Zigmas Vaišvila: „Susivokime, kur esame, susitarkime dėl tikslo“

Ekspertai.eu interviu su Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru Zigmu Vaišvila.

- Prieš metus Vilniuje prezidentas Viktoras Janukovyčius Vilniuje atsisakė pasirašyti Ukrainos asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad ES vadovų argumentai „nepasiekė Ukrainos prezidento nei ausies, nei minties“. Mažai kas pagalvojo, kad Europoje „lygioje vietoje“ prasidės karas.

- Greitai pamiršome Jugoslaviją. Panašu, kad pamiršome ir Sausio 13-ąją. Užaugo karta, to nemačiusi.

- Kažkodėl nejauku. Lietuva nuplaukė į šią Sąjungą lyg ir ramiai. Ukraina pasviro į Vakarus kitaip.

- Situacija buvo panaši, tik savotiškai mums buvo lengviau. Tie, kurie šiandien Vakaruose planuoja geopolitiką, tuomet patys netikėjo, kad mums pavyks. Ir lėšų tam skirti net nesiruošė. Todėl šį išbandymą praėjome patys ir taikiai, be „spalvotųjų“ revoliucijų importo, padedami tikrų draugų. Ne tik Estijos liaudies fronto ir Latvijos tautos fronto, bet ir bendraminčių Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje... Po Kovo 11-osios 1990 m. gegužę oficialiai mus parėmė Moldavijos TSR, po Sausio 13-osios – mažutė drąsi Islandija, tada nepabūgusi TSRS sankcijų, o šiais laikais pasipriešinusi ir tiesmukam Europos Sąjungos strategų diktatui.

Mes patys nežinojome mūsų kelio ir jo pabaigos. Bet ir pasaulio didieji jo nežinojo – mus gi jie stabdė mūsų kelyje, o ne pinigais maitino kaip Baltarusijoje ir Ukrainoje. Tai vyko iki tol, kol Borisas Jelcinas, kuriuo patikėjo didžioji dalis Rusijos Federacijos TSR rinkėjų, išrinkę jį savo prezidentu, 1991 m. rugpjūtyje įveikė TSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Tik tada Vakarai puolė mąstyti, ką daryti su mumis, ištrūkusiais iš geležinės uždangos – ekonomiškai silpnučiais ir apsvaigusiais nuo laisvės.

- Ir vis tik jiems pavyko?

- Taip. 1992 m. vasario 7 d. buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, ir nuo 1993 m. lapkričio 1 d. Europos Ekonominė Bendrija oficialiai tapo Europos Sąjunga. Vakarai ir, be abejo, JAV, iki tol sakę, kad mes nieko nesuprantame, kad nuversime M. Gorbačiovą ir sugriausime nusistovėjusią pasaulinę tvarką, persiorientavo ir puolė patarinėti mums, kaip gyventi. Tai darė tuo metu mums dideli ir nepažįstami autoritetai – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir visi, kas netingėjo. Ir piršo paskolas valstybei, diktuodami jų suteikimo sąlygas. Pradžioje – tik už valstybės garantiją. Netrukome išgirsti reikalavimus keisti įstatymus pagal jų liberalumo taisykles ir reikalauti privatizuoti strateginius monopolinius valstybės objektus – privatus kapitalas geriau juos valdys.

- Ir atidavėme Mažeikių naftą už litą.

- Ir primokėjome milijardą kitą. Tačiau už milijardus svarbiau buvo prarasta moralė. Ir išvis mūsų valdžios ir jos konsultantų mentalitaetas susivesdavo į privatizavimo formulių „esmę“ – vienaip ar kitaip perimti šių įmonių valdymą, sumokant ne daugiau, nei pati privatizuojama įmonė turėdavo banko sąskaitose.

– Kieno moralė prarasta?

