Žudanti ekonomika, Trečiasis pasaulinis karas ir nykstanti Lietuva

Atsakant į geranorišką kritiką

Po paskutinio savo teksto „Apie vieną Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus panašumą“ („Šiaurės Atėnai“, IV. 7) sulaukiau skaitytojos laiško, tiksliau, kelių geranoriškų kritinių pastabų, kurios, nežiūrint to, kad laiškas buvo skirtas asmeniškai man, manau, vertos viešo atsakymo jau vien todėl, kad, esu tikras, Lietuvoje esama nemažai žmonių, manančių panašiai kaip laiško autorė.

Laiško autorė nesutinka pagrindinę Lietuvos nesėkmių (pirmiausia jos demografinio nykimo, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra milžiniški emigracijos mastai) priežastį matyti neoliberalioje valstybės santvarkoje. Laiško esmę galima išdėstyti taip: „Emigracijos mastus pirmiausia nulemia žmogaus vidinės nuostatos, asmeninės laimės paieškos. Žmogus nori būti laimingas čia ir dabar, turtingai gyventi čia ir dabar. Dabartinio žmogaus gyvenimo plotmė yra horizontali. Ir tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tiek Lotynų Amerikoje ar kur kitur, jei tik šalia bus geresnės gyvenimo sąlygos, geresnis uždarbis, link ten ir bus judama. Laisvas žmonių judėjimas paskui pinigus sugalvotas ne Lietuvos politikų. Mes neturim kitos išeities, kaip tik būti kartu su Europa, nes Rytuose jau buvom. Deja, Sąjūdžio veikėjai ekonominio plano Lietuvai neturėjo, nebuvo tokios jėgos Lietuvoje, kuri tuo metu būtų tiksliai žinojusi, ką daryti. Kokie žmonės, tokia ir valdžia. Buvo klaidų, tokia realybė. Net popiežius analizuoja ir sunkiai randa atsakymą, kodėl sugriautas transcendencijos pojūtis, ir vien Mamona valdo mus, kodėl žmogus neieško Dievo, netiki amžinuoju gyvenimu (tuomet gyvenimas, neturint materialinės pilnatvės, yra nesėkmė). Šių dienų Bažnyčios ir visų atsakingų krikščionių uždavinys yra padėti atrasti šiuolaikiniam žmogui tikėjimo grožį, Kristaus mokymo universalumą. Ne valdžios kaltos, kad bedvasis sumaterialėjęs individas, kuo toliau, tuo labiau gyvenantis materialų gyvenimą, ieško, kur skaniau valgyti duoda. Ten jo Tėvynė ir atsiranda.“ Autorė baigia mintimi, kad „visuomet geriau uždegti degtuką, nei keikti tamsą. Ivardijus problemas, reikia ieškoti išeičių. Aš lieku optimistė ir tikrai noriu prieštarauti visoms Lietuvą laiduojančioms pranašystėms, nes šiais laikais viskas labai greitai keičiasi. Už 10-15 metų vien dėl klimato pokyčių Lietuva taps itin patrauklia vieta gyventi. Kita vertus, tuščių vietų nei gamta, nei ekonomika nemėgsta, tikrai atsiras norinčių čia atsikraustyti. Būtų gerai, kad mūsų valdžiai užtektų įžvalgumo, ir tie naujieji lietuviai būtų ukrainiečių ir baltarusių kilmės.“

