Z. Vaigauskas: Rinkimų įstatyme esamų galimybių ir teisių įvardijimas apgaule ar „šuleryste“ yra klaidinimas

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas atsakė į ekspertai.eu klausimus dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), po savo iškaba į Seimą vedusios dar dvi partijas - Rusų aljansą ir Laudies partiją. Kodėl kilo šie klausimai, paaiškinome publikacijoje „Piliečiai jaučiasi valdomi sukčių“, o žemiau skelbiame Z. Vaigausko išaiškinimus. 

- Pone Z. Vaigauskai, Jūsų vadovaujama VRK leido trims politinėms partijoms – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), Rusų aljansui ir Liaudies partijai – dalyvauti rinkimuose vienu sąrašu, bet nesudarius koalicijos, t. y. tokiomis sąlygomis, tarsi tai būtų viena partija. Ar tokia, anot V. Landsbergio, šulerystė yra legalus sukčiavimo būdas (pagal principą “vsio zakonno”, t. y. kalti, kaip “mūsyse” įprasta, netobuli įstatymai), ar vis dėlto neteisėtas?

- Politinė partija „Rusų aljansas“ ir Lietuvos liaudies partija Seimo rinkimuose kaip savarankiški rinkimų subjektai – politinės partijos nedalyvavo. Lietuvos lenkų rinkimų akcija rinkimuose dalyvavo ir savo keliamų kandidatų sąrašą užregistravo pagal Seimo rinkimų įstatyme nustatytus reikalavimus. Rinkimų įstatymas leidžia politinėms partijoms savo kandidatų sąraše kelti Lietuvos Respublikos piliečius, kurie atitinka Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo reikalavimus būti keliamais kandidatais. Reikalavimo, kad partija keltų tik savo narius, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, nei Seimo rinkimų įstatyme, taip pat ir Savivaldybių tarybų ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymuose, nėra. Mes nevadintume apgaule, ar „šuleryste“ to, ką gali daryti kiekviena politinė partija nepažeisdama rinkimų įstatymo ir Konstitucijos, ir ką daugelis politinių partijų darė per šiuos rinkimus ir ankstesnius rinkimus. Kiekviena partija turi įstatymu garantuotą teisę kelti savo sąrašuose savo partijos narius, nepartinius ir kitų partijų narius. Visos partijos tą puikiai žino ir, jeigu nusprendžia, kad taip yra verta daryti, naudojasi tokia įstatymo suteikta teise. Žinoma, ne visiems rinkėjams patinka politinė partija, kurios sąrašuose įvairių partijų atstovai ar migrantai iš kitų partijų.

Pagal rinkimų įstatymus koalicijos sąrašas sudaromas kelioms (dviem ir daugiau) politinėms partijoms sujungiant jų jau iškeltus kandidatų sąrašus į vieną sąrašą. Žiūrėkite Seimo rinkimų įstatymo 43 straipsnį „Kandidatų sąrašų sujungimas”. Pagal įstatymą politinė partija iškelia savo kandidatų sąrašą, kuris registruojamas VRK, ir po to norinčios sudaryti koaliciją partijos paskelbia apjungiančios savo sąrašus ir šį koalicinį sąrašą registruoja VRK. Ir tik tokiam sąrašui taikomas 7 procentų rinkimų slenkstis.

LLRA keliamų kandidatų sąrašas, kuriame įrašyti kitų partijų ir nepartiniai kandidatai visiškai atitiko rinkimų įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus. Todėl visiškai neatsitiktinai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas nebuvo skundžiamas Vyriausiajam administraciniam teismui iki rinkimų ir Konstituciniam Teismui po rinkimų. O problemą norima sukurti jau po rinkimų. Dabar galima nebent svarstyti, ar rinkimų įstatyme reikėtų nustatyti, kad partijos neturėtų teisės kelti kandidatų sąrašuose kitų partijų narių ir nepartinių? Ir, kad tokia įstatymo nuostata nebūtų lengvai apeinama, nustatyti, kad keliamų kandidatų narystė partijoje turi būti ne trumpesnė kaip metai ar dveji? Galiausiai senokai eskaluojamas klausimas, ar partijos gali būti sudaromos pagal tautybes, teisinėje valstybėje turi būti sprendžiamas ne institucijoje, kurios priedermė įstatymo vykdymas, o įstatymų leidžiamosios valdžios. Nė vienas politikas per daugiau kaip dviejų dešimtmečių Seimo įstatymų leidybą nėra registravęs nė vienos rinkimų įstatymo pataisos, kuri lieptų partijoms kelti tik savo narius. Nepamenu ir pataisų, draudžiančių Lietuvos tautinių mažumų partijas.
 