- Valdžios žmonių. Priminsiu, kad po netikėtų 1992 m. Seimo rinkimų rezultatų 1993 m. įsteigta konservatorių partija, būdama mažumoje, A. Brazausko partiją, pasimetusią dėl netikėto jiems patiems grįžimo į valdžią ir turėjusią absoliučią daugumą Seime, privertė Seime priimti įstatymą dėl neprivatizuojamų strateginių objektų. Tačiau po 1996 m. Seimo rinkimų konservatoriai ir krikščionys demokratai, įgiję Seime daugumą, patys ir pakeitė šį įstatymą ir valstybę – net be aukciono plaktuko, velnias žino, už kiek paleidę vėjais Mažeikių naftą drauge su Biržų naftotiekiu ir Būtingės terminalu, Lietuvos telekomą. Besikeičiančios valdžios pradėjo rungtyniauti, kas daugiau ir greičiau sumažins šį sąrašą. Vakarai ir pamalonintas mūsų V. Landsbergis, kaitindami antirusišką propagandą, sėkmingai mus nuvarė į kitą glėbį. Pernai lapkritį Vilniuje ir ES strategai mums paskelbė, kad mūsų „rožinėje“ svajonėje – Europos Sąjungoje – valstybės turi išnykti. Ir datą nustatė – 2022 m. Ir visa tai įgyvendinama sparčiai ir beatodairiškai, nekreipiant jokio dėmesio į mūsų nuomonę. Euro įvedimas, visos finansų, bankų ir biudžeto sistemos centralizavimą, Europrokuratūros steigimas.

- Neilgai džiaugėmės Nepriklausomybe. Gal todėl ir su Ukraina taip skubėta – ji didesnis kąsnis?

- Norėtųsi, kad mes, šiandien užgožti tiesmukos ir primityvios karo propagandos, mokėtume atkreipti dėmesį į reikšmingas aplinkybes. Pernai rugsėjyje labai simbolinėje vietoje – Jaltoje – įvyko Strateginė Ukrainos Ateities konferencija, kurioje bandyta dalintis Ukrainą. Dalyviai – Billas ir Hillary Clintonai, buvęs CŽV vadovas generolas Davidas Petraeusas, buvęs JAV Finansų ministras Lawrence Summers, buvęs Pasaulio Banko vadovas Robertas Zoellickis, Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, buvę Izraelio ir Jungtinės Karalystės premjerai Shimon Peres, Tony Blair, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, buvęs TVF direktorius Dominique Strauss-Kahnas, buvęs Italijos ministras pirmininkas Mario Monti, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaite ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, Viktoras Janukovičius ir Petro Porošenko, Rusijos prezidento Putino patarėjas ekonomikos klausimais Sergėjus Glazevas.

- Tai viską ir sudėliojo?

- Manau, ne iki galo. Vakarai, ypač JAV, kurios Europoje niekuo tiesiogiai nerizikuoja, pervertino savo galias. Vakarai ir p. D. Grybauskaitė, išdidų Ukrainos prispaudimą asmeniškai įsivaizdavusi kaip tolimesnės karjeros tarptautiniuose vandenyse tąsą, nesitikėjo, kad V. Janukovyčius parodys stuburą ir supras, kad už 65 mln. EUR „grantą“ atverti sienas prekių ir kapitalo judėjimui iš Vakarų, net netampant ES nare, tai yra ekonominė praraja Ukrainai ir tiesioginis konfliktas su Rusija.

- Ar galima paaiškinti prezidentės D. Grybauskaitės blaškymąsi – tai ji kaltino vieną Maidano pusę, tai kitą, tai abi?

