Lietuva ir užsienis per savaitę

„Iskanderai“ prie Lietuvos sienų ir Sočio olimpiada, prekyba Ukraina bei V. Putino didžioji spaudos konferencija – apie tai, ir ne tik, ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

D. Grybauskaitė nusprendė nevykti į Sočio olimpines žaidynes. O nuotraukoje matome, kaip Lietuvos vadove ir sėkmingu Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos tarybai per spaudos konferenciją Briuselyje džiaugiasi aukščiausio lygio Europos Sąjungos vadovai: Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy) ir Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barosso). Nuotr. EPA-ELTA

Lietuva


Pirmoje vietoje šią savaitę – frazė iš garsios sovietinės komedijos: „Yra gyvenimas Marse, nėra gyvenimo Marse – mokslui tai nežinoma.“ Kalbama šiuo atveju apie Rusijos raketinių kompleksų „Iskander“ dislokavimą Karaliaučiaus srityje. Ligi šiol neaišku, ar jie ten yra, – Lietuvoje tuo beveik neabejojama (jeigu nėra, tai greitai bus), o V. Putinas sako, kad sprendimas dar nepriimtas. Žinoma, galima žiūrėti į šią situaciją siaurai ir sutikti su nuostata, kad Karaliaučiaus sritis tikrai yra labai militarizuota, kas teoriškai kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Kita vertus, problema yra platesnė. Vakaruose manoma, kad JAV ir NATO turi teisę kurti PRGS. Na, tuomet niekas negali atimti iš Rusijos teisės manyti, kad tai yra grėsmė jos saugumui, ir imtis atsakomųjų priemonių. Vakaruose teigiama, kad JAV ir NATO PRGS nekelia grėsmės Rusijos strateginiam potencialui, bet suteikti juridinių garantijų Maskvai nesiruošiama. Iš tiesų – kas norėtų savo rankomis apriboti savo galimybes. Tačiau tuomet nereikėtų stebėtis, kad meška nervinasi, – tarptautinėje šiuolaikinio pasaulio politikoje žodis nieko vertas (o Rusija niekaip negali pamiršti neištesėtų Vakarų pažadų dėl NATO neplėtros į Rytus). Trumpai sakant, reikia „gydyti“ priežastį, o ne pasekmes. Lietuvai gi tiesiog nepasisekė, kad yra fronto linijoje, ir priversta tikėtis sąjungininkų pagalbos (kalbėti jie moka skambiai, bet kai tenka ginti ne vien savo interesus, entuziazmas dažnai išblėsta).

Antroje vietoje šį kartą – kelios Lietuvos vidaus politikos aktualijos. Pirmiausia Algirdo Butkevičiaus tikėjimas šviesiu Lietuvos rytojumi. Jis pabrėžė, kad šalies ekonomikos augimas išlieka vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, kas reiškia, kad vyriausybės vykdoma ekonomikos skatinimo politika yra teisingame kelyje. Tikėkimės, kad premjeras teisus, nors „Sodros“ deficitas, didelės dujų kainos ir emigracijos problema kelia nerimą, o nemaža dalis gyventojų vis dar galvoja, kas jų situacija nėra gera. Toliau anekdotiniai Lietuvos teisėsaugos pasiaiškinimai dėl VSD informacijos nutekinimo bylos vykdymo. Ypač juokingai skamba tai, kad ikiteisminį tyrimą vykdantis prokuroras nurodė generaliniam prokurorui tylėti apie tyrimo eigą. Taip pat keistas sutapimas, kad tyrimas gali užtrukti pusę metų, t. y. gali pasibaigti, kai pasibaigs prezidento rinkimai, ir niekam jau rezultatas nebus įdomus. Čia, vadinasi, ilgai galvojo ir sugalvojo. Kartu niekaip nepaaiškėja, ar pateikti įtarimai prezidento patarėjai Daivai Ulbinaitei, ar ne. Na, ir desertui – Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pareiškimas, kad dalyvauti prezidento rinkimuose, jei tik partija deleguotų, ji neatsisakytų. Gal A. Paulauskui buvo neverta registruotis?


Trečioje vietoje – Lietuvos prezidentės sprendimas nevykti į Sočio olimpines žaidynes. Tokį savo žingsnį D. Grybauskaitė paaiškino tuo, kad Rusija pažeidinėja žmogaus teises, netinkamai elgiasi Rytų partnerių atžvilgiu ir taiko sankcijas Lietuvai. Na, su tuo tikrai nepasiginčysi. Kita vertus, politikos maišymas su sportu yra nepriimtinas. Čia galima prisiminti, kaip Europos Parlamentas pasiūlė Tarptautinei ledo ritulio federacijai atimti iš Baltarusijos (suprask, A. Lukašenkos) teisę rengti 2014 m. pasaulio ledo ritulio čempionatą. Ir kam nuo to būtų geriau? Gal eiliniams baltarusiams? Grįžtant prie D. Grybauskaitės sprendimo, galima pasidžiaugti, kad ji bent Lietuvos sportininkų neparagino nevykti į Sočį. Tiesa, boikotuoti Rusijos rengiamas žiemos olimpines žaidynes anksčiau nusprendė JAV ir Prancūzijos vadovai. Tačiau ar tai pasiteisinimas? Beje, įdomu, ar galėtų Lietuvos prezidentė nevykti į kokiame nors Amerikos mieste organizuojamą olimpiadą, pavyzdžiui, todėl, kad Gvantanamo kalėjime pažeidinėjamos žmogaus teisės, o prieš Iraką JAV pradėjo karą, kaip vėliau paaiškėjo, be jokių pateisinamų priežasčių?

