Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė (video)

Lietuvos vardas glaudžiai susijęs su keliais svarbiais poetiniais-mitologiniais provaizdžiais, lemiančiais ne tik valstybės ir joje gyvenančios tautos vardą, bet ir šios tautos charakterį, vidinį psichologinį klimatą, kitaip tariant, šie provaizdžiai yra giliausieji archetipai, glūdintys kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Glaustai aptarsime tris iš svarbiausiųjų provaizdžių: Žaltį, Putą ir Velnią.

Mes keliame hipotezę, kad senovės lietuvių (šiuo atveju – bent kol kas – neliečiame terminijos, susijusios su pavadinimais aisčiai, baltai, taip pat tik lyginamuoju aspektu paliesime latvius ir prūsus) religija iki vadinamosios Sovijaus reformos buvo kitokia, kur kas archaiškesnė, nei manyta. Kaip ir daugelis seniausiųjų pasaulio religijų, aprašytų tūkstančiuose knygų, pirmoji lietuvių religija buvo totemizmas. Tai patvirtina gausybė mokslininkų ir filosofų, pradedant Vydūnu, baigiant XX-XXI a. tyrinėtojais. Kokie buvo pagrindiniai lietuvių toteminės religijos totemai? Manome, kad pagrindinis ir svarbiausias jų buvo dvigubas Žalčio / Gyvatės totemas. Kodėl dvigubas? Žaltys simbolizavo teigiamąją roplio pusę, Gyvatė – neigiamąją, tačiau kartu jie sudarė neatskiriamą diadą.

Žalčio fenomenas plačiai aprašytas pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tyrinėjimuose, kuriuose ypač pasistūmėjo G. Beresnevičius, L. Sauka, B. Kerbelytė ir dar daug mokslininkų.

L. Sauka įrodė, kad ši pasaka egzistuoja ir kitose tautose, taigi „lietuviškasis“ Žalčio archetipas visai nėra „lietuviškas“ – jis globalus, apimantis iš esmės viso pasaulio geografiją.

B. Kerbelytė pripažino G. Beresnevičiaus įžvalgą, kad „Eglė žalčių karalienė“ nėra tiesiog pasaka, o teogoninis mitas, etiologinė sakmė, t. y. itin svarbus tekstas apie pasaulio (ir Lietuvos) sukūrimą.

Pereinant prie Putos provaizdžio, susiduriame su kosmine Žalčio charakteristika. Viena vertus, jis žemės gyvūnas, antra vertus – vandens gyvatė (angl. water-snake), nes puikiai plaukioja, be to, minėtoje pasakoje turi povandeninius rūmus. Puta, kuria turi atplaukti brolių nužudytas Žaltys, yra pirmoji toteminė žmogžudystė pasaulyje, kurią galėtume palyginti su Kaino ir Abelio provaizdžiu. Pasaulyje beveik nėra tautų (išskyrus eskimus ir samius), kurios nekariautų. Žmogus visada kariavo, tačiau visi karai turėjo pradžią, ir ji, pasak S.Freudo, buvo tabu sulaužymas, kai nepabijota blasfemizuoti totemo. Kodėl „broliai“ nužudė Žaltį? Nepamirškime tautosakos, į kurią visada galime atsiremti, ypač turėdami galvoje, kokia ji turtinga. „Broliai“ žudė ne bet ką, o jų sesers – Raganos, Regėtojos, Žalčio kulto žynės - garbintą totemą. Viena religija pakeitė kitą, kaip tai visada būdavo istorijoje. Be abejo, Žalčio kultas liko gyvas, – ir netgi iki XXI a. Kaip jau minėjome, esama duomenų, kad ir dabar Lietuvoje yra žmonių, laikančių Žaltį namuose kaip sargą, draugą, tačiau jo fukcija nėra tartum sarginio šuns, tai – sakralus gyvūnas.

Pagarba Žalčiui jaučiama daugybėje dainų, pasakojimų, apeigų. Puta šiam provaizdžiui suteikia platesnę erdvę, parodydama, kad Žaltys yra kosminė būtybė, kilusi iš amžinųjų vandenų, iš kurių sukurtas pasaulis (taip tvirtina daugelis senųjų pasaulio religijų). Jei leistume fantazijai kerotis, pamatytume, kad didžioji dalis mokslinės fantastikos „atsitiktinai“ yra susijusi su Žalčio / Gyvatės provaizdžiu, ir daugelis „piktųjų ateivių“ tiesiog atkartoja šio totemo archetipą.

Apie Putą ir Žaltį dar kalbėsime plačiau, tačiau tai neįmanoma nepristačius ir trečiojo sando – Velnio (senoviškai – Velino) provaizdžio. N. Vėliaus, R. Racėnaitės ištyrinėtoji chtoniškoji dievybė taip pat turi kelias konotacijas: senojoje religijoje Velinas buvo Žalčio atstovas anapusiniame pasaulyje, psichopompas, perkeliantis į kitą erdvę, esančią už gyvybės ir mirties ribų. Kaip vėliau nagrinėsime, o čia tik užsiminsime, psichopompais senojoje lietuvių religijoje buvo daug kas: pavyzdžiui, bitės, žuvys, įvairūs augalai. Vis dėlto Velinas, keičiantis religijai, tapo piktojo judėjiškojo nahaš atitikmeniu – tuo, kuris sugundė Adomą ir Ievą, tuo, kuris buvo sutapatintas su šėtonu (paradoksas: revoliucionieriumi), liuciferiu (paradoksas: šviesos nešėju). Neapykanta Velino provaizdžiui davė savo rezultatus: lietuviai tapo savižudžių, alkoholikų, smurtautojų tauta. Vis dėlto lietuviuose esama ir gerojo Žalčio prado, kuris pasireiškia kūrybiškumu, darbštumu, intelektu.

