Vytautas Rubavičius: ar ką pakeis Vytenio P. Andriukaičio praregėjimas?

Jau esame įpratę prie įvairiausių statistinių duomenų, rodančių nepavydėtiną Lietuvos žmonių socialinę būseną, o sykiu ir pranašaujančių tragišką – lietuvių tautos išnykimo – ateitį. Į tuos duomenis išmokome nekreipti dėmesio, juolab kad mūsų poetinis elitas nepaliaujamai maitina publiką šviesios „gerovės valstybės“ miražais. Tačiau netikėtai nuskambėjo pasibaisėjusio esama būsena sveikatos apsaugos ministro Vytenio P. Andriukaičio balsas. Ministras vyriausybės sudarytai Sveikatos reikalų komisijai pristatė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro ataskaitą „Socialiniai veiksniai, lemiantys sveikatos netolygumus Europos regione“, kurioje pateikti duomenys susiejami su socialinės nelygybės ir socialinės atskirties veiksniais. Kaip tik tie veiksniai kuo puikiausiai atspindi iš sovietinio lagerio išsivadavusių šalių raidos ypatumus, kuriuos nulemia jų politinės sistemos pobūdis ir politinio elito kokybė. Kad ir kaip žiūrėtum, visi pateikti ir įvairiai grupuojami duomenys patvirtina pačias pesimistiškiausias Lietuvos ateities prognozes. Galima ne tik drąsiai, bet ir visiškai moksliškai tvirtinti, kad lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė žengia savinaikos ir socialinės degeneracijos keliu, iš kurio artimoje ateityje nėra jokių galimybių išsukti jau vien dėl to, kad laukia didžiulė demografinė krizė, o su ja – ir visokios kitos.

Ministras atvirai prisipažino esąs sukrėstas vaizdo, kurį atskleidžia PSO pateikiami duomenys. Tiesa, daugelis tų duomenų jau senokai cirkuliuoja mūsų mokslinėje ir kitokioje spaudoje. Pirmaujame Europos Sąjungoje visais socialinės atskirties pavidalais, esame pirmaujančiųjų trijulėse pagal įvairius savinaikos rodiklius, taip pat pagal savo vaikų socialinę nepriežiūrą. Rūpinamės tik europinių lėšų „įsisavinimu“, tad vaikams nebelieka laiko. Juolab kad jie visai nesusiję su tais pinigais. V. P. Andriukaitis išdrįso pasakyti: „Man, kaip piliečiui, kaip sveikatos politikui, kaip disidentui, gėda už savo šalį.“ Bene pirmas politikas, atgautos nepriklausomybės metais prisipažinęs, kad jam gėda dėl tokios valstybės būsenos. Bene pirmas Lietuvai neabejingas partinės nomenklatūros atstovas. Visi kiti tik didžiuojasi įvairių „laimėjimų“, taip pat ir europinių lėšų „įsisavinimo“ rodikliais. Tačiau vis dėlto pabandykime pasiaiškinti, o ką tas gėdos jausmas reiškia.

Juk ne pati valstybė kažkokių nežinomų piktavalių jėgų ar šėtoniškos Kremliaus žvaigždės šviesos veikiama taip žemai puolė. Dabartinė jos būsena yra viso mūsų politinio, ekonominio ir juos aptarnaujančio akademinio bei žiniasklaidinio elito sąmoningos veiklos rezultatas. Nedera pamiršti ir svaraus neoliberaliosios „laisvosios rinkos“ garbintojų indėlio, juk ne vienas tų ideologų kuo puikiausiai sukasi tarp politinio elito. Vargana valstybės ir jos žmonių būsena yra pats tikriausias mūsų valstybės vadovų, taip pat visos partinės nomenklatūros darbo atgautos nepriklausomybės metais įvertinimas. Nei šio įvertinimo, nei PSO pateiktų duomenų nepakeis jokios liaupsės mūsų pirmininkavimui ES Tarybai, jokie Rytų partnerystės politiniai laimėjimai. Pats ministras yra viena ryškiausių lietuviškojo politinio elito, taip pat ir partinės nomenklatūros figūrų. Tad valstybės kūrimo atžvilgiu V. P. Andriukaičio „gėda“ reiškia ne ką kita, kaip pasibaisėjimą neatsakingo, korumpuoto valdančiojo politinio elito darbo vaisiais. Politinis elitas, partinė nomenklatūra suvokė tik vieną dalyką – valdyti šalį ir jos žmones, tačiau net negalvojo apie valstybės kūrimo, nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir tautos kūrybinių galių ugdymo uždavinius. Todėl pasibaisėtina emigracija laikoma pasigėrėtina pažangos, globalizacijos rodiklio ir asmeninės laisvės apraiška.

Stebėtina – PSO paskelbti duomenys nesulaukė mūsų žiniasklaidos dėmesio, nesukėlė jokių analitinių komentarų bangos, nepaskatino pasisakyti mūsų valdžios atstovų. Mūsų žiniasklaidai rūpi daug svarbesni dalykai – pasityčioti iš didžio mūsų valstybės piliečio, garbės ir žodžio žmogaus Algirdo Patacko, džiūgaujant dėl jį ištikusio buitinio dešimties litų vertės nesusipratimo. O ir kaip nedžiūgausi – juk į šitą „valstybinės svarbos“ orgiją įsitraukė visa lietuviškoji teisėsauga su pačiu prezidentės laiminamu ir globojamu Generaliniu. Žiniasklaidai svarbiau nepraleisti progos apspjaudyti Neringą Venckienę – juk toji politikė bando išvengti jai numatyto brolio likimo. Svarbūs yra ir VSD pučiami Kremliaus informacinių karų burbulai, į kuriuos žvelgiant neapleidžia įtarimas, kad tie karai ir vykdomi mūsiškių rankomis. Vadinasi, jau netekome tautinės savisaugos instinkto, nacionalinės jausenos. Susitaikėme su visomis grėsmėmis ir nuolankiai atsidavėme istorijos eigai. Nebesame aktyvūs istorijos veikėjai, o tik pasyvūs savo, tarsi mums ir nebepriklausančio likimo stebėtojai. Esame gryniausio pavidalo valdomieji, pats geriausias Europos Sąjungoje partinės nomenklatūros elektoratas. Nors kuo puikiausiai suvokiame, kad tai nomenklatūrai jau nesvarbu nei tauta, nei valstybė, – jai svarbu tik valdyti Lietuva vadinamą teritoriją.

Dera pritarti ministro žodžiams, tačiau ar jie ką gali pakeisti? Pats ministras deda daug pastangų, bandydamas pagerinti sveikatos sistemos, jos institucijų darbą ir valdymą, prisukti pinigų plovimo kranelius. Tačiau ar šitai įmanoma padaryti vienos ministerijos „apskrityje“, kai korupcijos ir pinigų plovimo režimu veikia visas valstybės mechanizmas, visa politinė valstybės sistema, kurioje politinė galia sukaupta partinės nomenklatūros rankose? Ministrui derėtų suvokti, kad tik keičiant politinę sistemą, demokratizuojant ją ir įtvirtinant realią savivaldą galima tikėtis sisteminių pokyčių. Visuomenė imtų pati tvarkytis su daugeliu bėdų, jei tik turėtų bent šiokio tokio „politinio įgalumo“. Deja, visomis politinėmis ir teisinėmis priemonėmis stengiamasi, kad tik visuomenė tos galios neįgautų, kad tik neužsinorėtų „referendumų“ ar kitokių vakarietiškų demokratinių „gėrybių“.