Užsienis


Pirmoje vietoje – nesibaigianti istorija su Ukraina, kurios prezidentas Maskvoje gavo „saldainių“. Be jokių kalbų apie Muitų sąjungą Rusija nei iš šio, nei iš to pastebimai sumažino kaimynei dujų kainą ir skyrė 15 mlrd. dolerių ūkiui gelbėti. Ir iš kur toks geranoriškumas? V. Putinas aiškina, kad taip buvo nuspręsta padėti broliškai tautai. Tačiau nors Ukrainos valdžia toliau aiškina, kad jos tikslas – eurointegracija, niekas netiki, kad V. Putinas šiaip sau ištiesė Kijevui pagalbos ranką. Greičiausiai yra kažkokie slapti susitarimai, kurių esmė pradės aiškėti kiek vėliau, kai Maidanas išsikvėps ir aistros aprims. Tikėtina, kad Ukraina pamažu gali virsti Baltarusija, o Viktoras Janukovyčius – Aleksandru Lukašenka, kuris, negalėdamas išspręsti savo šalies priklausomybės nuo Rusijos problemos, bet norėdamas išlikti valdžioje kiek įmanoma, nuosekliai „parduoda“ Baltarusiją Maskvai, kuri už tai remia jo valdymą ir gelbėja baltarusišką ekonomiką. Pabrėžtina, kad Lietuvos prezidentė šiame kontekste pareiškė, jog Europa šalių neperka, o sąjungos, kuriamos perkant, neturi ateities. Įdomu, o kaip tada vertinti ES struktūrinę pagalbą savo nariams ar Serbijos viliojimą europine perspektyva už Kosovo pripažinimą? Kitaip tariant, D. Grybauskaitės žodžiuose daugiau ne vertybinio išdidumo, o apmaudo, kad Briuselis nebuvo Kijevui toks dosnus, kaip Maskva. Jeigu patys negalime, tai pavydėkime tyliai.


Antroje vietoje – didžioji Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos konferencija šalies ir pasaulio žurnalistams. Įdomiausia, kad apie malonės suteikimą M. Chodorkovskiui jis pranešė jau renginiui pasibaigus. Žinia buvo netikėta visiems. Kai kas mano, kad taip V. Putinas demonstruoja, jog nieko nebijo net sunkesniu Rusijos ekonomikai laikotarpiu. Kiti sako, kad tai protingas žingsnis, siekiant pagerinti demokratinį šalies įvaizdį Vakaruose. Tačiau sunku atsikratyti minties, kad, kaip ir pagalbos Ukrainai atveju, realios M. Chodorkovskio išlaisvinimo kainos mes nežinome (pavyzdžiui, gal jis pagaliau sutiko atskleisti Kremliui kažkokią informaciją apie kokius nors pinigus ar asmenis). Bet kuriuo atveju bus įdomu stebėti, kaip jo likimas klostysis toliau. Grįžtant prie pačios spaudos konferencijos, galima pasakyti, kad čia nėra vietos aptarti visiems įdomiems jos epizodams. Todėl verta atkreipti dėmesį į tai, kas aktualu Lietuvai. Šiuo atveju svarbus buvo V. Putino pareiškimas apie tėvynainius. Jis darkart atkreipė dėmesį, kad demokratiška Europa niekaip nereaguoja į „nepiliečių“ problemą Baltijos valstybėse, pažadėjo, kad Rusija neliks jai abejinga, bet nuramino – kardu nemosuosime ir karinių pajėgų neįvedinėsime. Ekonominės sankcijos ir galimas „Iskanderų“ dislokavimas Karaliaučiaus srityje kažkaip verčia suabejoti Rusijos vadovo nuoširdumu. Įtikinamiau nuskambėjo ši jo frazė: „Nereikia nieko provokuoti atsakomiesiems veiksmams.“ Išvadas daryti mums.




Trečioje vietoje – įdomi naujiena iš Artimųjų ir Vidurio Rytų: Saudo Arabija pasiūlė šalims kaimynėms įkurti karinę politinę sąjungą. Tokia jos iniciatyva suprantama: Vašingtonas nusprendė kalbėtis, o ne kariauti su Iranu, dėl to Teherano įtaka regione gali dar labiau išaugti. Rijadui to visai nereikia. Tačiau kitos arabų valstybės jo pasiūlymui pritarti neskuba. Bahreinas, žinoma, sutiko, nes nuo Saudo Arabijos pagalbos tiesiogiai priklauso jo valdančiosios šeimos likimas. Tačiau, pavyzdžiui, koks Kataras įsivaizduoja, kad jis pats yra įtakingas žaidėjas. Tuo tarpu Omanas bijo, kad strateginis suartėjimas su sunitišku Rijadu gali sužlugdyti trapų etninį religinį konsensusą šalyje. Savo ruožtu Kuveitas bijo dėl savo demokratijos, kuri nors ir nėra vakarietiško tipo, bet, palyginti su Saudo Arabijos diktatūra, yra laisvės viršūnė. Pagaliau kol kas patys sauditai, atrodo, neturi aiškios galimos sąjungos vizijos. Tokiu būdu artimiausiu metu jų idėja greičiausiai nebus įgyvendinta. Tačiau pats jos iškėlimas pademonstravo regiono nuotaikas, o kas (ne)realu, parodys ateitis.