Žiauri prancūzų kalbos pamoka

Siaubingi teroristiniai aktai Prancūzijoje labai primena greitą filmo apie karą pervyniojimo vaizdą, kuris dešimtmečiais vykdomas prieš Rusiją. Skerdynės koncertų salėje „Bataklan“ vienas prie vieno primena „Nord-Ost“…

Taip kad mes Rusijoje kaip niekas kitas suprantame, kas dabar vyksta su prancūzais. Kaip niekas kitas. Bet tragedija įvyko ne pačiu tinkamiausiu dviejų nacijų santykių laiku. Tik ką prancūzų žurnalas purvinai tyčiojosi iš mūsų lėktuvo žuvusio virš Sinajaus aukų. Ir aš nemačiau nei vieno viešo atsiprašymo iš prancūzų pusės. Tiktai mūsų oficialūs asmenys tikino, kad tikriems prancūzams gėda… Todėl visus išsireiškimus užuojautos, deja, tenka pradėti su išlyga: „nežiūrint į jūsų pasityčiojimus iš teroristinio akto prieš mus, mes jus labai užjaučiame“.

Užjaučiame būtent todėl, kad patys žinom šitą bėdą pagal jos kruviną skonį. Užjaučiam nuoširdžiai. Sąžiningai.

Bet, svarstant šalta galva, negalima nepažymėti, kad Prancūzija moka pagal sąskaitas. Už visas sąskaitas iškarto.

Teroristai šaukia: „Tai už Siriją!“, bet ne ta prasme, kad prancūzų aviacija bombarduoja IVIL, o tuo, kad, kada Prancūzija po Pirmo pasaulinio karo gavo mandatą valdyti Siriją, ji iš pradžių padalino vieningą teritoriją į 5 valstybes pagal konfesijas: krikščionys, alavitai, sunitai, druzai, armėnai. O po to paėmė ir suklijavo į dvi – Siriją ir Libaną, sukūrę prielaidas pilietiniams karams abiejose šalyse. Jei prancūzai išlaikytų Siriją vieningą, ar jei padalintų kaip reikiant, – jokio IVIL dabar ten nebūtų.

Du metus atgal prezidentas Olandas labiau už visus mosavo kardu ir veržėsi dalyvauti amerikiečių intervencijoje Sirijoje, tik per stebuklą buvo sustabdytos Vladimiro Putino. Būtent Olandas ir jo pirmtakas Sarkozi palaikė Kadafio nuvertimą, palaikė islamistinę revoliuciją Egipte, padeginėjo Siriją ir yra tiesiogiai kalti dėl IVIL gimimo, „An-Nusra“ ir panašaus purvo, už jų veiklos Prancūzijoje ir visoje Europoje paskleidimą, už sprogstamąjį užtaisą nešančius pabėgėlių srautus.

Kada sausio mėnesį žmogžudžiai susidorojo su „Šarli“ redakcija, tai vietoje adekvataus migracijos ir saugumo politikos pakeitimo, Olandą domino tiktai tai, kad Marin Le Pen negautų politinių taškų ir sugalvojo isterišką tolerancijos kompaniją „Je suis Charlie“.

Tuo tarpu, užjausti reikėjo ne tepliorius, nuo to laiko daug kartų save parodžiusius, o tuos Prancūzijos piliečius, kuriems ateityje grėsė pavojus tapti teroro aukomis!

Reikėjo griežtinti migracinę politiką, migracijos kontrolę, pradėti iš tikrųjų kovoti su teroristinėmis organizacijomis visame pasaulyje ir islamo pogrindžiu pačioje Prancūzijoje. Vietoj to orgija „tolerancijos“ tęsėsi, pas Olandą buvo svarbesnių reikalų – gelbėti Kijevo chuntą ir užspausti „mistralius“. Prancūzuja tapo geriausiu draugu Kataro – vieno iš pagrindinių pačio radikaliausio terorizmo sponsorių, įskaitant tą patį IVIL.

O jeigu ilgai žiūrėti į pragarą, tai pragaras pradeda žiūrėti į tave…

Pats siaubingiausias šios tragedijos faktas – žudikai „Bataklane“ kalbėjo gera prancūzų kalba be akcento. Tai yra tai ne tik ką atvykę migrantai, ne tik ką iš Artimųjų Rytų atvykę teroristai. Tai absolventai prancūziškų mokyklų, gali būti – Prancūzijos piliečiai, kuriuos šalis bandė išmokinti tolerancijos.

