1991-jų sausį prisiminus

Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, tuomet kitaip vadintoje susivienijimu „Vingis“, kur dirbo daugiau nei 5000 darbuotojų, buvo įsisteigusi gausi, apie 800 dalyvių, Sąjūdžio grupė su 15-os narių grupės taryba. Buvau šios tarybos pirmininkas.

Susirinkdavome dažnai. Svarstėme įvairiausius klausimus, skleidėme informaciją apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Organizuotai atsiliepdavome į kvietimus budėti prie LR Aukščiausiosios Tarybos (AT), kitų svarbių mūsų valstybei objektų. Dalyvaudavome mitinguose, piketuose.

Vykdamas į darbą kasdien apsilankydavau prie AT, kur budėjo mūsų sąjūdininkai. Jiems nuveždavau termosus su kava ir namuose paruoštus sumuštinius. Tvyrojo ypatinga įtampa, mat sovietų kariškių judėjimas bei išpuoliai rodė, kad ruošiamasi kažkokiai rimtai intervencijai.

Prieš Sausio 13-ąją prie nuolat įjungto radijo imtuvo pasnausdavau nenusirengęs, o paryčiui savo automobiliu važiuodavau prie televizijos bokšto ar Spaudos rūmų ir išvežiodavau į namus ten per naktį budėjusius žmones; daugelis iš jų rytą turėdavo eiti į darbą.

Prie siųstuvo Petras Mikalajūnas

Sausio 13-osios išvakarėse, pabuvojęs prie AT ir televizijos bokšto, sugrįžau namo pailsėti. Vos užsnūdęs buvau žmonos pažadintas. Ji išgirdo įtartiną burzgesį. Pašokęs suvokiau, kad tai tankų vikšrų žlegėjimas. Išėjęs į balkoną nustačiau, kad tankai juda nuo tuomet vadinto Raudonosios armijos (Savanorių) prospekto pusės į kalną, – televizijos bokšto link. Sėdęs į savo automobilį, pabandžiau juos aplenkti važiuodamas lanku – pro „geležinį žirgą“ Architektų gatve. Pirmųjų tankų aplenkti nebespėjau. Man išvažiavus į Kosmonautų prospektą, tankas mano automobilį įžūliai spaudė prie šaligatvio. Kai priartėjau prie televizijos bokšto, šaudymas jau buvo prasidėjęs. Okupanto tankai traiškė privažiavimą užstojusius automobilius. Savąjį palikęs gatvėje, nuskubėjau į žmonių minią, supusią televizijos bokštą. Žmonės, stovintys ant šlaito, šaukė: „Lietuva, Lietuva!“, „Fašistai, fašistai!“. Girdėjosi automatų kalenimas ir pavieniai tankų pabūklų šūviai. Per netoliese stovinčių gyvenamųjų namų viršutinių aukštų langus slankiojo galingo prožektoriaus šviesos pluoštas, sklindantis nuo šarvuočio. Pasirodė greitosios medicininės pagalbos mašinos. Neštuvais nešė nukautuosius ir sužeistuosius.

Ant gamyklos stogo prie antenos pagrindo iš kairės:  Rimantas Stelingis, Gintaras Šakėnas, Vladas Šležas

Įsitikinęs, kad televizijos bokštas jau okupantų užimtas, susiradau savo sveiką išlikusį automobilį ir važiavau prie Lietuvos Radijo ir Televizijos (LRTV) pastato S. Konarskio gatvėje. Ten taip pat budėjo mūsų sąjūdininkai. Kai prisiartinau, pro atvirą LRTV pastato langą iškišęs megafoną jau kalbėjo užgrobėjas. Jis aiškino, kad valdžia perėjo į darbo žmonių rankas. Iš LRTV pastato pasirodė vorelė sovietinių desantininkų, jau atlikusių savo juodą darbą. Kitoje gatvės pusėje stovėję žmonės pradėjo šaukti: „Fašistai, fašistai!”. Tuomet desantininkai metė į gatvę sprogmenį, kuris daugeliui arčiau buvusių žmonių sužalojo klausą (tarp jų – mano sesers sūnui). Nuo sprogimų sukeltų oro bangų buvo išdaužyti priešais LRTV pastatą stovinčių namų langai. Prie LRTV pastato stovėjo ginkluota okupanto sargyba, o įvažiavimo į kiemą tarpuvartėje, atsukęs į gatvę pabūklo vamzdį – okupanto tankas.

