Valdžios žmonės išradingi pramogoms. Vieni Seimo nariai dainuoja, kiti šoka, treti dar ką nors smagaus stengias susigalvoti. Tai natūralu - kiekvienas žmogus nori save išreikšti kuo originaliau. Tačiau šalies prokuratūra žengė dar toliau - nusprendė remtis klasikine literatūra. Konkrečiau - absurdo klasika. Tai labai sveikintina, nes toks sprendimas nėra pigus „popsas“, kurio mūsų gyvenime apstu. Neabejotina, kad iki to teisėsauga ėjo tikslingai ir nuosekliai.

Keblu neįsigilinus pasakyti, kiek prokuratūros veikloje ir jos pranešimuose cituojamas Samuelio Beketo „Belaukiant Godo“, Franco Kafkos „Procesas“ ar tiesiog lietuvių humoro klasiko Juozo Erlicko „Raštai“ ir kt. - tam reikėtų gilesnės literatūros kritikų ir praktikų analizės. Tačiau vienareikšmiškai galima pasakyti, kad milžinišką įtaką jos (prokuratūros) kūrybinei veiklai (veikai) turi rusų literatūros absurdo korifėjaus Daniilo Charmso kūryba. Ką reiškia Charmso kūryba šiandienos mūsų gyvenime? Tai, kad stebuklų šiomis dienomis vis daugėja, bet svarbiausia, kad sparčiai daugėja ir tų, kurie tiki (o gal nebe?) tais stebuklais. Daugelis žmonių laikosi paplitusios nuomonės, kad prokuratūra ir VSD yra tiesiog banditiškos, kriminalinės struktūros, kurios atlieka juodą šėtonišką misiją, kontroliuoja visą kraštą ir realiai jį valdo. Reikėtų atsipeikėti: prokuratūra ir VSD - tai gyvas literatūros, teatro ir, neslėpkim, judesio meistrystės pavyzdys, vedantis į priekį visą Lietuvos kultūrinę bendruomenę, o tuo pačiu, ir visą Lietuvą. Todėl skirtingų pažiūrų Lietuvos politikų teiginys, kad kultūros politika - Lietuvos politikos prioritetas, nėra tušti žodžiai. Galima didžiuotis, kad ilgametės sėkmingos kultūros politikos vykdymo dėka į kūrybinius procesus pavyko įtraukti net pačią Lietuvos teisėsaugą. Prisiminkime ir 2001 m. rugsėjo 11 dieną. Tądien buvo sunaikinti garsieji Niujorko dangoraižiai. Vienas didžiausių XX amžiaus kompozitorių, vokietis Karlheincas Štokhauzenas apie šį smengančių dvynių vaizdinį pasakė, kad „tai buvo didingiausias istorijoje meno aktas“ (tiesa, po kelių dienų, sulaukęs vidutinybių spaudimo, jis bandė savo žodžius atsiimti, bet jau niekas juo nepatikėjo...). Iš esmės, kažkuria prasme tas pats jau daugybę metų vyksta ir Lietuvoje, jei Niujorko pavyzdį mes palygintume su lietuviškomis smegenų zondavimo technologijomis. Tai taip pat menas. Žinoma, kiek netikėta, kad Lietuvoje aukštosios kūrybos proceso madas diktuoja teisėsaugos ir valstybės saugumo institucijos. Tačiau tai neturėtų stebinti. Nereikia pamiršti - dabar jau ne XX, o XI amžius, todėl, kaip pasakytų kokie nacionalinės VEKSo šventės organizatoriai, juk dabartiniame pasaulyje yra drąsiai peržengiamos dar neperžengtos meninės platformos. Todėl kviečiame plunksnos profesionalus ir visus kitus šiam literatūros žanrui neabejingus žmones prisijungti ir plėtoti šią kūrybos rūšį. Pristatome kelias panašių nutikimų-atsitikimų versijas: vieną genialiojo Charmso, pavadinimu „Nutikimas“, kitą - VSD ir prokuratūros, pavadinimu „Atsitikimas“.