Šie pradiniai štrichai tik apytiksliai parodo, kurlink mes eisime tyrinėdami minėtus ir čia dar neaprašytus provaizdžius.

Svarbiausia – įsisąmoninti, kad „pagonybės“ tradicija (jos kismą puikiai aprašė J. Jonutytė bei tradicionalistų perenialistų mokyklos atstovai), kaip ir kiekviena religija (pvz., per amžius kintantis hinduizmas), nuo senovės kito ir keitė formą; ją vis pildė, susino vėlyvesnės, civilizuotesnės religijos formos. Pirminė, tyroji, toteminė religija – tai Žalčio kultas, propagavęs gyvybę, sveiką geismą (nepaliestą tabu, t. y. „brolių“ įvykdytos žalčiažudystės), gyvenimo džiaugsmą, kokį iki šiol, pasak Alphonso Lingio, patiria kai kurios „necivilizuotos“ Papua Naujosios Gvinėjos ir kitų kraštų tautelės.

Norėdami suvokti, kas yra Lietuva, turime pasinerti į archetipų ir provaizdžių Putas, idant išvystume Žaltį ir visiškai nebaisų Veliną.  Tiksliau – į Vandenį, kurio archajiška religija tiesiogiai siejasi su Žalčio garbinimu.

Pradėkime šią sudėtingą temą nagrinėti nuo tautosakos, tiksliau, mūsų sakralinio paveldo – sutartinių. Vieną jų pristato romuviečiai krivio Jono Trinkūno knygelėje „Žodžiai mūsų dievams ir deivėms“ (Vilnius: Romuva, 2010).

„Vanduo lietuvių papročiuose ir senojoje pasaulėžiūroje labai svarbus. Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia. Tai matome ir girdime seniausiose liaudies dainose bei sutartinėse, kurios veikia kaip maldos ar užkalbėjimai.

Teka upelė, dobile,

Dobiluci, dobile.

Teka Dunojus, dobile,

Dobiluci, dobile.

Kas toj upelėj, dobile?

Dobiluci, dobile.

Krėstalis stovi, dobile,

Dobiluci, dobile.

Kas unt to krėslo, dobile?

Dobiluci, dobile?

Mergelė sėdi, dobile,

Dobiluci, dobile.

Kų ana veikia, dobile?

Dobiluci, dobile.

Galvų šukuoja, dobile,

Dobiluci, dobile.

Plaukit plaukeliai, dobile,

Dobiluci dobile.

SIS.139“ (Trinkūnas 2010, p. 47)

Ką galėtume pasakyti apie šią vieną iš daugelio sutartinių, kuriose minimas vanduo? Dekonstruojant sutartinės tekstą, pirmiausia atmetame sakralinę formulę „dobile, dobiluci, dobile“, kol kas nebandydami išsiaiškinti, kokia dobilo prasmė šiame kontekste. Siužetas čia lyg ir nesudėtingas: teka upelė Dunojus, o upelėje (sic) krėslas, ant kurio sėdi mergelė, šukuoja galvą ir į upės vandenį leidžia plaukus. Kyla keli klausimai:

1) Kodėl upelė – Dunojus?

2) Kodėl krėslas upelėje, o ne ant žemės?

3) Kodėl mergelė krėsle šukuoja plaukus ir leidžia juos į vandenį?

4) Kas yra dobilas šiame kontekste?

Keliame hipotezę. Dobilas (įprastas žemės augalas) čia supriešinamas su upele ir joje plaukiančiais plaukais. Dobilo žiedai kažkuo primena mergelės (dar nenuskinti žiedai) plaukus. Kodėl krėslas upelėje? Tai – senovinio ritualo atkartojimas. Gali būti, kad toks ritualas (ar panašus) vykdavęs vandenyje.

LKŽ nurodoma, kad „dóbilą mìndyti (mìnti, trem̃pti) Rod“ reiškia „likti gyvam, gyventi“: „Tas daugiaus dobilo nemys B. Neilgai dobilą mins Ss, Trgn. Blogas ans – nebmìns jau dóbilo Krš. Šitas žąsiukas nemins dobilo Kp. Ta motriška nebtremps dóbilą, t. y. nebiškatės, nebišmins J.“ Vadinasi, tas, kuris „trempia dobilą“ – gyvena. Pirmiausia – tai Gyvybės simbolis Trimp(a)s, vėliau tapęs dvigalvių Žalčiu (Autrimpu ir Patrimpu).

Žinoma, krėslas – tik simbolis, mergelė galėjo būti tiesiog įsilipusi į vandenį ir šukuoti jame plaukus. Kokia galėtų būti tokio ritualo prasmė? Vandens dievo pagarbinimas, tuo pačiu tarsi atsiprašant („dobiluci“) dobilo – žemės dievo atstovo. Krėslas taip pat simbolizuoja tam tikrą stabilumą ir pastovumą, kitaip tariant, šis ritualas – ne vienkartinis „plaukų šukavimas“, o į amžinybę mus nukeliantis vandens tekėjimas. Galima tik įsivaizduoti: švarus oras, jokios industrinės ir juolab postindustrinės civilizacijos, pusnuogės mergelės, nebijančios krikščionybės atneštos „gėdos“ ir „nuodėmės“, šukuoja plaukus ir siunčia juos į vandenį kaip gerą ženklą – kad jos yra vandens dukterys.

