Ką pasakė Vatikanas?

Ką pasakė Vatikanas popiežiaus Pranciškaus lūpomis rugpjūčio 25 dienos kalboje Rusijos katalikiškam jaunimui?

Kalboje, kuri papiktino kai kuriuos „politikos mokslininkus“, „analitikus“ ir kitus viešuosius kalbėtojus gūdžioje Europos provincijoje, vadinamoje „Lietuva“.

„Niekada nepamirškite savo paveldo. Jūs esate didžiosios Rusijos paveldėtojai. Didžioji šventųjų valdovų Rusija, didžioji Petro I, Jaketerijos II Rusija. Ta imperija didinga, apšviesta didelės kultūros ir didžios žmonijos, niekada neatsisakykite šio palikimo, jūs esate didžiosios motinos Rusijos paveldėtojai“, - kalbėjo popiežius.

Dėl kai kurių labai svarbių dalykų aš nepritariu popiežiui Pranciškui. Lygiai kaip aš nepritariu dėl kai kurių labai svarbių dalykų popiežiui Aleksandrui VI, dažnai vadinamam pačiu blogiausiu popiežiumi.

Aleksandras VI (Rodrigas Bordža) garsėjo palaidumu ir savo politinių oponentų žudymu. Jo sūnus Čezarė Bordža tapo įkvėpimo šaltiniu garsiajam Makiavelio (Machiavelli) veikalui „Valdovas“.

Bet būtent Aleksandras VI jau 1493 metais – iš karto po Kristupo Kolumbo atradimų – bulėje „Inter Caetera“ ragino Amerikos čiabuvius atvesti į krikščionių tikėjimą.

Tai buvo visiškai kitoks požiūris į Amerikos čiabuvius negu anglosaksų kolonistų požiūris, kurie laikė Ameriką „Naujaja Pažadėtaja žeme“, kurios vietiniai gyventojai galėjo būti tiesiog išnaikinti – pagal analogiją su Senojo Testamento pasakojimu apie žydų įvykdytą Palestinos užkariavimą.

Amerikos čiabuvių skaičius Šiaurės ir Pietų (anglosaksų ir lotynų) Amerikoje liudija šių dviejų požiūrių skirtumą.

Popiežius Pranciškus yra iš Lotynų Amerikos. Nepaisant viso jį, deja, paveikusio globalistinio pagedimo, per jį – kaip ir per Aleksandrą VI – kalboje Rusijos jaunimui bylojo Šventoji Dvasia. Kaip ir Aleksandras VI, popiežius Pranciškus pasakė labai svarbius žodžius visai žmonijai.

Kaip ir Aleksandras VI, popiežius Pranciškus – tiesa, labai diplomatiškai ir subtiliai – nubrėžė Šventojo Sosto (Vatikano) norimą žmonijos ateities raidos kryptį. Ir šita žmonijos ateities raidos kryptis – nors ir išreikšta labai diplomatiškai ir subtiliai – sukėlė demonišką neapykantą neoliberalios (pirmiausia anglosaksų rankomis vykdomos) globalizacijos šalininkų gretose.

Tai ką gi pasakė Pranciškaus lūpomis Vatikanas?

Mano nuomone, Šventasis Sostas pasakė du pagrindinius dalykus.

Pirma. Vatikanas laiko Rusiją didžia Europos valstybe ir galybe. Pranciškus ne šiaip sau mini būtent Rusijos imperatorius Petrą I ir Jekateriną II. Petras I yra visuotinai žinomas kaip didžiausias (ir gana žiaurus) Rusijos vesternizatorius, t.y. Europos civilizacinės krypties šalininkas, po pergalės prieš Švediją prie Baltijos jūros „prakirtęs langą į Europą“. (Jaunimas, į kurį kreipėsi popiežius, buvo susirinkęs Sankt Peterburge – Petro I įkurtoje antrojoje Rusijos sostinėje.) Jekaterina II buvo vokietė, priėmusį stačiatikių tikėjimą ir kartu Europos monarchė, suteikusi prieglaustį Jėzuitų ordinui, kai jis – masonų spaudžiamas – buvo kitų Europos monarchų uždraustas ir pačio Šventojo Sosto panaikintas. Popiežius Pranciškus yra jėzuitas.