Yra pranašiškas filmas 2008 metų su Izabel Adžani – „Paskutinė pamoka“. Mokytoja migrantų Paryžiaus kvartale, praradusi viltį nuo mokinių banditizmo ir nenorinti nieko girdėti, pavargusi nuo jų barbariškos moralės, pamato vieno iš jų rankose pistoletą ir užgrobia klasę įkaitais, priversdama mažus niekšus grasindama ginklu mokytis Moljero biografijos ir gerbti moterį. Aplink šoka policija ir valdininkai, kuriems atrodo, kad „netolerantiška“ mokytoja – pagrindinis pavojus. Specialiosios pajėgos ruošiasi šturmui. Bet galiausiai pistoletas vis tiktai pereina pas vieną iš mokinių ir prasideda kruvinos skerdynės. Labai pamokantis filmas, kurį visiems verta šiandien peržiūrėti.

Taip kad negalima pasakyti, kad patys prancūzai nesuvokė ir nesuvokia tai kas su jais vyksta. Ir „Nacionalinis Frontas“ Marin Le Pen ne atsitiktinai pirmaujanti Prancūzijos partija. Bet tenykštę politinę sistemą specialiai sukirpo taip, kad esant didžiausiam balsų skaičiui Le Pen šalininkai gautų mažiausiai vietų parlamente. Tai reiškia, kad situacija pasikeis tiktai tada, kada už„frontą“ pradės balsuoti daugiau negu 50% rinkėjų.

Diktatūros gali visada pasiteisinti tuo, kad už durniavimą valdžioje esančio žmogaus be kaltės kenčia jo nerinkusi tauta. Bet Prancūzija – demokratinė šalis. Pas ją yra politiniai lyderiai, kurie buvo pasirengę pertvarkyti politiką taip, kad išvengti tragedijos. Galima buvo balsuoti už Žaną Le Pen ir 2002, ir 2007, ir už Mari Le Pen 2012. Ne, ką aš, – ne „galima buvo“, o „reikėjo“ balsuoti už Marin 2012. Vietoj to prancūzai išrinko Olandą ir partiją tolerantiškų veidmainių.

Šiandien tapo aiški siaubinga kaina šio sprendimo. Paryžiaus gatvės nusidažė krauju.

Bejėgiai pasimetę žmonės siaube blaškosi po miestą.

Bet ar pakeis jų išgyventas šokas ką nors? Jeigu nežiūrint į įvestą Nepaprastąją padėtį regioniniai rinkimai 6 gruodžio vis tiktai įvyks – ar parodys prancūzai, kad pagaliau pasiruošę visą šitą pabaigti, ar ir toliau balsuos už laisvę teroristams, ir lygybę ir brolybę su banditais?

Bijau, kad atsakymu į šį siaubą, taps tęsimas tos pačios kramtoškės. Vakarų propaganda turi, iš esmės, jau totalitarinį charakterį: „dar labiau susitelkti aplink multikultūralizmo vertybes, neleidžiant pasireikšti ekstremizmui, viskuo kaltas Asadas, jeigu jis pasiduotų – nieko nebūtų…“

Tenka apgailestauti, jau akivaizdu, kad mes iš tiesų išgyvename tiesioginiame eteryje paveikslą žlugimo Romos Imperijos spaudžiant barbarams. Tą atkaklų nenorą suprasti kas vyksta, tas pats nenoras priimti rimtus sprendimus, tas pats ištvirkimas ir klounada mirtinos grėmės akimirką. Gerai būtų jei Prancūzija pagaliau atrastų savo Žaną d Ark.

Bet sunku tuo patikėti.

Todėl svarbiausia šiandien Rusijai – pamoka.

Ir gintis.

Savo teritoriją.

Savo žmones.

Savo lėktuvus.

Palaikyti savo sąjungininkus.

Išravėti ir Artimųjų Rytų ir iš visur terorizmo užkratą.

Būti pasiruošusiems atsiskaityti ne tiktai su vykdytojais, bet ir su terorizmo sponsoriais.

Ir neturėti vilties, kad Prancūzijos valdžią ir Europą šitas košmaras ko nors išmokys. Ir jie pakeis savo politiką, pradės kovoti su bendru priešu su mumis petys į petį, baigs elgtis Rytuose kaip dramblys indų parduotuvėje. Kurti mūsų apskaičiavimus pasiremiant tokia idėja būtų savęs apgaulė.

O prancūzus mes užjaučiame. Laikykitės.

Šaltinis: kompravda.eu

Vertė Algimantas Lebionka, Šauksmas