Dunojus – tolokai nuo Lietuvos esanti upė. Tačiau iš tautosakos akivaizdu, kad mūsų protėviai ją puikiai žinojo. Kuo ji svarbi mūsų tautosakai? Dunojus – vandens religijos simbolis. Tai – antra ilgiausia upė Europoje po Volgos, tekanti per dabartines Vokietiją, Austriją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Serbiją, Bulgariją, Moldovą, Ukrainą ir Rumuniją. Ji apima didelę dalį Europos, upės ilgis – 2860 km. Tačiau įdomiausia ne tai, kiek šioje upėje žuvų, o kokia jos vardo etimologija. Manoma, kad vardas upei suteiktas iranėnų, o PIE (indoeuropiečių prokalbėje) *dānu - „upė“ (*dā – „plaukti, tekėti, keistis, greitas, prievarta, nedisciplinuotas“). Indoeuropiečių protėvių tikėjime garbinta upių deivė *Deh₂nu-[1]. Sembą iš visų pusių supa toponiminiai dariniai su šaknimi dan-, klaipėdiečiams gerai pažįstama Danė. Daugelyje austroneziečių kalbų iš jų prokalbės žodžio *daNum ("gėlas vanduo") kilę vediniai reiškia vandenį. 

Sanskrito kalboje dānu reiškia „lietų“ (sic), Avestos kalboje – „upę“. Tiksliau, pirminę kosminę upę ir Rigvedoje minimą upės deivę Dānu, asurų danavų rasės motiną. Dānu tėvas – Dakša, dievas kūrėjas, vienas iš Pradžiapačių (plg. lietuvių dievą kūrėją Praamžį, kurio ir vardas, ir funkcijos sutampa su hinduistų dievu kūrėju). Dānu – viena iš 13 Dakšos dukterų, iš kurių daugelis buvo ištekėjusios už Somos (Soma arba Čandra, sanskr. „sultys“, „švytėjimas“) – Vedų mėnulio dievu, kuris Avestoje virsta haoma ir abudu jie simbolizuoja tai, kas vadinta įvairiai: gyvybės eliksyrą, filosofinį akmenį, nemirtingumo vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad Soma / Čandra kaip mėnulio dievas reguliuoja potvynius ir atoslūgius. Tai jam tekę padaryti po to, kai teko patirti Dakšos bausmę už didesnį prielankumą vienai iš dukterų (Rohini). Dėl kosminės harmonijos nesilaikymo Soma tapo nemirtingu, tiksliau, mirdavo ir lyg feniksas vėl prisikeldavo („tamsioji mėnulio pusė“).

Grįžtant prie pirminio vandens kosmogonijos, danavai (vandens dievai) sukilo prieš devas. Realybėje tai buvo dvi skirtingos arijų, pirmųjų indoeuropiečių grupės. Indoarijai tikėjo, kad tikroji dievų motina buvo Aditi, o iranėnai-arijai (Dasyu) manė, kad tai – Diti, jos dvynė sesuo. Rigvedoje vandens dievai tapo demonais, sukilėliais, „blogiečiais“, „šėtonais“. Nugalėtieji danavai buvo įmesti į okeano gelmes (tai padarė Indra, kitais šaltiniais Rudra).

Keliame hipotezę, remdamiesi šia tautosaka, kad pirminė – vandens – religija, patyrė pralaimėjimą ne vėliau kaip indoeuropiečių protėvynės laikais, kitaip tariant, pralaimėjusieji – iranėnai – turėjo migruoti. Toliausias jų migravimo taškas – Osetija Kaukaze. Kaip rodo Dainiaus Razausko-Daukinto ir kitų mokslininkų tyrinėjimai, iranėnų ryšys su lietuviais yra nenuginčijamas, nors ir ne visada aiškus. (Vien ko vertas faktas, kad šiuolaikinėje osetinų kalboje vanduo yra „don“. Beje, sanskrito kalba „tirtha(s)“ reiškia „tiltas, brasta“.) Apie Vėjūką ir kitas iranėnų / lietuvių paraleles – kiek vėliau, o užbaigdami Dunojaus temą, paminėsime dar vieną keistoką, intriguojantį dalyką. Etimologai iš Dānu kildina daugelį upių – Danu upę Nepale, Doną, Dunojų, Dnieprą, Dniestrą ir kt. Lietuvoje turime daug upių ir ežerų, susijusių su Dānu: Dunajus (8 vietose), Dūnajus, Dunojus, Danajus, Dunojėlis. Kaip pažymi Aleksandras Vanagas, „šie upių ir ežerų vardai yra tam tikras Europos upės vardo Dunojus refleksas upių vardyne“ (Vanagas 1981, p. 96).

Dānu pastatytos dvi šventyklos Bali saloje Indonezijoje: Pura Bratan (pilnas pavadinimas – Pura Ulun Danu Bratan) – pagrindinė vandens ir Šivos šventykla Bali saloje, bei Pura Ulun Danu Batur. Atkreipsime dėmesį į stulbinantį faktą – didžioji dalis iš 4 milijonų Bali salos gyventojų tiki seniausia pasaulyje – vandens religija, Agama Tirta (Agama Tirtha), „švento vandens tikėjimu“, priskiriamu šivaizmui. Nors kitų hinduizmo bei budizmo pakraipų šventikai bandė atversti Bali gyventojus į savo religiją, šie išlaikė nemažai senosios vandens religijos bruožų.

Agama Tirta šventyklos – jungtis tarp žmonių ir dievų. Bali gyventojai tiki dvasiomis, vaiduokliais, kurie gali slėptis juodose katėse, varnose arba nuogose moteryse (sic). Agama Tirta turi gausybę ritualų – nuo simbolinio mergaičių apvalymo vandeniu po pirmųjų menstruacijų iki kremavimo. Agama Tirta religijai, Bali gyventojams artima lietuviškąjį Pilėnų atitikmenį turinti masinės savižudybės idėja, vadinama puputan. Pirmieji ją aprašė olandai, kolonizavę Bali.

Paskutinis iki šiol žinomas puputan atliktas 1946 m. lapkričio 20 d. per Indonezijos Nepriklausomybės karą (1945-1949), šiai masinei savižudybei vadovavo pulkininkas leitenantas I Gusti Ngurah Rai (1917-1946), 1975 m. paskelbtas nacionaliniu didvyriu (kaip Margiris): jo atvaizdas yra ant pinigų, statulose, jo vardu pavadintas Ngurah Rai Tarptautinis oro uostas Bali saloje. Olandų pavergti baliečiai didelius puputan atliko ir 1906 bei 1908 metais Badunge ir Klungkunge.