- Šis blaškymasis, tebesitęsiantis ir dabar, parodo, kad ji neturi savo nuomonės, nejaučia atsakomybės ją rinkusiai tautai ir mūsų valstybei. „Linava“ paskelbė pervežėjų kasdien skaičiuojamus nuostolius – kasdien po 200-300 EUR kiekvienam įstrigusiam vilkikui, o šia kryptimi jų dirba apie 8,5 tūkst. Neskaičiavome mūsų gamintojų nuostolių. Jei prezidentė nenori skaičiuoti, tai belieka stebėtis mūsų visų „kantrybe“. Ir klimpstame vis gilyn. Ar mūsų prezidentė atkreipė dėmesį į tai, kad oficiali bedarbystė Lietuvoje nuo 10,9% 2009 krizės metais šiuo metu padidėjo iki 13,4%? Tad gal nereikėtų svaigintis mūsų ekonomikos „pasiekimais“?

Tačiau tie, kas seka mūsų prezidentės elgesį, fiksuoja tai ir renka įkalčius. Ir mūsų spaudoje Maidano įvykių įkarštyje paskelbtas V. Klyčko patarėjos elektroninis susirašinėjamas su konkrečia mūsų prezidentės kanceliarijos darbuotoją, dėkojant mūsų prezidentei už finansinę (matyt, ES) paramą, nurodant į kokią asmeninę V. Klyčko sąskaitą Vokietijoje pervesti lėšas. Dėl tokių dalykų Lietuva Baltarusijai išdavė opoziciją. Bet Lietuvos prezidento kanceliarija šio susirašinėjimo nepaneigė. Ar po tokių aplinkybių ukrainiečiai gali pasitikėti V. Klyčko? Jis gi valdomu tapo vien dėl tokio fakto, kuris nepaneigtas. Jei jis to nesupranta, tai patirties gali pasiklausti M. Saakašvilio. Negi manote, kad Rusija tokių aplinkybių nefiksuoja?

- Tai paskutinis Lietuvos prezidentės pareiškimas dėl teroristinės Rusijos nėra vien tik jos iniciatyva?

- Būna, kad ji pasikarščiavusi lepteli. Tačiau jau šešti jos vadovavimo šaliai metai, tad šiek tiek išmokta valdytis. Rusiją teroristine valstybe ji pavadino net du kartus tą pačią dieną oficialioje aplinkoje drauge su NATO vadovu Jensu Stoltenbergu, tuo pat metu JAV viceprezidentui Joe Bidenui viešint Kijeve ir kurstant panašias aistras ten. Iškart po to ji Kijeve net garsiai pasakė, kad remsime Ukrainos valdžią ginklais. Net jei taip daryti, tai kodėl viešai tuo girtis? Tad ši neatsakinga ir Lietuvai skausminga tuščia prezidentės bravūra yra bent jau suderinta su JAV. Manau, tai JAV duotos komandos vykdymas, kuris naudingas ir jai asmeniškai.

- Kodėl tai gali būti naudinga jai asmeniškai?

- Jei Rusija po šios Lietuvos prezidentės bravūros nutrauktų dujų teikimą Lietuvai (su naftos tiekimu jau prisižaidė ankstesnės mūsų valdžios), tuo ji galėtų pateisinti „Independence“ avantiūrą. Jei nepavadinti to griežčiau. Juk pasikeitus valdžiai ar atsiradus nepriklausomam prokurorui Lietuvoje, ji nėra tikra, kad dėl šio akivaizdaus valstybės lėšų iššvaistymo ir dujų vartotojų apiplėšimo, nebus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ar sveiku protu galima paaiškinti keliskart didesnio nei vis mažėjantis Lietuvos poreikis dujoms laivo atvarymą čia ir per 1,2 mlrd. litų (1,86 mlrd. Lt nuoma minus apie 0,6 mlrd. Lt laivo kaina) „dovaną“ off-shore įmonei, už daugiau kaip 0,5 mln. Lt per dieną mokamą nuomos mokestį? Tik visišku chamiškumu ir pasitikėjimu, kad valdžia nebaudžiama. Tačiau viskam yra ribos. Visų pirma, sveiko proto. Ypač, kai tyčiojamasi iš mūsų visų atvirai, ir esame laikomi visiškais kvailiais ir paniekos vertais statistiniais vienetais, reikalingais tik rinkimuose.