Suvokęs, kad buvimas prie LRTV pastato yra beprasmis, skubiai važiavau prie AT. Čia aikštė buvo pilna žmonių. Žmonės matėsi ir ant namų stogų. Iš AT pastato išeidinėjo Sąjūdžio deputatai, pranešinėjo žmonėms paskutines naujienas.

Trumpam parvažiavau į namus. Kartu su žmona vėl vykome prie AT. Po Lazdynų mikrorajoną važinėjo šarvuotis, iš kurio per garsiakalbį buvo skelbiama, kad tvarka ir darbo liaudies valdžia atstatyta. Šiaip retai pravirkstanti mano žmona visą tą dieną nevalingai liejo ašaras.

Tą naktį mūsų gamykloje prie galingo trumpabangio mėgėjiško radijo siųstuvo dirbo mūsų radijo sporto meistrai (vadovas P. Mikalajūnas) ir perdavinėjo žinias pasauliui apie įvykius Vilniuje ir Lietuvoje.

Mūsų gamykla gamino ne tik „civilinę” produkciją (mazgus televizoriams), bet ir karinę – komponentus karinės technikos elektroninei aparatūrai. Gamykloje veikė SSRS Gynybos ministerijos karinio atstovo, vadinamo „vojenpredu”, tarnyba. Jos vadovas papulkininkis Vladimiras Tarchanovas, kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių paveiktas, per Lietuvos Radiją ir Televiziją (ryšio darbuotojų-patriotų pastangomis veikusią jau kitoje vietoje) kreipėsi į SSRS karius ir karininkus šiais žodžiais (versta iš rusų kalbos):

Kariai, karininkai, tėvynainiai! Į jus kreipiuosi aš, jūsų ginklo draugas, Ginkluotųjų pajėgų karininkas, rusas, nors man gėda tai prisipažinti po vėl įvykdytų kruvinų baudžiamųjų veiksmų, į kuriuos jus vėl įvėlė. Duodami priesaiką jūs žadėjote tarnauti savo tautai, savo vyriausybei, žadėjote nuo priešų ginti savo Tėvynę. Kam jūs tarnaujate dabar? Kokiai vyriausybei jūs tarnaujate? Kas pasiuntė jus kariauti su mažos respublikos liaudimi, kurios teritorijoje jūs tarnaujate? Ką užpuolė šie žmonės, kurių visa „kaltė” yra tai, kad jie nori būti laisvi ir nepriklausomi? Kam atstovauja anoniminis vadinamasis nacionalinio išlaisvinimo komitetas, kas jį išrinko, kieno interesus jis gina? Akivaizdu, kad savus, savo karjerą, tačiau tai daro užtraukdami gėdą jums, užtraukdami gėdą Ginkluotosioms pajėgoms.
Atsikvošėkite! Prisiminkite, kam jūs pašaukti tarnauti, prisiminkite savo gimdytojus, išleidusius jus į tarnybą! Nebeliekite taikių, nieko Jums neprasikaltusių, gyventojų kraujo!

SSRS telegramų agentūra (TASS) per TV laidą „Vremia” paskelbė, kad SSRS karinėse struktūrose tokio Tarchanovo nėra. Tai išgirdęs, papulkininkis V. Tarchanovas vėl atėjo į AT ir iš tribūnos deputatams parodė savo karinį bilietą, nurodė savo tarnybos vietą. Tuomet jis viešai (buvo parodyta ir per LTV) pareiškė (versta iš rusų kalbos):

Aš išvis nebuvau numatęs kalbėti iš šios aukštos tribūnos. Tačiau, jei jau čia atėjau, norėčiau trumpai išdėstyti reikalo esmę. Po tų kruvinų įvykių iš sausio 12-osios į 13-ąją aš kreipiausi per Lietuvos Radiją ir Televiziją, raginau karius ir karininkus nekariauti su taikiais gyventojais, nelieti jų kraujo.

Programoje „Vremia“ buvo pasakyta, kad Lietuvoje atitinkami sluoksniai užsiima dezinformacija, nurodydami asmenis, kurie tariamai kreipėsi, ir pavardes. Konkrečiai buvęs nurodytas Tarchanovas, kuris paskelbęs tokį kreipimąsi. Programoje buvo teigiama, kad tokio papulkininkio Vilniaus įguloje nėra. Todėl šiandien atėjau čia pasakyti, t. y. pasirodyti. Štai mano asmens pažymėjimas, karininko pažymėjimas... Tiesos dėlei noriu pridurti, kad aš netarnauju tame dalinyje, kuriam vadovauja generolas majoras Uschopčikas. Aš tarnauju TSRS karinėje apygardoje, kurios padalinys yra ir Vilniuje.