Agama Tirta atmetė hinduizmo reinkarnacijos konceptą, vietoje jo egzistuoja daugybė hyang (plg. šintoistų kami) – nematomų dvasinių būtybių, kurios gali būti ir dieviškos, ir protėvių vėlės. Hyang‘ai gyvena kahyangan‘e („rojuje“). Aukščiausiasis dievas – Brahmano atitikmuo (ir wayang šešėlių teatro pagrindinis herojus – kaip tai simboliška!) yra Acintya / Atintya (sanskr. „tas, kurio neįmanoma suvokti“) / Tunggal (bali k. „vienybė“). Hyang‘ai, turėdami galią kebatinan, gali daryti gerus arba blogus poelgius. Vandens religijoje yra žynio luomas, tačiau žynys nėra susijęs su konkrečia šventykla (pura), o veikia kaip dvasinis lyderis ir patarėjas visoje šalyje. Žyniai būtini ceremonijose, kuriose naudojamas (šventas) vanduo. Jei jis ceremonijoje nenaudojamas, pakanka ir vietinio žiniuonio.

Pura Bratan šventykla pastatyti prie Bratano ežero krantų, netoli Bedugulo kalnų. Žemyn vandeniu įsikūrusios mažesnės vandens šventyklos. Pura Bratan pastatyta 1663 m., jos svarba vietinei irigacijos sistemai (subak) itin didelė. Šventykla pagerbta vaizdu ant kupiūros. Ji sudaryta iš 11 aukštų, kuriuose yra ne tik Šivos, bet ir Buddhos statulos. Bratano ežeras dar vadinamas Šventojo Kalno ežeru dėl ypatingo šių žemių derlingumo. Tai – vėsaus tropinio klimato zona, esanti 1200 m virš jūros lygio.

Dar vienas itin svarbus elementas vandens religijoje – kalba. Šventoji vandens religijos Bali saloje kalba – kawi (sanskr. kavi – „poetas“; žodis kilęs iš šaknies ku, reiškiančios išminčių, išsilavinusį žmogų). Tai – šnekamoji ir rašomoji kalba, pagrįsta senąja javiečių kalba, turinčia nemažai sanskrito skolinių. Kawi kalba turi unikalų raštą hanacaraka / carakan / cacarakan / dentawiyanjana.

Pirmasis žinomas dokumentas šiais rašmenimis datuojamas 804 m. Kawi kalba naudojama įvairiose ceremonijose – ypač vestuvėse. Tai – labai estetizuota kalba, primenanti Shakespeare‘o laikų anglų kalbą, o kawi rašmenys rašomi ant palmių lapų (lontar).

Pasaulyje yra ir kitų vandens kalbų.

Nuo dobilo ir Dunojaus perėję prie Bali salos, kokias išvadas galime padaryti? Pradžioje – dvi:

1) Vandens religija (kartu su Žalčio / Gyvatės totemu) – pirmoji pasaulyje, archaiškiausia, kai kur išlaikiusi daug savo elementų, kai kur mažiau. Bali saloje Indonezijoje ji užgožta mažiausiai, Lietuvoje apie vandenį kalbama nedaug – kaip apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko (dažniausiai nieko arba vos keliais sakiniais).

2) Iš pirmosios išvados išplaukia antroji, atsakanti į klausimą, kodėl vandens religija tapo tabu. Vėliau plačiau nagrinėsime šį procesą, tačiau dabar negalime nepaminėti, kad jo esmė – tai, kad vandens religijos išpažinėjai buvo paversti neigiamais, jie pradėti niekinti, geriausiu atveju ignoruojami, savaip interpretuojami.

3) Poetiškai žvelgiant, pusę žmogaus (realiai kiek daugiau – apie 70 proc.) sudaro vanduo, pusę – sapnai... O ir objektyvios tiesos tame esama: vokiečių chemikas Friedrichas Kekulé (1829-1896) benzeno žiedo struktūrą 1865 metais atrado po to, kai dienos metu susapnavo gyvatę, ryjančią savo uodegą (Ouroboros, Žaltį).

Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas neabejotinai susijęs su žodžiais lieti, lietus, t.y. su vandens stichija, seniausiąja – Žalčio (tuo pačiu – vandenų) religija.

Nepradėsime ilgų lingvistinių debatų su įsivaizduojamais oponentais, kurie mielai užginčytų šią hipotezę, tik pateiksime keletą, mūsų nuomone, svarbių ją pagrindžiančių faktų.

Tiesiogiai su Lietuvos vardu, kaip jau minėjome, sietume ir vieną vandens dievų – Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. „Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas – baltas, juodas, raibas ir kitokias“[2]. Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus iššaukimo arba atitolinimo apeigų metu.

Įdomu, kad LKŽ nurodyta antroji žodžio „lietuvas“ reikšmė (2 lietùvas sm. (2) BŽ61 psn.) reiškia aukuro indas, iš kurio buvo pilamas aukai vynas ar kas kita.

Lietus lietuviams yra „kraujyje“, genuose, pasąmonėje. Prisiminkime kad ir Maironio žodžius: „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvusi žemė“ (iš eilėraščio „Draugo liūdesys“[3]). Žinomos ir mielos frazės „grybų lietus“, „karalių lietus“ (su saule).

„Lietingomis“ vadingos graikų mitologijos nimfos Hajadės (Ὑάδες), nešančios lietų, atsiradusį nuo verkimo iš sielvarto, žuvus jų broliui Hijui medžioklėje per nelaimingą atsitikimą (kažkuo primena „Eglę žalčių karalienę, tiesa?). Hajadės buvo Atlaso dukterys (sąsajos su Atlantida, kurias aprašė Platonas?).