 Daniilas Charmsas (1905 – 1942) N u t i k i m a s

Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailas nustojo šukuotis, ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo 400 rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo. Geri žmonės, bet nemoka susitvardyti.

VSD ir prokuratūros pasaka pagal Charmsą

A t s i t i k i m a s

      Kartą karininkas Vytautas šlapindamasis iškrito per viešbučio langą, pasistatė šalia alaus butelį ir numirė. O teisybės ieškotojas Drąsius nušovė teisėją Joną ir pilietę Violetą, pusę metų prasibastęs skersai išilgai Europos, pakaunėje prisigėrė "auksinės degtinės", užkando ją miško žolėmis, paspringo ir numirė. O verslininkas Andrius ramiai įvažiavo į balą su keturračiu, nulipo nuo jo, pasidėjo šalia šalmą, veidu atsigulė į vandenį, prigėrė ir numirė. O Andriaus draugė Laimutė, per trumpus susitikimus piešdama su savo dukra tiek nusipiešė, kad išprotėjo ir panoro išvažiuoti į užsienį. O didelę dalį visuomenės apėmė psichozė ir ji pradėjo miniomis rinktis kiemuose. Prokuroras Raimondas sako, kad gyvenime taip dažnai atsitinka. O Kokoškinas pasakė, kad tyrimas tik prasidėjo, ponai... Štai, tiesą sakant, ir viskas.

TRUMPAI APIE D. CHARMSĄ Daniilas Ivanovičius Juvačiovas (1905 – 1942) dar mokykloje susigalvojo pseudonimą Charmsas (kurio daugybė formų – Charmsas, Chormsas, Čarmsas, Chaarmsas, Šardamas, Charmsas–Dandanas ir pan. – sutinkamos jo kūriniuose). Jis manė, kad vienodumas prišaukia nelaimę, todėl kūrė vis naujus slapyvardžius. Pasaulis nustebo, sužinojęs apie Daniilą Charmsą (tai įvyko 7-ojo dešimtmečio pabaigoje). Perskaitę iki tol nežinomą pjesę "Jelizaveta Bam" (1927), eilėraščius, ir pjesę "Eglutė pas Ivanovus", skaitytojai suprato, kad būtent Charmsas ir jo draugas Vvedenskis yra absurdo literatūros pradininkai, o ne S. Beketas, kaip manyta anksčiau. Gaila, bet Charmsas tos garbės nebesulaukė. Charmso kūriniai – unikalūs akmenukai rusų literatūros mozaikoje. Laiko nugludinti jie atrodo dar paslaptingesni. Nepaisant pasakojimų ir nutikimų lakoniškumo ir fantasmagorijos, perteikia 4-ojo dešimtmečio atmosferą ir buitį SSRS. Tai absurdo humoras. Charmsas teigė, kad yra dvi juoko rūšys. Vidutinis juokas – kai juokiasi visa salė, bet nepilnai. Aukščiausia juoko rūšis – kai juokiasi tik dalis salės, bet pilna jėga. Kitai salės daliai tas juokas lieka nesuprantamas. Antroji rūšis geresnė. Gyvuliams juoktis nereikia. "Mane domina tiktai nesąmonės (rus. „Čuš“), tik tai, kas neturi jokios praktinės reikšmės. Mano gyvenimas domina tik savo kvailoje formoje", - sako Charmsas. Chramso buitis sąlygiška. Buitinis fonas – tik starto aikštelė veiksmui. Charmsą traukė tai, kas stebuklinga. Įdomūs tik stebuklai, kaip pasaulio fizinės struktūros pažeidimai. Todėl vienas iš dažniausių motyvų jo kūryboje – sapnas. Sapnas kaip patogiausia būsena, terpė stebuklams. Sapnas ne tik geriausia forma, kurioje išsipildo personažų svajonės, bet ir laimingas tragiško pasaulio atotrūkio sujungimas. Šis tragiškas atotrūkis, ko gero, labiausiai domina rašytoją (taip pat žmogaus psichologija, elgsena jame). Lietuvių kalba 1998 m. leidykla „Vyturys“ išleido Charmso kūrinių rinkinį „Nutikimai“ (vertėjas S.Parulskis). Pagal Charmso kūrinius spektaklius statė Oskaras Koršunovas, Saulius Mykolaitis ir kiti Lietuvos režisieriai. Daugiau apie Charmsą galite rasti ČIA. Ištraukos iš 1990 metų spektaklio "Ten būti čia", pagal Charmso kūrinius (vaidina Remigijus Bilinskas, Algirdas Dainavičius, Rimantė Valiukaitė, Audrius Nakas, Šarūnas Puidokas, Saulius Mykolaitis, režisierius O. Koršunovas): Dar keletas Charmso kūrinių:

R e a b i l i t a c i j a

      Nesigirdamas galiu pasakyti, kad kai Volodia trenkė man per ausį ir spjovė man į kaktą, aš jam taip vožtelėjau, jog jis šito neužmirš. Tada aš jį mušiau primusu, o lygintuvu mušiau vakare. Taigi numirė jis visiškai ne iš karto. Tai ne įrodymas, kad koją aš jam nupjoviau dar dieną. Tuo metu jis buvo dar gyvas. O Andriušą aš užmušiau paprasčiausiai iš inercijos, ir dėl to negaliu savęs kaltinti. Kodėl Andriuša su Jelizaveta Antonovna pasipainiojo man po ranka? Jiems visai nereikėjo iššokti iš už durų. Mane kaltina kraugeryste, sako, aš gėriau kraują, bet tai netiesa: aš lyžčiojau kraujo klanus ir dėmes - tai natūralus žmogaus poreikis naikinti savo, nors ir menko, nusikaltimo pėdsakus. Be to, aš neprievartavau Jelizavetos Antonovnos. Pirmiausia, ji buvo ne mergaitė, o antra, aš santykiavau su lavonu, ir jai skųstis nėra dėl ko. Kas iš to, kad ji turėjo gimdyti? Aš ištraukiau kūdikį. o tai, kad jis apskritai negalėjo gyventi šiame pasaulyje, jau ne mano kaltė. Bet aš nuplėšiau jam galvą dėl to, kad jo kaklas buvo plonas. Jis nebuvo sutvertas šiam gyvenimui. Tai tiesa, kad aš batu ant grindų išgleizojau jų šunį. Bet tai jau cinizmas kaltinti mane šuns nužudymu, kai čia, šalia, galima sakyti, sunaikintos trys žmonių gyvybės. Kūdikio aš neskaičiuoju. Na gerai: čia (galiu sutikti) galima įžvelgti tam tikrą mano žiaurumą. Bet vadinti nusikaltimu tai, kad aš atsitūpiau ir tuštinausi ant savo aukų, - tai jau, atleiskite, absurdas. Tuštintis - natūralus poreikis, vadinasi, joks nusikaltimas. Taigi, aš suprantu savo gynėjo būgštavimus, bet vis dėlto tikiuosi visiško išteisinimo.

 N u t i k i m a s   P e t r a k o v u i

      Štai sykį Petrakovas norėjo gultis miegoti, bet atsigulė šalia lovos. Jis taip trenkėsi į grindis, kad guli ant grindų, ir atsikelti negali. Štai Petrakovas sukaupė paskutiniąsias jėgas ir atsistojo keturpesčias. Bet jėgos jį apleido, jis vėl žnektelėjo ant pilvo ir guli. Gulėjo Petrakovas ant grindų bent penketą valandų. Iš pradžių šiaip gulėjo, o paskui užmigo. Miegas sustiprino Petrakovo jėgas. Jis atsibudo visiškai sveikas, atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsargiai atsigulė į lovą. "Na, - galvoja, - dabar pamiegosiu". Ogi miego jau ir nesinori. Vartosi Petrakovas nuo šono ant šono ir niekaip užmigti negali. Štai, tiesą sakant, ir viskas.

 I š v i r s t a n č i o s   s e n ė s

      Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė. Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė. Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta. Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]