Tikėsimės, Rusijos valdžia protingesnė ir labiau skaičiuojanti šios valstybės pajamas. Tuo labiau, kad dabar Rusijai labai reikia dujų ir naftos pardavimų.

Manau, labai tinkamas laikas Lietuvai drauge su Latvija ir Lenkija kalbėtis su Rusija dėl „Draugystės“ naftotiekio į Mažeikius ir Ventspilį darbo atnaujinimo. Lenkijos naftos perdirbimo įmonė Plocke „Petrochimia-Plock“ – „Mažeikių naftos“ dvynys, naudodamasi dviem vamzdžiais („Draugystės“ iš Rusijos ir vamzdžiu iš Gdansko uosto), tik laimi.

- Tačiau kodėl D. Grybauskaitė, savo prezidentavimo pradžioje atvirai spjovusi į strateginį partnerį JAV (atsisakymas vykti B. Obamos kvietimu į Prahą, dar nesibaigusi ČŽV kalėjimų paieška Lietuvoje, atsiliepiant į rusiškų informacijos šaltinių pagrindu raginimus tai daryti), staiga tapo klusnia JAV valios vykdytoja pastarosios geopolitinėje dvikovoje su Rusija? Panašu, kad Lietuva nuolankiai ir klusniai vis labiau klimpsta į pilietinį – oligarchinį karą Ukrainoje, remiamą suinteresuotų užsienio jėgų, šio karo eskalavimą? Vien mūsų prezidentės neatsakingumu to nepaaiškinsi.

- Atsakomybė dėl tavo vadovaujamos šalies ir jos piliečių likimo turi būti pagrindinis kriterijus, valstybės vadovui priimant sprendimus. Šią savaitę senas Sąjūdžio laikų bendražygis bandė mane įtikinti pasirinkti „apkasų pusę“ ir nevertinti mūsų prezidentės veiksmų. Diskusija buvo įdomi. Paklausiau jo, ką gi prezidentė D. Grybauskaitė pastaruoju metu gero Lietuvai nuveikė? Išgirdau atsakymą – bent tą nevykusį Seimą privertė 400 mln. Lt padidinti krašto apsaugos biudžetą. Tačiau į mano pastebėjimą, kad lengvabūdišku Rusijos užsipuolimu kita ranka ji tikriausiai jau nubraukė šių, o gal dar ir didesnių Lietuvos biudžeto pajamų realų surinkimą, atsakymo neišgirdau. Labai kviečiu visus mąstyti, o ne svaigti nuo skambių pseudopatriotinių jos pareiškimų ir ypač veiksmų.

Tačiau grįžtant prie Jūsų klausimo dėl D. Grybauskaitės persivertimo nuo atviro Rusijos interesų gynimo 2009 m., kada analogiškoje situacijoje ji kaltino ne Rusiją, o mūsų pervežėjus ir gamintojus, į priešingą pusę, atsakymo reikia ieškoti ne įvykių paviršiuje. Sunku žmogui, besiblaškančiam dėl savo praeities, o mums, dar Lietuvos piliečiams, tenka spėlioti, kas įtakoja ar valdo besiblaškančią mūsų prezidentę. Nelengva būti dviguboje ar net triguboje priklausomybėje.

- Ekspertai.eu pateikė prezidentei klausimus dėl jos biografijos faktų. Dėl jos darbo kolaboranto M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/TSKP CK lėšomis samdoma darbuotoja, lyg ir viskas būtų aišku, tik nesuprantama jos tyla, melas ir netgi biografijos kaitaliojimas. Pasakytų, buvo taip ir taip, atsiprašytų visų dėl to, ir pakviestų visus dirbti drauge. Tačiau vietoje to – tyla ir nuolatinis net oficialios prezidentės biografijos kaitaliojimas pagal viešos diskusijos atspindžius ar lauktų apdovanojimų gavimo poreikį, kas nutiko pernai balandyje. Tai tik patvirtina, kad prezidentė neatsikratė praeities įtakos. Tačiau kokiu būdu ji tapo įtakojama jau ne Rusijos, bet ir JAV, suprasti sudėtingiau. Kur ieškoti priežasčių?