Japonų mitologijoje gerai žinomas lietaus dievas drakonas (sic) Zennyo Ryūō (善如龍王). Teigiama, kad 824 metais Kijoto imperatoriškuose rūmuose vykusiose lietaus iššaukimo varžytuvėse buvo iškviestas Zennyo Ryūō. Tai padaryti pavyko žymiam budistų vienuoliui, Didžiuoju Mokytoju tituluojamu Kūkai (空海, 774-835). Kūkai įkūrė bene paslaptingiausią japoniškojo budizmo atšaką – šingoną.

Žaltys, kaip ir drakonas, yra patekęs yra pasaulinio garso mitologijos sąvadus, pvz., „Britannica Encyclopedia of World Religions“ (sudarė Wendy Doniger, 2006, p. 1160), J. D. Conway knygą „Magickal, Mystical Creatures: (Llewellyn Worldwide, 2001, p. 128), kur aprašomas kaip šventas gyvūnas, susijęs su Saule, vaisingumu ir derlingumu, saugantis namus, maitinamas pienu, o tie, kurie nužudo žaltį, sulaukia nelaimės.

Lietaus iššaukimo apeigos, vadinamos „lietaus šokiais“, gerai žinomos tarp indėnų, kai kur praktikuojamos iki šiol[4]. Labiausiai tuo garsėja labai sena tautelė (dabar jos atstovų tėra apie 10 000) zuni (a:shiwi), gyvenanti JAV, Arizonoje ir Naujojoje Meksikoje, prie Zuni upės. Zuni kalba (shiwi‘ma) – izoliuotoji, t. y. jos ryšys su kitomis kalbomis nenustatytas. Kitaip tariant, tai – itin sena tauta.

Rytų Europoje slavų tautos ir rumunai yra praktikavę lietaus iššaukimo ritualus, išlikusius iki XX a. Tai – bulgarų ir rumunų paparuda, rumunų caloian (šis pavadinimas dažniausias pietų Rumunijoje, Valachijoje), bulgarų, kroatų, serbų, makedoniečių perperuna, kurio pavadinimas susijęs su aukščiausiuoju slavų panteono dievu Perunu (analogiškai – su lietuviškuoju Perkūnu). Įdomu tai, kad perperuna (arba preperuša) turi ir kitą pavadinimą, kuris mums ypač įdomus: dodola (kitaip – doda, dudulya, didilya). Slavų mitologijoje Dodola – lietaus deivė, Peruno žmona[5]. Dodola melžia dangaus karves – debesis, todėl lyja.

Lietaus iššaukimas tiesiogiai susijęs su fertilizacijos ritualais tiek šiapus, tiek anapus Atlanto, yra ikikrikščioniškas, vėliau bandytas „užtušuoti“ Velykomis. Caloian metu mergaitės iš molio pagamina lėles, simbolizuojančias Saulės Tėvą ir Lietaus Motiną, aprengia jas tradiciniais drabužėliais, padeda ant medinės lentos ar į improvizuotą medinį karstelį, orgamentuotą gėlėmis (kaip matome – tai džiaugsmo religijos, egzistavusios iki Žalčio nužudymo, reliktas, kai mirtis nebuvo laikoma liūdesio priežastimi) ir palaidoja. Tiesa, palaidojimas įvyksta tik tada, kai su karsteliu apeinami visi pasėliai, vandens šaltiniai. Po trijų dienų caloian iškasamas, sugražinamas į kaimą, apraudamas ir galiausiai išleidžiamas pavandeniui – į upę, ežerį, šaltinį. Pasibaigus šiai įdomiai ceremonijai, kepamas pyragas ghizman. Yra liudijimų, kad tokie ritualai Makedonijoje atlikti apie 1960-1970 metus[6].

Grįžtant prie Dodolos (albanai ją vadina dudulë, graikai – tuntule), mokslininkai mano, jog šis vardas tiesiogiai susijęs su lietuviškuoju Dunduliu[7], Perkūno sinonimu (antra dundulio reikšmė, kaip rašoma LKŽ, yra „verpetas, sūkurys“ – kaip matome, čia ir vėl sąsajos su vandeniu ir gyvastimi, gyvybe).

Slavų folklorą tyrinėjusi Bronislava Kerbelytė pažymi, kad „pietų slavuose populiarios giesmės apie merginų ir vaikinų santykius su mitinėmis būtybėmis – kalnuose ir prie vandens gyvenančiomis vilomis / samovilomis / divomis. Vila varžosi su moterimi, kuri iš jų gražesnė, ir pralaimi. (...) Vila užnuodija vyro žaizdas; jis miršta“[8]. Tai – mitologinio epo, primenančio „Eglę žalčių karalienę“ reliktai.

Šumeruose maišytas gėlas vanduo su molinguoju (taip atsirado pasaulis). Lietuviškai tai - lėnas vanduo. Žodis „lėnas“ reiškia „tykus, ramus, romus, neskubus, švelnus, nesmarkus, lankstus, liaunas, nuolaidus [apie, pvz., ežero krantą]“. Lankstumas ir liaunumas galėtų būti siejamas su Žalčiu. O pats žodis „lėnas“ – su žodžiu „leitas“ (leĩtas, -à adj. (4) K.Būg(Kv), NdŽ lėtas, romus; švelnus, LKŽ). Nuo „leito“ – vienas žodis iki „lietaus“, ramaus, lėto, lietuviško, iki Lietuvonio ir, žinoma, Lietuvos. Dar turėtume nepamiršti įrankio, vadinamo „lieta“ (LKŽ líeta: „ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas“), tuo pačiu žodžiu vadinami ir „nauda, pelnas, tikslas, daiktas, dalykas, reikalas, [žmogaus] būdas, ypatybė, valstybė, valdžia“. Įdomiausia citata būtų bene šioji: „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81 (LKŽ)“.