Tvirtinimas, kad Lietuvos demografinės tragedijos (o žiūrint globaliai – ir visos dabartinės žmonijos kančių) pagrindinė priežastis yra „bedvasis sumaterialėjęs individas“, kuris „neieško Dievo, netiki amžinuoju gyvenimu“, ir kurio tėvynė yra ten, „kur skaniau valgyti duoda“, skamba žiauriai, tačiau yra visiškai teisingas žvelgiant iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos. Krikščionybė yra asmens ir asmeninės atsakomybės – už save, savo artimuosius, savo tautą, šalį, pagaliau už visą žmoniją ir pasaulį (krikščionys yra Kristaus vadovaujamos Bažnyčios nariai) – religija. „Kokie žmonės, tokia ir valdžia“, – šis laiško autorės teiginys iliustruoja vieną tokios atsakomybės aspektą. Ar milijonai vokiečių buvo kalti dėl to, kad aktyviai (stodami į nacionalsocialistų partiją, balsuodami už ją ir kitaip remdami nacius) arba pasyviai (nesipriešindami nacių – vis dėlto negavusių absoliučios daugumos vietų parlamente – vykdomai valdžios uzurpacijai) padėjo Vokietijoje įsigalėti totalitariniam nacių režimui? Be abejo. Rusų religinis filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė: „Bolševizmas Rusijoje atsirado ir nugalėjo todėl, kad aš esu toks, koks esu, todėl, kad manyje nebuvo tikros dvasios jėgos, nebuvo tikėjimo, kilnojančio kalnus, jėgos. Bolševizmas yra mano nuodėmė, mano kaltė.“ Lietuvos piliečiai, be abejo, irgi kalti dėl to, kad ketvirtį amžiaus aktyviai (rinkdami į Seimą tuos, apie kuriuos sakoma, kad „jie visi vagys“) arba pasyviai („balsuodami kojomis“, t. y. emigruodami) rėmė neoliberalų režimą, per ketvirtį amžiaus „nepriklausomybės“ padariusio tautai ir valstybei daug didesnių demografinių nuostolių negu komunistinis režimas per pusę amžiaus „okupacijos“. Ar už pasyvų neoliberalaus režimo rėmimą emigrantai turi būti paskatinti suteikiant jiems dvigubą pilietybę? Mano įsitikinimu, ne.

Tačiau tai nereiškia, kad negalima kalbėti apie nacizmo, komunizmo ir (neo)liberalizmo nusikaltimus prieš Lietuvos ir kitų šalių gyventojus. Kas nors galėtų pasakyti, kad šių trijų „izmų“ sugretinimas yra nekorektiškas tuo požiūriu, kad naciai ir komunistai fiziškai žudė ir trėmė Lietuvos gyventojus, o neoliberali Lietuva miršta „savo noru“ (niekas juk dabar žmonių Lietuvoje nešaudo ir į Vakarus gyvuliniuose vagonuose neveža), todėl galima kalbėti nebent apie Lietuvos savižudybę, tik ne apie „genocidą“. Norėčiau priminti, kad XIX a. antrojoje pusėje Airijoje žmonės irgi nebuvo nei masiškai šaudomi, nei tremiami iš savo tėvynės už Britanijos imperijos pinigus pasamdytuose laivuose. Tačiau nuo 1841 m. iki 1901 m. gyventojų Airijoje sumažėjo beveik perpus (nuo 8 iki beveik 4 milijonų). Istorikai vis dar ginčijasi dėl to, ar galima 1845–1849 m. badą vadinti genocidu, ar šį nusikaltimą reikėtų įvardinti kažkaip kitaip. Tačiau akivaizdu, kad tai buvo vienas iš daugelio „klasikinio“ liberalizmo įvairiose planetos vietose padarytų nusikaltimų žmogiškumui. (Žemės ūkio produkcijos eksportas iš Airijos baisiausiais bado metais nė kiek nesumažėjo, o kai kurių produktų, pavyzdžiui, sviesto, net padidėjo.) Ir šio nusikaltimo prieš airių tautą moralinio blogio nemažina tai, kad dauguma airių paliko savo tėvynę vedami „asmeninės laimės paieškos“. Tautą, kaip ir žmogų, galima nužudyti įvairiais būdais. Vienas jų – padaryti taip, kad tauta arba žmogus nebenorėtų gyventi ir rinktųsi savižudybę. Mūsų valstybėje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, „kas sukurstė žmogų nusižudyti arba žiauriu ir klastingu elgesiu privedė žmogų prie savižudybės“ (LR BK 133 str.).

„Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip pat šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo.“ Taip savo apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ rašo popiežius Pranciškus. Todėl tai, kad, kylant tokiai ekonomikai ir augant BVP, Lietuva vis labiau nyksta, nėra joks paradoksas. „Deja, Sąjūdžio veikėjai ekonominio plano Lietuvai neturėjo, nebuvo tokios jėgos Lietuvoje, kuri tuo metu būtų tiksliai žinojusi, ką daryti. Buvo klaidų, tokia realybė.“ Sutinku su laiško autore. Sutinku ir su tuo, kad „geriau uždegti degtuką, nei keikti tamsą“. Tikrai nesu valdžios keikėjas iš prigimties. Ne visada rašiau taip, kaip rašau dabar. Tačiau nuo Sąjūdžio laikų dabar mus skiria jau beveik trys dešimtmečiai. Per tą laiką kai kam užteko drąsos suvokti ir pripažinti savo paklydimus. Keli filosofai, buvę aistringais liberalizmo apologetais, tapo jo aršiais kritikais. Tačiau neoliberalios Lietuvos valstybės viešojoje erdvėje daugiau kaip ketvirtį amžiaus vyko ir, deja, tebevyksta tamsos garbinimas – nekrofiliškos „išstūmimo ir nelygybės ekonomikos“ liturgijos šventimas.

Popiežius Pranciškus jau ne kartą sakė, kad mes gyvename Trečiojo pasaulinio karo realybėje. Ši realybė – globalios ekonomikos, kuri žudo, pasekmė. „Kai kalbu apie karą, rimtai kalbu apie karą, ne apie religijų karą. Tai karas vardan interesų, pinigų, žemės resursų, tautų užvaldymo. Tačiau tai nėra religijos karas, visos religijos nori taikos, karo nori kiti.“ (Popiežius tai pasakė po Šv. Mišias aukojusio kunigo Prancūzijoje nužudymo.) Kas nors paprieštaraus, kad didžiąją teroro išpuolių pasaulyje dalį šiandien įvykdo vienos religijos atstovai. Tačiau aš paskutiniame popiežiaus sakinyje akcentuoju ne tiek „visos religijos nori taikos“, kiek „karo nori kiti“. Kas tie kiti? Tai tie, kurie meldžiasi ir atnašauja kitai realybei, nei ta, į kurią kreipiasi nuoširdus krikščionis, musulmonas, induistas, budistas, konfucianistas, daosistas, sintoistas, sikas, jazidas, zoroastristas ar akmens amžiaus sąlygomis gyvenantis čiabuvis Naujosios Gvinėjos ir Amazonės džiunglėse. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje tie kiti nebuvo įgiję tiek valdžios ir galios, kiek turi dabar – globalios neoliberalios pasaulio tvarkos sąlygomis. Kaip ir laikais, kai žmonės kariaudavo apsiginklavę kalavijais, ietimis ir karo kirviais (vienoje Šiaurės Amerikos indėnų kalbų vadinamais tomahaukais), šiandien milijonai žmonių kenčia ir miršta nuo bado. Bet kiek reikėtų parduoti karo kirvių, kad pamaitinti tokį skaičių badaujančių, kokį būtų galima pamaitinti už vienos iš 59 „Tomahawk“ raketų, paleistų į Sirijos karinę oro bazę, kainą? Visais laikais buvo turtuolių ir lozorių. Tačiau kaip ir elgeta Lozorius, gobšas turtuolis (Lk 16, 19–31) mirė, turėdamas savo krūtinėje širdį, su kuria gimė. Dabartiniame pasaulyje, kuriame kasmet tūkstančiai žmonių miršta nesulaukę jiems reikalingo organo transplantacijos ir nuo maliarijos kasmet miršta virš milijono žmonių (didžioji dalis vaikai), neseniai, eidamas 102 metus, mirė žmogus, kurio krūtinėje po širdies, su kuria jis gimė, mirties, plakė dar penkių donorų širdys. Tai – ne Kristaus ir net ne Alaho garbintojų valdomas pasaulis. Tai – kitų valdomas pasaulis. Bedvasių sumaterialėjusių individų, Mamonos garbintojų, įgijusių tokią valdžią Dievo garbintojų atžvilgiu, kokios jie niekada anksčiau nebuvo turėję, valdomas pasaulis. Kai kurie autoriai kalba apie Kaino ir Abelio civilizacijų (jų pradmenys yra kiekviename iš mūsų) kovą, lydinčią žmoniją per visą jos istoriją. Gali būti, kad būtent XXI a. taps Kaino civilizacijos siautėjimo apogėjumi. Be viso kito ir dėl jau negrįžtamais tapusių laiško autorės minimų klimato pokyčių (faktiškai dėl nenumaldomai artėjančios klimato katastrofos) globalios neoliberalios pasaulio tvarkos sukeltas Trečiasis pasaulinis karas gresia tapti didesnio masto skerdynėmis negu Antrasis pasaulinis karas, kaltę už kurį liberalai taip mėgsta po lygiai dalinti tarp nacių Vokietijos ir komunistų SSRS.

