Žaliosios energijos šaltiniai? Tik ne Lietuvai

Dar 2012-ųjų gegužės antrąją „Žinių radijo“ eteryje Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormer teigė, esą „2012 metais Lietuvoje „stovėjo“ apie 400 000 hektarų dirvonuojančios žemės. Jei bent pusę šio ploto būtų galima paversti tinkama žeme biomasei gaminti, per valandą pasigamintume apie 300–400 megavatvalandžių elektros energijos“. Kitais žodžiais tariant, turėtume tą patį kiekį, kurį gausime, jei, anot p. Štiormer, statysime naująją AE „su Lietuvos proporciniu indėliu – 1,3 gigatvalandės galingumo“ [...].

Virginijus klausia: ar ne protingiau būtų palikti pinigus Lietuvoje ir, užuot mokėjus dideles palūkanas už AE statybų paskolas užsienio bankams ar japonų investuotojams, patiems gamintis ir biomasę, ir jos pagrindu generuojamą elektros energiją?

Deja, šie ir panašūs tiek Lietuvos biodujų asociacijos prezidento, tiek Lietuvos piliečių argumentai paprasčiausiai yra nė motais mūsų politikams. Antai, praėjus daugiau nei metams nuo „draugų“ reklaminės atrakcijos „Algimantas Čekuolis ir Co. pristato pigiausią elektros energiją ES“, premjeras Algirdas Butkevičius bei Latvijos ir Estijos valstybių premjerai planuoja vasario mėnesį pradėti svarstyti Didįjį AE klausimą iš naujo. Tarsi Tautos nuomonė būtų lygi kiauram nuliui.

Ar tikrai technologiniame amžiuje, New York Times bestselerio „Pasaulis yra plokščias“ (The World is Flat) autoriaus Thomo L. Friedmano pavadintame „Trečioji globalizacijos karta“, niekaip neatsiranda vietos alternatyviems energijos ištekliams? Kaip žaliosios energijos technologijas įsisavina „Lietuvos rytui“, visuomeniniam transliuotojui ir kitiems sisteminės žiniasklaidos kanalams nepastebimos valstybės? Ar tikrai, anot ekonomisto Raimondo Kuodžio, Lietuvai žūtbūt reikia dar vienos „sufabrikuotos aferos“, t. y. naujos AE, kurios statybai skolintos lėšos nuvestų Lietuvėlę į dar gilesnę finansinę duobę?

„Reaktoriai, – teigia R. Kuodis, – užsidaro dėl krūvos priežasčių: politinių, ekologinių, avarinių situacijų ir panašių dalykų. Kitas rizikos veiksnys – jūs prognozuojate elektros paklausą daug metų į priekį. Tačiau tai yra bendroji elektros paklausa, išskirkime paklausą komercinei energijai ir nekomercinei. Kitaip tariant, yra rizika, kad technologijoms pingant gamyba decentralizuosis, pačios įmonės ir gyventojai pradės gamintis energiją ir paklausa gali smarkiai kisti. Manau, kad tai yra dešimtmečio klausimas.“ (Delfi.lt, 2013-05-07)

Taigi, kaip sakoma, kad Dievui į langus šie ekonomisto žodžiai. Lygiai kaip dėl progresinių mokesčių reformos: 15 metų vargo vyriausybės darbo grupėse, o ar kas nors bent teikiasi šio ekonomisto pasiūlymus galvon susidėti?

O technologijos tuo tarpu iš tiesų pinga. Ir nereikia tam šimtų metų. Pavyzdžiui, kompanija „Bloom Energy“ praeitų metų lapkritį teigė, kad visoje JAV yra įdiegusi daugiau nei 100 MW galingumo elektrą gaminančių vadinamųjų kuro kasečių (fuel cells). Šiuo metu kompanijos elektrą gaminančius 20 megavatų galingumo įrenginius naudoja tokios kompanijos kaip „Google“, „Coca-Cola“, „FedEx“, „eBay“, „Staples“, „Wallmart“, „Bank of America“, „Cox Enterprises“, „Kaiser Permante“, „Becton&Dickinson“. Teigiama, esą šios kompanijos kuro kasečių gaminama elektros energija 20 proc. pigesnė nei gaunama iš elektros tinklų. Kompanija žada, kad netrukus ir namų ūkiams galės pasiūlyti įrenginį elektros energijai gaminti – vos už 3 000 JAV dolerių. Ir sudiev visokie LEO LT.

Lietuvos inovacijų centro (lic.lt) projektų konsultantas matematikas Saulius Lapienis straipsnyje „Žemės energijos poreikius gali užtikrinti tik kosmosas“ teigia: Yra žinoma, kad per 6 valandas pasaulio dykumos iš Saulės gauna daugiau energijos, negu Žmonija jos suvartoja per metus. Šie skaičiavimai nuolat vertė inžinierius, verslininkus, politikus mąstyti, kaip „paimti“ bent dalį tos energijos. 2009 metais Sacharos dykumoje pradėtas įgyvendinti 400 milijardų eurų vertės projektas „Desertec“, kurį pasiūlė Romos klubas. Darbų pradžiai lėšų skyrė Vokietijos draudimo bendrovė „Munich RE“. Įgyvendinus šį projektą, kaupiama Saulės energija kaitins vandenį, o išsiskiriantys garai suks elektros turbinas. Pagaminta elektra keliaus į Senąjį žemyną, Artimuosius Rytus ir Afriką. „Desertec“ yra bene ambicingiausias Saulės energijos panaudojimo planas visame pasaulyje. Projektas yra paremtas trimis išsamiomis Vokietijos aerokosmoso centro (DLR) studijomis, kurių užsakovas – Vokietijos aplinkos ministerija. (Delfi.lt, 2011-10-25)

Deja, ne mūsų politikams išgirsti šias nuobodžių mokslininkų kalbas. Tokioms gigantėms kaip „Google“ ar „Wallmart“ mažiausiai rūpi, kokios firmos logotipas puikuojasi ant kabelio, maitinančio „Google“ paieškos serverius ar stambiausio JAV prekybos centrų tinklo kasas. Joms rūpi viena – kaip sumažinti išlaidas ir padidinti pajamas. Paprasta.

Kas rūpi mūsų politikams? Ar jie girdėjo, kad Vokietijoje 2012 metais veikė 6 400 biodujų jėgainių? Dr. Gerry Wolffas, „Desertec“ koordinatorius Anglijoje, nors Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regione politinė situacija nėra stabili, tai gąsdina investuotojus, vis dėlto tikisi, kad 2050 metais pavyks „pasiekti 750 TWh galingumą, o gal ir daugiau“.

Tikra tiesa, kad Arklio metais teisėsaugoje, energetikoje ir politikoje laukia ekstremalių išbandymų metas. Po to, kai Konstitucinis Teismas Seimui uždraudė abejoti savimi, nes ponu Valiu abejoti teisę teturi Jos Ekscelencija; po to, kai liberalai uždraudė žvalgytis praeitin, nes mes, anot JE Dalios Grybauskaitės, praeityje padarėme „didelę didelę klaidą“, vadinasi, geriau jos ir nebeprisiminti. Ir galiausiai po to, kai vasario mėnesio pradžioje Didieji Pabaltijos valstybių politikos galiūnai susirems diskusijose dėl naujos AE statybų, stojiškai ištarsime: „Arklį pažinsi kelionėj, o draugą – bėdoj.“

Lietuva, kur eini?