Su šiais žodžiais akivaizdžiai susijęs žodis „laitotis“ – „gerai gyenti, netaupyti“. Tai – praeities reliktas iš Žalčiavos laikų, kai gyventa laitojant, t. y. nieko nestokojant.

Jei susumuosime tai, apie ką kalbėjome, matysime, kad Lietuva – tai lietaus, žynių (senosios religijos, kurios simbolis – krivūlė), nagingų žmonių, turinčių tam tikrų specifinį charakterį šalis. Mūsų tauta – lietuviai – savo tautosaka, folkloru, mitologija ir kalbiniais niuansais artimai susijusi su finų (suomių, samių, lyvių), baltų (latvių, prūsų), slavų, romanų, germanų, tolimiau – keltų, ilyrų (albanų), iranėnų, indų tautomis.

Adolfo Šapokos istorijoje skaitėme apie Lietavos upelį Aukštaitijoje. Iš tiesų mūsų bočiai gyveno prie upių, savo civilizaciją kūrė pakrantėse, pilkalnius, o vėliau miestus statė prie santakų… Hidrosistema formuoja Lietuvos fenomeną. Ikiagrarinėje senovėje upės buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Žemdirbių kultūroje upės taip pat neprarado savo reikšmės, jos dovanojo ženklią mitybos dalį, gimė žvejų magija, ritualai, specifinė leksika.

Žuvų migracija ir nerštas buvo neeilinis įvykis senovėje. Jų antplūdis džiugindavo senovės žmones, suburdavo gentis, o jų gausa simbolizuodavo gerovę, pilnatvę. Žodis Lietuva ilgainiui ėmė reikšti gausybę, gerovę. Žodžiu „lietuva“ žmonės iš pradžių vadino seklesnes upių pakrantes, kurios geriausiai tiko žuvims telktis, dėti ikrus, vėliau mirti. Lietuva – tai pirmiausia nerštavietė, gana sekli, o ne gili kaip sietuva. Į lietuvas ateidavo daug žuvies, todėl šis žodis įgavo papildomas reikšmes, susijusias su laimikiu, sotumu, o nerštas, žuvienė ir ikrai pasidarė visuotinu savimonės bruožu: gyventi lietuviškai reiškė gyventi turtingai, patirti gamtos ir  gyvenimo dosnumą.

Lietžuvėmis žmonės vadino gėlavandenes žuvis. Lietuva – čia neršiančių žuvų pavadinimas – tai liet(ž)uvių kraštas. Dauguva – daug žuvų, Nemunas – upė, kurioje migruoja nebylios lietžuvės. Pagal jų kelią nuo jūros į Nemuną ir jo intakus galima nubrėžti žemėlapį, rodantį etnografines lietuvių žemes. Nemuno baseinas, o jo pabaigioje – marios, mirtis, galutinis žuvų migracijos taškas. Kadangi žuvys neršdamos nesimatina, o padėjusios ikrus dažnai žūsta, lietuviai jas pavadino žuvimis, - žuvusiomis. Vadinasi, mūsų protėviai tapatinosi su gyvenimo ir mirties ciklu, kurį išgyvena žuvys. Ir dabar lietuviai migruoja po pasaulį kaip tos žuvys.

Kapavietės vandenyje, pirmą kartą Vytauto Urbanavičiaus aptiktos Obeliuose apie 1975-1977 m., taip pat susiję su žuvimis. Lietuva – tai ir laidotuva. Vėlės pereina į vėliavas, plėvėsuojančias vėjyje ir talkinančias gyviesiems kare ir taikoje.

Lietuva yra tai, kuo kadaise buvo – Lietaus ir Vandens, Žalčio, Žuvies ir Patrimpo šalis. Vandens garbintojams susipykus su Ugnies garbintojais, įvyko tragedija – Žalčio, Žuvies Karaliaus nužudymas, vandens garbintojų atsitraukimas (polinkis į savižudybę) į pogrindį, dvasinis partizanavimas, o Ugnies religija paėmė viršų. Sovijus galutinai viską reformavo, sujaukė, stengėsi uždangstyti viską Mirusio Miesto legendomis. Tačiau apie vandenį mitologijoje, tautosakoje, pasakose, dainose yra tiek daug kalbama, o kur dar hidronimika, helonimika...

Kai Lietuvai iškilo pavojus tapti išnykusia, asimiliuota kaip Prūsija, vandens garbintojų pogrindis priminė Ugnies garbintojams, kad yra vienas Kelias (kūlgrinda, per pelkes, sunkus  kelias), būtent – VIENAS. Jie susivienijo ir pasiekė aukso vidurį tarp matriarchato ir patriachato. Ypač vykusiai tai padarė latviai (laumių ir mačių kultas), todėl jų religija net dabar pripažinta valstybės pagrindu (dievturyba). Romuviai pernelyg prisirišę prie Ugnies stichijos, nors Vanduo gerbiamas, apie jį – kaip apie mirusį (o juk tai Velino / Velnio valdos) – gerai arba nieko. Dažniausiai nieko, ir dar truputį gerai.

Indoeuropiečių prokalbės (PIE) etimologija rodo, kad žodis „žuvis“ lietuvių, latvių ir prūsų kalbose (žuvis, zuvis, suckis) yra artimas tik graikų ichthos (ichtiandrų civilizacija; juk graikai priminė apie Atlantidą) bei iranėnų paveiktiems armėnams (jukn). Lietuvių ryšys su iranėnais įrodytas, o graikiškos galūnės, vardai (Kostas ir pan.) rodo, kad ryšio būta. Kitos tautos paėmė kitą PIE šaknį, susijusią su žuvimi.

Kalbant apie pasaulio mitologiją: gėlas vanduo-tėvas-sperma (abzu) susimaišė su sūriu vandenimi-įsčiomis (tiamat), ir gimė daug žuveliokų. Iki šiol pasaulio kalbose AB/AP reiškia vanduo / tėvas.