- Jei minėtas sukčiavimo metodas, kai “3” prilyginama “1”, yra visiškai teisėtas, prašytume nurodyti Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, kurios leidžia trims partijoms dalyvauti rinkimuose vienu sąrašu, neįregistravus koalicijos. T. y., išvardinkite konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis remdamasis leidote trims partijoms dalyvauti rinkimuose po viena LLRA iškaba.

- Žr. atsakymą į pirmą klausimą. Lietuvos Respublika yra demokratinė valstybė. Demokratinėse valstybėse piliečiams galioja principas – kas nėra tiesiogiai įstatymu uždrausta, yra leidžiama. Diktatūrose galioja kitas principas – kas nėra specialiai leista, yra uždrausta. Todėl norime klausimą peradresuoti ir ekspertams.eu: ar yra bent vienas straipsnis rinkimų įstatymuose ar Konstitucijoje, kuris draustų politinei partijai kelti ir traukti į sąrašą ne partijos narius ar kelti kitos partijos narius? 

Norėtume informuoti, kad koalicijos registravimas turi tam tikrų privalumų lyginant su partijos sąrašu ir vieną galimą trūkumą – reikalaujama įveikti 7 procentų rinkimų slenkstį, kai partijos sąrašui nustatytas 5 procentų slenkstis. Kita vertus, ar 7 procentai tikrai trūkumas? Koalicijos pasiryžimas įveikti aukštesnį rinkimų slenkstį rinkėjų galimai būtų vertinamas kaip politikų pasitikėjimas savo jėgomis ir jų rinkėjų parama. Be to, koalicijoje partijos išlaiko savo identitetą, ko, kaip mes matome, nagrinėjamu atveju negalėjo padaryti partijos, įsijungusios į bendrą LLRA sąrašą.

Ką gauna koalicija?

1. Didesnius rinkimų išlaidų limitus – kiekvienas koaliciją sudarantis kandidatų sąrašas išsaugo rinkimų kampanijos lėšų apskaitos, savo rėmėjų ir išlaidų savarankiškumą. Atsakomybė už galimus pažeidimus atitenka juos politinei partija, kurios iškelti, bet ne koalicijai kaip visumai. Paskaičiuojant valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms, už koalicijos sąrašą paduoti balsai dalijami tarp ją sudariusių partijų. Tuo metu, kai už politinės partijos narius esančius kitos partijos sąraše jokie rinkėjų balsai neskaičiuojami. (tokiu atveju Rusų aljansas ir Lietuvos liaudies partija neturi jokių galimybių gauti valstybės biudžeto asignavimų už savo narių, iškeltų LLRA, gautus balsus). Visi rinkėjų balsai atitenka kandidatų sąrašą ir kandidatus vienmandatėse iškėlusiai politiniai partijai. Taip pat LLRA prisiima atsakomybę už galimus Rusų aljanso ir Lietuvos liaudies partijos narių, kuriuos ji iškėlė, pažeidimus. Kita vertus, koalicijai nepadidėja iš valstybės lėšų apmokamas eterio laikas – visi kandidatų sąrašai lygūs;

2. Partijos, sudariusios koaliciją, gali pasirinkti koalicijos pavadinimą. Pastebėsime, kad partijos sąrašas vadinamas tik partijos vardu, koalicija savo pavadinime gali įrašyti aktualią programos nuostatą ar lozungą.

3. Kaip jau minėjome, koalicijos demonstracija įveikti didesnį rinkimų slenkstį už kitus rinkimų dalyvius ir koalicijos rinkėjų gali būti suprantamas kaip pasitikėjimo savo sėkme ir rinkėjais demonstracija.

- Taip pat prašytume labai aiškiai nurodyti, ko reikia (visas sąlygas ir aplinkybes), kad kelioms bendrą sąrašą sudariusioms partijoms būtų suteikta privilegija neregistruoti koalicijos ir taip išvengti būtinybės surinkti 7 procentus balsų, kad patektų į Seimą. Juk būtų labai neteisinga, jei šiuo išradimu naudotųsi tik LLRA – apie tai reikia skelbti kuo plačiau, kad visoms politinėms jėgoms galimybės sukčiauti būtų sudarytos vienodos.

- Galimybę kelti kitų partijų narius ar nepartinius savos partijos kandidatų sąraše puikiai žino, anksčiau naudojosi ir per šiuos rinkimus pasinaudojo įvairios politinės partijos. Štai pirmuosius žingsnius rinkimuose sėkmingai žengęs „Drąsos kelias“ tarp savo kandidatų kėlė Žemaičių partijos pirmininką. Mes neturime informacijos, kurios partijos nariai yra kandidatai, bet nesunkiai galime padaryti analizę, kurios partijos sąrašuose keliami kandidatai buvo per 2011 metų savivaldybių rinkimus. Nėra nė vienos Seimo rinkimuose dalyvavusios politinės partijos, kurios kandidatų sąrašuose nebūtų per savivaldybių rinkimus save iškėlusių kandidatų ar kandidatų, kuriuos kėlė kitos politinės partijos.