Petro I ir Jekaterinos II paminėjime nėra nieko specifiškai rusofiliško. Šių dviejų monarchų santykis su Stačiatikių bažnyčia tikrai nebuvo idealus. Popiežiaus Pranciškaus lūpomis Vatikanas mini Petrą I ir Jekateriną II ne tiek iš meilės Rusijai, kiek vadovaudamasis savo paties interesais. Tik visiškas intelektualinis ubagas ir provincialus liurbis gali įtarti, kad Romos popiežiui kalbą parašė Rusijos specialiųjų tarnybų agentai.

Antras dalykas, kuris yra neatsiejamas nuo pirmojo, skamba taip. Kalboje Rusijos katalikiškam jaunimui popiežiaus Pranciškaus lūpomis Vatikanas parodė dar vieną pastangą (taip, būtent pastangą) pasipriešinti neoliberaliai (pirmiausia per anglosaksus) vykdomai globalizacijai. Popiežiaus Pranciškaus valdymas 2013 metais prasidėjo apaštališkuoju paraginimu „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), kuris yra bene ryškiausias prieš neoliberalią globalią politinę ir ekonominę pasaulio tvarką nukreiptas Šventojo Sosto dokumentas, smerkiantis ideologiją, kuri „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“.

Po trijų mėnesių nuo „Evangelii gaudium“ paskelbimo Ukrainoje įvyko valstybės perversmas, atvedęs į valdžią režimą, šiurkščiai išniekinusį Ukrainos piliečių teisę į bendrąjį gėrį, sukėlusį pilietinį karą ir galiausiai 2022 metais pavertusį Ukrainą nuo Dievo atkritusių Vakarų (vadovaujamų pirmiausia anglosaksų) karo prieš Rusiją įrankiu.

Šiose sudėtingose aplinkybėse Šventasis Sostas – o tai ir dvasinis centras, ir Vatikano valstybėje įkūnyta politinė valia – žadžia žaidimą, pranokstantį Europos pakraščių intelektualinių ubagų ir provincialių anglosaksams parsidavusių liurbių (vietinių politinių „elitų“ ir juos aptarnaujančių individų iš akademinės ir žiniasklaidos sferos) protines galias.

Pripažindamas Rusiją didžia Europos politine ir kultūrine tikrove, Vatikanas atima „europinių vertybių“ gynimo monopoliją iš anglosaksų pastumdėlių Rytų Europoje. Pastariesiems dėl to kyla didelis apmaudas ir neapykanta.

Šventasis Sostas turi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų diplomatinio žaidimo istoriją. (Kuri prasideda nuo Romos imperijos žlugimo 476 metais.) Jis neatleido Anglijos karaliaus Henriko VIII išdavystės.

Tik visiškas parsidavėlis anglosaksams ir visiškai bukas „analitikas“ gali nematyti Vatikano žaidimo.

Vatikanas žaidžia ne už Putiną. Vatikanas žaidžia ne už popiežių Pranciškų. Vatikanas žaidžia už save.

Jis tai daro daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Kai dar nebuvo nei Rusijos valsybės, nei Lietuvos valstybės, o JAV valstybė buvo tik Dievo sapne.

Anglosaksų parsidavėliai Rytų Europoje gyvena savo rusofobiškame sapne.

O Vatikanas būdrauja.

Keli susiję:

Popiežius Pranciškus Lietuvoje pristatomas kaip senis, kalbantis beprasmybes, kvailystes, nesąmones   

Nausėda su Zuoku sumaitojo popiežių – Vatikano lyderiui padėtas didelis minusas   

Lapinskas neslepia, kad popiežius kalba nemąstydamas ką sako, praleidžia progas patylėti

Lietuva neatsigauna po popiežiaus praleistos progos patylėti