Gamta yra didžioji erotika, nesustojanti natūralaus sekso mašina. Ugnies religija bandė tai paslėpti, žmonės prisidengė drabužiais. Vandens religijos žmonės vaikščiojo nuogi arba su nedaug drabužių, jie dar nebijojo žmogžudystės ir kito blogio. Tai buvo Edenas. Po Žuvies Karaliaus, Žalčio žmogžudystės visi pradėti gąsdinti nuodėmėmis, nuogumas tapo nuodėme, kurtos legendos apie jūrų pabaisas, o dabar – apie roplių civilizaciją, kuri neva gyvena žmonių kūnuose (reptilijos).

Edgaras Cayce‘is rašė, kad iškils sala, panaši į Atlantidą, kai jau žmonėms reikės gelbėtis nuo savęs pačių. Marse ieškoma VANDENS, po VANDENIU galimai yra povandeniniai miestai, skirti išsigelbėjimui nuo tvano. Biblijoje Dievas atskyrė vienus vandenis nuo kitų vandenų (perimtas šumerų mitas), o visa ko pradžia buvo tehom (Bedugniai Vandenys, abzu).

„Mūsų santykis su protėvių kultūra – tai, kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų papročiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pajėgūs suvokti jų prasmę“[9]. Ritualas – tai praeities atkartojimas. Užuot atkartoję žalčiažudystę, galime imtis gerų darbų atkartojimo, juk Žaltys visuomet buvo mūsų globėjas. Galbūt tai mūsų išeitis?

Kosmologija. Žaltys ir Pasaulio medis

Vienas svarbiausių dalykų, norint suprasti Žaltį ir jo pasaulį, yra Pasaulio medis (lot. Arbor mundi). Tai – ašis tarp šio ir kito pasaulių, savo pavidalu panaši į Žaltį, simbolizuojanti kosmosą, visatą, gyvybę, pasaulio vienovę, tuo pačiu parodanti, kad gėris ir blogis yra netinkamos savokos pasauliui apibūdinti. Šviesa be tamsos ir tamsa be šviesos negali. Tai sako ir šiuolaikiniai astrofizikai, ir senovės tikėjimai, tarp jų – ir lietuviškasis.

Panagrinėkime Pasaulio medį ir jo struktūrą įvairių pasaulio tikėjimų, tautų bei lietuvių suvokime.

Pasaulio medis visuomet yra sakraliniame, šventajame pasaulio centre. Jis – vertikalus, taigi pagal Pasaulio medžio modelį matome esmines kosmoso dalis: viršutinę (dangus), vidurinę (žemė), apatinę (požemis). Pasaulio medį galima suvokti ir kaip amžinybę, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į vientisą „laiką“, kuris iš tikro tėra mūsų sąmonės produktas.

Yra ir kitų būdu skirstyti Pasaulio medį. Šiuo atveju mus domintų skirstymas pagal mitinius personažus. Viršutinėje dalyje paprastai yra paukščiai, viduriniojoje – arkliai (žirgai), bitės, karvės, elniai ir pan. Požemio pasaulyje apgyvendinamos vadinamosios chtoniškosios būtybės – gyvatės, varlės, pelės, bebrai, ūdros, žuvys, lokiai.

Pagal horizontaliąją Pasaulio medžio struktūrą, pasaulis tampa dualistinis: gyvybė priešpriešinama mirčiai (pvz., saulė ir mėnulis). Centre – ritualo objektas, aplink jį – ritualo dalyviai.

Kartais Pasaulio medis vaizduojamas apverstas. Tai greičiausiai susiję su šamaniškomis kelionėmis, kai raganius praranda dualistinį pasaulio suvokimą.

V. Toporovas į Pasaulio medį žvelgia plačiu žvilgsniu, tapatina jį su Pasaulio ašimi[10] (lot. Axis mundi). Pasaulio ašis – tai ir dvasinis, ir fizinis pasaulio centras, kurį nors kiekviena tauta įsivaizduoja skirtingai, akivaizdu, jog tai yra archetipas, t. y. visoms tautoms būdingas vienovės suvokimas.

Pasaulio arba Gyvybės medis būdingas ne tik lietuvių, indoeuropiečių tikėjimams, bet ir Sibiro, mongolų, tiurkų, indėnų, korėjiečių ir kitoms religijoms. Vengrai turi világfa, tiurkai - Ağaç Ana, mongolai – Modun, hinduistai – aśvattha, germanai (taip ir skandinavai) – Yggdrasil (Irminsul), keltai – Bile, gruzinai – Bordžgali (šis simbolis primena besisukančią saulutę, kokios randamos ir Šumere, ir Lietuvoje, ir simboliuoja amžinybę, visatą; šis simbolis dabar daug kur naudojamas Gruzijoje).

Įdomu tai, kad lietuvių (taip pat ir kitų baltų), suomių (finų) ir slavų mitologijose Pasaulio medis yra būtent ąžuolas. Todėl ąžuolų giraitės lietuviams visada buvo šventos, ir Pasaulio medis (Žaltys) bei jo sūnus Ąžuolas, minimi teogoniniame (kosmologiniame) mite „Eglė žalčių karalienė“, vaidino esminį vaidmenį. Ąžuolų giraitėse būdavo įrengiamos šventvietės – alkai, romuvos.

Darvinistų nuomone, prieš 60 milijonų metų žmonės gyveno medžiuose, todėl medis iki šiol mums toks svarbus. Besidomintiems gamta iš darvinistinės pusės, verta pasižvalgyti Gyvybės medžio tinklalapyje[11].

Senovės egiptiečiai rašė, jog pirmoji pora – Izidė ir Osiris – gimė iš akacijos, kuri laikyta gyvybės medžiu. Gyvybės medžio motyvus iki šiol piešia čiuvašų, armėnų tautos, Asirijoje tai taip pat buvo itin svarbus simbolis. Kinijoje Gyvybės medis (persikas) tapatinamas su drakonu (sic), kuris simbolizuoja nemirtingumą.