- Jūs paskelbėte ekspertai.eu klausimus Respublikos prezidentei dėl jos biografijos kaitaliojimo. Tam, kad paaiškinti, kodėl D. Grybauskaitė besąlygiškai vykdo ne tik ES strategų nurodymus Lietuvai dėl mūsų valstybingumo sunaikinimo, bet ir JAV nurodymus, neužtenka vien tik supratimo apie tai, kad ji tapo „elito“, tiesmukai Lietuvai brukančio visas liberalias idėjas, nare. Reikia ieškoti ir žemiškesnių priežasčių, kurios paaiškintų tokį besąlygišką paklusnumą. Posūkis drastiškas – nuo atvirų JAV užsipuolimų savo veiklos prezidentu pradžioje, po kurių Baltieji rūmai pakomentavo, kad mūsų prezidentė į šiuos rūmus begalės patekti tik kaip turistė, iki Rusijos pavadinimo teroristine valstybe.

- Vertinant šias aplinkybes, labai svarbi nešališkų užsienio profesionalų kruopščiai parengta informacija apie D. Grybauskaitę. JAV reikalų patikėtinio Damiano Leaderio ataskaitoje iš Vilniaus apie LR prezidentės D. Grybauskaitės pirmosios kadencijos pirmuosius šešis mėnesius rašoma ne tik apie jos charakterio dygumą ir įžeidumą dėl viešos kritikos, „nesinchronizaciją“ su Seimu ir elito palaikymo praradimą, verslininkų nusivylimą, personalines atakas prieš neįtikusius URM ir VSD vadovus bei ambasadorius, nepalankumą Amerikai po stažuotės 1991 m. Džordžtauno universitete ir darbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone, JAV susirūpinimą „atidžiai ugdyti Grybauskaitę dabar“, taip pat JAV paramą, kad „Grybauskaitė visai galėtų būti prezidente iki 2019 metų“. Ten nurodyti faktai neatitinka Prezidentės D. Grybauskaitės biografijos, skelbiamos presidentas.lt. D. Leaderio ataskaitoje nurodyta, kad D. Grybauskaitė JAV šešių mėnesių tarptautinės ekonomikos diplomatijos programą Džordžtauno universitete lankė 1991 m. (bet ne 1992 m., kaip buvo pakeista presidentas.lt pernai balandyje), dalyvavo Tarptautinėje vadovavimo programoje 1994 m., dirbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone nuo 1996 iki 1999 m., kad ji nėra palankiai nusiteikusi JAV. Minimas jos atsisakymas 2010 m. vykti kaip garbės viešniai į JAV-Baltijos fondo vakarienę, jos požiūris dėl ABC News istorijos, kurioje pateikti įtarimai dėl CŽV (CIA) slaptų kalėjimų Lietuvoje, ir dėl jų poveikio ryšiams su JAV, kad tai sukėlė Ministro Pirmininko A. Kubiliaus nerimą, jog tyrimas gali pakenkti gyvybiškiems Lietuvos santykiams su JAV.

- Štai čia ir reikia ieškoti atsakymų dėl tokių staigių mūsų Prezidentės posūkių – nuo atviro veikimo Rusijos naudai 2009-2010 metais iki tapimo Rusijos „priešu“ ir JAV „draugu“.