Neoliberali Lietuvos valstybė yra viena entuziastingiausių globalios neoliberalios pasaulio tvarkos rėmėjų. Kiekvieną smūgį sparnuotosiomis raketomis „prieš savo žmones kariaujantiems tironams“ palydi susižavėjimo kupinas pritarimas, skambantis iš mūsų šalį administruojančių buvusių komjaunuolių ir komunistų. O juk 59 „Tomahawk“ raketų kaina net 134 kartus viršija maisto, 2016 m. „Maisto banko“ akcijų metu Lietuvos gyventojų paaukoto šalies skurdžiams, kainą. Manau, vienas patikimiausių būdų nustatyti prieš savo žmones kariaujančias vyriausybes yra valstybių demografiniai rodikliai. Pavyzdžiui, „paskutinio Europos diktatoriaus“ valdoma Baltarusija per pastarąjį ketvirtį amžiaus neteko apie 5% savo gyventojų. Jos „demokratinėse“ kaimynėse Lietuvoje ir Ukrainoje per tą patį laikotarpį gyventojų sumažėjo daugiau kaip 20%. O juk Lietuva ir Ukraina dėl SSRS žlugimo gavo bene daugiausia naudos iš visų posovietinių šalių. Lietuva tapo nepriklausoma, turėdama Vilnių ir Klaipėdą – šito niekada anksčiau nebuvo jos istorijoje. O Ukraina gavo viską, ką gavo Lietuva, tik dar daugiau. Šiltesnę jūrą, derlingesnę žemę, solidesnę pramonę. Bet svarbiausia – milžinišką teritoriją pietryčiuose, nieko bendro neturinčią su istorine Ukraina. (Vilnius vis dėlto buvo istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos dalis. Baltarusijos sienos, išskyrus, aišku, sieną su Lietuva, faktiškai sutampa su istorinėmis LDK sienomis po Liublino unijos.) Gal po „Maidano revoliucijos“ šalies demografinė degradacija liovėsi? Ne – tik įgavo naują pagreitį. Bet neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda į daug ką pasaulyje moko žvelgti, prisimenant klasiko filmo pavadinimą, „plačiai užmerktomis akimis“.

Niekada nesakiau, kad Lietuva jau pasmerkta. XIX a. pradžioje kai kurie Europos filologai ragino tyrinėti, pasak jų, mirštančią lietuvių kalbą. Bet lietuvių kalba nemirė. Kartais pasveiksta ir mirtina liga susirgęs žmogus. Ir ne kiekvienam, bandančiam nusižudyti, tai pavyksta padaryti.