panašūs susitarimai buvo pasirašyti su visomis įtakingomis Lietuvos žiniasklaidos kompanijomis.

Taigi Lietuvai įstojimas į ES be kita ko reiškė įvedimą cenzūros, panašios į buvusiąją tarybiniais laikais. Juk, skirtingai nuo pačių žurnalistų, skaitytojų nė kiek neguodžia tai, kad dabar žiniasklaida cenzūruojama piniginėmis priemonėmis.

„Įsakmų pageidavimą nereikšti neigiamo požiūrio dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą Europos komiteto teisininkė juodu ant balto užrašė „Klaipėdos“ dienraščiui pasiūlytoje bendradarbiavimo sutartyje. Jos projekte rašoma, kad redakcija įsipareigoja „nepublikuoti sutarties 2.1.2 punkte nurodytu laikotarpiu ( nuo 2003 kovo 1 d. iki gegužės 31 d. – aut. past.) neigiamos informacijos arba informacijos, galinčios formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę apie Europos Sąjungą arba Lietuvos integraciją į ją“.

Kitu tos pačios sutarties punktu „Klaipėda“ turėjo įsipareigoti, jog publikuos tik „pozityvią skaitytojų nuomonę formuojančius straipsnius Europos Sąjungos ir Lietuvos integracijos į ją tematika” arba spausdins Vertimo centro pateiktą informacinę reklaminę medžiagą. <...>, - rašoma portale infolex.lt. 

VRK vadovas Zenonas Vaigauskas. Nuotr. vrk.lt

Siekdami išsklaidyti tokius gandus, ekspertai.eu kreipėsi į Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką Zenoną Vaigauską prašydami atsakyti į kelis klausimus.
 
- Oficialiame Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje yra aprašyti tik bendrieji referendumo organizavimo klausimai. Kokiu būdu rinkėjai buvo informuoti apie Europos Sąjungos sutartį, kurios pasirašymu Lietuvos Respublika prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus? Prašome nurodyti, kaip, kada ir kur iki privalomojo referendumo pradžios momento buvo publikuojama ES sutartis, ar buvo kartu pateikiamas sutarties vertimas.

- VRK yra referendumus organizuojanti bei referendumų rezultatus nustatanti institucija. Dėl to, kaip rinkėjai buvo informuoti apie stojimo į Europos Sąjungą sutartį, kurią pasirašydama Lietuvos Respublika tapo nare, įgyjo teises ir prisiėmė įsipareigojimus dėl narystės, siūlytume kreiptis į tuometinius referendumo iniciatorius bei oponentus.

- Tai jūs negalite pateikti jokių su referendumu susijusių nuorodų, dokumentų, vertimų, nuotraukų ir panašiai?

- Mūsų vertinimu referendumas buvo tik vienas iš daugelio etapų stojant Lietuvai į Europos Sąjungą. Sprendimą dėl Lietuvos stojimo ir priėmimo į Europos Sąjungą taip pat priėmė ir kitos Europos Sąjungos narės.



Jei tai tiesa, o to nežino net VRK vadovas, ir ES sutartis negulėjo balsavimo vietose, reiškia 2003 m. vykęs referendumas buvo apgavystė ir yra neteisėtas.

Jei tikrai taip buvo, tai labai žemina visus Lietuvos piliečius ir visą valstybę ir daro labai nepatikimais strateginių partnerių akyse. Tai nėra gerai.

Bus daugiau

Susiję:

Rinkėjų papirkimas maisto prekėmis ir chemijos gėrybėmis – tai linksmas pakvietimas dalyvauti referendume (II d.)