Pradėkime nuo jos melo apie Džordžtauno universiteto 6 mėn. kursus. 1991 m. po rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo D. Grybauskaitė atsirado mūsų Vyriausybės struktūrose. Įdomu būtų žinoti, kieno iniciatyva. Kol kas tik buvęs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko patarėjas tarptautiniais klausimais Ramūnas Bogdanas delfi.lt patvirtino, kad D. Grybauskaitė, dirbdama tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje, talkino ruošiant V. Landsbergio užsienio vizitus. Tad bent jau dėl tos priežasties D. Grybauskaitė meluoja, kad ji tariamai buvo Džordžtauno universitete 1992 m. Kad tai melas, galiu patvirtinti ir aš, tuometis Ministro Pirmininko pavaduotojas, nes mūsų Vyriausybė ten tikrai nieko nesiuntė. Takelis į Džordžtauno universitetą buvo pramintas TSRS struktūrų – paskaitykite Seimo narės M. A. Pavilionienės biografiją. Ji analogiškuose Džordžtauno universiteto kursuose buvo dar 1985 m. Meluoja D. Grybauskaitė, kad jos išsiuntimą į Džordžtauną palaimino JAV ambasada Vilniuje. Meluoti reikia mokėti – JAV ambasada Vilniuje įsikūrė tik vėlų 1991 m. rudenį. Tad išvykti į šiuos kursus 1991 m. iki pučo Maskvoje galima buvo tik su Maskvos palaiminimu. Pats melo faktas patvirtina, kad D. Grybauskaitė turi ką slėpti.

- Šis klausimas lyg ir paprastesnis. Tačiau kokiu būdu JAV rado argumentus, kurie privertė nepaklusniąją D. Grybauskaitę paklusti jiems?

- Palaukime Prezidentės D. Grybauskaitės atsakymo Jums į klausimą, kodėl 1999 m. Lietuvos Vyriausybė anksčiau laiko ją atšaukė iš įgaliotojo ministro pareigų Lietuvos ambasadoje JAV. Geriausiai šią situaciją žino ji, tuomečiai užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Manau, ir V. Landsbergis. Neduok Dieve, dar ir „Willliams“ dovaną mums tuo pretekstu prikabino.

- Kokia gali būti tokio atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje neturinčio precedento priežastis? Draugiška Lietuvai, kuriai vėl vadovauja V. Landsbergis ir G. Vagnorius, JAV imasi tokių drastiškų priemonių?

- Žinau, kad buvo žodinis nurodymas tai padaryti per 24 valandas – priešingu atveju Lietuva gaus oficialią notą. Kokios priežastys? Eikime atmetimo keliu. Asmeninio gyvenimo aplinkybės – tikrai ne priežastis. Žinant tokių diplomatinių „nesusipratimų“ pavyzdžius ir atmetant tarpvalstybinių JAV ir Lietuvos santykių sušlubavimą, kurio tikrai nebuvo, lieka tik viena – veikimas prieš JAV interesus. Žinoma, kad ji savaitgaliais viena, nepaaiškindama priežasčių net ambasadoriui, automobiliu sukardavo daug šimtų mylių.

- Tad kokia JAV priešiška valstybė gali būti šioje istorijoje įsimaišiusi? Susitikinėdavo su kuom nors, kas veikė prieš JAV? Negi su Rusijos atstovais?

- Neturint kitų duomenų, belieka šis vienintelis variantas.

- Tad ką galime šioje situacijoje patarti mūsų patriotams? Kaip jiems elgtis? Ruoštis karui? Kaip atskirti mūsų vargšėje valstybėje, kas yra kas? Ekspertai.eu, siekdami palengvinti kolaborantų dalią, pasiūlė suteikti jiems politinių kankinių statusą.