Viduramžių alchemikai šią idėją plėtojo ir tapatino Pasaulio (Gyvybės) medį su filosofoniu akmeniu, t. y. nemirtingumu.

Britų genetikas Stephenas Oppenheimeris (g. 1947) mano, kad medžių garbinimo kultūra atsirado dabartinėje Indonezijoje maždaug 8000 m. pr. Kr., kai pakilo jūros lygis, tada ji pasiekė Kiniją, Indiją, Artimuosius Rytus, finougrų žemes, Rusiją, Baltijos kraštus, Skandinaviją. S. Oppenheimerio teigimu, pasibaigus ledynmečiui, - apie 12000-5000 m. pr. Kr. – pakilus vandenynų lygiui pietryčių Azijoje egzistavo Sundalendo kontinentas. Būtent Sundalende prasidėjo neolito revoliucija, kilo Austronezijos kalbos, kultūra, kuri pateko į Indiją ir Mesopotamiją, o iš ten – į kitus pasaulio kraštus[12].

Biogeografinio Sundalendo teorija atrodo tikėtina, ji daug ką paaiškina. Šiuo metu yra nemažai mokslininkų, kurie ją palaiko. Neseni genetiniai tyrimai rodo, kad būtent pietryčių Azijoje, Sundalende greičiausiai gimė „europietiškieji“ genai[13]. Priminsime skaitytojams, kad, eidami iš kitos pusės, atsitiktinai buvome atsidūrę ten pat – dabartinėje Indonezijoje, kur vandens religija iki šiol puoselėjama, o gyvatės gerbiamos.

Galime apžvelginėti dar daugybės tautų tikėjimus ir mitologines sistemas, tačiau visur rasime tą patį Pasaulio medį. Jis randamas ir visuose mistiniuose mokymuose, o – kas svarbiausia mums – Lietuvoje.

Lietuvių Pasaulio medis – ąžuolas ir jo „motina“ eglė – krikščionybės ir kapitalistinės vartotojiškos visuomenės buvo pakeisti kalėdų eglute. „Pažymėtina, kad vokiečiai Kalėdų medį kartais vadindavo „gyvenimo medžiu“ – „Lebensbaum“[14].

O štai ši N. Vėliaus citata rodo Pasaulio medžio sampratos kaitą po pirmosios žalčiažudystės, kai atsirado dievų panteonas. Dabar jau vietoje Pirmadievio atsiradę Patrimpas ir Perkūnas tapo „kolegomis“, jiems buvo paskirstytos funkcijos, bet esmė išliko ta pati. „Ąžuolas baltų mitologijoje yra Perkūno medis, juo buvo reiškiama iš viso pasaulio struktūra („pasaulio medis“). Ąžuolinių malkų ugnis būdavo deginama Perkūno garbei. Tie kuršiai, kurie mirusiuosius degindavo ąžuolinėmis malkonis, savo globėju, matyt, laikė Perkūną. O Perkūnas visų pirma buvo karių globėjas. (...) Ghillebert‘as de Lannoy užfiksavo dar vieną baltų mitologijai būdingą detalę – būrimą iš laužo dūmų. (...) Kaip teigia Matas Pretorijus (XVII a.), buvo net burtininkų rūšis dūmonys, kurie burdavo iš dūmų“[15].

Pasak Liberto Klimkos, „Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis“[16].

Jonas Vaiškūnas taip pat pabrėžia Pasaulio medžio reikšmę lietuvių tikėjimui, tiesa, nuvertindamas kitų kultūrų tikėjimus (tai dažna tyrinėtojų klaida – nematyti toliau savo kiemo): „Pasaulio medis – gerai žinomas, bet daug kam abstraktus ir mažai suprantamas dalykas. Manoma, kad šis simbolis būdingas tik mūsų protėviams ir liaudiškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu tai vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, gyvuojantis ir veikiantis iki šiol net ir pačiose moderniausiose visuomenėse. Pasaulio medis tai loginė struktūra, padedanti pažinti Pasaulį ir mūsų pačių vietą jame. Įvairios šiuolaikinės abstrakčios klasifikacinės schemos taip pat dažniausia remiasi struktūriniu medžio principu“[17].

Pasak Virginijos Mikutavičiūtės, „apie Gyvybės medį yra apsiraizgęs žaltys, analogiškas vaizdas ir prie krosnies. Dar XIX a. pakrosnėje buvo laikomas ir globojamas žaltys, o XX a. pradžioje grafiniais žalčio ornamentais buvo dekoruojamas krosnies viršus“[18].

Dainius Razauskas-Daukintas būtent krosnį vadina lietuvių Pasaulio medžio analogu. „Iš tikrųjų, archetipiniame mitiniame pasaulėvaizdyje po Pasaulio medžio šaknimis paprastai gyvena gyvatė, slibinas, žaltys ar panašus chtoniškojo „kosminio roplio“ įsikūnijimas. Savo ruožtu lietuvių mitinėje tradicijoje slibinas, žaltys, atsiduria po krosnimi“[19].

Pasaulio medis tapo įkvėpimu ir lietuvių tautodailininkams, ir profesionaliems kompozitoriams (geriausiu pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti Broniaus Kutavičiaus kūrinys „Pasaulio medis“[20]). Nemažai meno kūrinių sukurta, remiantis teogoniniu Žalčio mitu.

Baigiant šią trumpą įžvalgą, norisi dar ir dar kartą pabrėžti – nepamirškime savo šaknų ir Žalčio, kitaip tariant, Gyvybės, Tradicijos, Tautos bei to, kad esame susiję su visu Pasauliu matomais ir nematomais ryšiais.
 

Kūlgrinda - Teka upelė dabilia (2011)

Pura Bratan, the water temple of Bali, Indonesia (2013)