Kitos Vilniaus įmonės karinio atstovo tarnybos karininkui, protestavusiam prieš invaziją, buvo uždėti antrankiai ir jis malūnsparniu išgabentas į karinės apygardos būstinę Rygoje.

Pirmadienį atvykęs į darbą sužinojau, kad sekmadienio rytą (sausio 13-ąją) prie mūsų gamyklos buvo pasirodę šarvuočiai, su jais buvo atvykęs ir mūsų gamyklos partinės organizacijos sekretorius Jurijus Butiajevas. Jis kartu su kariškiais norėjo patekti į gamyklos teritoriją, teiravosi, ar nėra žmonių radijo stotyje. Gamyklos apsaugos (ginkluotos sargybos) budėtojai jų neįleido, pareikšdami, kad gamykla sekmadienį nedirba, ir joje nieko nėra. Radijo stoties vyrai, pamatę prie pastato važinėjančius šarvuočius, pajutę, kad gamykla sekama, greitai išardė radijo stoties įrenginius ir su jų blokais per kitus, tolimesnius nuo gatvės vartus, gamyklos sargybinių padedami, pasitraukė į greta esantį mišką.

Liko išsaugoti visi to meto ryšio su pasaulio radijo stotimis magnetofono įrašai – informacijos perdavimo ir priėmimo liudininkai.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, rugsėjo pradžioje gamyklos Sąjūdžio grupė raštu kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą. Pateikiu tokį raštą:

Prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais šiuos gamybinio susivienijimo „Vingis” (Vilniaus Radijo Komponentų Gamykla) darbuotojus: aukštesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Clav Oleg, Abovič, gim. 1957 m.; Mikalajūną Petrą, Juozo, gim. 1943 m.; Šakėną Gintarą, Antano, gim. 1964 m.; Šležą Valdą, Leono, gim. 1963 m.; žemesnio laipsnio valstybiniu apdovanojimu – Borusevičių Eimantą, Romo, gim. 1972 m.; Stelingį Rimantą, Aniceto, gim. 1959 m.; Vaglį Arūną, Prano, gim. 1963 m.; Vaičių Remigijų, Kazimiero, gim. 1965 m.

Aukščiau išvardinti asmenys, radijo klubo „Vingis“ mėgėjiškos kolektyvinės radijo stoties (šaukinys LY2VVV) nariai, 1991 m. sausio mėn. 11-13 d. ištisas paras palaikė radijo ryšį su pasaulio mėgėjiškomis radijo stotimis, informuodami apie padėtį Vilniuje ir Lietuvoje. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, turėdami eterinį ir telefoninį ryšį su AT (turėjo eterinį ryšį ir su savo operatoriumi prie TV bokšto), tiesiogiai retransliavo pasauliui (tiesioginę autentišką) audioinformaciją iš AT rūmų ir nuo TV bokšto jo šturmo metu. Visą šį darbą darė užsimaskavę ir rizikuodami savo gyvybe.

Karinis atstovas Vladimiras Tarchanovas

Taip pat prašome apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniu apdovanojimu gamybinio susivienijimo („Vingis” – red.) darbuotoją Tarchanov Vladimir Ivanovič, gim. 1944 m. Jis, būdamas sovietinės armijos karininkas, 1991 01 13 per Nepriklausomos Lietuvos radiją kreipėsi į sovietinės armijos kareivius ir karininkus, ragindamas atsisakyti smurto veiksmų; vėliau ryžtingai demaskavo TASS-o melą. Po tokio elgesio buvo pašalintas iš karinio atstovo pareigų. 1991 08 19 V. Tarchanovas pasirašė kreipimąsi į Lietuvos žmones, smerkiantį antikonstitucinį perversmą Sovietų Sąjungoje.

Pirmieji keturi šiame rašte paminėti tarptautinės klasės radijo sporto meistrai ir Vladimiras Tarchanovas buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais ir Sausio 13-osios medaliais; kiti keturi – Sausio 13-osios medaliais.

1991 m. rugsėjo 8-ąją – Šilinių, Vytauto Didžiojo karūnavimo, Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimo dieną – Katedros aikštėje šiuos apdovanojimus asmeniškai įteikė tuometis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

Dera pridurti, kad po Sausio 13-osios, dvidešimt trims gamyklos Sąjūdžio grupės dalyviams prašant, grupės tarybos vardu daviau charakteristikas - siūlymus tarnauti Krašto apsaugos savanoriais.

2012 01 06