- Savotiškai tai tikrai atspindi jų psichologinę būseną – politiniai kankiniai. Vertinti žmogų reikia ir būtina pagal jo nuveiktus darbus. Paprastai tas, kas kryptingai tai darė ir anksčiau, tas turi didesnį pasitikėjimo kreditą visuomenėje. Mano subjektyvia nuomone, po tokio virsmo, kuris vadinasi Kovo 11-ąja, kiekvienas mūsų turėjo teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje būti, nes kiekvieno mūsų žmogaus apsisprendimas buvo labai svarbus. Bendraminčius reikėjo telkti, nes mūsų laukė didelė nežinia ir ilgas kelias per kopas. Labai tą pajutau, dirbdamas Vyriausybėje. Ten, skirtingai nei kolektyvinius sprendimus priimančioje Aukščiausioje Taryboje, kurioje esant norui galima buvo pasislėpti po kolektyvinio sprendimo skraiste, kiekvienas tavo veiksmas ar neveikimas reiškė sprendimą Valstybės vardu. Sprendimą, kuris sukeldavo pasekmes. Ekstremaliomis sąlygomis tai buvo nepakartojama pamoka, išmokiusi pajusti, kas yra atsakomybė ne tik už save. To šiandien labiausiai ir pasigendu mūsų valdžios žmonių sprendimuose.

- Tačiau kasdien valstybė tiesiog nykte nyksta. Mus praris tuoj ne tik euro zona. Mūsų centrinis bankas, valstybės biudžetas, bankai tampa eurobiurokratų įrankiais. Niekas mūsų nuomonės net nesivargina beklausti, net referendumas iš mūsų atimtas. Kas toliau?

- Nenustokime mąstyti, ir, svarbiausia, ginti savo teises ir mūsų valstybę. Drauge su likimo broliais. Ir Baltijos valstybėmis, ir Vengrija, ir Čekija, ir net Lenkija. Tiek mūsų valstybės beliko. Kol žaisime prezidentės „karo žaidimus“, ji ne tik „šventins“ naujus „Independence“ variantus, bet ir baigs faktiškai perduoti paskutines mūsų suvereno teises ES biurokratijai, o „pakabintas“ Seimas pritars bet kam. Ir jokių prezidentės sentimentų nesitikėkite! Karjera yra karjera. Kitų vertybių nerasta.

Ką daryti? Susitinkame, skundžiamės vienas kitam. Dabar prezidentė pakvietė mus būti patriotais ir pilietiškais. Prezidentės, siekiančios ir Ukrainoje ne taikos, o kurstančios karą, apologetai, vergiškai dangstydami jos klaidas ir tikruosius siekius, net prisiminė tautinės valstybės sąvoką! Ar dar taip senai, ponai, atvirai tyčiojotės iš protestų prieš gėjų ir lesbiečių eitynes, šeimos ir Tėvynės sąvokos? Kodėl tyčiojotės iš Vasario 16-osios eitynių Kaune ir Kovo 11-osios eitynių Vilniuje? Įstojote į Krašto apsaugos ministerijos valdomą Šaulių sąjungą ir manote, kad patikėsime jūsų deklaracijų nuoširdumu?

Pradžiai paklauskime prezidentės, o svarbiausia, apsispręskime patys, kieno piliečiais norime būti? Beatodairiškai naikinamos Lietuvos Respublikos piliečiais, ar ištrinant iš mūsų atminties viską, kas kūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę euro piliečiais su jau suvienodintais pasais? Atsakykime patys sau į šį klausimą ir susitarkime dėl mūsų tikslo.

Po įstojimo į Europos Sąjungą, mes ne tik praradome imunitetą sau ir mūsų valstybei, bet ir užsiliūliavome patys save. Kai susitarsime tarpusavyje dėl mūsų tikslo, tada žinosime, ko mokyti mūsų vaikus, kodėl turime gerbti mūsų istoriją, ko mokytis iš jos. Tada gerbsime, o ne spjaudysime į mūsų bendrabūvio susitarimą – Lietuvos Respublikos Konstituciją, vienysimės apie ją. Ačiū, Dievui, 2004 metais Seimas neišdrįso iš mūsų Konstitucijos išmesti pirmąjį skyrių – Lietuva Konstitucijoje dar liko Nepriklausoma Demokratine Respublika!