- Jei šulerystė, apie kurią kalbame, vis dėlto yra neteisėta, prašytume nurodyti priežastis, kurios sutrukdė Jums įžvelgti skirtumą tarp “3” ir “1”.

- Rinkimų įstatyme esamų galimybių ir teisių įvardijimas apgaule ar „šuleryste“ mažiausiai yra klaidinimas.

Turiu patvirtinti, kad Jūsų naudojamas klausimų sudarymo stilius, kai į klausimus įdedami norimi išgirsti atsakymai ir įžeidimai, netrikdo. Beje, įstatymai bei kiti teisės aktai (įskaitant žurnalistų etikos kodeksą) taikomi ne tik VRK, bet ir visuomenės informavimo priemonėms, kaip ir galimybė pareikalauti atsakomybės už šmeižtą.

VRK pirmininkas, išsamiai išvardijęs privalumus, kuriuos teikia koalicijos registravimas, nenurodė esminio, lemiamą įtaką rinkimų rezultatams turėjusio privalumo, kurį gavo trys po viena iškaba į rinkimus žygiavusios partijos. Ši neregistruota koalicija pritraukė trijų partijų elektoratą, bet į Seimą pateko peržengusi barjerą, numatytą vienai partijai.

Laimei, Lietuvoje dar nėra įstatymų, kurie draustų piliečiams vertinti tokius reiškinius taip, kaip įvertino prof. Vytautas Landsbergis – kaip politinę šulerystę.

Atkreipiame dėmesį, kad tokį vertinimą jis grindė ne vien Z. Vaigausko cituojamu Seimo rinkimų įstatymu, bet ir Politinių partijų įstatymu:

Yra kai kam juokingų, politikos šuleriams mažareikšmių tekstų vadinamų įstatymais. Antai Seimo rinkimų įstatymo 43 str. kalbama apie galimybę kelioms partijoms daryti jungtinį sąrašą. Nors partijų būtų ir trys, jei vadai susitarė, "jungtinis sąrašas laikomas vienu sąrašu".

Tikriausiai čia manyta apie registruotų sąrašų jungimą; o ką, jei sąrašai atsinešami galvose ir popieriuje sujungiami į vieną? Į rinkimus – viena kauke, o po rinkimų iš po kaukės trys veideliai. Politinių partijų įstatymo 16 str. nustato, kad politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Seimo ir kituose rinkimuose, o toliau nustato (17 str.), kad politinės partijos turi teisę sudaryti rinkimines koalicijas. Taigi: arba savo vardu, arba koalicijose, bet ne slapčiomis po viena kauke, išvengus privalomo žodžio "koalicija". Tačiau aptariamuoju atveju tai būtent de facto koalicija, o apgaulei pavykus, šio žodžio jau nebevengiama. Apie partijų susiliejimą negirdėjome. Realus "jungtinis sąrašas", sudarytas pagal netobulą 43 straipsnį, kaip sako jau 89 straipsnis, "gali gauti Seimo narių mandatų tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų".

Šiuo Lietuvos demokratijos atveju LLRA, Rusų aljanso ir LLP sąrašas negavo 7 procentų, bet kažkodėl gavo (jei taip ir liks) papildomas penkias vietas būsimame galimų šulerysčių Seime. Matyt, VRK nariai ir jų vyriausiasis, vargu ar teisėtai įregistravę tripartinį sąrašą (kurį pats W. Tomašewskis vadina koalicija) kaip vienos partijos medžiotojų būrelį, paprasčiausiai nemoka skaityti VRK tiesiogiai liečiančio Seimo rinkimų įstatymo palyginamai su Politinių partijų įstatymu.

Žinia, prof. V. Landsbergio pavartotas žodis „šuleris“ yra iš kitos kalbos atkeliavęs barbarizmas, o mūsų kalba – viena seniausių, turtingiausių ir sudėtingiausių kalbų pasaulyje – toks asmuo vadintinas sukčiumi arba apgaviku.

Bet kadangi Z. Vaigauskui nepatinka ir šie gražūs lietuviški žodžiai, ekspertai.eu papildo Padoraus piliečio žodynėlį.

Nuo šiol reikia sakyti ne „šuleris, sukčius, apgavikas“, o „asmuo, pasinaudojęs Seimo rinkimų įstatyme esamomis galimybėmis ir teisėmis“.